- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- e2-26-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01086-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Stirenas“, uždarosios akcinės bendrovės „Garotiekis“, M. O.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Oroporas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Stirenas“, uždarosios akcinės bendrovės „Garotiekis“ ir M. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Stirenas“, uždarosios akcinės bendrovės „Garotiekis“ ir M. O. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Oroporas“ dėl skolos ir netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Stirenas“, UAB „Garotiekis“ ir M. O. kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti iš atsakovės UAB „Oroporas“ 75 381,89 Eur skolą su delspinigiais, t. y. priteisti UAB „Garotiekis“ 5 116,39 Eur skolą ir 117,58 Eur mokestį už 2019 m. rugpjūčio mėn. nuomą, UAB „Stirenas“ – 37 991,14 Eur skolą ir 2 395,35 Eur mokestį už 2019 m. rugpjūčio mėn. nuomą, M. O. – 36 390,75 Eur skolą ir 2 541,81 Eur mokestį už 2019 m. rugpjūčio mėn. nuomą; priteisti ieškovėms UAB „Stirenas“ ir UAB „Garotiekis“ 8 proc., o ieškovei M. O. 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistas sumas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti ieškovėms iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nurodė, kad sudarė su atsakove terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis negyvenamąsias patalpas ir pastatus, kartu su juose esančia įranga. Patalpos buvo išnuomotos atsakovei tam, kad ji galėtų pasirengti jas įgyti (sumontuotų reikalingą įrangą, atliktų remontą ir pradėtų vykdyti veiklą). Atsakovė vykdo patalpose gamybinę veiklą, tačiau nuo 2018 m. spalio mėn. nustojo mokėti nuomos mokestį, vėliau – komunalinius ir kitus mokesčius.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovės prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės lėšas, bet kokį ilgalaikį turtą (transporto priemones, įrangą ir kitą turtą) ir žaliavas, gaminamą ar pagamintą produkciją (putų polistirolą), stabdyti pagamintos produkcijos realizavimą – uždrausti parduoti pagamintą produkciją bet kokiam trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai yra atsiskaitoma į areštuotą banko sąskaitą. Ieškovės nurodė, kad atsižvelgiant į visą sutartinio bendravimo su atsakove praktiką, atsakovės piktavališką sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, bandymą išvengti atsakomybės, yra tikėtina, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymas itin pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Savo poziciją ieškovės grindė tuo, kad atsakovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, neturi ilgalaikio turto, o jos gamybinėje veikloje naudojama įranga, tikėtina, yra lizinguojama ir (arba) nuomojama, ji nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018 metus, atsakovei pareikštų reikalavimų suma yra labai didelė, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės įstatinis kapitalas sudaro tik 2 500 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 26 d. nutartimi netenkino ieškovių prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus, nurodė, kad didelė ieškinio suma arba objektyvus atsakovės negalėjimas įvykdyti finansinius įsipareigojimus dėl sunkios turtinės padėties savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius, kad atsakovė yra nesąžininga, pavyzdžiui, kad ji ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų ieškovės nepateikė. Ieškovių argumentai apie atsakovės netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą turės būti vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, todėl šioje proceso stadijoje jie patys savaime nepagrindžia galimo atsakovės nesąžiningumo siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovės atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Atsakovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2017 ir 2018 metus, neturi registruotino turto, išskyrus kelias mažos vertės senas transporto priemones. Galimai atsakovė neskelbia viešai finansinės atskaitomybės dokumentų dėl to, kad, esant poreikiui, ji galėtų manipuliuoti šiais duomenimis sau parankiu būdu. Tokią išvadą leidžia daryti kitos su atsakovės vykdomos ūkinės veiklos organizavimu susijusios aplinkybės, pavyzdžiui, aplinkybė, kad jos oficialus ir faktinis vadovas nesutampa. Nors yra nurodoma, kad atsakovei vadovauja K. B., faktiškai šias pareigas vykdo jos sūnus advokatas D. B. (vienintelis atsakovės akcininkas). Tai, kad įmonei vadovauja fiktyvus vadovas, kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovės sąžiningumo.
Atsiliepimas
5.2. Atsakovė ieškovių pasitelktai skolų išieškojimo bendrovei nurodė galinti mokėti skolą dalimis, mokėdama kiekvieną savaitę po 3 000 Eur, tačiau neatsiskaitė su ieškovėmis. Atsakovė elgėsi nesąžiningai – tuo atveju, jei atsakovė turi pinigų atlikti jos nurodytus mokėjimus, nėra aišku, kodėl ji nemoka už nuomą ieškovėms; tuo atveju, jei ji nedisponuoja reikiama pinigų suma, minėtas jos siūlymas turi būti vertinamas kaip ieškovių klaidinimas, siekiant kuo ilgiau atidėti savo finansinių įsipareigojimų vykdymą.
