- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-214-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00666-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- D. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl 2018 m. gruodžio 27 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendžio, kuriuo D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis D. G. paskirta bausmė subendrinta su 2018 m. liepos 30 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 75 MGL, tai yra 3750,00 Eur dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta – 50 MGL, tai yra 2500,00 Eur dydžio bauda. D. G. paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei 2500,00 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas, kas atitinka 2 MGL (100,00 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. G. konfiskuota automobilio Chrysler Stratus 2.0 LE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 880 Eur.
Į bausmės vykdymo laiką įskaitytas pagal 2018 m. liepos 30 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones vykdymo laikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. G. davė melagingus parodymus teisme, o būtent: 2017 m. spalio 30 d. Trakų rajono apylinkės teisme, esančiame Vytauto g. 47/49, Trakai, teismo posėdžio nuo 9.30 val. iki 11.40 val. metu nagrinėjant baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini) dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo apklausiamas liudytoju ir prisiekęs sakyti tik tiesą, nieko nenutylėti bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, siekdamas padėti savo draugui V. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės davė Trakų rajono apylinkės teismo teisėjai V. L. žinomai melagingus parodymus apie tai, kad 2017 m. kovo 11 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini), automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne V. P., o jis, nors V. P. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 7 d. ir nustatyta, kad D. G. duoti parodymai visiškai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms ir yra melagingi.
Tokiais veiksmais D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 27 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendį ir jį pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
2.1. Skunde teigia, kad teismas nuosprendį priėmė nevisapusiškai ištyręs visas bylos aplinkybes. Teismas nurodė, jog kitoje baudžiamojoje byloje V. P. yra nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, kas „automatiškai“ reiškia, jog D. G. melavo, tačiau byloje nesurinkta šią išvadą patvirtinančių įrodymų.
2.2. Skundžiamame nuosprendyje cituojami 2017 m. lapkričio 17 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nuosprendis ir 2018 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis bei remiamasi vien jį kaltinančiais įrodymais, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išsiaiškinti ir neginčytinai nustatyti, jog automobilį vairavo ne D. G.. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog „<...> automobilis „VW Golf“ važiavo, o vairuotojas buvo V. P., patvirtina liudytojas E. L.“ <...>, tačiau bylą nagrinėjant apylinkės teisme, o vėliau apeliacinės instancijos teisme teismai sau paprieštaravo teigdami, jog „<...> nors liudytojas E. L. nurodė, kad nematė, kad V. P. vairavo transporto priemonę <...>“.
2.3. E. L. yra pagrindinis liudytojas baudžiamojoje byloje, o šio liudytojo parodymai neabejotinai yra itin reikšmingi, kadangi būtent E. L. yra tas, kuris tiesiogiai galėjo matyti asmenį, vairuojantį automobilį. Tačiau E. L. aiškiai parodė, kad nematė, kas vairavo automobilį „VW Golf“, o įvažiavus į aikštelę automobilis jau stovėjo, jo variklis buvo užgesintas. Liudytojas E. L. automobilio nepersekiojo, automobilis jam neatrodė įtartinas, tik važiavo iš paskos, kadangi buvo sukelta avaringa situacija. Tokio liudytojo parodymai turi būti įvertinti ypač atidžiai, kadangi jie sudarė pagrindą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Teismas netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių liudytojo parodymų, nepašalino abejonių, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, šiurkščiai pažeidė rungimosi principą, t. y. nuteistajam nesuteikė galimybės gintis, formavo ydingą praktiką, kuria remiantis galima teigti, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo, nuteistojo nenaudai, kaltė yra preziumuojama. Šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.4. Pirmosios instancijos teismas cituoja 2018 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį: „<...