Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Art modules“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kuriuo prašo priteisti jai iš atsakovės 52 512,38 Eur skolą, 61,62 Eur paskolos palūkanų, 1 870,42 Eur valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanų, 18,90 Eur dydžio delspinigius iki paskolos sutarties nutraukimo, 2 439,48 Eur dydžio delspinigius po paskolos sutarties nutraukimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistinos 56 902,80 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys teisme buvo priimtas 2023 m. rugpjūčio 2 d. Ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2020 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-229 patvirtino skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams“ schemą (toliau – ir Schema), kuria pavedė ieškovei įgyvendinti paskolų teikimo priemonę. Tuo pagrindu ieškovė atliko finansų tarpininkų atranką ir susitarė dėl paskolų teikimo pagal Schemą su finansų tarpininku – akcine bendrove (toliau – AB) (duomenys neskelbtini) ir jam suteikė finansinių lėšų paskolų teikimui pagal Schemą. 2020 m. birželio 2 d. paskolos davėjas (duomenys neskelbtini) ir atsakovė sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 82 012 Eur paskolos suteikimo (toliau – ir Paskolos sutartis). Paskolos davėjas pervedė atsakovei visą paskolos sumą. Atsakovė Paskolos sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti palūkanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus.

2022 m. liepos 27 d. ieškovė atsakovei išsiuntė raštą „Dėl neplaninės patikros rezultatų“ Nr. (8.08.1)-63 (toliau – Raštas) su prašymu per 30 (trisdešimt) dienų ištaisyti pažeidimą, pateikiant VMI pažymas, patvirtinančias patikslintą informaciją ir duomenis apie apyvartą Apraše nustatytais laikotarpiais, arba grąžinti visą nepagrįstai suteiktą paskolą su priskaičiuotomis palūkanomis. Atsakovė per Rašte nurodytą terminą nepatikslino duomenų VMI ir neapmokėjo reikalaujamų sumų, dėl šios priežasties 2022 m. gruodžio 22 d. ieškovė ir paskolos davėjas sudarė reikalavimo teisių perleidimo aktą Nr. 7 2021 m. lapkričio 10 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Pagal šią reikalavimo perleidimo sutartį ir pasirašytą aktą paskolos davėjas perleido, o ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal Paskolos sutartį. Apie reikalavimo teisių pagal Paskolos sutartį perleidimą ir įpareigojimą vykdyti mokėjimus į ieškovės sąskaitą atsakovas buvo informuotas paskolos davėjo 2023 m. sausio 4 d. pranešimu. Ieškovė papildomai 2023 m. kovo 2 d. pranešimu informavo atsakovę apie raginimą grąžinti nepagrįstai gautą likusią paskolos sumą bei apie ketinimą nutraukti Paskolos sutartį, jei įsiskolinimas nebus iki nurodytos datos padengtas, tačiau į jį atsakovei nereaguojant, ieškovė paskolos sutartį 2023 m. balandžio 2 d. nutraukė dėl atsakovės padaryto esminio Paskolos sutarties pažeidimo Atsakovė nuo paskolos išdavimo dienos paskolos davėjo naudai atliko mokėjimų: 26 874,00 Eur paskolos sumai, 1 247,53 Eur palūkanoms ir 0,19 Eur delspinigiams apmokėti. Ieškovė iš atsakovės taip pat gavo mokėjimų 2 689,38 Eur sumai, kuri buvo paskirstyta sekančiai: 2 625,62 Eur paskolos sumai ir 63,76 Eur palūkanoms.

2023 m. rugpjūčio 17 d. teismas priėmė preliminarų sprendimą byloje, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino visa apimtimi: priteisė ieškovei iš atsakovės 52 512,38 Eur negrąžintą paskolą, 61,62 Eur paskolos palūkanas, 1 870,42 Eur valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas, 2 458,38 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (56 902,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugpjūčio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos (52 512,38 Eur) nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (taikant bazinę susigrąžinimo palūkanų normą, nustatytą pagal Europos Komisijos skelbiamą orientacinę palūkanų normą, prie atitinkamos orientacinės palūkanų normos, nustatytos konkrečiam laikotarpiui, pridedant 100 bazinių punktų), taip pat priteisė iš atsakovės valstybės naudai 539 Eur žyminio mokesčio.

