- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-551-253/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00521-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Erika Misiūnienė, Alona Romanovienė
- Atsakovas
- J. K., A. O.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- Ž. J.
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-551-253/2015
Teisėja Raimonda Pauparienė (Proceso Nr. 2-46-3-00521-2014-0)
2015 m. gegužės 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams J. K. ir A. O., trečiajam asmeniui Ž. J., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 39 499,86 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010-09-18 Norvegijoje dėl A. O., vairavusio J. K. priklausančią transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – TPVCAPDĮ) 4 str. 1 d., 41 str. 3 ir 8 d. nuostatos. Eismo įvykio valstybės – Norvegijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 90 098 NOK (39 499,86 Lt) sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas sumokėjęs Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaujasi TPVCAPDĮ 23 str. įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju iš A. O.) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju iš J. K.).
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2014-12-08 sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų J. K. ir A. O. 39 499,86 Lt (11 439,95 EUR) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (39 499,86 Lt) (11 439,95 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-03-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui; priteisė iš atsakovų J. K. ir A. O. po 1 005,55 Lt (291 EUR) iš kiekvieno atsakovo bylinėjimosi išlaidų ieškovui; taip pat priteisė iš atsakovų J. K. ir A. O. valstybei po 30,48 Lt (8,82 EUR) iš kiekvieno atsakovo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad Norvegijoje 2010-09-18 dėl A. O., vairavusio J. K. priklausančią transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. A. O. vairuojama, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. ir 41 str. 3 ir 8 d. nuostatos. Nei atsakovas A. O. nei jo atstovas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių įvykio deklaracijoje nurodytus duomenis t. y. kad autoįvykio metu transporto priemonę vairavo ne jis. Iš eismo įvykio deklaracijos matyti, kad A. O. asmens duomenys įtraukti į eismo įvykio vietos deklaraciją, jis joje pasirašė kaip atsakingas už eismo įvykį vairuotojas, o ne Ž. J.. Ieškovui pateiktame paaiškinime atsakovas A. O. taip pat neneigia, kad deklaracijoje yra padėtas jo parašas. Ieškovas telefonu buvo susisiekęs su trečiuoju asmeniu Ž. J., kuris informavo, kad nėra sukėlęs nagrinėjamoje byloje minimo eismo įvykio Norvegijoje. Teismas vertino, kad byloje pateikti duomenys yra pakankami autoįvykio kaltininkui nustatyti. Teismas darė išvadą, kad A. O. veiksmai sukėlė autoįvykį, būtent dėl jo veikos atsirado priežastinis ryšys tarp teisei priešingų veiksmų ir kilusios žalos, jis yra atsakingas už padarytą žalą, todėl privalo ją atlyginti. Atsakovas J. K. autoįvykio metu buvo neįvykdęs įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, kuria padaryta žala trečiajam asmeniui, privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Paminėtus kaltus atsakovo J. K. veiksmus sieja priežastinis ryšys su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis asmuo, VĮ „Regitra“ duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas, privalantis sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės, ir asmuo, tiesiogiai atsakingas už žalos padarymą, abu atsako ieškovui solidariai. Atsakovo J. K. argumentus dėl transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio teismas vertino kaip nepagrįstus ir konstatavo, kad ieškinys atsakovui J. K. pareikštas pagrįstai, kaip žinomam minėtos transporto priemonės savininkui. Taip pat teismas atmetė atsakovo J. K. prašymą taikyti ieškinio senatį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. K. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovo J. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ 23 str.1 d. ir 4 str. 2 d. nuostatas. Atsakovo nuomone, teismas nevertino, kad eismo įvykio vietos, taip pat A. O. paaiškinimo duomenys rodo, kad būtent Ž. J. veiksmus ir kilusią žalą sieja priežastinis ryšys, jis eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytojas. Eismo įvykio metu nė vienas iš atsakovų (J. K. ir A. O.) faktiškai nebuvo atsakingi už žalos padarymą asmenys. Nurodo, kad neturėjo pareigos sudaryti automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, nes eismo įvykio metu nebuvo faktinis automobilio savininkas, kadangi automobilį buvo pardavęs K. K. (jaunesniajam), kuris žadėjo automobilį išardyti dalimis ir pats išregistruoti. Teismas nevertino sutampančių reikšmingų aplinkybių, kad eismo įvykis įvyko Norvegijoje ir to, kad K. K. (jaunesnysis) gyvena Norvegijoje. Be to, teismas ieškovo nurodytas aplinkybes apie Ž. J. nedalyvavimą turėjo vertinti kitų įrodymų visumoje ir vadovautis kitų liudytojų parodymais (apklausiant A. O. nurodytą liudytoją A. G.). Teismas pažeidė TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., nes nesiėmė visų priemonių nustatyti kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį, į kurį turi būti nukreiptas išieškojimas. Taip pat nurodo, kad visa ieškovo reikalaujama suma turėjo būti priteista iš asmens, kalto dėl eismo įvykio, ieškinį dėl apelianto atmetant, o ne nustatant solidariąją prievolę. Byloje pateikta eismo įvykio vietos deklaracija nepatvirtina 2010-09-18 eismo įvykio aplinkybių ir atsakovų atsakomybės. Pagal 2010-01-18 eismo įvykio deklaraciją ir jos užpildymą, ieškovas negalėjo ir neprivalėjo mokėti draudimo išmokos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, ieškovas pagrįstai ieškinį pareiškė ir bendraatsakoviui J. K., kaip žinomam transporto priemonės savininkui. Vien tik J. K. paaiškinimai, jog jis 2010-09-18 eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininkas yra nepakankami tokiai išvadai. Ieškovas pateikė teismui visus žalos faktą ir dydį, transporto priemonės vairuotojo atsakomybę pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo surinkti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su Norvegijoje galiojančių teisės aktų taikymu, kaltės nustatymu bei žalos administravimu ir veikia Norvegijos valstybės vardu ir nustatė visas būtinas sąlygas transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo civilinei atsakomybei kilti. Pažymi, kad apeliantas 2010-09-18 eismo įvykio metu nedalyvavo ir deklaracijos pildymo aplinkybių nežino. Byloje pateikti įrodymai, kad 2010-09-18 eismo įvykio deklaraciją kaip atsakingas už eismo įvykį vairuotojas pasirašė A. O., o ne Ž. J.. Šios aplinkybės neneigia ir pats bendraatsakovis A. O.. Jis taip pat patvirtino, kad eismo įvykis įvyko 2010-09-18. Galimi netikslumai eismo įvykio deklaracijoje galėjo atsirasti dėl to, kad ji buvo pildoma norvegų kalba, eismo įvykio dalyviai patyrė stresą eismo įvykio metu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. O. sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašo apeliacinį skundą tenkinti. Papildomai nurodo, kad teismas eismo įvykio deklaracijos ir jos vertimo į lietuvių kalbą neturėjo pagrindo vertinti kaip įrodymo ir ja vadovautis priimant sprendimą, nes deklaracija nėra originalus dokumentas arba patvirtinta originalaus dokumento kopija, kaip tai numatoma CPK 113 str. 1 d., jame nėra duomenų apie tai, kas ir kada šį dokumentą surašė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.
Apeliaciniame skunde atsakovas J. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino eismo įvykio vietos deklaraciją, kaip įrodymą, pagrindžiantį ieškovo reikalavimus. Apelianto nuomone, byloje esanti eismo įvykio vietos deklaracija nepatvirtina 2010-09-18 eismo įvykio aplinkybių, iš jos negalima teisingai nustatyti eismo įvykio fakto, aplinkybių ir kaltininko atsakomybės. Pirmiausia kaip nepagrįsti atmestini atsakovo A. O. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog teismas neturėjo pagrindo remtis eismo įvykio deklaracija kaip įrodymu byloje, nes ji neatitinka CPK 113 str. 1 d. reikalavimų. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė rašytiniais įrodymais, tarp jų ir eismo įvykio deklaracija, kurios byloje pateikta kopija patvirtinta dokumentą gavusio asmens, kaip tai numato CPK 114 str. 1 d., reglamentuojanti procesinių dokumentų priedų pateikimo formą. Eismo įvykio deklaracijoje eismo įvykio data nurodyta 2010-01-18. Tačiau joje taip pat yra duomenys apie tai, kad eismo įvykio metu apgadintu trečiojo asmens automobiliu nebuvo galima važiuoti bei duomenys, kad iškviesta techninę pagalbą kelyje teikianti įmonė. Sąskaitoje faktūroje už suteiktą techninę pagalbą kelyje (nutempimą į artimiausias dirbtuves) nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 2010-09-18 (t. 1, b. l. 24). Tai ir kitų žalos dydį pagrindžiančių įrodymų duomenys byloje, patvirtina, kad eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiojo asmens automobilis ir kurio pagrindu išmokėtomis sumomis ieškovas grindė ieškinio reikalavimus, įvyko 2010-09-18. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai išvadas darė remdamasis visuma byloje esančių įrodymų ir pagrįstai vertino, kad nurodant eismo įvykio datą eismo įvykio vietos deklaracijoje padarytas rašymo apsirikimas.
