- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-27
- Bylos Nr.
- e2S-251-544/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Mažajai bendrijai „Ir stiklas ir veidrodis“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-251-544/2022
teisėja Loreta Kukelkienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00057-2022-3
2022 m. balandžio 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. tarpininkavimo komercinės įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2027-620/2022 pagal ieškovės A. K. tarpininkavimo komercinės įmonės ieškinį atsakovei Mažajai bendrijai „Ir stiklas ir veidrodis“ dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš patalpų ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. tarpininkavimo komercinė įmonė prašė priteisti iš atsakovės Mažosios bendrijos (toliau – MB) „Ir stiklas ir veidrodis“ 700 Eur skolos pagal nuomos sutartį, 102,48 Eur delspinigių, 77,12 Eur skolos už komunalines paslaugas, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iškeldinti atsakovę su visais jai priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių 32 kv. m. ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).
2. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą už ne mažesnę kaip ieškinio sumą, esantį atsakovės sąskaitose bankų ar kitų kreditų įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, nes ieškinio suma yra didelė, o, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, atsakovės turto areštas sudarytų sąlygą užtikrinti ieškovės teisių apsaugą bei užkirstų kelią didesnei žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Atsakovė ne tik vengia įvykdyti prievoles – sumokėti skolą už nuomą, bet ir neatlaisvina patalpų, taip trukdydama ieškovei disponuoti ir naudotis ginčo patalpomis, didina žąlą, todėl gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, kas yra realus pagrindas manyti, jog galimas teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2022 m. vasario 21 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovės pareikštas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas. Nors ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, tačiau teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovės prašoma priteisti pinigų suma nėra tokio dydžio, jog pati savaime suponuotų poreikį laikinųjų apsaugos priemonių pagalba užtikrinti sprendimo vykdymą. Pažymėjo, kad ieškovė teismui nepateikė pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą, t. y. bandymą perleisti turtą tretiesiems asmenims ar atlikti kitokius veiksmus. Ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės apie neatsiskaitymą su ieškove ar vengimą atlaisvinti patalpas nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo taikyti ieškovės nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, nes pateiktas prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė A. K. tarpininkavimo komercinė įmonė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti.
6. Nurodo, kad nutartis buvo priimta netinkamai išaiškinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas, faktinės aplinkybės, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, išnagrinėtos formaliai, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos.
7. Apeliantės teigimu, didelė ar nedidelė ieškinio suma, yra vertinamasis kriterijus, tačiau nagrinėjamu atveju jai tai yra didelė suma, kas jau savaime suponuoja poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus, atsižvelgiant faktines bylos aplinkybes, nes siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (objektyvųjį ir subjektyvųjį). Šioje byloje egzistuoja abu kriterijai, į kuriuos turėjo atsižvelgti teismas, nes atsakovė ne tik vengė ilgą laiką mokėti nuomos mokestį, bet ir vengia atlaisvinti nuomojamas patalpas, taip didindama ieškovei žalą. Ieškovės nurodytos atsakovės nesąžiningumą pagrindžiančios aplinkybės buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovės turimais duomenimis, atsakovė yra atlikusi galimai ir sukčiavimo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, nes yra paėmusi iš eilės piliečių avansą už sutartus darbus, kurių neatliko. Mano, kad teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė lygiateisiškumo, teisingumo ir ekonomiškumo principus (CPK 17 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismo pareiga yra kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.
11. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės nuomos mokesčio, komunalinių paslaugų skolą ir delspinigius pagal nuomos sutartį, procesines palūkanas, iškeldinti atsakovę su visais jai priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų. Pareikštas ieškinys yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais pagrindais ir prie jo pridėtais įrodymais, kurie, ieškovės vertinimu, patvirtina ieškinio pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir sprendė, ar yra nustatyta antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, priimant skundžiamą nutartį byloje nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo, galimai palankaus ir ieškovei, teismo sprendimo įvykdymui.
13. Kadangi CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018).
14. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018), turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-272-370/2019). Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį, ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Todėl, kaip pažymėta teismų praktikoje, svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).
15. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde tvirtina, kad atsakovei pareikštas turtinis reikalavimas dėl 879,60 Eur priteisimo yra pakankamai reikšmingas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka, kadangi vien ši deklaratyvi aplinkybė, nepateikiant jos turinį atskleidžiančių įrodymų, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, jog finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).
16. Nors nagrinėjamu atveju nepateikta įrodymų apie atsakovės turtinę padėtį, tačiau nei vieno tūkstančio eurų nesiekianti ieškinio suma juridiniam asmeniui paprastai nebūna labai reikšmingai įtakojanti jo turtinę padėtį. Be to, kaip minėta, asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis neturi esminės reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Esant pirmiau nurodytai teismų praktikai, net ir tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų sunkią atsakovės turtinę padėtį, nebūtų pagrindo pripažinti esant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes vien galimai sunki atsakovės turtinė padėtis nepatvirtintų jos nesąžiningo elgesio dėl galimo palankaus ieškovei sprendimo įvykdymo.
17. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016). Šiuo atveju apeliantė į bylą nepateikė įrodymų, kad atsakovė siekia sumažinti (mažina) savo turimą turtą ar atlieka kitus nesąžiningus veiksmus. Dėl to, įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis ir ieškovės nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ji nepagrindė atsakovės nesąžiningų veiksmų buvimo, mėginimo nuslėpti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą, siekiant išvengti galimai patenkinto ieškinio įvykdymo.
18. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019, 2019 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26-790/2020 bei 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-644-196/2017. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių apeliantės nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų turinį, sprendžia, kad jose nurodyta nagrinėjamu klausimu aktuali teismų praktika niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Kaip matyti, išimtinai visose bylose reiškiami ieškinių reikalavimai dėl gerokai didesnių sumų priteisimo nei nagrinėjamu atveju, tačiau net ir tokiu atveju nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (visi prašymai atmesti). Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė, jog prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan.
19. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžiama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nei vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, bet jų taikymas be teisėto pagrindo kaip tik ir pažeistų nurodytuosius bendruosius civilinio proceso principus.
20. Įvertinęs bylos duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aplinkybių, leidžiančių pagrįstai daryti prielaidą, jog atsakovė nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą, ieškovė neįrodė. Todėl, įvertinęs visus pirmiau šioje nutartyje aptartus prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymui aktualius aspektus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taigi, nėra ir nebuvo teisėto pagrindo taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178, 185 straipsniai).
21. Kiti atskirojo skundo argumentai vertinami kaip teisiškai nereikšmingi sprendžiamo klausimo baigčiai, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
22. Apibendrindamas kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.