- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-20-300/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- G. Z., B. Z.
- Nukentėjusysis
- G. V., D. V., D. G.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Z. ir B. Z. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 30 MGL (1129,8 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į atliktos bausmės dalį G. Z. įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. sausio 31 d. 21.27 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 14.40 val. (1 para), ir vertintina, jog G. Z. yra sumokėjęs dalį baudos – 2 MGL (75.32 Eur).
B. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį paskirtos bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei mokytis arba pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.
Priteista iš G. Z. 144, 81 Eur (500 Lt) neturtinės žalos nukentėjusiojo G. V. naudai ir 289, 62 Eur (1000 Lt) neturtinės žalos nukentėjusiojo D. V. naudai.
Priteista iš G. Z. 579, 24 Eur (2000 Lt) proceso išlaidų nukentėjusiųjų G. V. ir D. G. naudai.
Priteista iš G. Z. ir B. Z. po 32, 74 Eur (113, 07 Lt) Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiajam D. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
G. Z. ir B. Z. nuteisti už tai, kad 2013 m. sausio 31 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) namo kieme, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, kitų aplinkinių žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu – G. Z. vieną kartą koja spiriant nukentėjusiajam D. V. į krūtinės sritį ir suduodant jam vieną smūgį rankos kumščiu į galvos sritį, tiksliai nenustatytu būdu smūgiuojant nukentėjusiajam G. V. į ranką, o B. Z. rankos nagais perbrėžiant nukentėjusiajam D. V. dešinę ranką bei veidą ir vieną kartą rankos kumščiu suduodant nukentėjusiajam G. V. į galvos sritį, tuo nukentėjusiajam D. V. padarydami poodinę kraujosruvą dešiniame smilkinyje, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje ir dešinės plaštakos pirmame piršte, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam G. V. sukeldami fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Z. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nepaisė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių, nesiejo visumos duomenų, nepasisakė dėl jų patikimumo, todėl tik paviršutiniškai vertindamas atskirus bylos duomenis priėmė nepagrįstą, neteisingą bei neteisėtą sprendimą, o kadangi priimdamas nuosprendį teismas rėmėsi neobjektyviais, nepatikrintais, melagingais, keliančias abejones duomenimis, jis buvo šališkas. Apeliantas pripažįsta pasielgęs netinkamai, kad nuleido dalį padangos oro, taip siekdamas paskatinti automobilio savininką pasišnekėti dėl automobilių statymo kieme, kuomet kiekvienas iš gyventojų tinkamai prižiūri kiemo teritoriją. Nuteistajam akivaizdu, kad paspaudus padangos ventilį nuleidžiant orą, procesas sustoja nutraukus veiksmą. Taip pat nuteistajam akivaizdu, kad išsukus ventilį visiškai, oras iš padangos išeina per trumpą laiką (apie 45 sekundės, šie duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau buvo atsisakyta priimti), t. y. trumpesnį, nei, G. ir D. V. teigimu, jų būtą laiką prie automobilio. Dėl to apeliantas nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl neva dar einančio oro iš padangos ir visiškai išsukto ventilio, yra melagingi, galimai situaciją sukuriant patiems, t. y., išsukant ventilį ir visiškai išleidžiant orą, taip turint pretekstą pareikšti didesnius priekaištus G. Z.. Pažymi, kad G. Z. nurodė ventilio neišsukęs, jį tik nuspaudęs raktu, iki išeis dalis oro, kad transporto priemonės savininkas tai pastebėtų ir atvyktų pakalbėti, o ne dėl to, kad patirtų papildomų problemų, t. y. negalėtų važiuoti. Taigi nurodo, kad vertinant oro išėjimo iš padangos trukmę esant išsuktam ventiliui, abejonių kelia nukentėjusiųjų parodymai jų patikimumo prasme, nes objektyviai neįmanoma, kad oras iš padangos dar nebus išėjęs nuo ventilio išėjimo praėjus 5–10 minučių. Apelianto teigimu, jam ir B. Z. su pirkiniais grįžtant iš prekybos centro „T.“, ties gyvenamojo namo 5–6 laiptinėmis, juos pasitiko agresyviai nusiteikę G. ir D. V., kurie pareikalavo pripūsti padangą, o G. V. trenkė G. Z. per petį ar ausį. Tuomet, pasak nuteistojo, jis pasiūlė eiti pas jį į namus ir išspręsti kilusį ginčą dėl automobilio padangos nuleidimo bei statymo vietos, tačiau G. ir D. V. su pasiūlymu nesutiko. Taigi teigia, kad jie susitiko prie 5–6 laiptinės, ten D. V. laikydamas atkišęs alkūnes ir vis jomis bei pečiais smūgiuodamas G. Z. (3–4 kartus į krūtinę) agresyviai reikalavo sutvarkyti padangą ir taip vis stūmė G. Z. ir kartu buvusį B. Z. atbulomis link „T.“ prekybos centro, t. y. 15 metrų atstumą, kol G. Z. atsirėmė nugara į prie elektros transformatorinės stovėjusį automobilį ir nebeturėjo galimybės trauktis nuo D. V. fizinio poveikio, t. y. smūgių alkūne ir pečiais. Be to, pasak apelianto, G. ir D. V. vis grasino iškviesti policiją, jei D. Z. nesutiks pripūsti padangos. Atitinkamai jis pakartotinai siūlė G. ir D. V. eiti į namus pas vieną iš konfliktuojančių pusių ir išsiaiškinti įvykį, kadangi dėl asmeninio mažareikšmio konflikto, jo manymu, netikslinga kviesti policijos. Pažymi, kad G. V. patvirtino naudojęs fizinę jėgą prieš G. Z., t. y. neva uždėjęs ranką ant peties pareikalavo sutvarkyti padangą, tačiau, pasak nuteistojo, priešingai, nei teigia G. V., tai buvo smūgis per petį ar ausį. Šioje vietoje atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas apskritai atsisakė vertinti šias anksčiau išdėstytas konflikto pradžios aplinkybes, neva taip būtų viršytos kaltinimo ribos, nors nuteistajam akivaizdu, kad teismas nevykdė pareigos išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti ir tik tuomet priimti sprendimą, tuo parodydamas šališkumą bei išankstinį neobjektyvų įsitikinimą dėl asmenų kaltės. Nuteistojo įsitikinimu, teismas, neturėdamas informacijos apie konflikto pradžią ir būtinąją G. Z. gintį nuo D. ir G. V. fizinių veiksmų neturint galimybės toliau atsitraukti, netinkamai konstatavo G. Z. veiksmą prieš D. V. kaip pirmą konflikte, nors nukentėjusiais pripažinti G. ir D. V. iki tol jau buvo atlikę fizinius veiksmus, vartoję prievartą, psichologinį smurtą ir savo veiksmais nesiekė taikiai išspręsti konflikto, o priešingai –atliko neteisėtus veiksmus suvaržydami G. ir B. Z. laisvę ir neleisdami vykti į namus, o ten, esant būtinybei, galėjo bendrauti su G. ir D. V. iškviestais policijos pareigūnais. Iš to, nuteistojo teigimu, išplaukia, kad teismo be pagrindo nevertintos aplinkybės suklaidino sprendimą priėmusį teismą, sukėlė neigiamas pasekmes nuteistiesiems ir iškreipė teisingumo vykdymo principo taikymą. Pažymi, jog G. ir D. V. naudojo fizinį bei psichologinį smurtą prieš G. ir B. Z. ir aktyviais fiziniais veiksmais vertė prieš valią judėti link „T.