Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimo D. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. D. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas subendrinta 940 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. D. D. nubaustas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 7 d., 21.45 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga buvo neatidus, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kitą stovinčią transporto priemonę. Iš eismo įvykio vietos nepranešęs policijai ar nukentėjusiajam asmeniui, neužpildęs eismo įvykio deklaracijos, nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 127, 222 punktų reikalavimus. Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų pakanka išvadoms dėl D. D. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus pagrįsti. Apeliaciniame skunde D. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimą dalyje dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo ir priimti naują sprendimą – administracinio teisės pažeidimo bylą dėl šio pažeidimo nutraukti nesant veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Taip pat prašo sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimo vykdymą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas nutarimas dalyje dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pagrįstas tik prielaidomis ir spėjimais, priimtas pažeidžiant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principus bei ATPK 284 straipsnio 1 dalies, 286 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesilaikant teismų praktikos. Dėl to apeliantas nepagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas. Vertinant byloje surinktus įrodymus buvo akivaizdžiai pažeistos ATPK 248 ir 257 straipsnių nuostatos, kadangi byla ištirta paviršutiniškai ir formaliai, neįsigilinus į visas aplinkybes, neištyrus iškeltos versijos, nepašalinus visų abejonių ir neaiškumų. D. D. atkreipia dėmesį į tai, kad savo kaltę dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo pripažino ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, tačiau nepripažįsta savo kaltės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, kadangi nėra šio įvykio sudėties. Teismas šiuo atveju nukrypo nuo teisminės praktikos aiškinant ir taikant teisės normas bei dėl įrodymų vertinimo ir dėl to nepagrįstai pripažino kaltu ir nubaudė. Skunde pabrėžiama, kad pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys. Be to, turi būti išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonių apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir panašiai. Pasak apelianto, prielaidomis yra grįsta teismo išvada, kad jis negalėjo nepajusti, jog kliudė kitą automobilį ir jį apgadino, kad suprato sukėlęs eismo įvykį, kad negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingumo KET reikalavimams, savo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, kad šią pareigą sąmoningai ignoravo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo ribas, nes administracinę atsakomybę pagal šį straipsnį taikė nesant pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, reikšmingų ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymui. Šiuo atveju jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina apelianto veiksmuose buvus tyčią. Teismas savo išvadas dėl kaltės grindė tik liudytojų K. B. ir jos sutuoktinio G. B. duotais paaiškinimais. Šie asmenys įvykio nematė. Kitų byloje surinktų įrodymų teismas tinkamai neįvertino arba juos vertino atsietai. Teismas besąlygiškai rėmėsi minėtų asmenų, kurie taip pat suinteresuoti bylos baigtimi parodymais, tačiau nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė paties apelianto ir su juo buvusio liudytojo parodymus. Kartu buvęs liudytojas R. K. patvirtino aplinkybes, kad automobilyje grojo muzika ir negirdėjo, kad būtų kliudytas kitas automobilis, jokio smūgio nejautė. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad automobilis buvo apgadintas nežymiai, dėl žalos dydžio buvo susitarta, žalą atlygino. Nukentėjusysis jokių pretenzijų neturi, nukentėjusiojo atsiprašė. Teismas visiškai nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis įvyko eismo įvykis, neatsižvelgė į tai, kad įvykis buvo vakare, apie 22 val., buvo tamsus metas, automobilyje grojo muzika, kiemas duobėtas, dėl to objektyviai galėjo neišgirsti kontakto su kitu automobiliu. Juo labiau, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad apgadinimai nežymūs. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės. Taip pat svarbu tai, kad automobilis buvo draustas, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti, todėl neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo D. D. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

D. D. apeliacinis skundas netenkinamas.Apeliaciniame skunde D. D. neneigia savo kaltės dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo. Tačiau nesutinka su teismo išvadomis dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įsitikinimu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą nesant jokių jo kaltės įrodymų.Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. D. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami, kaip nepatikimi ir jais nesivadovaujama. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis požymis yra tiesioginė tyčia. Tačiau nepagrįstai skunde teigiama, kad šiuo konkrečiu atveju tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos nėra nustatyta jokiais objektyviais įrodymais. Skundžiamame nutarime ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji, D. D. veiksmuose atskleisti tinkamai, išvados dėl jo kaltės padarius minėtą pažeidimą išsamiai argumentuotos ir pagrįstos. Priešingai, negu tvirtina apeliantas, teismas, spręsdamas dėl jo kaltės, rėmėsi ne atskirais įrodymais, o jų visuma, vertino tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir kartu su juo buvusio liudytojo, tiek K. B. ir G. B. paaiškinimus, rašytinius bylos duomenis ir teisingai nustatė, kad dėl D. D. kaltės šioje konkrečioje situacijoje pagrįstų abejonių nekyla. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamame nutarime padarytomis išvadomis, jokių objektyvių įrodymų ar aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir argumentaciją, nenurodė. Vien tai, kad apelianto netenkina jam nepalankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėtina tai, kad apie asmens tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos sprendžiama ne iš to, ar asmuo turėjo tikslą išvengti atsakomybės, o įvertinus, ar jis suprato sukėlęs eismo įvykį, tačiau, tai suprasdamas, sąmoningai iš įvykio vietos pasišalino. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasišalino iš įvykio vietos, nėra būtinas ATPK 130 straipsnio1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis. Apie asmens tyčią sprendžiama iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytos faktinės eismo įvykio aplinkybės nekelia pagrįstų abejonių dėl to, kad D. D. suprato kliudęs kieme stovintį automobilį, tačiau eismo įvykio vietoje nepasiliko, iš jos pasišalino pažeisdamas KET. Nors D. D. neigia supratęs, kad kliudė kitą automobilį, tokią jo versiją paneigia kiti objektyvūs bylos duomenys. Automobiliui padaryti apgadinimai (braukimo žymės dviejose vietose), smūgio garsas ir suveikusi signalizacija, kuriuos girdėjo kieme ir namuose antrame aukšte buvę G. B. ir K. B., taip pat iš dalies ir R. K. paaiškinimai, kad lyg girdėjo suveikusią automobilio signalizaciją po to, kai buvo važiuota atbuline eiga, suponuoja pagrįstą manymą, kad D. D. turėjo objektyvią galimybę suprasti, kad kliudė kieme stovėjusį automobilį ir tai suprato, tačiau iš eismo įvykio vietos, nesant joje nukentėjusio asmens, nepranešęs policijai, pasišalino. Tokie veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti, kaip tyčiniai. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens motyvai, kad jo automobilis draustas, kad jis buvo blaivus ir turėjo teisę vairuoti transporto priemones, jo kaltės nešalina. Kaip minėta, pasišalinimo iš eismo įvykio vietos tikslas, tokio elgesio motyvai, nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis. Apelianto teiginiai, kad jis nesiekė išvengti administracinės atsakomybės, jo neatsakingo elgesio nepateisina ir jo administracinės atsakomybės nešalina. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimo vykdymą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Pažymima, kad ATPK nėra numatyta nutarimo (nutarties) vykdymo sustabdymo galimybė, todėl toks prašymas, atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, negali būti tenkinamas. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, liudytojo parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų galima daryti išvadą, jog apeliantas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl D. D. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį D. D. atžvilgiu nutraukti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302¹³ straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.