Papildomai nurodo, kad atsakovė, 2020 m. gegužės mėn. (2020 m. gegužės 15 d.) teikdama paraišką paskolai gauti, nurodė deklaratyvius duomenis apie savo vidutinę mėnesio apyvartą po 2020 m. kovo16 d. Kadangi paraiška buvo teikiama 2020 m. gegužės mėn., duomenys dėl 2020 m. kovo, balandžio ir gegužės (iki 15 d.) mėnesių apyvartų atsakovei turėjo būti žinomi. Paraiškos pateikimo metu nei paskolos davėjas, nei ieškovė neturėjo galimybės patikrinti atsakovės pateiktų duomenų teisingumo, nes tuo metu atsakovė dar nebuvo VMI pateikusi informacijos apie deklaruotas mėnesines apyvartas už 2020 metus. Pagal Aprašo ir Schemos sąlygas paskolos davėjas neturi pareigos tikrinti atsakovės pateiktų duomenų teisingumo, todėl atsakovės tinkamumą paskolai gauti tikrino išskirtinai pagal pastarosios pateiktus deklaratyvius duomenis.

Šią aplinkybę ieškovė grindžia tuo, kad paraiškos dėl paskolos suteikimo pateikimo metu atsakovė be kitų reikalaujamų dokumentų paskolos davėjui pateikė finansinę atskaitomybę už 2019 metus, kaip to reikalauja Aprašo ir Schemos sąlygos. Pagal pelno nuostolių ataskaitos rodmenis atsakovės pardavimo pajamos per 2019 metus sudarė 611 317 Eur. Taigi, 2019 m. pajamų rodiklį padalinus iš 12 (mėnesių skaičius metuose), atsakovės vidutinė 2019 m. mėnesio apyvarta buvo 50 943 Eur. Vidutinė mėnesio apyvarta po 2020 m. kovo 16 d. iki paraiškos pateikimo momento neplaninės patikros metu buvo apskaičiuota tokiu būdu: vidutinė apyvarta po 2020 m. kovo 16 d. skaičiuojama dalinant kovo mėnesio apyvartą pusiau, tuo tarpu gegužės mėnesio dalinant iš 30 (dienų skaičiaus) ir padauginant iš 14 (paraiška pateikta paskolos davėjui 2020 m. gegužės 15 d.). Pagal atsakovės VMI deklaruotas mėnesines apyvartas atsakovės 2020 m. kovo mėnesio apyvarta buvo 32 234 Eur (64 467 Eur/2), balandžio mėnesio – 89 722 Eur, gegužės mėnesio – 32 321 Eur (69 259 Eur/30x14). Nuo 2020 m. kovo 16 d. iki paraiškos pateikimo 2020 m. gegužės 15 d. yra 60 dienų. Skaičiuodama vidutinę mėnesio apyvartą po 2020 m. kovo 16 d., ieškovė sudeda aukščiau minėtų laikotarpių apyvartas ir jas padalina iš 60 bei padaugina iš 30, taip gaudama 77 138 Eur apyvartą. Tai liudija, kad vidutinė mėnesio apyvarta 2020 m. atitinkamais laikotarpiais lyginant su 2019 m. vidutine mėnesio apyvarta yra -26 195 Eur (50 943 Eur – 77 138 Eur), kas sudaro 51,42 procento apyvartos kilimą.

