Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir RPĮ) 3 straipsnio 9 dalimi (dėl pažeistos ribojimo priemonės vykti ne daugiau kaip vieną kartą per 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusiją), panaikino Migracijos departamento 2025 m. sausio 21 d. pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbti) (šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas)), galiojusį iki 2029 m. sausio 21 d. (toliau – ir Leidimas, Leidimas laikinai gyventi).

2.2. RPĮ 3 straipsnio 9 dalis yra nauja, šeimos gyvenimą iš esmės ribojanti taisyklė, įsigaliojusi tik 2025 m. gegužės 3 d. Migracijos departamentas, 2025 m. sausio 21 d. išduodamas pareiškėjai Leidimą laikinai gyventi, iš pareiškėjos rašytinių paaiškinimų žinodamas apie pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų trumpų išvykų į Kaliningradą modelį, sukūrė pagrįstą lūkestį, kad tokios išvykos pačios savaime nelaikomos grėsme, pati pareiškėja šias keliones atvirai deklaravo Migracijos departamentui, 2025 m. liepos 3 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pakartojusi jos 2025 m. sausio mėnesį atsakovui teiktus paaiškinimus apie trumpalaikes šeimos išvykas į Kaliningradą bei nurodžiusi, kad ir toliau planuoja su vaikais kas antrą ar trečią savaitgalį kelioms dienoms vykti į (duomenys neskelbti) rudenį ir žiemą, o tai iš esmės patvirtina, jog apie naują RPĮ 3 straipsnio 9 dalies ribojimo priemonę pareiškėja nežinojo. Atsakovo pritaikyta sankcija pažeidžia teisėtumo, teisinio tikrumo principus ir yra perteklinė.

2.3. RPĮ 3 straipsnio 9 dalis numato išimtį, kai į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama „dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių“, o pareiškėja į Kaliningrado sritį vyko dėl akivaizdžių šeiminio pobūdžio objektyvių priežasčių, nesusijusių su jokia veikla, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui (dėl šeimos poilsio kurorte, aplankyti vaikų senelius, prižiūrėti vaikų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą), pati pareiškėja šias keliones atvirai deklaravo Migracijos departamentui, vien kiekybinis kriterijus („daugiau kaip vienas kartas per 3 mėn.“) savaime neatsako į klausimą, ar Leidimo panaikinamas šios konkrečios šeimos atveju yra teisinga ir proporcinga priemonė.

2.4. Sprendime teigiama, kad „dažnas vykimas į Rusiją sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ar verbuoti savo piliečius“, tačiau šis argumentas yra abstraktus, grindžiamas spėjimais ir neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios, kad administraciniai sprendimai būtų pagrįsti konkrečiais faktais. Sprendimas pažeidžia įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, nes pareiškėja negali būti įpareigota įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių ji objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas (pvz., kad ji nėra Rusijos specialiųjų tarnybų agentė, šnipė).

2.5. Panaikinus Leidimą, pareiškėja buvo įleista į Lietuvą pagal Šengeno C MULT vizą, galiojančią iki 2027 m. sausio 31 d., viza nepanaikinta – tam reikėtų atskiro sprendimo pagal Vizų kodekso 34 straipsnį, nepriimtas ir atsisakymo įleisti sprendimas pagal Sienų kodekso 14 straipsnį, tai faktiškai rodo, kad individualizuotos grėsmės pareiškėjos buvimui valstybė neidentifikavo. Tačiau viza nėra lygiavertė Leidimui, nes ji trumpalaikė, nesuteikia stabilumo garantijų.

2.6. Pareiškėja yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, aktyviai mokosi lietuvių kalbos (2023 m. lapkritį baigė A1 lygio kursus, 2024 m. gegužę baigė A2 lygio kursus). Šeimoje auga du nepilnamečiai Lietuvos Respublikos piliečiai (6 ir 8 m.), kuriems svarbus ne teorinis ryšys, o kasdienis motinos dalyvavimas – ypač mokslo metų pradžioje, nuotolinis bendravimas to nepakeičia. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai reikalauja tikro balanso: kai šeimos centras Lietuvoje, o vaikai – Lietuvos Respublikos piliečiai, sprendimo poveikis jų gerovei ir raidai turi būti įvertintas rimtai ir individualiai, automatinis Leidimo panaikinimas, nepasvėrus vaikų interesų, pažeidžia proporcingumo principą.

