- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- eI2-11734-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08282-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
pareiškėjui A. S. (A. S.) ir jo atstovui advokato padėjėjui Ž. K.
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146386 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).
Pareiškėjo teigimu, Sprendimą atsakovas priėmė atsižvelgdamas iš esmės vien tik į VSD 2023 m. rugpjūčio 28 d. išvadą Nr. 18-7428 (toliau – ir Išvada), pagal kurią grėsmė kyla todėl ,kad pareiškėjas 2005–2008 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente.
Pareiškėjas pažymi, kad Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) jis užėmė (duomenys neskelbtini)o pareigas ir šiame departamente įsidarbino, nes neturėjo kito pasirinkimo. Pirma, jo studijos (duomenys neskelbtini) koledže, buvo apmokėtos valstybės lėšomis, todėl visi studentai privalo atidirbti bent minimalų terminą pagal Baltarusijos Ekstremalių situacijų ministerijos paskyrimą toje vietoje, kur jie siunčiami po studijų, o atsisakius dirbti paskirtoje vietoje asmeniui skiriama bauda, kurios pareiškėjas tuo metu neturėjo galimybės susimokėti. Antra, darbas (duomenys neskelbtini) departamente buvo alternatyva, siekiant išvengti visuotinės karo prievolės tarnybos. Pareiškėjas nurodo nuo išėjimo iš (duomenys neskelbtini) departamento nepalaikantis jokių ryšių su ten dirbusiais asmenimis.
Pareiškėjo teigimu, Sprendime nėra duomenų, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą, būtų atlikęs individualų vertinimą ir nustatęs, kokias funkcijas jis vykdė (duomenys neskelbtini) departamente. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime nenurodoma jokių individualių argumentų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Nei VSD, nei Migracijos departamentas pareiškėjui nepateikė papildomų klausimų, nepasiūlė pateikti papildomos informacijos ar paaiškinimų.
Pareiškėjo nuomone, VSD išvadoje pateikiamas (šabloninis) vertinimas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nes jis gali būti panaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, tėra šios institucijos prielaidos, spėlionės, kurioms Sprendime pritarė Migracijos departamentas.
Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo 2008 m. iki 2018 m. jis gyveno ir dirbo Latvijoje, 2018 metais nesprendė grįžti į Baltarusiją tikėdamasis, kad politinė ir demokratinė situacija šalyje keisis į teigiamą pusę, bet, deja, to nenutiko, nes represijos ir gyventojų persekiojimai dar labiau sustiprėjo, todėl pareiškėjas paliko Baltarusiją ir 2021 m. rugpjūčio mėnesį atvyko į Lietuvą bei paprašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nėra lojalus nedemokratiškai išrinkto Baltarusijos vadovo režimui ir jo vykdomai vidaus bei užsienio politikai, todėl jo darbo patirtis (duomenys neskelbtini) departamente režimo akyse jam nesuteikia jokio palankumo ar teigiamo vertinimo. Pareiškėjas nurodo, kad per dešimt metų Latvijoje jis prarado socialinius ryšius kilmės šalyje, pasikeitė jo pasaulėžiūra ir vertybės – pagarba žmogaus teisėms bei demokratijos principai tapo jo asmenybės centrine vertybe, todėl jis negali būti laikomas lojaliu Baltarusijos režimui, kadangi jam yra svetima ir nepriimtina brutali dabartinio totalitarinio režimo vykdoma politika.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimus, ir tik po to spręsti, kokį administracinį sprendimą priimti.
Pareiškėjas pažymi, kad faktinė aplinkybė dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) departamente egzistavo ir tuo metu, kai Lietuvos Respublikos institucijos (VSD ir Migracijos departamentas) atliko pareiškėjo patikrinimą ir išdavė leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo Lietuvoje su turimu leidimu gyveno ir dirbo dagiau nė pusantrų metų, per šį laikotarpį įstatymų nepažeidė ir neįvyko kitos aplinkybės, kurios objektyviai galėjo lemti priešingos VSD išvados pateikimą.
Pareiškėjo vertinimu, leidimo panaikinimas yra neproporcinga ir itin skaudžias pasekmes sukelianti priemonė, nes pareiškėjas nebegali vykdyti sutartinių įsipareigojimų darbdaviui ir šeima praranda pragyvenimo šaltinį.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad po 2020 m. vykusių Baltarusijos prezidento nedemokratinių rinkimų ir žmonių teisių pažeidimų, jis aktyviai dalyvavo pilietiniame judėjime, mitinguose ir piketuose Baltarusijoje, protestuojant prieš suklastotus rinkimų rezultatus. Dėl šios priežasties yra labai didelė tikimybė, kad jis yra įtrauktas į protestuotojų ir režimui nelojalių asmenų sąrašus, todėl jam grįžus į Baltarusiją kyla reali grėsmė būti persekiojamam ir įkalintam.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2005 spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 papunkčiu, buvo išsiųstas klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimą nurodė, kad 2005–2008 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente.
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad įvertinus VSD išvadą ir kitus duomenis buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas, o Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Atsakovo vertinimu, išvada dėl pareiškėjo grėsmės yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla), o reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, būtų akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.