“ prekybos centro, neleidžiant laisvai vykti į namus, užtverdami kelią, taip pažeidė jų laisvę, elgėsi nusikalstamai. Nurodo, jog apklausti liudytojas T. B. ir nukentėjusysis G. V. (atliktas parodymų patikrinimas vietoje) nurodė, kad konfliktas įvyko ties 5–6 laiptinėmis, o atlikus parodymų patikrinimą vietoje su liudytoja R. D., pastaroji parodė įvykio vietą, kuri yra nutolusi nuo G. V. ir T. B. parodytų vietų 15 metrų, t. y. galutinę konflikto vietą, kur G. Z. nebeturėdamas galimybės žengti atgal ir taip išvengti aktyvaus konflikto su G. ir D. V., buvo priverstas nustumti D. V. nuo savęs dėl pastarojo neteisėto fizinio poveikio. Šią aplinkybę, pasak apelianto, taip pat patvirtino apklausta policijos tyrėja S. M.. Nurodo, kad D. V. teisme parodė: „G. Z. bandė pro mane prasibrauti, bet aš stovėjau prieš jį pasisukęs pečiu“. Iš to nuteistajam kyla abejonės liudytojo T. B. bei nukentėjusiais pripažintų G. D. V. parodymų patikimumo, nes neteisingai nurodoma įvykio vieta, tuo siekiant paneigti ar apskritai nutylėti aktyvų, neteisėtą fizinį poveikį prieš G. ir B. Z.. Pasak apelianto, liudytoja R. D., nors ir būdama suinteresuota bylos baigtimi, t. y. D. V. draugė, tiksliai parodė galutinę konflikto vietą, t. y. dalį tyrimui reikšmingų duomenų dėl konflikto vietos prie elektros transformatorinės, tuo sukeldama pagrįstą pagrindą abejoti minėto liudytojo T. B. ir nukentėjusiais pripažintų G. ir D. V. parodymais, kurie teigia konfliktui įvykus ties 5–6 laiptinėmis, tačiau nutylint 15 metrų atstumą iki transformatorinės. Kita vertus, pažymi, kad R. D. galbūt specialiai dėl subjektyvumo nenurodė aplinkybių, kad D. V. naudojo fizinius veiksmus prieš G. Z. versdamas trauktis atbulomis, o G. V. pirmas sudavė G. Z. į petį, galbūt taip siekdama padėti išvengti atsakomybės draugui ir jo tėčiui. Pažymi ir tai, jog asmenims priverstinai sustojus prie elektros transformatorinės esančio automobilio, G. V. skambino į policiją ir pokalbio metu pripažino vykdantis aktyvius fizinius veiksmus prieš G. ir B. Z., t. y. laikantis juos, neleidžiantis pabėgti, nes jie draskosi. Atkreipia dėmesį, jog šios G. V. policijos pareigūnams nurodytos aplinkybės buvo melagingos, t. y. kad G. ir B. Z. nori pabėgti, draskosi, yra laikomi, kadangi įvykio eiga buvo priešinga. Tai, pasak nuteistojo, dar kartą sudaro pagrindą abejoti G. V. duotų parodymų teisingumu. Pažymi, kad ypatingai atidžiai klausantis telefoninio pokalbio turinio, kai G. V. kviečia policijos pareigūnus, girdisi pakartotinis G. Z. siūlymas eiti visiems į namus turint tikslą išsiaiškinti konfliktą, ypač kai abi konfliktuojančios pusės yra kaimynai (šis sakinys nėra nurodytas CD apžiūros protokole, tačiau jis asmeniškai namų aplinkoje perklausęs garso įrašą tai užfiksavo ir tai turėtų būti vertinama). Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, pakartotinai sukelia abejones G. V. nuoširdumu ir siekiu iš tiesų nustatyti tikras įvykio aplinkybes ar siekiu klaidinti teisėsaugos įstaigas, teismą, norint pakenkti G. ir B. Z. ir išlikti situacijoje nugalėtoju. Be to, pažymi, kad G. ir D. V. aplinkybių dėl fizinio poveikio naudojimo neleidžiant eiti į namus G. ir B. Z. bei verčiant juos judėti atbulomis siekiant išvengti smūgių, apskritai apklausų metu nenurodo, tuo vėl sudarydami pagrindą abejoti duodamų parodymų objektyvumu. Tačiau akistatos tarp G. V. ir jo metu G. V. prisipažino su sūnumi neleidę jam išeiti, tai patvirtindami teisiamojo posėdžio metu. Be to, nukentėjusieji patvirtino, kad jis siūlė ateiti į jo butą ir ten pasikalbėti, tačiau pastarieji nesutiko. Pažymi, jog teisiamajame posėdyje apklausiamas G. V. taip pat nebuvo nuoseklus, keitė parodymus, o būtent atsakydamas į teisėjos klausimus pirmą kartą atsakė: „kai pasakiau, jog atvyksta policija, G. Z. pasiūlė ateiti pas jį į namus pasikalbėti“. Ši aplinkybė, nuteistojo įsitikinimu, parodo jo siekį išvengti bet kokio konflikto, fizinio smurto, užtikrinant konflikto išsprendimą pokalbio metu. Iš to apeliantas daro išvadą, kad tik dėl G. ir D. V. aktyvių veiksmų, t. y. prieš valią neleidžiant eiti į namus, naudojant fizinį bei psichologinį poveikį, buvo išprovokuoti jo veiksmai prieš G. ir D. V., ir jie nebuvo nukreipti į puolimą, o yra vertintini tik kaip gynimasis nuo besitęsiančių veiksmų, nebeturint galimybės išvengti fizinio smurto, t. y. būtinoji gintis. Nuteistojo teigimu, nustatyta, kad jis nebeturėdamas galimybės atsitraukti nuo D. V. fizinio poveikio dėl atsiradusios kliūties – stovinčio automobilio, buvo priverstas gynybiniais veiksmais atsistumti D. V. nuo savęs, tuo galėdamas padaryti pastarajam asmeniui netyčinius paviršinius sužalojimus: odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje ir dešinės plaštakos pirmame piršte. Pažymi, jog įvykio metu D. V. skambino į policiją ir ramiu tonu paaiškino aplinkybes, tuo sudarydamas pagrindą abejoti G. B. Z. aktyviais veiksmais, kadangi, pasak nuteistojo, logiška, kad, esant gresiančiam pavojui, asmuo apie tai tiksliai bei skubiai informuoja policijos pareigūnus. Atkreipia dėmesį į D. V. sužalojimą dešiniame smilkinyje (poodinė kraujosruva). Teigia, kad jis viso proceso metu tvirtino matęs, kaip D. V. atvykęs į policijos komisariatą trynė smilkinį, tuo galbūt siekdamas pasidaryti poodinę kraujosruvą, turėdamas tikslą klaidinti ikiteisminio tyrimo įstaigas bei teismą, imituojant neva įvykio metu nuo jo veiksmo patirtą sužalojimą ir tuo siekiant nepagrįstai pasipelnyti. Nurodo, jog 2013-11-28 specialisto H. Daujoto apklausos protokole užfiksuota, kad ekspertas atsakydamas į klausimą, ar poodinė kraujosruva padaryta tiesioginiu trauminiu poveikiu, ar galėjo atsirasti dešinį smilkinį trinant kietu buku daiktu, nurodė: „labiau tikėtina, kad