2.7. Atsakovas netinkamai įvertino aplinkybių visumą: pažeidimo priežastį (pareiškėja nežinojo naujo ir viešai beveik neskelbto RPĮ 3 straipsnio 9 dalies pakeitimo) ir to pažeidimo jokių faktinių neigiamų pasekmių valstybės saugumui nebuvimą, kelionių tikslą ir trukmę, šeimos kontekstą ir proporcingumą, atsakovo ankstesnį aplinkybių, susijusių su pareiškėjos išvykomis į Rusijos Federaciją, žinojimą ir pareiškėjos bendradarbiavimą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, neatsižvelgdamas į vaiko interesų viršenybės, proporcingumo principus.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų neprašo priteisti iš atsakovo.

II.

9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja RPĮ, Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).

10. Ginčui aktuali nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojusi RPĮ 3 straipsnio 9 dalis numato, kad Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Įstatymo nustatyta tvarka (RPĮ 3 straipsnio 10 dalis).

11. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas 2023 m. balandžio 6 d. šeimos susijungimo pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ir tuo pačiu Įstatyme nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo pagrindu), pagal kurį buvo išduotas pareiškėjos turimas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamento 2025 m. sausio 20 d. pakeistas ir pareiškėjai 2025 m. sausio 21 d. išduotas Leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei Aprašo 4.1 punktas). Byloje taip pat nėra ginčo, kad 2025 m. sausio 21 d. pareiškėjai išduotas Leidimas laikinai gyventi panaikintas vieninteliu pagrindu – dėl pažeistos RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos ribojimo priemonės vykti ne daugiau kaip vieną kartą per 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusiją, nes pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, t. y. nuo 2025 m. gegužės 3 d., įsigaliojus RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 4 kartus: 2025 m. gegužės 23 d., 2025 m. birželio 3 d., 2025 m. birželio 14 d. ir 2025 m. birželio 28 d.

12. Teismo vertinimu, RPĮ 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, numatanti tik dvi išimtis. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pagrįstai netaikyta išimtis, remiantis RPĮ 3 straipsnio 9 dalies 1) punktu, nes pareiškėja nėra yra ekipažų ir įgulų narė, dirbanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką. Nors pareiškėja skunde nurodo, kad į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl akivaizdžių šeiminio pobūdžio objektyvių priežasčių (dėl šeimos poilsio kurorte, aplankyti vaikų senelius, prižiūrėti vaikų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą), tačiau duomenų, kad šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai buvo pateikti atsakovui Sprendimo priėmimo metu, nėra, teismui taip pat nepateikti, be to, skunde nurodytos ir pareiškėjos MIGRIS paaiškinimuose pateiktos priežastys „dažnai lankėmės Kaliningrado srityje, nes ten paskutinius 5 mėnesius savaitgaliais lankiau fotografijos kursus. Taip pat dažnai su vaikais važiuojame prie jūros į (duomenys neskelbti) <...>“, teismo vertinimu, nėra laikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis RPĮ 3 straipsnio 9 dalies 2) punkto prasme, dėl kurių ribojimo priemonė vykti ne daugiau kaip vieną kartą per 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusiją neturėtų būti taikoma.

14. Kita vertus, nors RPĮ 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, taigi, Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių, nagrinėjamu atveju, visgi, akcentuotina tai, kad 2025 m. balandžio 17 d. priimtas RPĮ Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas (TAR, 2025 m. balandžio 25 d., Nr. 2025-07432), ir ginčui aktuali RPĮ 3 straipsnio 9 dalis įsigaliojo beveik iš karto, t. y. 2025 m. gegužės 3 d., iš esmės be jokio pereinamojo laikotarpio, todėl pareiškėja su mažamečiais vaikais išvykdama į kilmės šalį (Rusijos Federaciją) 2025 m. gegužės ir birželio mėn. iki tol jai įprastu dažnumu, tikėtina, galėjo nežinoti / nespėti sužinoti apie naujas ribojimo priemones ir vadovavosi iki tol susiformavusiu, jokių neigiamų pasekmių nekeliančiu Migracijos departamentui žinomu ir priimtinu jos išvykų į Kaliningrado sritį modeliu.

