- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- I1-3847-283/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00614-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. (J. F.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. F. (toliau – ir J. F., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti už 2016 m. balandžio 18 d. -2020 m. kovo 23 d. laikotarpį. J. F. skunde nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. kovo 23 d. buvo kalinamas Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad gyvenamosios patalpos Nr. 1, kurioje atliko bausmę visą ginčo laikotarpį, plotas buvo 20 kv. m. ploto, įskaitant ir baldus. Kadangi šioje patalpoje gyveno dešimt asmenų, todėl jam nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kildavo konfliktai, o įstaigos administracija susidariusios situacijos nesprendė; gyvenamosios patalpos antisanitarinės būklės, reikalaujančios remonto, patalpose veisėsi kenkėjai. Nurodė, kad 3-ojo ir 4-ojo būrių nuteistieji turėjo naudotis viena virtuvėle ir viena skalbimo mašina, sanitariniame mazge buvo įrengti 3 unitazai ir 3 pisuarai, todėl dėl sanitarinių įrenginių trūkumo susidarydavo nuteistųjų eilės. Teigė, kad tualetuose nebuvo ventiliacijos, todėl jautėsi nemalonus kvapas, be to, juose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi tarp unitazų buvo tik pertvaros, durų nebuvo, kadangi prieš tualeto langą budinčioje dalyje buvo įrengta vaizdo fiksavimo kamera, todėl jį galėjo stebėti pareigūnai. Tvirtino, kad patalpose buvo prastas apšvietimas, dėl ko buvo suprastėjęs regėjimas. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, pasivaikščiojimų kiemeliu naudojosi apie 400 nuteistųjų, todėl trūko vietos pasivaikščiojimui lauke. Tvirtino, kad Marijampolės PN nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, nėra neįrengtas avarinis išėjimas gaisro atveju. Pareiškėjas nurodė, kad naujai atvykusių į Marijampolės PN nuteistųjų neapžiūrėdavo medicinos darbuotojai, todėl plisdavo ligos. Teigė, kad buvo priverstas naudotis dvokiančiais čiužiniais ir pagalvėmis, patalynė buvo purvina, todėl kilo baimė užsikrėsti ligomis. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą: pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės (b. l. 1-6).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė J. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Marijampolės PN teigė, kad J. F., būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat pristatymo į pataisos namus, domėtis teisės aktais, tačiau to nedarė. Atsižvelgus į tai, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio terminas yra 3 metai, prašė ginčo laikotarpį skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2020 m. kovo 23 d.
Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN 4-ajame būryje 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,66 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų; 1-oje patalpoje būdavo iki 16 nuteistųjų, todėl minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Nurodė, kad 3-iasis ir 4-asis būriai yra viename aukšte, abiejų būrių nuteistieji naudojosi dviejų sanitarinių mazgų patalpomis, kuriose yra po 3 klozetus ir 3 pisuarus. Tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrintos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos naudojantis unitazu, kadangi unitazai atskirti dalinėmis pertvaromis. Teigė, kad pataisos įstaigos patalpas nuolat tikrina ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Visuomenės sveikatos centras), bet ir Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus specialistai, kurie, esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai šalina defektus, remontuoja sugadintus daiktus. Tvirtino, kad vabzdžių ir graužikų kontrolė bei naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti, be to, dėl dezinsekcijos ir deratizacijos pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Marijampolės PN pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose nuteistieji privalo patys rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, be to, būriuose tvarką prižiūri ir tam paskirti tvarkiniai. Teigė, kad drabužių ir batų džiovyklos įrengtos kiekvienam būriui, skalbykla nuteistieji gali pasinaudoti pagal patvirtintą grafiką, skalbiniai nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Marijampolės PN tvirtino, kad pataisos įstaigoje laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, visuose būriuose yra avariniai išėjimai. Marijampolės PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo užregistruota, pareiškėjas skundų kontrolės institucijoms neteikė, dėl netinkamų sąlygų į psichologus ar sveikatos priežiūros skyrių nesikreipė. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs (b. l. 16-21).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas 2016 m. balandžio 18 d. - 2020 m. kovo 23 d. laikotarpiu.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės PN atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Marijampolės PN prašė taikyti 3 metu ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2016 m. balandžio 18 d. - 2017 m. kovo 22 d. laikotarpiu (b. l. 17).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018 ir kt.).