> nors liudytojas D. G. nuteistojo parodymus patvirtino, nurodė, kad jis vairavo automobilį, tačiau apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, jog D. G. yra apelianto draugas, nepagrįstai suabejojo šio liudytojo parodymų patikimumu ir teisingumu <...> D. G. atvykusiems policijos pareigūnams taip pat nenurodė, kad automobilį vairavo būtent jis <...>“. Nagrinėjamu atveju padarytas esminis BPK pažeidimas, perkeliant įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Dėl ikiteisminio tyrimo padarytų klaidų, kurių nepavyko ištaisyti ir patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, jo parodymai buvo pripažinti nepatikimais vien dėl tos aplinkybės, jog jis yra nuteistojo V. P. draugas ir automobilio vairavimo fakto nepatvirtino policijos pareigūnams. Tačiau policijos pareigūnai, turėdami pareigą išsiaiškinti visas įvykio ir nusikaltimo aplinkybes, to padaryti nesugebėjo, perkeldami pareigą kaltinamajam, kuris dėl pagrįstos baimės (kito įvykio metu buvo praradęs teisę vairuoti transporto priemones, buvo išgėręs) atvykusiems policijos pareigūnams savo iniciatyva nenurodė, jog vairavo būtent jis, nors tuo metu daugiau nei pusvalandį sėdėjo ir laukė automobilyje, ko pasėkoje pareigūnai galėjo apklausti D. G.. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir šių argumentų. Šios aplinkybės išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.5. Skunde apeliantas teigia, kad vaizdo įrašas, nors ir prastos kokybės, yra svarbus daiktinis įrodymas byloje, galintis patvirtinti, ar buvo įvykis, kiek asmenų buvo automobilyje VW Golf ir kada jie pasišalino. Tačiau svarbiausia aplinkybė, kurios vaizdo įrašas patvirtinti negali, yra vairavimo fakto bei asmens, vairavusio transporto priemonę, nustatymas. Dėl prastos vaizdo įrašo kokybės bei netinkamo filmavimo kampo matyti automobilio galas, o ne priekis, dėl ko visiškai neįmanoma identifikuoti asmenį, kuris vairavo transporto priemonę.
2.6. Nuteistojo teigimu, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog automobilį VW Golf vairavo ne jis. To nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei vaizdo įrašas. Teismo nuosprendyje neužtenka konstatuoti, jog asmens kaltę įrodo kito asmens nuosprendis baudžiamojoje byloje ir tai vertinama kaip prejudiciniai faktai. BPK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2013). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog jo liudijimas teisme ir jame išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, yra iškraipyti ar išgalvoti. Kaip jau minėta, jis visą laiką buvo su V. P., tą patvirtino ir liudytojas T. B.. Vaizdo įrašas byloje taip pat patvirtina, jog jis visą laiką buvo automobilyje ir tik po daugiau nei pusvalandžio, nesulaukęs jokio teisėsaugos institucijų dėmesio, išėjo, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu V. P. nurodžius asmenį, buvusį kartu su juo, teisėsaugos institucijos nesivargino juo pasidomėti ir pakviesti į apklausą.
2.7. Pirmosios instancijos teismas net nenurodė, ką konkrečiai jis melavo, kokius faktus iškraipė. Jis teisme davė logiškus ir nuoseklius paaiškinimus, kurie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (liudytojų apklausoms ir vaizdo įrašui), todėl jis dėl melagingų parodymų davimo nuteistas iš solidarumo, siekiant neatskleisti ankstesnio tyrimo trūkumų.
2.8. BPK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau jis prieš apklausą su šia teise supažindintas nebuvo. Nagrinėjamu atveju yra neginčytinai įrodyta, jog jis visą laiką buvo su V. P., vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo kartu su juo automobilyje. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl V. P. baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teisme buvo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją. Nors jis ir buvo pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, tačiau turėjo realų pagrindą manyti, kad jis apklausiamas ne kaip neutralus liudytojas. Pažymi, jog įvykio metu neturėjo specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, jautėsi blogai, kadangi visa dieną pirtyje vartojo alkoholinius gėrimus.