poodinė kraujosruva dešiniame smilkinyje gavosi tiesioginio trauminio poveikio pasėkoje“. O, pasak apelianto, teismas nuosprendyje dėl nežinomų priežasčių šališkai interpretavo eksperto pateiktą išvadą nurodydamas, kad ekspertas pateikė atsakymą: „poodinė kaujosruva dešiniame smilkinyje gavosi tiesioginio trauminio poveikio pasėkoje“, tuo sukeldamas abejones teismo objektyvumu. Pažymi, jog kaltinamajame akte eksperto H. Daujoto atsakymas taip pat interpretuotas neobjektyviai. Dėl to, kas paminėta, apeliantas daro išvadą, kad poodinės kraujosruvos D. V. smilkinyje kilmė nėra nustatyta, o pagal suformuotą teisės doktriną – bet kokia abejonė yra vertinama įtariamojo naudai. Taigi teigia, kad jis į galvos sritį D. V. nesudavė, o pastarojo parodymai viso tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, melagingi, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Toliau, skunde grįsdamas apeliacinio skundo reikalavimą, nurodo, kad, konfliktui besitęsiant ir G. V. kalbant telefonu su policija, jam atsistūmus D. V., gindamas sūnų G. V. sudavė jam rankos kumščiu į žandikaulį, dėl to pastarasis parkrito ant kelių, pajuto keletą papildomų smūgių nuo G. V. į pakaušį ir dešine ranka užsidengė galvą. Pasak apelianto, sudavęs smūgius G. V. jį laikė už striukės, o jis keldamasis nuo žemės mosikavo rankomis siekdamas išvengti smūgių ir apsiginti. Tuo metu, pasak nuteistojo, į asmenų tarpą įsikišo B. Z. siekdamas nutraukti fizinį G. V. smurtą prieš tėtį. Mano, kad šios išdėstytos aplinkybės teisiamojo posėdžio metu nebuvo ištirtos pakankamai detaliai, kadangi parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl vertintini kritiškai ar apskritai atmestini. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas T. B. paaiškino matytas įvykio aplinkybes, kurios prieštarauja pirmiau minėtoms aplinkybėms, o būtent tai, kad liudytojas matė, kaip G. V. savo ranka užstūmė sūnų už savo nugaros, norėdamas jį apginti nuo jo, tačiau, pasak apelianto, tyrimo metu nustatyta, kad šio liudytojo nurodyto veiksmo apskritai nebuvo. Tuomet jis smūgiavo ranka už tėvo nugaros stovinčiam vaikinui, tačiau nematė, ar pataikė (šio veiksmo vėl nenurodo netgi G. ir D. V.). Tuomet vyriškis išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną ir sakė skambinsiąs į policiją (iš tiesų pokalbis telefonu su policija vyko iki smūgių sudavimo). Keliant G. V. telefoną prie ausies, G. Z. ranka sudavė G. V. į kaklo, ausies sritį, dėl to telefonas nukrito po kieme stovėjusiu automobiliu (šios aplinkybės nenurodo G. V.). Telefonui nukritus G. Z. spyrė G. V. į šoną ir pats nukrito (šios aplinkybės G. V. taip pat nenurodo). Atsistojęs vėl bandė suduoti G. V. ranka, tačiau nepataikęs vėl nugriuvo (šios aplinkybės nukentėjusieji nenurodo). Tuomet policijai skambino G. V. sūnus. Atkreipia dėmesį, kad telefoninių pokalbių metu fone girdisi B. Z. prašymas baigti muštis, t. y., reaguojant į G. ir D. V. fizinį smurtą prieš tėtį ir pastarąjį. Teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme įtariamųjų gynėjas atkreipė teismo dėmesį, jog prie baudžiamosios bylos nėra pridėtas vienas telefoninis pokalbis, kuomet G. Z. skambino į policiją prašydamas atvykti, kuris yra svarbus vertinant visas bylai teisingai išspręsti turinčias aplinkybes, o teismas atmesdamas prašymą, pakartotinai buvo šališkas ir nepaisė BPK 20 straipsnio nuostatų, tuo sukeldamas abejones objektyvumu ir siekiu tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti pagrįstą sprendimą. Po minėtų fizinių veiksmų, pasak nuteistojo, smurtas daugiau nebuvo naudojamas, vyrai tik apsižodžiavo, o vaikai nesikišo. G. Z. sūnus visą laiką stovėjo šalia tėvo, bandė raminti šaukdamas, tačiau liudytojas T. B. nematė, kad pastarasis būtų lindęs į tarpą ar dar ką nors daręs (tiek nukentėjusieji, tiek įtariamieji patvirtina, jog B. Z. atliko veiksmus konflikto metu, tačiau apklausiamas liudytojas teigia priešingai). G. V. sūnus taip pat stovėjo šalia. G. V. smūgių G. Z. nesudavė, tik kelis kartus rankomis atstūmė kaimyną. G. Z. ir sūnui niekas smūgių nesudavė. Atvykus policijos pareigūnams liudytojas savo iniciatyva išėjo į kiemą ir policijos pareigūnams pasakė įvykio aplinkybės, t. y. kas ant ko puolė (policijos pareigūnai nurodo, kad jokio liudytojo įvykio vietoje nematę, su niekuo nebendravę, tai patvirtinta 2013-09-06 Šiaulių apskrities VPK Patrulių rinktinės vado R. R. pranešimu). Be to, pažymi, jog liudytojas T. B. apskritai paaiškino, kad įvykio aplinkybių smulkiau atkurti negali, nes tuo metu į tai labai nekreipė dėmesio, nes tuo metu to visiškai nesureikšmino. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas T. B. parodė, kad asmenims susitikus, G. Z. stumtelėjo G. V., matė suduodant vieną smūgį, nuo kurio iškrito telefonas. Liudytojas nematė, kad smūgius būtų sudavę jaunesni konflikte buvę asmenys, jie tik ramino, bandė skirti tėvus. Be to, parodė, jog policijos pareigūnui po įvykio davė savo duomenis, pastarasis paaiškino, dėl ko įvyko konfliktas. Iš išdėstytų aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad liudytojo T. B. parodymai, nesant galimybės jų patikrinti tiesiogiai teisiamajame posėdyje, t. y. užduoti jam klausimų ir pan., atmestini kaip neteisingi, neobjektyvūs, nepatikimi, neatitinkantys nustatytų bylos aplinkybių, todėl esant abejonėms negali būti pagrindu ir įrodymu pripažįstant G. ir B. Z. kaltais. Be to, atkreipia dėmesį, jog liudytojas nurodė, kad konflikto metu vaikai, t. y. B. Z. ir D. V. neatliko jokių veiksmų, kurie atitinka bylos aplinkybes, todėl kaip melagingi turėtų būti atmesti nukentėjusiųjų parodymai dėl B. Z. neva atliktų veiksmų prieš asmenis, t. y. suduodant smūgį į galvą G. V. bei padarant sužalojimus D. V.. Be to, iš to apeliantas sprendžia, kad pripažįstant nukentėjusiųjų parodymus melagingais, neobjektyviais ir pan., tuo keliant abejonės jų teisingumu, turėtų būti taikoma bendroji taisyklė, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos įtariamųjų, nuteistųjų naudai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2013-02-26 G. D. V. ieškinyje dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo nurodyta, kad konflikto metu G. Z. sūnus stovėjo nuošalyje ir į konfliktą nesikišo. G. Z. rankos nagais perrėžė D. V. veidą ir dešinės rankos plaštakos