- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-26
- Bylos Nr.
- 1A-242-256-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-3-00028-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Švedienė (pirm.), Rosita Patackienė, Stasys Punys
- Kaltinamasis
- L. P.
- Advokatai
- Kęstutis Ožiūnas
Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-242-256/2014
Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00028-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.8.1.; 1.2.8.2.; 2.4.; 2.4.5.; 2.4.7.
2014 m. kovo 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal privataus kaltintojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
nukentėjusysis A. D. 2012-11-26 privataus kaltinimo skundu kaltino L. P. tuo, kad pastarasis 2012 m. lapkričio 19 d. internetiniame naujienų portale www.(duomenys neskelbtini) pareiškė, kad A. D. išsigalvojo ir paviešino interviu su L. P. bei kad A. D. priklauso tokiai žurnalistų kategorijai, kuri rašo ką tik nori, tokiu būdu viešai užgauliai pažemino A. D. ir paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, jį paniekinančią ir pažeminančią.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas A. D. prašo nuosprendį panaikinti, L. P. nuteisti ir patenkinti civilinį ieškinį. Nurodo, kad teismo išvada, jog L. P. neturėjo tyčios apeliantą apšmeižti ir tai padarė netyčia, yra nepagrįsta. Portalo (duomenys neskelbtini) žurnalistas K. V. paskambinęs L. P. prisistatė ir paėmė interviu. L. P. neigė davęs interviu, ir tik pateikus garso įrašą pripažino, kad toks interviu buvo, tačiau neigė, kad žadėjo ką nors atskleisti ateityje. L. P., žinodamas, kad duoda interviu žiniasklaidos priemonei ir kad šie teiginiai bus paskelbti, viešai paskleidė apeliantą įžeidžiančius ir šmeižiančius teiginius, t.y. atsakydamas į klausimą ,,jūs lyg ir buvote davęs žodį, kad po Seimo rinkimų paskelbsite, kam buvo naudinga nužudyti V. P.“, L. P. atsakė ,,čia yra A. D. blefas, su juo ir aiškinkitės", "čia yra D. prasimanymas", ,,yra tokia žurnalistų kategorija, kurie, ką nori tą ir rašo". Portalo (duomenys neskelbtini) žurnalistas net tris kartus perklausė, ar jis tikrai nežadėjo papasakoti, kam buvo naudinga nužudyti V. P., ir visus tris kartus L. P. atsakė, kad to tikrai nebuvo. Nuosprendyje nurodyta, kad veiksmažodis "pakalbėti" dar nereiškia "paskelbti", nes galima kalbėti ir neskelbti viešoje erdvėje, tačiau neatsižvelgta į tai, kad buvusio VSD pulkininko L. P. pažadas rezonansinėje istorijoje bus paskelbtas žiniasklaidos priemonėse. Neteisinga ir teismo interpretacija apie apelianto priklausomybę žurnalistų kategorijai, kurie rašo ką nori, nes iš interviu konteksto matyti, kad L. P. kalbėjo apie A. D..
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatų nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad L. P. veiksmuose BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių nėra.
Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – asmens garbė ir orumas. Šio nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina alternatyvūs veiksmai – tai apie žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informacijos priemones. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – tai yra asmuo supranta, kad skleidžia melagingas žinias, žeminančias kitą asmenį, ir nori taip veikti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. kaltina L. P. jį apšmeižus kaip žurnalistą, viešai pažemino ir paskleidė apie jį neatitinkančią informaciją teigdamas, kad duodamas interviu www.(duomenys neskelbtini) apie tai, kad po Seimo rinkimų buvo davęs žodį atskleisti kam buvo naudinga nužudyti V. P. atsakė, kad „tai yra A. D. blefas, prasimanymas, yra tokia žurnalistų kategorija, kurie rašo ką tik nori“. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Pirmosios intancijos teismas L. P. veiksmuose pagrįstai nenustatė nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių. L. P. neprisipažino kaltu ir interviu su A. D. metu sakė, kad po Seimo rinkimų pakalbės apie V. P. žūtį, tačiau nežadėjo, kad paskelbs sensacingas žinias, nežadėjo atskleisti konkrečių aplinkybių, nedavė žodžio, kad paskelbs kam buvo naudinga nužudyti V. P.. Nors A. D. suprato šiuos L. P. žodžius kaip pažadą, tačiau L. P. tokio pažado nedavė, o tik išreiškė galimybę apie tai pakalbėti. Žodis „pakalbėti“ nereiškia „paskelbti“, nes galima kalbėti ir neskelbti viešoje erdvėje. Teismo manymu, L. P. atsakydamas į www.(duomenys neskelbtini) portalo žurnalisto klausimą nepateikė tikrovės neatitinkančios informacijos, o tiesiog atsakė, kad niekam nežadėjo skelbti ir tai yra „A. D. prasimanymas, blefas, yra žurnalistų kategorija, kurie rašo ką nori“. Šiuo atveju, L. P. išreiškė tik nuomonę, kuri negali būti vertinama kaip žinios, nes L. P. pateikė apibendrintą nuomonę apie tam tikrą žurnalistų kategoriją, ir galima tik spėlioti ar A. D. jai priskiriamas, nes išteisintasis to neįvardijo. Nors skunde teigiama, kad būtent A. D. yra priskiriamas žurnalistų kategorijai, kurie rašo ką tik nori ir apibūdinamas kaip melagis, tai nepaneigia teismo išvados, kad L. P. ištartos frazės tėra jo nuomonės išraiška, kuri yra subjektyvi, ir jai netaikomas tiesos kriterijus.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentais, kad L. P. ištartos frazės vertinamos kaip siekis įžeisti ar šmeižti nukentėjusįjį bei išvadinti melagiu. L. P., išsakydamas mintis, kad „yra žurnalistų kategorija, kurie rašo ką tik nori“ neįvardijo konkretaus asmens, nepasakė, kad nukentėjusysis yra priskiriamas šiai žurnalistų kategorijai, taigi, L. P. veiksmuose nebuvo tyčios žodžiais viešai užgauliai pažeminti nukentėjusįjį ir paskleisti apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti ar apšmeižti pastarąjį, jis išreiškė tik savo bendrą nuomonę.
Teismas teisingai nustatė, kad www.(duomenys neskelbtini) portalo žurnalistas K. V. pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 3 d. reikalavimus, nes L. P. nedavė sutikimo internetiniam naujienų portalui www.(duomenys neskelbtini) skelbti 2012-11-19 telefonu duotą interviu K. V.. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Byloje nepateikta duomenų, kad po šio interviu paskelbimo skaitytojų požiūris į nukentėjusįjį būtų pasikeitęs į neigiamą pusę.
Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Vienas iš būtinų įžeidimo požymių yra užgaulumas, kuris reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo veiksmuose nėra būtinų įžeidimo sudėties požymių – objektyviosios pusės (užgaulaus pažeminimo), subjektyviosios pusės (tyčios) ir subjekto (konkretaus asmens, kurį siekiama užgauliai pažeminti).
Teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Priėmęs išteisinamąjį nuosprendį teismas pagrįstai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą (BPK 115str. 3d. 2p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nukentėjusiojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.