2.9. Taigi, nors jam apklausiamam liudytoju, nebuvo pareikšti įtarimai jokiame kitame ikiteisminiame tyrime, tačiau formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Jis, duodamas parodymus teisme, negalėjo būti užtikrintas, kad jo parodymai nebus panaudoti prieš jį patį ateityje, tad jo parodymai negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama, kad kitas asmuo išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Esant principo, draudžiančio versti duoti parodymus prieš save pažeidimui, nagrinėjamu atveju D. G. baudžiamoji atsakomybė pagal BPK 235 straipsnio 1 dali kilti negali.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
D. G. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byloje nesurinkta D. G. kaltę patvirtinančių įrodymų, ginčijamas BK 235 straipsnio 1 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas.
5. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
6. Patikrinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos įrodymams bei pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos aplinkybės buvo išnagrinėtos.
7. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išsiaiškinti ir neginčytinai nustatyti, jog automobilį vairavo ne D. G.. Kolegija nesutinka su šiuo argumentu. BPK 346 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokia pati nuostata yra Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Šios nuostatos reiškia, kad teismui vykdant teisingumą įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės yra teismo nustatytos, jos yra teisingos, atitinka realiai buvusią situaciją ir kiti teismai negali tų pačių aplinkybių vertinti kitaip (kiti teismai to paties įvykio antrą kartą ir negali nagrinėti). Tai reiškia prejudicinę teismo sprendimo galią. Apylinkės teismas pažymėjo, kad įsiteisėję teismų sprendimai (2017 m. lapkričio 17 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendis, 2018 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis) yra prejudiciniai faktai, kurie patvirtina D. G. duotų paaiškinimų melagingumą. Įsiteisėjusiu 2017 m. lapkričio 17 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu yra nustatyta, kad 2017 m. kovo 11 d., apie 16 val., Trakų rajono sav., Lentvaryje, (duomenys neskelbtini) automobilį VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) vairavo V. P., todėl dėl šių aplinkybių negali būti jokio ginčo. Kolegija nepasisakys dėl jokių argumentų, susijusių su klausimu, kas vairavo automobilį, nes tai jau yra nustatyta ir nereikalauja papildomo tyrimo ar motyvavimo. Nagrinėjamoje byloje D. G. yra nuteistas už melagingų parodymų davimą, todėl kolegija nagrinėja tik argumentus, susijusius su BK 235 straipsnio 1 dalies taikymu ir šios nusikalstamos veikos įrodytumu.
8. D. G. yra nuteistas už melagingų parodymų davimą baudžiamojoje byloje, kurioje V. P. yra pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, todėl šiose abiejose baudžiamosiose bylose tiek V. P., tiek D. G. kaltė įrodinėjama tais pačiai įrodymais. V. G. nuteistas už tai, kad melavo, jos jis vairavo automobilį, kai prokuratūra kaltino, o teismas nustatė, kad automobilį vairavo V. P., todėl tie patys įrodymai, kuriais teismas nustatė, kad automobilį vairavo V. P., rodo ir tai, kad D. G. melavo duodamas parodymus teisme.
9. Skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje yra išvardinti įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą dėl V. P. kaltės. Šių įrodymų teismas iš naujo netyrė, bet juos išvardijo ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą dėl D. G. neteisėtų veiksmų. Skunde ginčijamos įvairios aplinkybės dėl D. G. parodymų teisingumo, abejojama liudytojo E. L. parodymais, neva E. L. nurodė nematęs V. P. vairuojant, vaizdo įrašas yra prastos kokybės ir iš jo nesimato, kas vairavo automobilį. Pagal apeliantą visos šios abejonės turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai. Apygardos teismas atsako į skundo argumentus, kodėl D. G. parodymai pagrįstai buvo laikomi melagingais ir kokios byloje nustatytos aplinkybės tai patvirtina.