Pabrėžia, kad ieškovė 2022 m. liepos 27 d. raštu informavo atsakovę apie nustatytus neatitikimus, prašė per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos pateikti VMI pažymas arba grąžinti nepagrįstai gautą paskolą su priskaičiuotomis palūkanomis. Atsakovei manant, jog duomenys, kurie buvo pateikti VMI nėra teisingi ir gali būti tikslinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, ji turėjo galimybę patikslinti ir pateikti VMI pažymas, patvirtinančias patikslintą informaciją ir duomenis apie atsakovės apyvartą Apraše nurodytais laikotarpiais. Nei paskolos davėjas, nei ieškovė iki šiol nėra gavusi iš atsakovės jokių patikslinančių dokumentų ar informacijos, kad pateikti duomenys VMI nėra teisingi, atsakovė taip pat neapmokėjo reikalaujamų sumų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė panaikinti preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, kad aplinkybių vertinimas tarp šalių išsiskyrė, nes ieškovė neįvertina to, kokiam verslui atsakovė siekė gauti pagalbą; atsakovė vykdo dvi ūkines komercines veiklas – viešojo maitinimo veiklą ir pervežimų sausuma vilkikais veiklą; įvedus nepaprastą padėtį buvo uždrausta vykdyti maitinimo veiklą, atsakovės turima kavinė Palangoje buvo uždaryta; iš pastarosios veiklos atsakovė gavo nulį pajamų; atsakovė, sužinojusi apie galimybę tokiu atveju gauti paskolą, to ir paprašė, nes buvo būtina išsaugoti patalpas, mokėti algas; valstybėje buvo priimtas pagalbos planas, atsakovė tinkamai pasinaudojo tuo planu, atsakovė negalėjo finansuoti uždraustos veiklos pajamomis iš veiklos, kuri neuždrausta; šios aplinkybės, atsakovės manymu, reikšmingos nagrinėjamai bylai; šioje byloje nagrinėjamas ne Paskolos sutarties nutraukimas, o tai, kad atsakovė neturėjo teisės gauti paskolos, todėl gindamasi nuo ieškinio atsakovė teigia, kad tokią teisę ji turėjo; dėl ieškovės pasirinkto dokumentinio proceso atsakovė šioje byloje neturėjo galimybės pasinaudoti teise teikti priešieškinį; kai buvo nutraukinėjama Paskolos sutartis, atsakovė neturėjo teisinio palaikymo, todėl toks ieškinys nebuvo pateiktas, tačiau ši galimybė nėra išnykusi, terminai pareikšti tokį savarankišką reikalavimą nėra suėję; tokio reikalavimo atsakovė nėra pareiškusi iki šiol, nes atsakovė laukė teismo posėdžio šioje byloje, kad išgirsti galutinę ieškovės poziciją; Valstybinės mokesčių inspekcijos turimuose duomenyse nebuvo išskirti skaičiai pagal vykdomas veiklas, nors paraiška buvo teikiama dėl konkrečios veiklos; kodėl iki šiol atsakovė neteikė ieškovei papildomų dokumentų, kai buvo teikti paklausimai, atsakovės atstovas nurodyti negalėjo.

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2020 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-229 patvirtino skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams“ schemą, kuria pavedė ieškovei įgyvendinti paskolų teikimo priemonę. Schemoje numatyta, kad: paskolos bus teikiamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų (Schemos 2 punktas); paskolos bus teikiamos per ieškovės atrinktus finansų tarpininkus (Schemos 4 punktas); paskolos bus teikiamos iš skatinamosios priemonės lėšų ir finansų tarpininkas prie paskolų neprisidės savo lėšomis (Schemos 4 punktas); finansų tarpininkai neprisiima paskolų negrąžinimo ir kitų mokėjimų pagal paskolos sutartis nemokėjimo rizikos (Schemos 4 punktas). Ieškovė, įgyvendindama paskolų teikimo priemonę pagal Schemą, atliko finansų tarpininkų atranką ir susitarė dėl paskolų teikimo pagal Schemą su finansų tarpininku – (duomenys neskelbtini), ir įmonei suteikė finansinių lėšų paskolų teikimui pagal Schemą. 2020 m. birželio 2 d. (duomenys neskelbtini) ir atsakovė sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei buvo suteikta 82 012 Eur paskola (Paskolos sutarties 2.1 punktas). (duomenys neskelbtini) pervedė atsakovei visą paskolos sumą. Atsakovė Paskolos sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti palūkanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus (Paskolos sutarties 4, 5, 6 punktai).