Apeliaciniame skunde pažymimas eismo įvykio laiko neatitikimas eismo įvykio deklaracijoje, kurioje nurodyta 18.00 val., ir vienoje iš žalos dydį pagrindžiančių sąskaitų faktūrų, t. y. sąskaitoje faktūroje už suteiktą techninę pagalbą kelyje, kurioje nurodyta 19.00 val., nelaikytinas esminiu, kadangi minėta sąskaita faktūra išrašyta už paslaugas, kurios, akivaizdu, buvo suteiktos po eismo įvykio. Taip pat vertintina, kad duomenys apie eismo įvykio vietą, kaip ji nurodyta eismo įvykio deklaracijoje ir joje aprašant eismo įvykio aplinkybes (t. y. kelyje tarp kelių objektų), ir duomenys apie tai, kaip eismo įvykio vieta nurodyta minėtoje sąskaitoje faktūroje, nesudaro pagrindo abejoti eismo įvykio deklaracijos duomenimis. Aplinkybė, kad eismo įvykio deklaracijos grafoje ties draudimo įmone yra spaudas, įvertinus tai, kad jame galbūt užfiksuota data yra vėlesnė nei eismo įvykio data bei tai, kad vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais Norvegijos, kaip eismo įvykio valstybės, nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, nesudaro pagrindo vertinti, kad eismo įvykio deklaracijoje ties šiuo spaudu nurodyta transporto priemonė buvo apdrausta. Taip pat, atsižvelgiant į duomenų visumą, nėra pagrindo vertinti, kad neįrodyta aplinkybė, jog eismo įvykyje dalyvavo būtent apelianto vardu registruota transporto priemonė – Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. ir 4 str. 2 d. nuostatas ir nė vienas iš atsakovų faktiškai nebuvo atsakingi už žalos padarymą asmenys. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. (t. y. ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2010-09-18 dėl A. O. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad nors ir eismo įvykio deklaracijoje įtraukti Ž. J. bei A. O. duomenys, tačiau pagal eismo įvykio deklaracijos duomenis kaip atsakingas už autoįvykį vairuotojas pasirašė būtent A. O.. Aplinkybės, jog buvo eismo įvykio vietoje ir pasirašė eismo įvykio deklaracijoje atsakovas A. O. neneigė. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde keliami argumentai dėl duomenų patikimumo, grindžiami tuo, kad duomenys eismo įvykio deklaracijoje įrašyti skirtinga rašysena, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad Ž. J. informavo ieškovą, jog nėra sukėlęs nagrinėjamoje byloje minimo eismo įvykio (t. 2, b. l. 34). Nors A. O., atsakydamas į ieškovo pretenziją, nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavo kaip keleivis, o eismo įvykio aprašyme pasirašė kaip liudininkas, tačiau tokie duomenys nepateikti eismo įvykio deklaracijoje, be to, pabrėžtina, kad šis atsakovas eismo įvykio deklaracijoje pasirašė net du kartus, tarp jų būtent ir kaip atsakingas už autoįvykį vairuotojas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog byloje pateikti duomenys yra pakankami eismo įvykio kaltininkui nustatyti ir pagrįstai konstatavo A. O. kaltę dėl eismo įvykio, kitas civilinės atsakomybės sąlygas bei pareigą atlyginti padarytą žalą TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. pagrindu.