Įstatymas apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai tik šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018 ir kt.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas, teigiantis, kad Marijampolės PN buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016 m. balandžio 18 d., kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo privalėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Bylos duomenimis, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pataisos įstaigos administraciją buvo išsiųstas 2020 m. kovo 23 d. (b. l. 7).
Atsiliepimas
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės PN atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 17). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018).
Šalies argumentai
Sprendžiant dėl priežasčių, dėl kurių pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2020 m. kovo 23 d., daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjas neturėjo sąlygų gauti informaciją, susijusių su laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisine padėtimi ir jos reglamentavimu, kad pareiškėjas kreipėsi dėl teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1489-629/2019). Teismo vertinimu, pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73–75, 102 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73–75 straipsniai, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73–75 straipsniai, 94 straipsnis), pareiškėjo prašymu, galėjusiais rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas skunde nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, išvada, kad pareiškėjas skundu į teismą nesikreipė dėl subjektyvių priežasčių, nulemtų jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nenustatyta duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už 2016 m. balandžio 18 d. - 2017 m. kovo 22 d. laikotarpį praleido be svarbių priežasčių, todėl pagrindo jį atnaujinti nėra. Dėl šios priežasties Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už 2016 m. balandžio 18 d. - 2017 m. kovo 22 d. laikotarpį atmetama kaip nepagrįsta.
Remiantis tuo, kas nurodyta, nagrinėjamoje byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos, galimai atsiradusios jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Antrojo sektoriaus 4-ajame būryje 2017 m. kovo 23 d. - 2020 m. kovo 23 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų, argumentų, teiginių pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/20142013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013 ir kt.).
Pareiškėjas, visų pirma, teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusios iki 2020 m. sausio 22 d. Šių taisyklių 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte - kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 patvirtintoms normoms „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Normos) pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui (2.1 punktas).
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, kuris nagrinėjamu atveju nustatomas pagal miegamųjų vietų skaičių.
Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių paaiškinimų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose pagrįsti nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamosios patalpos, į kurią ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, plotą, joje įrengtų miegamųjų vietų bei apgyvendintų asmenų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais remiasi.
Bylos duomenimis, pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. - 2020 m. kovo 23 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 4-ojo būrio 1-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,66 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko beveik 3,23 kv. m. ploto (b. l. 17, 25). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpoje, todėl jis neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis turėjo teisę dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po sektorių, užsiimti leistina veikla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Teismas sprendžia, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog dalį pareiškėjo naudojamos gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai. Minėta, kad teisės aktai nenumato, jog į nustatytas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokio teisės normų aiškinimo laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz. 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje A-2922-492/2016, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018 ir kt.). Pagal suformuotą teisminę praktiką, į baldams ir kitiems įrenginiams skirtą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisės į nustatytą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų ploto normą pažeidimas nenustatytas, todėl pareiškėjo argumentai, jog tenkantį gyvenamosios patalpos plotą mažino baldai, atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo teisė į nustatytą gyvenamojo ploto normą Marijampolės PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog sanitariniame mazge buvo įrengta mažai klozetų ir pisuarų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktas nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose kiekvienam būriui įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 nauja redakcija, kurioje sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius nebuvo numatytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsižvelgus į tai, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, nėra pagrindo teigti, jog atsakovės atstovas nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2017 m. birželio 7 d. neveikė pagal teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2019).
Minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Marijampolės PN nurodė, kad 3-iasis ir 4-asis būriai naudojasi viename aukšte esančiomis gyvenamosiomis patalpomis ir dviem sanitariniais mazgais, kuriuose yra po 3 klozetus ir po 3 pisuarus; 2017 m. kovo 23 d. - 2020 m. kovo 23 d. laikotarpiu 3-ajame ir 4-ajame būriuose buvo iki 134 nuteistųjų. Nenustačius aplinkybių, dėl kurių šie valstybės atstovo pateikti duomenys būtų vertintini kaip neobjektyvūs, pagrindo jais abejoti ir nesiremti nėra.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN Antrojo sektoriaus 4-ajame būryje, 2017 m. birželio 8 d. - 2020 m. kovo 23 d. laikotarpiu kartu su kitais nuteistaisiais naudojosi 6 unitazais ir 6 pisuarais, t. y. vienu klozetu ar vienu pisuaru apytiksliai naudojosi 11 nuteistųjų (134 : 12 = 11,16).
Įvertinus 3-ajam ir 4-ajam būriams įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir šių būrių nuteistųjų skaičių, sprendžiama, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi sanitariniu mazgu pažeidimų atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi įvairūs kenkėjai.
Pagal nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – HN 134:2015) 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Pareiškėjas objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie buitinių parazitų, kenkėjų veisimąsi patalpose, nepateikė. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, ir pateikė duomenis apie ginčo laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ sudarytas kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 44-52). Nagrinėjant bylą, duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog UAB „Dezinfa“ nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nenustatyta, atsakovės atstovas pateikė Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašus, kurių duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN kenkėjai buvo naikinami (b. l. 100-108). Byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo ir papildomų jų naikinimo paslaugų suteikimo. Visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 užfiksuota, kad 2018 m. spalio 25 d. atlikto periodinio patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta, konstatuota, kad pataisos įstaigoje vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kurio rezultatai registruojami žurnale, nustačius kenkėjų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas ( b. l. 38-40).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl HN 134:2015 20 punkto pažeidimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose ir sanitarinio mazgo patalpose nebuvo ventiliacijos.
Pagal HN 134:2015 tvirtintus reikalavimus, asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas).
Visuomenės sveikatos centras, 2018 m. spalio 25 d. atlikęs Marijampolės PN periodinę kontrolę, 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 nurodė, kad pataisos namų patalpų vėdinimas atitinka HN 134:2015 17 punktą, pažeidimų, susijusių su netinkamų patalpų vėdinimo sistemų įrengimu ir eksploatavimu, nenustatė (b. l. 38-39). Marijampolės PN pateikė fotonuotraukas, kurios leidžia daryti išvadą, kad patalpos vėdinamos (b. l. 56-58, 60-61). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kalinamas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamųjų patalpų langus. Teismo vertinimu, asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys, tvarkantys savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl drėgmės ar gyvenamosiose bei buitinėse patalpose atsirandančio pelėsio.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ir sanitarinio mazgo vėdinimo laikomi nepagrįstais ir atmetami.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, todėl dėl didelio juo besinaudojančių nuteistųjų skaičiaus jame trūko vietos.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Šiose taisyklėse reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo ar vienam kalinamam asmeniui tenkančio ploto norma nenustatyta. Daroma išvada, kad teisės aktuose privalomų reikalavimų pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra įtvirtinta.
Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, sprendžiama, kad pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto teisiškai nepagrįsti ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes tarp klozetų buvo įrengtos tik pertvaros, durų nebuvo, be to, jį galėjo stebėti pareigūnai, kadangi priešais tualeto langą budinčioje dalyje įrengta vaizdo stebėjimo kamera.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punkte nurodyta, kad klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.