5.3. Atsakovė 12 mėnesių nemoka nuomos mokesčio, tačiau yra tikėtina, kad ji laiku atsiskaito su gamyboje reikalingų žaliavų pardavėjais. Ieškovių vertinimu, atsakovė nepagrįstai teikia prioritetą atsiskaitymui su vienais kreditoriais (žaliavų tiekėjais), bet neskiria jokių savo apyvartinių lėšų skolai už patalpų nuomą apmokėti ar sumažinti. Tikėtina, kad atsakovė sąmoningai nevykdo savo finansinių įsipareigojimų ieškovių atžvilgiu, nes žino, kad jos dels nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti ją iš nuomojamų patalpų, kadangi atsakovė yra įsipareigojusi nusipirkti nuomojamas patalpas, o dėl patalpų nuomos buvo susitarta tik tam, kad ji galėtų pradėti vykdyti veiklą ir gauti kreditą verslui vystyti. Aplinkybė, kad atsakovė nenori vykdyti savo finansinių įsipareigojimų ieškovėms, nors objektyviai tai galėtų daryti, suponuoja išvadą, kad ji gali būti nesąžininga ir vykdydama ieškovėms palankų teismo sprendimą.
5.4. Teismas neturėjo pagrindo atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones vien tik dėl to, kad vienas iš prašymo argumentų – tai aplinkybė, kad ieškinio suma yra didelė. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, teismų praktikoje nurodoma, kad ieškinio sumos santykis su atsakovo finansinėmis galimybėmis nėra nereikšmingas ar neturėtų būti teismo vertinimas. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių svarbi tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos ir atsakovo elgesys. Teismas šių aplinkybių neįvertino.
6. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Atsakovė laiku nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018 metus, nes pakeitė buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę ir senoji įmonė nebuvo persiuntusi jai šių dokumentų. Šiuo metu atsakovė jau yra pateikusi valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie yra prieinami viešai.
6.2. Ieškovių argumentai, esą atsakovė neturi turto, nėra pagrįsti. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia VĮ Registrų centrui pateiktą 2018 m. gruodžio 31 d. balansą, iš kurio matyti, kad ji turi likvidaus ilgalaikio turto (įrengimų, automobilių), kurio bendra vertė yra 345 199 Eur. Atsakovė taip pat teikia savo 2019 m. rugpjūčio 28 d. banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius, kad ji turi sąskaitose 23 399,30 Eur einamiesiems atsiskaitymams atlikti. Atsakovė gamykloje turi žaliavos atsargų, kurių vertė viršija 37 000 Eur, ir pagamintos nerealizuotos produkcijos atsargų, kurių vertė viršija 28 000 Eur. Pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė turi pakankamai turto ir galės įvykdyti ieškovėms palankų teismo sprendimą.
Šalies argumentai
6.3. Ieškovės, nurodydamos, kad atsakovė nenori vykdyti savo įsipareigojimų, nors turi tokią galimybę, remiasi tuo, kad atsakovė teigė galinti atsiskaityti su jomis mokėdama po 3 000 Eur per savaitę. Tačiau ieškovės nepateikė duomenų apie vėliau vykusį šalių susirašinėjimą. Ieškovėms nesutikus su minėtu pasiūlymu, atsakovė siūlė mokėti po 4 500 Eur per savaitę, bet ieškovės nurodė norinčios gauti visą sumą. 2019 m. liepos 16 d. atsakovė informavo ieškoves, kad ji dalyvavo viename dideliame konkurse ir jį laimėjo, todėl iki 2019 m. liepos 25 d. tikisi gauti 20 000 Eur avansinį mokėjimą, kurį galėtų panaudoti įsiskolinimui padengti, o likusią skolą apmokėtų dalimis iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovė taip pat nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovės kreiptųsi į teismą ir atsakovės atžvilgiu būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, užsakovė galėtų pasirinkti kitą gamintoją. Ieškovės neatsakė į šį pasiūlymą, tačiau po 3 darbo dienų nuo jo gavimo pateikė ieškinį, prašydamos areštuoti atsakovės lėšas (net ir tas, kurias atsakovė pasiūlė geranoriškai sumokėti). Atsakovė nėra nesąžininga ir nebando nuslėpti jokios informacijos, ji elgėsi atvirai ir siūlė konstruktyviai išspręsti kilusį ginčą, neperkeliant jo į teismą.
6.4. Ieškovių argumentai, esą atsakovė teikia prioritetą kitiems kreditoriams, nes žino, kad ieškovės vengs nutraukti nuomos sutartį, yra deklaratyvūs. Tai, kad ieškovės nepasinaudojo savo teise nutraukti nuomos sutartį ar kitomis savo teisėmis, negali lemti atsakovės nesąžiningumo. Ieškovės neįrodė, kad atsakovė siekia ar sieks apsunkinti joms palankaus teismo sprendimo įvykdymą bandydama perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus.