16. Nagrinėjamu atveju byloje kompetentingų institucijų išvadų apie pareiškėjos keliamas grėsmes valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei nėra. Duomenų, kad Migracijos departamentui nagrinėjant užsieniečio prašymą pakeisti leidimą buvo nustatyta ir remiantis Aprašo 76 punktu per MIGRIS buvo VSD išsiųstas paklausimas, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nes turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu lankėsi ir (ar) gyveno užsienio valstybėse, nurodytose Sąraše (kaip nurodoma atsakovo atsiliepime – mažiausiai 64 kartus kirto Lietuvos-Rusijos/Baltarusijos sienas (t. y. mažiausiai 128 sienos kirtimai bendrai nuo 2023 m. balandžio 6 d.)), o VSD pateikė išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, nėra.

17. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja turi Šengeno C MULT vizą, galiojančią iki 2027 m. sausio 31 d., o tai taip pat suponuoja išvadą, kad pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui.

19. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo turėjo atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą ir spręsti, ar pareiškėjai ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo, pagarbos šeimai bei kiti fundamentalūs principai vaiko teisių ir geriausių interesų užtikrinimo ir apsaugos kontekste. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu apribojo mažamečių vaikų teisę betarpiškai bendrauti su pareiškėja, vaiko geriausių interesų apsaugos imperatyvo svarba negalėjo būti ignoruota priimant Sprendimą ir turėjo būti vertinama proporcingai visų nustatytų aplinkybių visumoje.

20. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą dėl formalaus RPĮ 9 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nesant duomenų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismas akcentavo, kad pareiškėja kelerius metus gyvena Lietuvoje, augina mažamečius vaikus, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę, ir lankančius ugdymo įstaigas. Pareiškėja mokosi lietuvių kalbą, sukūrė šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėja gali patirti sunkumų pasinaudodama teise į šeimos susijungimą kilmės valstybėje, todėl atsakovo atliktas pareiškėjos šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika tyrimas negali būti laikomas tinkamu ir visapusišku, o neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, negalima spręsti, kad Leidimo panaikinimas yra būtina priemonė, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, konstituciškai svarbius tikslus. Teismo vertinimu, aptarti Sprendimo trūkumai sudaro pagrindą konstatuoti, kad priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, todėl Sprendimas naikintinas.

21. Teismas atsižvelgęs į tai, kad panaikinus Sprendimą, lieka galioti pareiškėjai išduotas Leidimas laikinai gyventi, pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą, netenkino.

III.

23.1. Teismas pripažįsta, kad pareiškėja iš esmės neatitinka nei vienos RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų išimčių, kodėl jai neturėtų būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Tačiau, teismas nurodo, kad šiuo atveju į byla nėra pateikta jokių įrodymų, kaip nurodoma ginčijamame Sprendime, t. y., kad dažnas vykimas į Rusijos Federaciją sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ar verbuoti savo piliečius, siekiant plėsti agentų tinklą, kuris vėliau gali būti išnaudotas specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Taigi, teismo sprendimas yra motyvuojamas tuo, kad byloje nėra pateikta įrodymai (Valstybės saugumo departamento išvados), jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje ar jos sienos kirtimai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Atsakovas nesutinka su tokia teismo išvada, nes nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniams saugumui. Teismas nepagrįstai perkvalifikavo ginčo dalyką ir jį apibrėžiančias bei taikomas teisės aktų nuostatas.

23.2. RPĮ nenumato pareigos nustatyti grėsmę nacionaliniam saugumui, nes įstatymo leidėjo nurodymu užtenka nustatyti tik Rusijos Federacijos piliečio vykimą per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką ir ar nėra numatytų išimčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išdėstęs aiškią poziciją, kad asmens dažnas vykimas į Rusija / Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus (žr. 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA1259-492/2024 ir kt.).