Paskolos sutarties vykdymo metu paaiškėjo, kad atsakovė, pildydama paraišką paskolai gauti, nurodė deklaratyvius duomenis apie savo apyvartos sumažėjimą, nors pagal Aprašo 3.9 punktą atsakovė privalėjo pateikti teisingus duomenis apie savo tinkamumą paskolai gauti. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė atliko neplaninę patikrą, kurios metu įvertino iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gautą informaciją ir konstatavo, jog atsakovės apyvarta PVM deklaracijose deklaruotais duomenimis, Apraše nustatytais laikotarpiais nekrito daugiau kaip 30 proc. (augo 51,42 procentą), todėl paskola pagal priemonę „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nuketėjusiems verslams“ negalėjo būti suteikta (Aprašo 2.4 punktas, Aprašo priedo Nr. 1 2.2 punktas). 2022 m. liepos 27 d. ieškovė atsakovei išsiuntė pranešimą su prašymu per 30 dienų ištaisyti pažeidimą, pateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai pažymą, patvirtinančią patikslintą informaciją, arba grąžinti visą suteiktą paskolą su priskaičiuotomis palūkanomis. Atsakovė per pranešime nurodytą terminą duomenų nepatikslino ir reikalaujamų sumų nesumokėjo, todėl 2022 m. gruodžio 22 d. ieškovė ir (duomenys neskelbtini) sudarė reikalavimo teisių perleidimo aktą Nr. 7 prie 2021 m. lapkričio 10 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo (duomenys neskelbtini) reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą pagal Paskolos sutartį perleido ieškovei. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė informuota 2023 m. sausio 4 d. pranešimu. Atsakovei tinkamai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, 2023 m. kovo 2 d. pranešimu dėl sutarties nutraukimo ieškovė informavo atsakovę, kad nuo 2023 m. balandžio 2 d. nutraukia Paskolos sutartį Paskolos sutarties 8.2.1 ir 8.2.1.3 punktuose nurodytais pagrindais.

2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariame sprendime teismas konstatavo, kad tarp paskolos davėjos, t. y. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė paskolos gavėjo pareiga yra nustatytu terminu grąžinti kreditoriui iš jo gautas pinigines lėšas ir sumokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Analogiška atsakovės sutartinė prievolė buvo nustatyta ir Paskolos sutarties 2.2 punkte. Ieškovei perėmus reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu pagal Paskolos sutartį, ji įgijo teisę iš atsakovės reikalauti prievolės, taip pat kitų įsipareigojimų, prisiimtų Sutartimi, įvykdymo (CK 6.101 straipsnis, 6.109 straipsnis).

CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jeigu paskolos sutartis numato paskolos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, jiems taikytinų teisės normų, dėl ko teismas pasisakė, priimdamas 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminarų sprendimą. Tarp šalių kilo ginčas tik dėl aplinkybės, ar atsakovės apyvarta po 2020 m. kovo 16 d. lyginant su 2019 m. krito ar kilo ir kaip tai turėtų būti skaičiuojama.

Teismas, vertindamas šią atsakovės prieštaravimuose nurodytą aplinkybę kaip teismo nustatytą neteisingai, remiantis tik ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad ji šiai bylai esminės reikšmės neturi.