Įvertinus Marijampolės PN pateiktas fotonuotraukas, daroma išvada, kad sanitariniame mazge įrengtos unitazus skiriančios sienelės (b. l. 68, 78). Sprendžiant, ar nustatytas sanitarinio mazgo įrengimas užtikrino pareiškėjo privatumą, atsižvelgiama į suformuotą administracinių teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, esančiu specialioje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, sanitariniame mazge unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti pertvaromis, ir atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, kurios nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Byloje nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 4/07-211 yra patvirtinta Marijampolės pataisos namų vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo tvarka, kurioje aiškiai ir įsakmiai nustatyta, kad griežtai draudžiama įdiegti vaizdo stebėjimo kameras patalpose, kurios yra skirtos nuteistųjų privačiam naudojimui (2.2 punktas); vaizdo kameros turi būti įrengtos ir pritaikytos taip, kad pareigūnai negalėtų jų nukreipti į erdves, kurių stebėjimas nenumatytas (b. l. 98-99). Be to, atsakovės atstovas pateikė papildomą informaciją dėl pareiškėjo teiginio, kad jį trikdė priešais sanitarinio mazgo langą budėjimo dalyje įrengta vaizdo stebėjimo kamera, ir nurodė, kad kameros vaizdas apima tik lokalinio sektoriaus kiemą, kamera nefiksuoja vaizdo į langus. Marijampolės PN šiai aplinkybei patvirtinti pateikė fotonuotraukas (b. l. 94, 109-110). Be to, atsakovės atstovas atsiliepime tvirtino, kad pareiškėjas nėra teikęs skundų dėl naudojimosi sanitariniais mazgais, nėra kreipęsis į pataisos įstaigos psichologus dėl patiriamų nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir įvertinus, kad pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio ir nepagrįsti įrodymais, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės atstovas sanitariniuose mazguose bei duše neužtikrino pareiškėjo privatumo.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad Marijampolės PN nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo įrengti avariniai išėjimai gaisro atveju.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės PN gesintuvai ir kitas gaisrinis inventorius yra laikomas kontroliniuose postuose ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo patalpose; be to, Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra paskirti asmenys, atsakingi už priešgaisrinę apsaugą; pataisos įstaigoje nuolat atnaujinami visų pastatų patalpų evakavimo planai; patalpose, būriuose, koridoriuose, laiptinėse yra iškabinti nurodomieji ženklai; Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba įstaigoje atlieka priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymosi patikrinimą. Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti Marijampolės PN pateikė Turto valdymo skyriaus 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. 14/07-1682 „Dėl priešgaisrinės saugos Marijampolės pataisos namuose“ (b. l. 30).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais ir juos pagrindžiančiais dokumentais apie priešgaisrinės saugos reikalavimų užtikrinimą. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą ir jo priedus, minėtoms aplinkybėms paneigti papildomų paaiškinimų ir juos patvirtinančių įrodymų neteikė.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl priešgaisrinės apsaugos taisyklių nesilaikymo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų gyvenamųjų patalpų būklės, tvirtino, kad patalpoms reikalingas remontas, jose buvo nepakankamas apšvietimas.
HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 punktas numato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. HN 134:2015 reikalavimų natūraliam apšvietimui nenustato, o pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punktą, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 4-ojo būrio gyvenamosios patalpos ir jų bendra dirbtinė apšvieta atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Marijampolės PN nurodė, kad įgaliotos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka ar pagal nuteistųjų skundus tikrina pataisos įstaigos patalpų atitiktį nustatytoms higienos normoms, ir pabrėžė, jog Visuomenės sveikatos centras 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 nenurodė HN 134:2015 12 ir 14 punktų pažeidimų.
Be to, Marijampolės PN pažymėjo, kad įstaiga tinkamai prižiūri ir esant reikalui savarankiškai atlieka patalpų remonto darbus. Atsakovės atstovas nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pateikė 2019 m. rugpjūčio 1 d. Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktą Nr. 14/07-4276, patvirtinantį kad 4-ojo būrio gyvenamosios patalpos buvo tvarkomos ir remontuojamos (b. l. 23), fotonuotraukas, patvirtinančias gyvenamosios patalpos būklę (b. l. 53-62). Visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 duomenimis, pasirinktinai patikrinus Marijampolės PN patalpas (ilgalaikio pasimatymo kambarius, baudos izoliatorius, gyvenamąsias patalpose, bendrąsias patalpas), buvo nustatyta, kad įranga nesulūžusi, ant sienų, lubų matomo pelėsio nėra, HN 134:2015 reikalavimų, taikomų patalpų apšvietimui, nenustatyta (b. l. 38-40).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos patalpų būklės, reikalavimų neatitinkančio apšvietimo nepagrįsti bylos duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis negalėjo naudotis būryje įrengta skalbimo mašina ir dėl to jautėsi diskriminuojamas.