nykštį. Civilinis ieškinys pareikštas tik G. Z.. Taigi teigia, kad kyla abejonės nukentėjusiųjų parodymų teisingumu, nes jie nėra nuoseklūs, prieštaringi, keičiami dėl nežinomų priežasčių, siekiant tik jiems žinomų tikslų, tuo klaidinant ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą ir siekiant melagingai į procesą įtraukti B. Z. ir nepagrįstai kaltinti G. Z.. Pažymi, jog D. V. keisdamas parodymus dėl B. Z. veiksmų konflikto metu buvo itin nenuoseklus ir parodymų kaitą motyvavo nepagrįstais teiginiais dėl neva stresinės būsenos pamačius asmenį, sukėlusį didelį skausmą (pagal specialisto išvadą padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas). Mano, kad tiek D. V., tiek G. V., keisdami parodymus, turėjo vienintelį tikslą – pakenkti G. B. Z., pasipelnyti pareiškiant nepagrįstai didelius civilinius ieškinius dėl neva patirtos neturtinės žalos ir pan. Nurodo, jog nustatyta, kad apklausiamas liudytoju M. V. parodė girdėjęs, kaip laipinamas į policijos autobusiuką G. Z. vartojo keiksmus G. V. atžvilgiu, sakė žinantis, kur jis dirba. Liudytojas tuo metu buvo prie autobusiuko, todėl suprato grasinimus kaip skirtus tėvui. Tačiau, pasak apelianto, apklausti policijos pareigūnai vienareikšmiškai nurodė, kad įvykio vietoje grasinimų ar įžeidžiančių žodžių asmenys nevartojo. Taip pat nurodo, kad G. V. taip pat patvirtino, kad atvykus policijos pareigūnams konfliktas nurimo ir niekas negrasino. Taigi teigia, kad liudytojo M. V. parodymai yra akivaizdžiai melagingi ir jais negalėjo būti remiamasi priimant nuosprendį. Iš anksčiau išdėstytų aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra paremtas besikeičiančiais, nenuosekliais, prieštaringais, paneigiamais objektyviais įrodymais, melagingais ir nepagrįstais duomenimis. Nuteistajam akivaizdu, kad neva visą įvykį detaliai matęs liudytojas T. B. davė melagingus, nenuoseklius, neobjektyvius, apskritai prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms parodymus, kurie negali būti naudojami G. B. Z. kaltei pagrįsti, pažymint, jog teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji ir kiti proceso dalyviai neturėjo galimybės užduotį klausimų liudytojui, įvertinti parodymų patikimumą. Be to, pažymi, kad liudytojas pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas nedalyvaujant įtariamiesiems, jų gynėjams, tuo taip pat užkertant kelią realizuoti teisę į gynybą. Pažymi, jog T. B. parodymai netgi neatitinka policijos pareigūnų pateiktų objektyvių duomenų. Taip pat nuteistajam akivaizdu, kad liudytojos R. D. dalis duotų parodymų atitiko byloje nustatytus duomenis ir aplinkybes, tačiau, kaip buvo nurodyta pirmiau, liudytoja turėtas matyti aplinkybes dėl G. D. V. veiksmų galbūt nutylėjo, tuo sudarydama pagrindą abejoti nuoširdumu, objektyvumu ir atitinkamai sukeldama abejones dėl teisės parodymus naudoti kaltinamųjų G. B. Z. kaltei pagrįsti. Pažymi, kad D. V. keisdamas parodymus dėl B. Z. veiksmų buvo neatsakingas ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nes esant aiškioms abejonėms dėl parodymų patikimumo, duomenys turėjo būti atmesti, vertinant tik objektyvius duomenis. Teigia, kad G. V. ir D. V. duoti parodymai dėl fizinio poveikio prieš G. Z. taip pat yra vertinti kritiškai, kadangi asmenys teigia nesudavę nė vieno smūgio, nors iš specialisto išvados matyti, jog G. Z. patyrė daugiausia sužalojimų iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų, dvi savaites turėjo nedarbingumą, kurie iki šiol nėra galutinai nustatyti, kadangi pagal G. Z. pareiškimą atliekamame ikiteisminiame tyrime (įtariamieji G. ir D. V.) yra paskirta medicininė ekspertizė dėl sužalojimų sunkumo nustatymo. Nurodo, kad iš medicininių dokumentų (ligos istorijos), G. Z. iki šiol lankantis pas medikus matyti, jog buvo padaryti sužalojimai: galvos sumušimas, dešinės rankos ir dešinio kelio sumušimai, dešinės rankos 5 piršto lūžimas, dešinės rankos 4–5 pirštų sausgyslių plyšimai bei buvo nustatytas dėl patirtos galvos traumos laikinas regos sutrikimas, t. y., nuo rodiklio 1 iki 0.3. Apeliantui akivaizdu, kad nelogiška tikėti nukentėjusiųjų parodymais neva nesudavus nei vieno smūgio, kuomet buvo padaryti sužalojimai trijų smūginių kontaktų su bukais kietais paviršiais pasėkoje (specialisto išvadoje užfiksuoti sužalojimai, neatitinkantys realiai padarytų) ir atstumas nuo susitikimo vietos iki fizinio poveikio – 15 metrų, kurie teismo sprendime neaptarti bei neįvertinti. Taigi teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais būtų galima remtis kaltinant G. ir B. Z. padarius tyčinius sužalojimus G. ir D. V., todėl visos nurodytos abejonės vertintinos tik kaltinamųjų (nuteistųjų) naudai, o G. ir B. Z. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nebuvo padaryta inkriminuota nusikalstama veika. Kadangi apeliantui akivaizdu, kad jo veiksmai nuleidžiant padangą vertinti kaip administracinis pažeidimas, o nukentėjusiųjų G. ir D. V. veiksmai buvo nukreipti į tikslą sutrikdyti viešąją rimtį, o ne išspręsti situaciją taikiai. Pasak apelianto, teisiamajame posėdyje nebuvo nustatytos bei įvertintos aplinkybės dėl nukritusio G. V. telefono vietos, konflikto vietos, veiksmų visumos 15 metrų atstume nuo susitikimo iki konflikto vietos, pirmojo G. V. fizinio smurto veiksmo prie G. Z. suduodant į petį ar ausį. Pažymi, jog po padangos nuleidimo G. ir D. Z. elgėsi priešingai nei ketinantys sutrikdyti viešąją rimtį asmenys, t. y. apsipirkę prekybos centre taikiai ėjo į namus, o nukentėjusiaisiais pripažinti G. ir D. V. pradėjo reikšti pretenzijas, jie nebuvo linkę išspręsti situaciją be fizinio smurto, kadangi būtent pirmieji pradėjo jį naudoti: G. V. sudavė smūgį G. Z., D. V. smūgiavo G. Z. 3–4 kartus į krūtinę. Taigi nurodo, kad šie veiksmai galėtų būti vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, o G. ir B. Z. veiksmai siekiant išspręsti konfliktą taikiai, siūlant iš karto eiti į namus ir išsiaiškinti, neigiant būtinybę dėl menkavertės priežasties kviesti policiją, negali būti vertinami kaip tikslas sutrikdyti viešąją rimtį. Taigi nurodo, kad jie neturėjo tyčios sutrikdyti viešosios rimties, o tiesiog santykiuose su G. ir D. V. buvo priversti gintis ir tik nustatytais veiksmais išspręsti nukentėjusiųjų sudarytą situaciją, kuri peraugo į fizinius veiksmus tik dėl nukentėjusiųjų.