9.1. Paties D. G. duoti paaiškinimai yra nenuoseklūs, nelogiški bei prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Nuteistasis nurodė, kad V. P. automobilį vairavo T. B., kuris sustojęs aikštelėje juos paliko, jie su V. P. sėdėjo automobilyje (D. G. priekinėje keleivio sėdynėje, o V. P. gale). D. G. užsinorėjo į tualetą, todėl automobiliu pavažiavo į kitą gatvę, o grįžtant atgal į aikštelę jis užkirto kelią visureigiui. Aikštelėje jau sustojo kitoje vietoje. Susikeitė vietomis su V. P. iki ateinant žmogui iš visureigio. Nurodė, kad įvykio metu buvo blaivus, bet išsigando, todėl susikeitė vietomis su neblaiviu savo draugu. V. P. nurodė, kad juos tą dieną vežiojo T. B. ir atvažiavęs juos paliko aikštelėje. Kol atvyko E. L. jie iš vietos nepajudėjo. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. nesakė, kad automobilį vairavo D. G. ir tokią versiją pateikė tik teisme.
9.2. Visiškai priešinga situacija nustatyta liudytojo E. L. parodymais bei vaizdo įrašu. Iš liudytojo E. L. paaiškinimų nustatyta, kad automobilio VW Golf vairuotojas užkirto jam kelią. E. L. pavažiavo iš paskos ir užsuko į aikštelę, kur jau stovėjo automobilis VW Golf. Iš jo akiračio sekamas automobilis nebuvo dingęs ir jis nematė, kad kas būtų išlipęs iš automobilio. Privažiavo prie automobilio, išlipo ir per atidarytą langą iš automobilio VW Golf spynelės paėmė raktelius. Vairuotojo vietoje sėdėjo V. P.. Vaizdo įraše užfiksuota, kad į aikštelę atvažiuoja automobilis VW Golf, jį aplenkia visureigis ir sustoja. Iš visureigio išlipa vairuotojas E. L., nuėjęs prie sustabdyto automobilio per langą paima raktelius, iškviečia policiją. Iki atvykstant policijai E. L. buvo netoli automobilio VW Golf. Atvyksta kitas visureigis, iš jo išlipa mergina. Iš automobilio VW Golf vairuotojo pusės išlipa vaikinas. Visi trys stovi prie automobilių. Policijos pareigūnų ekipažas atvyksta po 17-18 minučių po sustojimo. Atvažiavus pareigūnams vyksta įvairūs veiksmai, bet maždaug po 10 minučių nuo pareigūnų atvykimo iš automobilio VW Golf išlipa kitas vaikinas ir nueina (pagal aplinkybes tai D. G.). Iš įrašo matosi, kad automobilis VW Golf nestovėjo, o buvo sustabdytas E. L., E. L. priėjo prie automobilio ir vairuotojo vietoje pamatė V. P., paėmė raktelius praėjus labai nedideliam laiko tarpui nuo automobilio sustojimo. Tai rodo, kad automobilį vairavę asmenys negalėjo susikeisti ir nesusikeitė, nes nei vienas iš jų nebuvo išlipęs, o susikeisti viduje nebuvo nei pakankamai laiko, nei vietos. Šiais įrodymais nustatyta, kad D. G. automobilio nevairavo, jo teisme iškelta versija yra neteisinga, o jis davė melagingus parodymus.