Atsakovas pažymi, kad Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka, kad buvo nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo, nes Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas, atsakovo nuomone, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovas nurodo, kad priimant sprendimą buvo įvertinta individuali pareiškėjo situacija ir nustatyta, kad jis nuo 2021 m. spalio 19 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2019 m. lapkričio 15 d. sudarė santuoką su Baltarusijos Respublikos piliete, kuri turi išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 18-74208 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, 2005-2008 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
VSD nurodė, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šios šalies ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
VSD paaiškino, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD teigimu, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir nurodyti argumentai negali būti svarbesni už Lietuvos Respublikos valstybės saugumą.
Posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas ir atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 23S146386, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. 23S146386 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760056993, galiojusį iki 2024 m. sausio 1 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendime nurodyta, kad 2021 m. spalio 1 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 (1) punkto (ES mėlynoji kortelė) nustatytu pagrindu 3 metams. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760056993, galiojantis nuo 2021-10-01 iki 2024-10-01, įteiktas 2021-10-08. 2023 m. birželio 6 d. pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2005–2008 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente.
2023 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-7428, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Sprendime nurodyta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jam nebuvo išduota nacionalinė viza; kad jis nuo 2021 m. spalio 19 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2019 m. lapkričio 15 d. sudarė santuoką su Baltarusijos Respublikos piliete, kuri turi išduotą leidimą laikinai gyventi.
Sprendime taip pat nurodyta, kad Įstatyme nenustatyta išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata ir Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Pareiškėjas 2005–2008 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente, o tai reiškia, kad asmuo gali būti Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, todėl galima daryti išvadą, kad egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė.
Sprendime pažymima, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl to, kad 2005–2008 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD išvadą, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente 2005-2008 metais suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.
Nagrinėjamu atveju teisėju kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), tarnybą baigė prieš 15 metų savo noru, po to ilgą laiką gyveno užsienyje (Latvijoje), grįžęs į Baltarusiją dalyvavo mitinguose prieš autoritarinę valdžią, rėmė Ukrainoje prieš Rusiją kovojančius asmenis.
Šių aplinkybių Migracijos departamentas neginčijo, jos nebuvo nagrinėtos VSD sprendžiant dėl pareiškėjos keliamos grėsmės.
Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, vien faktas, kad pareiškėjas prieš daug metų dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių (dalyvavimo opozicinėje veikloje/ jos rėmime, patekimo departamentą ir išėjimo iš jo aplinkybių, užimtų pareigų, gyvenimo užsienyje trukmės ir darbo pobūdžio, asmens deklaruojamos pozicijos dėl autoritarinio rėžimo ir veiklos) nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą. Be to, Sprendimas, kuriame nėra detaliai išanalizuojama visa su pareiškėju susijusi reikšminga informacija, laikytinas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pat pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. 2023 m. spalio 18 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, kurioje buvo nagrinėjama analogiška situacija, susijusi su asmens (duomenys neskelbtini) darbu prieš 14 metų Baltarusijos Respublikos ypatingųjų situacijų ministerijoje, nurodyta, kad nei Išvados, nei iš Migracijos departamento sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Teismas nurodė, kad priimant Sprendimą nebuvo nustatyta ir įvertinta pareiškėjo atliktos tarnybos pobūdis, pareigos, trukmė, tarnybos pasibaigimo pagrindas, praėjęs laiko tarpas nuo atliktos karinės tarnybos (prieš 14 metų), byloje nėra jokių duomenų apie jo tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose, nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, nors šios aplinkybės, vertinant jas pagal byloje esančių įrodymų visumą yra reikšmingos vertinant VSD Išvadoje akcentuojamą pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai.
Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje prieš 14 metų, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.
Kadangi Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, teismas sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, laikė neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus, ir jį panaikino. Teismas taip pat pabrėžė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į tai, kad nei VSD Išvadoje, nei Sprendime nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių, taip pat vadovaudamasi LVAT pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 23S146386 laikytinas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir todėl naikintinas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas prašo priteisti iš Migracijos departamento jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur) ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1704,40 Eur).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (40 straipsnio 5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (40 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas nuostatas, pažymėjo, kad proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(525)-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(492)-153/2013).
Vadovaujantis pirmiau nurodytais išaiškinimais pareiškėjui iš Migracijos departamento priteistinas jo sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.
Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 1704,40 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teisėjų kolegija pažymi, kad nors prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2023 m. spalio 9 d. sąskaitoje nurodytas darbų aprašymas (pasiruošimas teismo posėdžiui ir atstovavimas) dubliuoja 2023 m. rugsėjo 15 d. nurodytus darbus, tarp kurių irgi minimas pasiruošimas ir atstovavimas teisme. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas iš dalies, jam i6 Migracijos departamento priteisiant 2023 m. rugsėjo 15 d. sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą už advokato paslaugas – 1232,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146386.
Pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.), gim. (duomenys neskelbtini), iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 1255 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą pareiškėjo prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dalį atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.