23.3. RPĮ neįpareigoja ir nenurodo Migracijos departamentui papildomai kreiptis į kompetentingas institucijas dėl asmens keliamos grėsmės saugumui išvados gavimo, tokios RPĮ nuostatos nenurodė ir teismas. Migracijos departamentas neturėjo įrodyti, jog pareiškėja (ne)kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nes RPĮ paskirtis ir tikslai yra kitokie, t. y. taikyti ribojamąsias priemones, užtikrinant Lietuvos nacionalinį saugumą ir užsienio politikos interesus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslams pasiekti. Taip pat nereikšmingi bylai laikytini teismo sprendimo teiginiai, kad pareiškėjai nėra panaikinta (atšaukta) jai išduota Šengeno C MULT viza, nes nenustatyta, kad ji kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

23.4. Byloje yra pateikti įrodymai, jog pareiškėjos ir teismo akcentuojami nepilnamečiai vaikai turi dvigubą pilietybę – Rusijos ir Lietuvos, t. y. nenustatyta, kad pareiškėja su vaikais bus ar yra išskiriama, nes jie su ja gali gyventi tiek Lietuvoje, tiek Rusijos Federacijoje. Pareiškėja turi Šengeno vizą ir su ja gali būti teisėtai Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ginčijamas Sprendimas prieštarauja geriausiems vaikų interesams ar pažeidžia šeimos vienovės principą.

23.5. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių išsamių, objektyvių ar įtikinamų argumentų, kodėl pareiškėja negali pasinaudoti nurodyta teise, kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, ar kad toks jos prašymas nebus priimtas.

23.6. RPĮ, jo numatomi pakeitimai ir pakeitimų įsiteisėjimas buvo viešai prieinami ir įsigaliojo nuo konkrečios datos, todėl nėra pagrįsti argumentai, jog pareiškėja galėtų vadovautis iki tol susiformavusiu, Migracijos departamentui žinomu ir priimtinu, tačiau dabar pasenusius teisinius standartus atitinkančiu „kelionių modeliu“. Nauji teisiniai reikalavimai yra aiškūs, imperatyvūs ir vieši, todėl privalo būti taikomi nuo įsigaliojimo momento, nepaisant ankstesnių praktikų ar asmeninių lūkesčių.

23.7. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 25S155480 (Sprendimas), kuriuo, vadovaujantis RPĮ 3 straipsnio 9 dalimi, buvo panaikintas pareiškėjai išduotas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

33. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

34. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025).

36. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos medžiagą, ginčo šalių argumentus ir jų pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju Migracijos departamentas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

38. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin formalus, neišsamus. Sprendime pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Šiuo atveju Migracijos departamentas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja galėjo nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją, jos vykimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Tačiau RPĮ 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta bendrosios taisyklės išimtis siejama būtent su objektyviomis, nuo Rusijos Federacijos piliečio valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių jis turėjo vykti, be kita ko, į Rusijos Federaciją. Vadinasi, pagal RPĮ 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui negali būti panaikintas išimtinai dėl to, kad jis nustatytais terminais vyko į Rusijos Federaciją, nors galėjo nuspręsti į ją nevykti, visiškai nevertinant konkrečių priežasčių, nulėmusių tokį vykimą. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjos nurodytas priežastis, kurias ji laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Rusijos Federaciją, Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota konstatavimu, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant išsamaus, visapusiško bei pagrįsto tokios išvados pagrindimo.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodytos vykimo į Rusiją priežastys buvo vaikų senelių lankymas, vaikų vardu registruoto nekilnojamojo turto lankymas.

40. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.172 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Tai patvirtina, kad pareiškėja turėjo pareigą sudaryti sąlygas savo vaikams bendrauti su artimaisiais giminaičiais – seneliais, byloje nesant duomenų, kad toks bendravimas neatitiktų vaikų interesų. Todėl teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, kad šiuo konkrečiu atveju nenustatyta jokių objektyvių pareiškėjos vykimo į Rusiją priežasčių.

41. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai, o kartu ir įtakos pareiškėjos šeimos narių aspektu.

42. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjai Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvoje taip pat gyvena pareiškėjos vaikai (abu mažamečiai), Lietuvos Respublikos piliečiai.

43. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023) ir 2025 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1190-1188/2025).

44. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir vaikų, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo kontekste. Šiuo atveju esminę svarbą taip pat turi ne pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių, ypač mažamečių vaikų, galinčių likti be motinos gyventi Lietuvos Respublikoje, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste.

45. Nors nagrinėjamu atveju nėra susiklostę tarptautinės apsaugos (ne)suteikimo teisiniai santykiai, sprendžiama dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Todėl turi būti atitinkamai vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. birželio 11 d. sprendimu Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid byloje C-646/21, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą).