Nuteistasis B. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Skunde nurodo, kad nuosprendis naikinimas dėl netinkamo įvykio aplinkybių įvertinimo, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo. Be to, pasak apelianto, teismas, vertindamas tik dalį duomenų, dalį konflikto eigos atsisakydamas vertinti dėl galinčių būti viršytų kaltinimo ribų, buvo šališkas. Apeliantas, analizuodamas G. V. teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jo veiksmus, mato aiškius prieštaravimus, nenuoseklumą, melagingų duomenų pateikimą. Nurodo, kad G. V. parodė, jog smūgis buvo suduotas iš nugaros ir tik atsisukęs pamatė B. Z., nors smūgio fakto nematė, tik pajuto skausmą. Kitoje apklausoje paaiškino, kad B. Z. smūgį nukentėjusiajam sudavė būdamas viduryje konfliktuojančių asmenų, palaikydamas ir gindamas tėvą, vienoje iš apklausų G. V. apskritai nurodė pretenzijų B. Z. neturintis, tuo apskritai paneigdamas galimus jo veiksmus prieš nukentėjusįjį. Taigi nurodo, kad šios aplinkybės yra akivaizdžiai prieštaraujančios viena kitai, sukelia abejones jų patikimumu. Taip pat nurodo, kad B. Z. veiksmai prieš G. V. nėra užfiksuoti objektyviai, jis nesikreipė į medikus, nėra rašytinių ar kito pobūdžio, išskyrus žodinių, duomenų, kurie galėtų patvirtinti ir objektyviai įrodyti B. Z. veiksmus prieš G. V.. Taigi nurodo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos veikos sudavus vieną smūgį G. V. iš esmės grindžiama tik paties nukentėjusiojo ir jo sūnaus D. V. nurodytomis prieštaringomis aplinkybėmis. Tačiau apeliantui akivaizdu, kad tiek tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, abu nukentėjusieji nebuvo nuoseklūs, ne kartą keitė parodymus, galbūt pateikė melagingus duomenis, nebuvo nuoširdūs ir taip suklaidino tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek prokurorą, tiek pirmosios instancijos teismą. Analizuodamas G. V. parodymus jų patikimumo prasme, apeliantas mato, jog asmuo vienoje apklausoje nurodė, kad B. Z. apskritai nieko nedarė D. V., taip paneigdamas tiek savo, tiek D. V. duotus parodymus, o kitoje apklausoje parodė priešingai. Be to, nurodo, kad G. V., aiškindamas su G. Z. susijusias aplinkybes, kurios neliečia B. Z., nebuvo nuoširdus, taip pat keitė parodymus, melavo, todėl teigia, kad nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, o abejones – nuteistųjų naudai. Nurodo, jog teisiamajame posėdyje apklaustas D. V. parodė, kad pasiėmus telefoną ir skambinant į policiją, pastarąjį užpuolęs B. Z. ir nagais perbrėžė veidą ir dešinę ranką. Teisiamajame posėdyje atsakydamas į gynėjos klausimus paaiškino, kad B. Z. subraižė veidą, perbrėžė ranką ir atliko kažkokius smūgius, tačiau nukentėjęs jų nurodyti negali, nes neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu atliekamos akistatos metu buvo stresinės būsenos, nes pamatė daug skausmo sukėlusį asmenį, todėl dėl stresinės būsenos keitė parodymus apie B. Z. veiksmus. Dėl subraižymo parodymus davė vėliau juos tikslindamas, t. y. papildomai apklaustas pasitaisė ir nurodė, kas iš tikrųjų subraižė. Iš pradžių nepasakė tiesos, nes buvo stresinės būsenos, susipainiojo, padarė klaidą. Prašė vadovautis pirminiais parodymais. 2013-03-04 papildomos apklausos metu nukentėjusysis D. V. paaiškino, kad akistatos su B. Z. metu nurodė, kad B. Z. bandė tiek rankomis, tiek kojomis suduoti smūgius, tačiau nepataikė ir konkrečiai jokių sužalojimų nepadarė, nors pirminės apklausos metu, kuomet buvo apklausiamas iškart po įvykio, nurodė, kad B. Z. rankos nagais perbrėžė dešinę ranką bei veidą. Paaiškino, kad akistatos metu buvo streso būsenos, todėl pasakė netiesą. Akistatos metu D. V. nurodė, jog B. Z. paties konflikto įkarštyje, kuomet G. V. pradėjo skambinti policijai, puolė mušti rankomis ir kojomis G. ir D. V.. Rankos kumščiu sudavė tėčiui į galvos sritį, negali nurodyti, kiek smūgių. Bandė tiek rankomis, tiek kojomis suduoti smūgius D. V., tačiau nepataikė ir konkrečiai jokių sužalojimų nepadarė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, nuteistasis nurodo, kad D. V. viso bylos tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuoseklus ir nuoširdus, tuo sukeldamas abejones parodymų patikimumu. Nurodo, kad D. V. nurodyti B. Z. veiksmai įvykio metu: bandymas tiek rankomis, tiek kojomis suduoti smūgius, apskritai nebuvo nustatyti bylos tyrimo metu, todėl tai, apelianto įsitikinimu, patvirtina abejones liudytojo parodymais ir jų vertinimu. Pasak apelianto, D. V. sužalojimai viršutinėje lūpoje ir ant piršto galėjo atsirasti jam ginantis nuo D. V. veiksmų, smūgiuojant į krūtinės sritį 3–4 kartus, verčiant judėti atbulomis, reikalaujant sutvarkyti padangą, apribojant laisvę. Iš to, pasak nuteistojo, kyla, kad nukentėjusysis duodamas neteisingus parodymus juose pats susipainiojo, o B. Z. į procesą įtraukė tik turėdamas asmeninį motyvą keršyti G. Z. ir siekdamas asmeninės turtinės naudos, pasireiškiančios pareikštu nepagrįstai dideliu civiliniu ieškiniu dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Taigi mano, kad D. V. parodymai negali būti pagrindu B. Z. kaltei pagrįsti. Nurodo, jog liudytoja R. D. teisiamajame posėdyje parodė, jog nematė, kad B. Z. būtų ką nors daręs. Liudytojas T. B. parodė, kad nematė, jog bent kokį smūgį konflikto metu būtų sudavę jaunesnieji vyriškiai, t. y. tarp jų ir B. Z., jie tik ramino, bandė skirti tėvus, nes girdėjo rėkaujant: „Baikit“. Vertindamas liudytojo T. B. parodymus, duotus tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, apeliantas mato, kad jie neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, yra priešingi, nei nurodo konflikte dalyvavę asmenys, tuo sudarant pagrindą abejoti jų teisingumu. Tačiau, pasak apelianto, liudytojas kategoriškai patvirtina nuteistojo B. Z. duotus parodymus, kad jaunesni konflikto dalyviai, t. y. D. V. ir B. Z. vienas kitam jokių smūgių nesudavė ar kito pobūdžio veiksmų vienas prieš kitą neatliko. Taip pat nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu buvo perklausyti telefoniniai G. V. ir D. V. pranešimai policijai apie įvykį, prašant atvykti. D. V. teigimu, B. Z. puolė būtent skambučio policijai metu, o iš pokalbio su policija turinio nuteistasis mato, kad prieš D. V. nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, kadangi asmuo visiškai ramiai paaiškino aplinkybes, pokalbis nebuvo nutrauktas kieno nors, neįvardijo tiesiogiai pokalbio metu jam daromo poveikio. Atkreipia dėmesį, kad 2013-02-26 G. ir D. V. ieškinyje dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo nurodyta, kad konflikto metu G. Z. sūnus stovėjo nuošalyje ir į konfliktą