2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariame sprendime teismas nurodė, kad Paskolos sutarties bendrosios dalies 8.2.1 punktu šalys sulygo, kad bankas turi teisę pareikalauti, kad kredito gavėjas per 10 dienų nuo banko raštiško pareikalavimo gavimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą ir/arba, ne mažiau kaip prieš 10 dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nutraukti Paskolos sutartį prieš terminą, jei kredito gavėjas padaro bent vieną iš esminių Paskolos sutarties pažeidimų, tarp jų paaiškėja, kad (i) bent vienas iš 9 punkte ar Specialiojoje dalyje numatytų kredito gavėjo patvirtinimų yra neteisingas ir arba (ii) kredito gavėjas pateikė bankui neteisingus duomenis, siekdamas sudaryti Paskolos sutartį, gauti kreditą ar pagrįsti kredito panaudojimą (Paskolos sutarties bendrosios dalies 8.2.1.3 punktas). Remdamasi šiais Paskolos sutartyje nurodytais pagrindais ieškovė Paskolos sutartį su atsakove 2023 m. balandžio 2 d. nutraukė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ginčijusi Paskolos sutarties nutraukimą. Tokių materialinių teisinių reikalavimų ji nekelia ir šioje byloje. Tuo tarpu aplinkybės, ar atsakovės apyvarta po 2020 m. kovo 16 d. lyginant su 2019 m. buvo nukritusi ar pakilusi, kaip apyvartos kritimas turėjo būti skaičiuojamas, gali būti reikšmingos tik sprendžiant Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, nes jos lėmė ieškovės naudojimąsi teise nutraukti Paskolos sutartį vienašališkai. Šioje byloje sprendžiamas ne Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, o kilusių pasekmių ieškovei Paskolos sutartį nutraukus vienašališkai prieš joje nurodytą paskolos grąžinimo terminą taikymo klausimas.

CK 6.221 straipsnis numato, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi prievolės šalis nuo sutarties vykdymo. Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (1, 2 dalys). Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktu šalys sulygo, kad nutraukus Paskolos sutartį, kredito gavėjas privalo per 15 dienų nuo Paskolos sutarties nutraukimo dienos grąžinti bankui visą kreditą ir sumokėti kitus iki kredito grąžinimo dienos priskaičiuotus mokėjimus.

Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė iki šios dienos nėra grąžinusi 52 512,38 Eur įmonei suteiktos paskolos ir sumokėjusi 61,62 Eur palūkanų, apskaičiuotų nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2023 m. balandžio 2 d. (Paskolos sutarties nutraukimo dienos). Šių aplinkybių atsakovė neneigė, neginčijo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašomas taikyti pasekmes – grąžinti visą suteiktą paskolą ir iki Paskolos sutarties nutraukimo paskaičiuotas palūkanas, lemia pats Paskolos sutarties nutraukimo faktas, konstatuotina, kad 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariu sprendimu iš atsakovės ieškovei pagrįstai buvo priteista 52 512,38 Eur dydžio negrąžinta paskola ir 61,62 Eur palūkanos (Paskolos sutarties 10.1 punktas, CK 6.874 straipsnio 2 dalis).

Teismas, nesutikdamas su atsakovės pozicija, kad nepaisant to, kad atsakovė nepareiškė reikalavimo dėl Paskolos sutarties nutraukimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šioje byloje, aplinkybės, ar Paskolos sutartis ieškovės buvo nutraukta esant tam faktiniam ir teisiniam pagrindui, vis tiek yra reikšmingos nagrinėjimai bylai, papildomai atkreipia dėmesį ir į kasacinio teismo praktiką, nurodančią, kad forma, kuria atsakovė, nesutinkanti su sutarties nutraukimu, to teisėtumu, turi gintis nuo ieškinio, priklauso nuo to, kokių pasekmių atsakovė siekia.