Pagal 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pataisos namuose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą tvarką; bendrabučio tipo patalpose kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji gali skalbtis ir džiovintis skalbinius patys. Marijampolės PN pateikė pataisos įstaigos vadovo 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtintą Nuteistųjų skalbyklos darbo grafiką, Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarką (b. l. 42, 43).
Teismas neturi pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktais duomenimis apie nuteistųjų galimybes naudotis pataisos įstaigos skalbimo įranga. Nagrinėjant bylą duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas skundais, prašymais kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl kilusių sunkumų norint gauti skalbimo paslaugas, nenustatyta.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl galimybės išsiskalbti drabužius neturėjimo ir diskriminavimo vertinami kaip deklaratyvūs, nepagrįsti byloje esančiais duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog buvo priverstas naudotis nevalytais, neskalbtais ir dėl to dvokiančiais čiužiniais, antklodėmis, pagalvėmis.
HN 134:2015 41-42 punktuose nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
Marijampolės PN pateiktos pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenimis, pareiškėjas buvo aprūpintas čiužiniu, pagalve, antklode bei lovos skalbiniais (b. l. 31). Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją skundais dėl netinkamos patalynės, teikęs prašymus ją pakeisti, gavęs neigiamus atsakymus į savo prašymus ir teikęs skundus jų. Visuomenės sveikatos centras 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 konstatavo, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės pagaminti iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą savaitėje (b. l. 40).
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai apie išduodamą nedezinfekuotą, netinkamos kokybės patalynę atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog 3-ojo ir 4-ojo būrių nuteistieji turėjo naudotis viena virtuvėle.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Teismo vertinimu, taikomas teisinis reguliavimas privalomo virtuvėlių įrengimo nenumato, viryklių skaičiaus, virtuvėlės ploto nedetalizuoja.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai apie neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad viena virtuvėle turėjo naudotis du būriai, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad naujai atvykę į Marijampolės PN nuteistieji nėra apžiūrimi medicinos darbuotojų ir neatliekamas jų švarinimas, todėl dėl tokio darbuotojų aplaidumo patyrė neturtinę žalą, nes bijojo užsikrėsti platinamomis ligomis.
HN 134:2015 45 punkte nustatyta, kad į laisvės atėmimo vietą pristatyti asmenys švarinami (prausiami, naikinami nariuotakojai, dezinfekuojami drabužiai) prireikus, t. y. esant nariuotakojų, nepakankamai švarai, higienai ir pan. Vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas (2017 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1R-287 ir 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, atliekama jų medicininė apžiūra, jos apžiūros rezultatai įrašomi į Ambulatorinę asmens sveikatos istoriją (statistinės apskaitos forma Nr. 025/a); esant poreikiui, atvykę į pataisos įstaigas nuteistieji higieniškai švarinami, sudaroma galimybė nusiprausti duše, dezinfekuojami jų rūbai. Iš esmės analogiški reikalavimai buvo numatyti ir iki 2018 m. spalio 20 d. galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 62 ir 257 punktų redakcijose.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 užfiksuotų patikrinimo rezultatų duomenimis, Marijampolės PN yra įrengta sanitarinė švarykla, kurioje yra nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (b. l. 38-40).
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad pareiškėjo argumentai apie aplaidžiai atliekamą į Marijampolės PN naujai atvykusių nuteistųjų medicininę apžiūrą ir švarinimą yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, buvimo; nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą Marijampolės PN ir jų pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) nenustatyta. Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.