nesikišo. G. Z. rankos nagais perrėžė D. V. veidą ir dešinės rankos plaštakos nykštį. Civilinis ieškinys pareikštas tik G. Z.. Tokios aplinkybės apeliantui vėl kelia abejones nukentėjusiųjų parodymų teisingumu, nes jie nėra nuoseklūs, prieštaringi, keičiami dėl nežinomų priežasčių, siekiant tik jiems žinomų tikslų, tuo klaidinant ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. Taigi teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis B. Z. atžvilgiu yra paremtas besikeičiančiais, nenuosekliais, prieštaringais, objektyviais duomenimis paneigiamais bei nepatvirtintais įrodymais. Nuteistajam akivaizdu, kad neva visą įvykį detaliai matęs liudytojas T. B. davė melagingus, nenuoseklius, neobjektyvius, apskritai prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms, parodymus, kurie negalėjo būti naudojami G. ir B. Z. kaltei pagrįsti, tačiau liudytojas kategoriškai patvirtino D. V. ir B. Z. vienas prieš kitą neatlikus jokių veiksmų. Be to, vertindamas T. B. parodymus, apeliantas pažymi, jog teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji ir kiti proceso dalyviai neturėjo galimybės užduotį klausimų liudytojui, įvertinti bei patikrinti parodymų patikimumą, pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas apklaustas nedalyvaujant įtariamiesiems, jų gynėjams, tuo taip pat užkertant kelią realizuoti teisę į gynybą. Taip pat nuteistajam akivaizdu, kad nukentėjusieji G. D. V. nebuvo nuoseklūs, parodymus keitė taikydamiesi pagal situaciją ar apskritai nesant nustatytų motyvų. Pažymi, kad D. V., keisdamas parodymus dėl B. Z. veiksmų, buvo neatsakingas ir nenuoseklus, nenuoširdus, todėl jo parodymais teismas neturėjo teisės remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nes esant aiškioms abejonėms dėl parodymų patikimumo, duomenys turėjo būti atmesti, vertinant išskirtinai tik objektyvius duomenis. Remdamasis išdėstytais, argumentais nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais būtų galima remtis kaltinant B. Z. padarius tyčinius sužalojimus G. D. V., todėl visos nurodytos abejonės vertintinos tik kaltinamojo (nuteistojo) naudai ir B. Z. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų G. Z. ir B. Z. apeliaciniai skundai atmestini.
Nuteistieji apeliaciniuose skunduose neigia padarę nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydami savo kaltę dėl jiems inkriminuotos veikos, apeliantai iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčija faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nepaisė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių, nesiejo visumos duomenų, nepasisakė dėl jų patikimumo, todėl tik paviršutiniškai vertindamas atskirus bylos duomenis priėmė nepagrįstą, neteisingą bei neteisėtą sprendimą.
Taigi iš apeliacinių skundų turinio akivaizdu, kad nuteistieji savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jų dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistieji tik jiems palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų apeliacinius skundus, konstatuoja, kad, sprendžiant G. Z. ir B. Z. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Apeliantų kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Šiame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų), pačių nuteistųjų parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Patys apeliantai savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Todėl nuteistųjų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Dėl to teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, ir todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien dėl to, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, jos savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Taigi nors nuteistieji apeliaciniais skundais ir prašo juos išteisinti, tačiau tai, kad būtent jie betarpiškai realizavo visus jų ginčijamo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina:
nukentėjusiojo G. V. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad muštis pradėjo G. Z., po to, kai jis pasakė jam, kad, jei jis nesutvarkys tai, ką padarė, jis kvies policiją, ir, kai jis pradėjo skambinti į policiją, G. Z. pradėjo nervintis, spyrė į krūtinę jo sūnui (D. V.), trenkė kumščiu sūnui į galvą, nes sūnus neleido G. Z. praeiti, o jam išmušė iš rankų telefoną. Kai jis pamatė, jog spyrė sūnui, tuomet jis sūnų gynė, todėl puolė G. Z., G. Z. jam spardė į rankas. Jam iš nugaros sudavė ir B. Z., nes jis stovėjo šalia. B. Z. puolė ir jo sūnų, mosikavo rankomis (2 t., 2–5 b. l.);
nukentėjusiojo D. V. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad G. Z. po žodinio jų konflikto bandė prasibrauti pro juos, bet jis stovėjo atsisukęs pečiu, išgirdęs, kad jie kvies policiją, G. Z. jį stūmė abiem rankomis, spyrė į krūtinę ir trenkė ranka jam smūgį į galvą. Tuo metu, kai jo tėvas (G. V.) skambino į policiją, G. Z. atsisuko į jį ir išmušė iš rankų telefoną, ir puolė ant jo tėvo, G. Z. labai kilnojo rankas, spardėsi, krito ant žemės. Paskui ir jis skambino į policiją, tačiau tada jį užpuolė B. Z., nagais jam perbrėžė veidą, dešinę ranką (2 t., 5–6 b. l.);
specialisto išvada Nr. G 193/13(04), kurioje nurodyta, kad D. V. padaryti tokie sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešiniame smilkinyje, odos nubrozdinimai viršutinėje lūpoje ir dešinės plaštakos pirmame piršte, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trim trauminiais poveikiais kietais bukais paviršiais paveikus galvą, veidą ir dešinės plaštakos pirmą pirštą, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 137 b. l.);
specialisto apklausos protokolas, kuriame užfiksuota, kad ekspertas Henrikas Daujotas atsakydamas į pateiktą klausimą, ar poodinė kraujosruva D. V. dešiniame smilkinyje padaryta tiesioginiu trauminiu poveikiu, ar galėjo atsirasti dešinį smilkinį trinant kietu buku daiktu, atsakė, kad labiau tikėtina, jog poodinė kraujosruva dešiniame smilkinyje atsirado dėl tiesioginio trauminio poveikio (1 t., 138–139 b. l.);
liudytojos R. D. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji parodė, kad liko stovėti prie laiptinės, kai V. išėjo ieškoti tų asmenų, kurie lindo prie G. V. automobilio. Ji matė, kaip aukštas vyriškis, vilkintis raudona striuke, pradėjo stumdytis, tuomet ji išsigando ir nubėgo į viršų. Matė pirmą smūgį, tačiau apie jį smulkiau papasakoti negali, neprisimena, ar jis buvo suduotas ranka, ar koja, viską buvo nurodžiusi pirminiuose parodymuose. Pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 82, 84 b. l.), juos patvirtino (3 t., 7–8 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. D. nurodė, jog matė, kaip vyriškis, buvęs su raudona striuke, vieną kartą spyrė D. V. į pilvą;