10. Skunde teigiama, kad perkeliant įrodinėjimo naštą kaltinamajam buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Policijos pareigūnai, turėdami pareigą išsiaiškinti visas įvykio ir nusikaltimo aplinkybes, to padaryti nesugebėjo ir perkėlė įrodinėjimo pareigą kaltinamajam, kuris dėl pagrįstos baimės atvykusiems policijos pareigūnams savo iniciatyva nenurodė, jog vairavo automobilį. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Įvykio metu D. G. prie policijos pareigūnų nebuvo priėjęs, nepaaiškino situacijos ir neprisipažino vairavęs automobilį, nors ir teigia, kad buvo blaivus. Jis iš įvykio vietos pasišalino, o poziciją dėl vairavimo paaiškino tik teisme. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatyta, kad automobilį vairavo V. P., o jis buvo liudytojas, todėl nei jis turėjo pareigą ką nors įrodinėti, nei ją jam kas nors perkėlė. Vienintelė jo pareiga buvo teisingai duoti parodymus ir jis neįvykdė šios savo pareigos. Skunde apeliantas nurodė, kad policijos pareigūnai per pusvalandį nesugebėjo jo apklausti, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, jog iš įvykio vietos D. G. pasišalino praėjus vos 10 minučių nuo policijos pareigūnų atvykimo. Taigi pareigūnai neturėjo galimybės per trumpą laiką apklausti ir D. G., nes pirmiausia bendravo su juos iškvietusiu E. L. ir automobilį vairavusiu V. P.. Tokia situacija visiškai nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo.
11. Apeliantas meluoja ir teikdamas skundo argumentus. Apklaustas bylą nagrinėjant teisme D. G. nurodė, jog įvykio metu buvo blaivus, alkoholio nevartojo, nes jam buvo negera po pirties. Dėstydamas skundo argumentus apeliantas teigia, kad įvykio metu jautėsi blogai, nes pirtyje vartojo alkoholinius gėrimus. Dėl tokių akivaizdžių parodymų neatitikimų jo parodymai yra labai nepatikimi.
12. Apeliantas skunde teigia, kad buvo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją, nes pagal šį straipsnį kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus. Esant principo, draudžiančio versti duoti parodymus prieš save, pažeidimui, D. G. baudžiamoji atsakomybė pagal BPK 235 straipsnio 1 dali kilti negali. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.
12.1. Asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, turi būti atsižvelgta ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis.
12.2. Apklausiant asmenį teisme ne visada yra aišku, ar jis duoda parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką. BK 235 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Teisme apklausiamam liudytojui teisės neduoti parodymų prieš save išaiškinimas yra formalus kriterijus sprendžiant jo atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Esminę reikšmę kaltinamo asmens atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį turi reali situacija, ar asmuo turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, nes davė parodymus prieš save, ar tai yra tik jo savo parodymų interpretacija siekiant pateisinti savo veiksmus.
12.3. BK 235 straipsnyje numatytas nusikaltimas kėsinasi į labai svarbią visuomenei vertybę – į teisingumo vykdymą. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas baudžiamosios justicijos tikslas – kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, atspindi visuomenės suinteresuotumo teisingumu turinį, kuris kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtinto siekio būti teisinga visuomene. Nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teisingai nubaustas, o nekaltas asmuo nebus nubaustas tik tada, kai kiekvienas byloje apklausiamas liudytojas duos teisingus parodymus. Tik tada bus įvykdytas teisingumas. Apklausiamam asmeniui duodant neteisingus parodymus šis BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas visuomenės interesas gali būti pažeistas, gali būti nuteistas nekaltas asmuo, arba kaltasis gali išvengti atsakomybės ir vienas iš esminių visuomenės poreikių – siekis būti teisinga visuomene, nebus įgyvendintas.
12.4. D. G. nusikalstama veika objektyviai pasireiškė melagingų parodymų davimu teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje, kurioje V. P. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir kurioje apeliantas buvo pakviestas liudyti apie svarbias tai bylai aplinkybes, susijusias su V. P. neteisėtais veiksmais. Apklausiamas D. G. davė melagingus parodymus, o melagingų parodymų davimas, netgi apie neva savo padarytą nusikalstamą veiką taip prisiimant kaltę už tikrąjį nusikaltimą padariusį asmenį, nėra parodymų davimas apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgus į aplinkybes, kuriomis D. G. buvo apklausiamas (įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, parodymus davė laisvo pasakojimo forma), jis neturėjo realaus pagrindo manyti, kad yra apklausiamas ne kaip neutralus liudytojas, o kaip potencialus įtariamasis.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. G. apeliacinį skundą atmesti.