46. Šiame kontekste papildomai pažymėtina bylai neabejotinai reikšminga mažamečių pareiškėjos vaikų buvimo ir Lietuvos Respublikos piliečiais aplinkybė, taip pat jų, kaip Lietuvos Respublikos piliečių, buvimo Europos Sąjungos piliečiais aplinkybė, taip pat jų priklausomumo sąsajų su trečiosios valstybės piliete esančia motina aplinkybė. Todėl papildomai atsižvelgtina į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio nuostatas kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš ESTT išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų. Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr. ESTT 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-459/20, EU:C:2023:499, 33 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid C-624/20, EU:C:2022:639, 38 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées) C-420/22 60–65 p.).

47. Be to, šiame kontekste papildomai akcentuotinas bylai neabejotinai reikšmingas pareiškėjos sutuoktinio ir ypač vaikų turimos Europos Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Šiuo aspektu ESTT praktikoje pabrėžiama, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad išvestinė teisė gyventi šalyje, kurią pagal šią nuostatą turi trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, jam turi būti pripažinta nuo momento, kai atsiranda priklausomumo santykis tarp jo ir šio Sąjungos piliečio. Aptariamas priklausomumo santykio atsiradimo momentas gali sutapti su šio vaiko gimimo momentu (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt., C-82/16, 89 p.). Nors iš SESV 20 straipsnio kylanti išvestinė teisė gyventi šalyje nėra absoliuti ir valstybės narės gali atsisakyti ją suteikti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, vis dėlto pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama nustatyti šios išvestinės teisės gyventi šalyje išimčių, kuriomis būtų trukdoma veiksmingai naudotis esminėmis iš Sąjungos piliečio statuso kylančiomis teisėmis, o tai būtų neproporcinga tokiomis išimtimis siekiamam tikslui (žr., pvz., ESTT 2022 m. vasario 27 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real, C-836/18, 47–48 p.; 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo, C-451/19 ir C-532/19, 49 p.). Sąlyga, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui nustatyta prievolė išvykti iš Sąjungos teritorijos prieš nagrinėjant, ar tarp šio piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, egzistuoja priklausomumo santykis, kad būtų galima prašyti panaikinti arba sustabdyti jam taikomą draudimą atvykti į šalį, gali tiesiogiai paveikti pačią išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri pagal Sąjungos teisę pripažįstama trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, esmę labai specifinėmis situacijomis, nes tokios teisės įgyvendinimas neišvengiamai reiškia, kad šis trečiosios šalies pilietis gali atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją, ir atitinkamai gali lemti tai, kad iš šio Sąjungos piliečio bus atimta galimybė veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jo statuso suteikiamų teisių esmę, jeigu, atsižvelgiant į tarp šių asmenų egzistuojantį priklausomumo santykį, dėl šios sąlygos tas pilietis faktiškai būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų savo šeimos narį – trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma ta sąlyga (žr., pvz., ESTT 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo M. D., C-528/21, 60 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid C-459/20, 27 ir 31 p.). Dėl tokios sąlygos trečiosios šalies pilietis gali būti priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, net jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nustatė, kad tarp šio piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, kad pastarasis būtų priverstas lydėti minėtą pilietį į šią trečiąją šalį, taip atimant iš šio piliečio galimybę veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro dėl jo Sąjungos piliečio statuso suteikiamų teisių esmę, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam piliečiui iš esmės turi būti pripažinta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt., C-82/16, 57 ir 58 punktus).

48. Byloje nepaneigtas Lietuvos Respublikos pilietybę turinčio sutuoktinio bei vaikų šeiminis gyvenimas, pareiškėjos ir jos vaikų artimas ryšys, jo gerbimas ir apsauga neabejotinai sudaro vieną iš esminių nagrinėjamo ginčo aspektų. Tačiau Migracijos departamentas neįvertino, ar Sprendimas, kuriuo panaikinamas pareiškėjai išduotas Leidimas laikinai gyventi, nėra neproporcingas pareiškėjos individualios situacijos kontekste; taip pat atsakovas išsamiai neištyrė pareiškėjos nurodytų vykimo į Rusiją priežasčių, objektyvumo aspektu, ir šiuo aspektu priėjo prie nepagrįstų išvadų.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo pagrįstu ir teisėtu.

50. Nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai lemia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais pagrįstai panaikino Sprendimą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją, todėl yra atmestini.

51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

52. Pareiškėja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.