liudytojo T. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti ir apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti parodymai, kai jis parodė, kad išėjęs į balkoną parūkyti pamatė, kaip nuo pirmos laiptinės du vyriškiai praėjo pro visą namą link parduotuvės „T.“ ir susitiko su kitais dviem vyriškiais, kurie ėjo iš parduotuvės, tiesiai ties jo balkonu. Tuomet abi poros susitiko, pradėjo kažką kalbėti, ir tie, kurie atėjo nuo parduotuvės, tiksliau, vyresnis vyras stumtelėjo kitą vyresnį vyrą, ėjusį link parduotuvės. Tas vyras, kuris ėjo iš parduotuvės link namų, pradėjo labai agresyviai elgtis, rėkauti. Išgirdo vieną frazę, kai garsiai pasakė: „Gaidy“. Tas vyras, kuris ėjo iš parduotuvės, smogė vyresniam vyrui, atėjusiam nuo namo pradžios. Tas vyras, kuris atėjo nuo namo pradžios, nė vieno smūgio atgal nesudavė, o tas vyras, kuris atėjo nuo parduotuvės, sudavė kitam vyriškiui kelis smūgius, griuvo, kėlėsi, kol policija atvažiavo. Gal po pirmo smūgio nukentėjusysis – vyresnis vyras, atėjęs nuo namo pradžios, telefonu bandė skambinti. Nematė, kur jam pataikė, tačiau nuo vyriškio, atėjusio nuo parduotuvės, smūgio telefonas iškrito ir palindo po mašina. Kiek matė, vyras su sūnumi, atėję nuo pirmos namo laiptinės, jokios agresijos jo kaimynų, atėjusių nuo parduotuvės „T.“, atžvilgiu nenaudojo. Nematė, kad jaunesnieji vaikinai vienas kitam suduotų. Įskaitant tą smūgį, nuo kurio iškrito telefonas, vyriškiui, kuris atėjo nuo pirmos laiptinės, vyriškis atėjęs nuo parduotuvės, sudavė apie 3–4 smūgius. Vyriškis, kuris smūgiavo, kiek suprato, nepataikė, nes nukentėjusysis gynėsi, ir smūgiavęs iš inercijos griuvo ant žemes. Jam gulinčiam niekas nesudavė, bet jis atsikėlė dar piktesnis, rėkė ir dar labiau puolė (1 t., 94–95 b. l.);
2013 m. liepos 29 d. nukentėjusiojo G. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis parodė vietą, kur įvyko konfliktas su B. ir G. Z., vietą, kur stovėjo jo automobilis, kuriam buvo nuleista padanga, vietą, kurioje jį ir jo sūnų D. V. sumušė B. ir G. Z. (1 t., 71–79 b. l.);
2013 m. lapkričio 7 d. eksperimento protokolas, kuris patvirtino, kad liudytojas T. B. galėjo matyti iš savo balkono konfliktą (1 t., 111–113 b. l.);
2013 m. lapkričio 7 d. eksperimento protokolas, kuris patvirtino, kad liudytoja R. D. galėjo matyti konfliktą stovėdama ties įėjimu į laiptinę (1 t., 114–116 b. l.);
garso įrašų apžiūros protokolas (IT medžiagos 1 t., 84–85 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad įvykio dieną buvo trys skambučiai į policiją, ir kad pirmas policiją 2013 m. sausio 31 d. 21.25.40 val. kvietė G. V..
Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistųjų skunduose, apeliantų kaltė, o būtent tai, kad G. Z., įvykus konfliktui dėl nuleistos automobilio padangos, pastūmė nukentėjusįjį D. V., kai pastarasis neleido jam praeiti, ir įspyrė jam į krūtinės sritį bei sudavė jam vieną smūgį rankos kumščiu į galvos sritį, smilkinį, tuo nukentėjusiajam D. V. padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame smilkinyje, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje ir dešinės plaštakos pirmame piršte, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, o B. Z. sudavė vieną smūgį rankos kumščiu G. V., D. V. perbrėžė dešinę ranką ir veidą, tuo G. V. sukeldamas fizinį skausmą, įrodyta.
Nuteistųjų apeliaciniais skundais bandoma įtikinti, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir melagingi, siekiant pakenkti G. B. Z. ir išlikti situacijoje nugalėtoju, liudytojo – T. B. parodymai – neatitinkantys tikrovės, o liudytojos R. D. (D. V. draugės) parodymai nenuoseklūs, nes ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Vadovaujantis tokia nuteistųjų logika, išplauktų, kad vienareikšmiškai reikėtų atmesti visus kaltinamųjų, neigiančių savo kaltę, parodymus, nes kaltinamieji visais atvejais yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties įrodymų šaltinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad nukentėjusieji ir liudytojai galėjo apkalbėti apeliantus, nepagrįstai apkaltindami juos smurto panaudojimu. Maža to, nukentėjusiųjų ir nurodytų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai specialisto išvada Nr. G 193/13(04), kurioje nurodyta, kad D. V. padaryti sužalojimai poodinės kraujosruvos dešiniame smilkinyje, odos nubrozdinimai viršutinėje lūpoje ir dešinės plaštakos pirmame piršte, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trim trauminiais poveikiais, kietais bukais paviršiais paveikus galvą, veidą ir dešinės plaštakos pirmą pirštą, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 137 b. l.); specialisto apklausos protokolas (1 t. 138–139 b. l.); 2013 m. liepos 29 d. nukentėjusiojo G. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (1 t., 71–79 b. l.); 2013 m. lapkričio 7 d. eksperimento protokolas, kuris patvirtino, kad liudytojas T. B. galėjo matyti iš savo balkono konfliktą (1 t., 111–113 b. l.); 2013 m. lapkričio 7 d. eksperimento protokolas, kuris patvirtino, kad liudytoja R. D. galėjo matyti konfliktą, stovėdama ties įėjimu į laiptinę (1 t., 114–116 b. l.); garso įrašų apžiūros protokolas (IT medžiagos 1 t., 84–85), iš kurio turinio matyti, kad įvykio dieną buvo trys skambučiai į policiją, ir kad pirmas policiją 2013 m. sausio 31 d. 21.25.40 val. kvietė G. V. ir nurodė: „Čia suprantat, nuleido padangas, neleidžia, jis čia draskos, mes jo neleidžiam, jis nori pabėgt“, „Jo jo, mes laikom, nori pabėgt“, po to girdisi padrikos frazės: „Mušas“, „Kūrva“, „Eik nachui“, po to: „Važiuokit greičiau“; 21.28 val. skambino D. V.: „Laba vakara, užpuolė žinokit mumis (duomenys neskelbtini), greit atvažiuokit prašau, prie „T.“ parduotuvės“, „Bet jūs greičiau, žinokite mušasi, rankas kelia prieš mus“ (IT medžiagos 1 t., 37–38 b. l.). Be to, kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusysis ir liudytojai būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, tos aplinkybės, kad liudytoja R. D. yra D. V. draugė, o liudytojas T. B. nebuvo apklaustas teisme, kritiško šių asmenų parodymų vertinimo savaime nesuponuoja, ir tai nėra pagrindas jų parodymus apie tai, kad įvykio vietoje inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų padarymo metu B. ir G. Z. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, be kita ko, rodančią, kad visos konfliktinės situacijos iniciatorius buvo G. Z., kuris ne tik nuleido nukentėjusiajam G. V. priklausančio automobilio padangą, tačiau ir sudavė pirmuosius smūgius, o po to į konfliktą įsitraukė ir B. Z..