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CK nuostatose, reglamentuojančiose sutarties nutraukimą ir jo teisinius padarinius (CK 6.217-6.222 straipsniai), nenustatyta, kokia forma sutarties šalis, nesutinkanti su sutarties nutraukimu padarinių taikymu, gali įrodinėti, kad ji sutarties nepažeidė. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato. Vienai iš šalių nutraukus sutartį, o kitai šaliai pageidaujant, kad sutartis būtų toliau vykdoma, t. y. kad šalys nebūtų atleistos nuo sutarties vykdymo (CK 6.220 straipsnio 1 dalis), aktyvioji turėtų būti ta šalis, kuri siektų toliau vykdyti sutartį, todėl ji turėtų reikšti savarankišką reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Tačiau kai sutartį nutraukia viena šalis, o kita šalis su nutraukimu nesutinka ir tiesiog siekia išvengti su tuo susijusių ieškovo reikalaujamų teisinių padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo), ši šalis yra pasyvioji ir ji gali ginti nuo pareikšto ieškinio, be kita ko, ir atsikirtimų forma, įrodinėdama aplinkybes, kad ji sutarties nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-196-915/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovė jos teikiamais argumentais dėl Paskolos sutarties nutraukimo neteisėtumo siekia ne išvengti restitucijos taikymo, o siekia įrodyti pagrindą Paskolos sutartį vykdyti toliau. Tokiai pozicijai pagrįsti ji turėjo reikšti priešinį reikalavimą šioje byloje ir ginčyti Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumą. Jai to nepadarius, šių aplinkybių priskirti šios bylos nagrinėjimo dalykui teismas neturi pagrindo. Teismas tik išaiškina atsakovei, kad tai netrukdo atsakovei, jai manant, kad ieškovė Paskolos sutartį su ja nutraukė neteisėtai, ginti jos galimai pažeistas teises teikiant savarankišką (naują) ieškinį įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis, 180 straipsnis).

Teismas taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, jog teismui nagrinėjant šią bylą dokumentinio proceso tvarka atsakovės teisė reikšti tokį reikalavimą šioje byloje nepagrįstai buvo apribota. Pažymėtina, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 430 straipsnio 4 dalies nuostata nedraudžia atsakovei pareikšti priešieškinį byloje, nagrinėjamoje teisme dokumentinio proceso tvarka. Dokumentinis procesas apskritai, priešingai nei samprotavo atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu, niekaip neriboja atsakovės procesinių teisių. Tam tikri ribojimai – draudimas keisti ieškinio pagrindą arba dalyką, didinti ieškinio reikalavimus (CPK 430 straipsnio 4 dalis), yra įtvirtinti ieškovo atžvilgiu, tik kuriam prašant taikyti dokumentinį procesą jis apskritai gali būti teismo taikomas (CPK 425 straipsnio 1 dalis, 426 straipsnis). Toks ribojimas negali būti įžvelgiamas ir tuo aspektu, jog dokumentiniame procese nėra numatyta pasirengimo bylos nagrinėjimui stadija, nes įstatymas nedraudžia priešieškinį teikti ir bylą paskyrus nagrinėti teismo posėdyje, įrodžius tam esant pagrindą (CPK 143 straipsnio 1 dalis). Tuo labiau, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu taip ir nenurodė objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovės, kurios sutrukdė tokį priešieškinį pateikti šioje byloje bent jau paskirto teismo posėdžio metu.

Teismo vertinimu, ką teismas nurodė ir spręsdamas atsakovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą sudarant galimybę atsakovei į bylą teikti papildomus įrodymus prieš baigiant bylą nagrinėti iš esmės, atsakovės siekis į bylą teikti naujus įrodymus dėl atsakovės vykdytos dvejopos veiklos – maitinimo ir krovinių pervežimo, išsiskyrusios savo pelningumu ginčo laikotarpiu, buvo ne tik nesusijęs su bylai teisingai išnagrinėti reikšmingomis aplinkybėmis, bet ir nesavalaikis, nes tokias aplinkybes ir su jomis susijusius argumentus atsakovė atskleidė net ne prieštaravimuose, o tik bylą nagrinėjant iš esmės, to nepateisindamas jokiomis svarbiomis priežastimis. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti aplinkybes. Pagal CPK 181 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.

Ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovės 1 870,42 Eur neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas, paskaičiuotas nuo pinigų atsakovei išmokėjimo dienos (2020 m. birželio 2 d.) iki ieškinio pateikimo dienos (2023 m. liepos 28 d.), ir neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas, paskaičiuotas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariame sprendime teismas konstatavo, jog Aprašo priede Nr. 1 numatyta, kad jei nustatoma, kad paskolos gavėjas pateikė neteisingą informaciją ir (ar) dokumentus ir (ar) nuslėpė informaciją, turinčią reikšmės paskolos suteikimui, paskolos gavėjas privalo grąžinti visą suteiktą valstybės pagalbos dydį su palūkanomis nuo valstybės pagalbos suteikimo dienos iki jos išieškojimo dienos, kaip nustatyta 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamente (ES) 2015/1589, nustatančiame išsamias sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles. Kadangi atsakovė, kreipdamasi dėl paskolos suteikimo, neatitiko Aprašo reikalavimų, teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovės 1 870,42 Eur valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas, paskaičiuotas nuo pinigų atsakovei išmokėjimo dienos (2020 m. birželio 2 d.) iki ieškinio pateikimo dienos (2023 m. liepos 28 d.), ir neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanas, paskaičiuotas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, laikė pagrįstu ir jį tenkino. Kartu teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą dėl neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanų priteisimo nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, konkretaus procento dydžio nenurodo, kadangi neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanos skaičiuojamos nuo negražintos paskolos sumos, taikant bazinę neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanų normą, nustatytą pagal Europos Komisijos skelbiamą orientacinę palūkanų normą, prie atitinkamos orientacinės palūkanų normos, nustatytos konkrečiam laikotarpiui, pridedant 100 bazinių punktų. Taikoma palūkanų norma yra peržiūrima ir atitinkamai pakeičiama 12 mėnesių periodiškumu pagal Europos Komisijos nustatytą ir skelbiamą orientacinių palūkanų normų dydį, taikomą atitinkamu laikotarpiu. Neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo palūkanos yra skaičiuojamos sudėtinių palūkanų būdu. Dėl šios 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminaraus sprendimo dalies atsakovė jokių prieštaravimų neišsakė, todėl spręsti dėl jos pakeitimo/panaikinimo teismas neturi pagrindo.

2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariame sprendime teismas taip pat konstatavo, kad pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnis). CK 6.72 straipsnis nustato, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Pagal Paskolos sutarties 6.2 punktą, jei paskolos gavėjas vėluoja vykdyti savo piniginius įsipareigojimus pagal sutartis, jis privalo mokėti 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo mokėtinos sumos už kiekvieną uždelstą tokiam mokėjimui dieną. Atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariu sprendimu teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 2 458,38 Eur (18,90 Eur iki Paskolos sutarties nutraukimo + 2 439,48 Eur po Paskolos sutarties nutraukimo) delspinigių, paskaičiuotų taikant 0,04 procento normą už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2023 m. vasario 28 d. iki 2023 m. liepos 27 d. (Paskolos sutarties 11.3 punktas, CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.72 straipsnis). Dėl šios 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminaraus sprendimo dalies atsakovė jokių prieštaravimų taip pat neišsakė, todėl spręsti dėl jos pakeitimo/panaikinimo teismas taip pat neturi pagrindo.

2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariu sprendimu, remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės pagrįstai buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 56 902,80 Eur (52 512,38 Eur + 61,62 Eur + 1 870,42 Eur + 2 458,38 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Taip pat skirstant šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės į valstybės biudžetą 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminariu sprendimu pagrįstai buvo priteistas 539 Eur žyminis mokestis, nes ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 887 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų verslo garantijos“ veiklos“ 2.1.3, 2.1.6 punktai, CPK 80 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Po 2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminaraus sprendimo byloje priėmimo valstybė patyrė 6,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Jos priteisiamos valstybės naudai iš atsakovės, kurios atžvilgiu ieškinys patenkintas (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 262, 428-429 straipsniais,

nusprendžia:

2023 m. rugpjūčio 17 d. preliminarų sprendimą byloje palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Art modules“ (į. k. 300037375) į valstybės biudžetą 6,64 Eur (šešių eurų 64 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.