Apelianto J. K. teigimu, jis neturėjo pareigos sudaryti automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, kadangi eismo įvykio metu nebuvo faktinis automobilio savininkas. TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. numato, kad už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 str. nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo; jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Bylos duomenimis Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė transporto priemonė Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu priklausė atsakovui J. K. (t. 1, b. l. 4) ir nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas, įregistruotas registre kaip automobilio savininkas, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu, tačiau tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą.
Apeliantas J. K. pažymi, kad byloje įrodinėjo, jog minėtą automobilį 2009 m. vasarą, galiojant civilinės atsakomybės draudimui ir techninei apžiūrai, pardavė K. K. (jaunesniajam), kuris pirkti automobilį buvo atvykęs su tėvu K. K. bei žadėjo automobilį pats išregistruoti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo J. K. atstovas buvo pareiškęs prašymą minėtus asmenis kviesti liudytojais. Liudytojas K. K. (jaunesnysis) pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nurodydamas, kad dirba Norvegijoje, grįžti negali, nes kelionė brangi, užima daug laiko, be to, jam nebūtų suteiktos atostogos (t. 2, b. l. 32). Atsakovas J. K. nesutiko apmokėti šio liudytojo kelionės išlaidų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad dėl šių aplinkybių K. K. (jaunesnysis) 2011-12-02 buvo davęs paaiškinimus Tauragės apskrities Vyriausiajame policijos komisariate ir nurodęs, kad A. O. ir J. K. nepažįsta, automobilio Opel Vectra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepirko (t. 1, b. l. 133). Bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas K. K. (tėvas) nepatvirtino J. K. paaiškinimų dėl automobilio pardavimo ir neigė, kad jis su sūnumi pirko automobilį iš apelianto. Atsakovas J. K. nurodė, kad kitų liudytojų nebuvo. Rašytinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo atveju transporto priemonės savininkas yra ne apeliantas J. K., o kitas asmuo, nepateikta. Iš VĮ „Regitra“ duomenų nustatyta, kad remiantis Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje turima informacija J. K. vardu minėta transporto priemonė išregistruota tik 2011-11-22 (parduota į užsienį) (t. 2, b. l. 38, 64). Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Tuo tarpu aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Atsižvelgiant į šį reglamentavimą nėra pagrindo sutikti, kad teismas netinkamai taikė CPK 178 str. įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien apelianto paaiškinimai apie automobilio pardavimo aplinkybes, kurių nepatvirtino apelianto nurodyti liudytojai, bei apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybių sutapimas, kad K. K. (jaunesnysis) gyvena ir eismo įvykio vieta yra Norvegijoje, priimant skundžiamą sprendimą šiuo atveju pagrįstai nelaikyti pakankamais paneigti viešo registro duomenis apie tai, kad eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo J. K..
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog visa ieškovo reikalaujama suma turėjo būti priteista iš asmens, kalto dėl eismo įvykio, atmetant ieškinio reikalavimus atsakovui J. K., kadangi TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nenumato ieškovui galimybės išieškoti žalą iš abiejų kaltojo asmens bei asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, nes normoje suformuluota išlyga „arba“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Šiuo atveju apelianto J. K., kaip eismo įvykio metu viešame registre įregistruoto transporto priemonės savininko, atsakomybė ieškovui atsiranda dėl to, kad jis neįvykdė TPVCAPDĮ 4 str. imperatyvų ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Atsakovų J. K. ir A. O. solidarioji atsakomybė atsiranda įstatymo pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nuostatas ir pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus abiem atsakovams.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-08 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi atsakovo J. K. apeliacinis skundas netenkinamas, apelianto turėtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme jam nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-01-08 nutartimi apeliantui J. K. atidėtas 343 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 89). Apeliacinio skundo netenkinus, žyminis mokestis, kurio sumokėjimas atsakovui J. K. buvo atidėtas, priteistinas valstybei iš apelianto (CPK 84 str.).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014‑09‑23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, dėl to nepriteistinos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-08 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J. K. 343 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.