Ir nors apeliantai pagrįstai nurodo, kad nukentėjusiojo D. V. parodymai viso bylos tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, tačiau pažymima tai, kad tik vienos 2013 m. kovo 1 d. vykusios akistatos metu nukentėjusysis D. V. davė iš dalies kitokius parodymus, o būtent, kad B. Z. jam jokių sužalojimų nepadarė (2 t., 41 b. l.). Kita vertus, pirmosios instancijos teisme juos paskelbus, nukentėjusysis paaiškino, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis per šią akistatą jis davė tokius parodymus, o būtent todėl, kad buvo stresinės būsenos, nes pamatė asmenį, kuris jam sukėlė didelį skausmą, ir prašė vadovautis jo pirmaisiais parodymais, kur yra viskas tiksliai pasakyta (3 t., 6 b. l.), ir pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai nukentėjusysis buvo nurodęs, kad B. Z. jam rankos nagais perbrėžė dešinę ranką bei veidą (1 t., 56–57 b. l.), juos patvirtino, ir teisiamojo posėdžio metu nurodė analogiškai. Taigi pirminiai ir teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo D. V. parodymai atitiko vieni kitus ir nebesikeitė. Todėl konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog vienos akistatos metu nukentėjusysis D. V. davė iš dalies kitokius parodymus, kurie skiriasi nuo parodymų, duotų per kitas apklausas, šiuos parodymus įvertinus ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, savaime nereiškia, kad būtent nukentėjusiojo parodymai per 2013 m. kovo 1 d. akistatą buvo teisingi, o kitais atvejais buvo duoti melagingi parodymai apkalbant B. Z.. Pažymima ir tai, kad nukentėjusiojo parodymai yra vertinami įrodymų viseto kontekste, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismas, pripažindamas B. ir G. Z. kaltais dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, pagal kuriuos prieš jį smurtavo ne tik G. Z., bet ir B. Z..
Taip pat apeliantų skunduose teigiama, kad liudytojas T. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas nedalyvaujant įtariamiesiems, jų gynėjams, tuo užkertant kelią realizuoti teisę į gynybą. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys Nr.: 2K-194/2013, 2K-461/2011, 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K-285/2010 ir kt.). Konkrečiu atveju iš liudytojo T. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad šis liudytojas buvo apklaustas ne šioje byloje, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 41-1-255-13, kurioje įtariamaisiais buvo G. ir D. V., ir kurie, kaip tai numato BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos, buvo informuoti apie šią apklausą. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog apie šią apklausą nebuvo pranešta G. ir B. Z., nelaikytina jų teisės į gynybą pažeidimu, kadangi liudytojo T. B. apklausa buvo atlikta nepažeidžiant BPK 184 straipsnyje numatytų reikalavimų. Taip pat nuteistieji nepagrįstai nurodo ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji ir kiti proceso dalyviai neturėjo galimybės užduotį klausimų liudytojui T. B., kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu nei nuteistieji, nei jų gynėjai prašymo iškviesti T. B. išreiškę nebuvo (3 t., 8, 30a b. l.). Kita vertus, tai, kad T. B. nebuvo apklaustas teismo posėdyje, savaime neleidžia daryti išvados, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas taip pat nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, pašalinti kilusias abejones, daryti pagrįstas išvadas dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad šioje byloje teismui tokių duomenų pakako – nuosprendyje aprašyti teismo ištirti įrodymai, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei teismo argumentai dėl priimto sprendimo. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo išvadai, kad, apklausus T. B. teismo posėdyje, jo parodymai turėtų esminės įtakos teismo sprendimui.
Taip pat nuteistieji apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria teiginiams, susijusiems su jų teise į gynybą, ir teigia, kad tik dėl G. ir D. V. aktyvių veiksmų, t. y. prieš jų valią neleidžiant eiti jiems į namus, naudojant fizinį bei psichologinį poveikį, jie buvo išprovokuoti prieš G. ir D. V., ir todėl jų veiksmai nebuvo nukreipti į puolimą, o turėtų būti vertintini tik kaip gynimasis nuo besitęsiančių veiksmų, nebeturint galimybės išvengti fizinio smurto, t. y. būtinoji gintis, tai, apeliantų teigimu, pagrindžia tai, kad G. Z. patyrė daugiausia sužalojimų iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų – G. Z. buvo padaryti tokie sužalojimai: galvos sumušimas, dešinės rankos ir dešinio kelio sumušimai, dešinės rankos 5 piršto lūžimas, dešinės rankos 4–5 pirštų sausgyslių plyšimai ir buvo nustatytas dėl patirtos galvos traumos laikinas regos sutrikimas, t. y. nuo rodiklio 1 iki 0.3. Vis dėlto su tokiais teiginiais teisėjų kolegija sutikti negali ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir teismo ištirtų duomenų viseto, atmeta. Byloje esantys duomenys tvirtina, kad G. V. į policiją kreipėsi 2013 m. vasario 1 d. 00.05 val. ir protokole-pareiškime nurodė, kad 2013 m. sausio 31 d., apie 21.30 val., jam nuleido automobilio padangą, ir konflikto metu su tuo vyriškiu jam buvo spirta į ranką (1 t., 47 b. l.). Iš Šiaulių apygardos teismo įrodymų tyrimo metu išsireikalautos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 41-1-00255-13 matyti, kad G. Z. į policiją dėl jo sužalojimo kreipėsi 2013 m. vasario 7 d. Pareiškime nurodė, kad jį 2013 m. sausio 31 d., apie 21.30 val., jam su sūnumi B. Z. einant nuo prekybos centro „T.“, prie jų namo (duomenys neskelbtini) gatvėje, jiems iš priekio atėję du pažįstami vyriškiai (kaip paaiškėjo vėliau, D. ir G. V.) pradėjo jį keikti necenzūriniais žodžiais bei sudavė tris smūgius rankomis į krūtinę, vieną smūgį iš rankos į galvos sritį, vieną smūgį koja į koją, o jam nugriuvus – 3 ar 4 smūgius į galvos sritį, jį sumušė (IT medžiagos 6 b. l.). Taigi, iš šių duomenų pirmiausia matyti tai, kad G. Z. į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus tik septynioms dienoms po įvykio ir šešiomis dienomis vėliau nei nukentėjusysis G. V.. Antra, išskyrus tai, kad jis buvo sumuštas, protokole-pareiškime G. Z. apie tai, kad jis būtų gynęsis, nieko nenurodė. Trečia, iš Šiaulių apygardos teismo įrodymų tyrimo metu išsireikalautos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 41-1-00255-13, ekspertizės akto Nr. EKG 90/14 (01), iš tiesų matyti, kad G. Z. buvo nustatyti sužalojimai, tačiau ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad kraujosruva pasmakrio srityje G. Z. galėjo atsirasti sudavus smūgį kumščiu ar forsuotai suspaudus šią sritį pirštu. Dešinės plaštakos pirštų trauma galėjo įvykti nuo smūgio sudavimo į pirštų sritį, jiems esant kiek sulenktoje padėtyje bei atremtiems į kietą paviršių, pvz., savo kūną, dengiantis ranka nuo suduodamų smūgių. Odos nubrozdinimas su kraujosruva dešiniajame kelyje galėjo atsirasti griuvimo metu. Sužalojimų visuma G. Z. vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės plaštakos 4–5 pirštų traumos sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (IT medžiagos 2 t., 128–132 b. l.). Taigi, sugretinus šiuos ekspertizės akte nurodytus duomenis su anksčiau aptartais duomenimis, rodančiais, kad pirmuosius smūgius sudavė G. Z., ir su nukentėjusiojo D. V. bei liudytojo T. B. parodymais, jog įvykio dieną buvo slidu ir G. Z., bandydamas suduoti, daug kartų krito ant žemės, konstatuotina, kad ne G. Z. gynėsi nuo nukentėjusiojo G. V., o G. ir D. V. gynėsi nuo smurtą jų atžvilgiu pradėjusių naudoti G. ir B. Z..
Kiti nuteistųjų skunduose nurodyti teiginiai, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantai skunduose nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir patys nuteistieji rašydami apeliacinius skundus, nes juose neprašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantai įžvelgia vien dėl to, kad jiems nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. Vis dėlto to akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus nuteistųjų skunduose nurodytus pažeidimus.
Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jų kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistuosius išteisinti, kaip to yra prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistųjų G. Z. ir B. Z. apeliacinius skundus atmesti.