6.5. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra. Areštavus atsakovės turtą ji negalėtų vykdyti įprastinės veiklos ir atsiskaityti su tiekėjais. Tokiu atveju atsakovės finansinė padėtis galėtų pablogėti; atsakovė negalėtų atsiskaityti su tiekėjais ir jos atžvilgiu galėtų būti inicijuojamos kitos bylos su prašymais taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis CPK 338 straipsniu, šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus.
8. Atsakovė, nors atskirajame skunde ir nesuformulavo prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, tačiau kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui savo 2018 m. gruodžio 31 d. balansą, sudarytą 2019 m. birželio 27 d., 2019 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitų, esančių „Luminor bank“ AS, išrašus, šalių susirašinėjimą dėl skolos sumokėjimo. Iš atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, kad teikdama šiuos įrodymus atsakovė siekia paneigti ieškovių atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kad atsakovė slepia duomenis apie savo turtinę padėtį ir kad ji, galimai turėdama galimybę atsiskaityti su ieškovėmis, sąmoningai nevykdo savo įsipareigojimų.
9. Teismo vertinimu, naujai teikiami įrodymai yra susiję su atskirajame skunde keliamais klausimais ir gali turėti įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, o atsakovė negalėjo pateikti jų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiuo atveju buvo išspręstas neinformavus apie tai atsakovės. Priėmus naujai teikiamus įrodymus bylos nagrinėjimas nebus užvilkintas, nes ieškovės turėjo galimybę susipažinti su atsakovės pateiktais dokumentais – atsakovės atsiliepimas į atskirąjį skundą buvo išsiųstas ieškovėms (jų atstovei) kartu su 2019 m. rugpjūčio 29 d. lydraščiu, kuriuo byla buvo persiųsta apeliacinės instancijos teismui, be to, ieškovėms turėjo būti žinomas pateiktų elektroninių laiškų turinys, nes susirašinėjimas vyko su jomis (jų atstove). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priima atsakovės pateiktus dokumentus ir vertins juos kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos nustačius šias sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios (viena kitą papildančios), todėl nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
12. Byloje kilo ginčas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovių argumentus, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovė neturi pakankamai turto, laikė, kad ieškovės neįrodė grėsmės galimai joms palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo pozicija, teigia, kad pagal susiformavusią teismų praktiką didelė ieškinio suma ir atsakovės finansinė padėtis, kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, turi būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be to, ieškovių teigimu, prašydamos taikyti laikinąsias apsaugos priemones jos rėmėsi ne tik ieškinio sumos kriterijumi, bet taip pat įrodinėjo ir atsakovės nesąžiningumą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
13. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nelemia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018 ir kt.).
14. Aktualioje teismų praktikoje išaiškinta, kad ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto ieškinio suma, o šio asmens elgesys, jo sąžiningumas ar nesąžiningumas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybės užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti – tai visiškai skirtingos situacijos. Tik esant antrai situacijai prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).
15. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens, kurio atžvilgiu siekiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis ar ieškinio sumos kriterijus, priklausantis vien tik nuo paties ieškovo valios, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant ar egzistuoja būtinybė konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Poreikį taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą – visų pirma, sąlygoja šio asmens nesąžiningumas, kuris nustatomas, be kita ko, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti ar kitokiu būdu realiai apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti jam palankų teismo sprendimą. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti.
16. Ieškovės teigia, kad atsakovė yra nesąžininga, nes atsiskaito ne su jomis, o su kitais savo kreditoriais. Ieškovių teigimu, tokį atsakovės elgesį galėjo nulemti atsakovės įsitikinimas, kad ieškovės, nepaisydamos jos neveikimo (neatsiskaitymo su ieškovėmis), vengs nutraukti nuomos sutartį, kadangi jos ketino ateityje perleisti atsakovei nuomojamas patalpas (šalys buvo sudariusios preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį). Be to, anot ieškovių, atsakovės nesąžiningumą pagrindžia tai, kad ji klaidino ieškoves teikdama duomenis apie savo galimybę sumokėti įsiskolinimą – atsakovė nurodė, kad dengdama susidariusią skolą yra pajėgi mokėti kiekvieną savaitę po 3 000 Eur, tačiau nepaisant to, įsiskolinimo neapmokėjo.
17. Teismo vertinimu, ieškovių nurodyta aplinkybė, kad atsakovė neatsiskaito su ieškovėmis, negali būti vertinama kaip aplinkybė, pagrindžianti jos nesąžiningumą. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškovėmis pagal šalių sudarytą nuomos sutartį. Nors atsakovė iš esmės neginčija, kad ji neatsiskaitė už nuomojamas patalpas, iš jos pateiktų procesinių dokumentų (prieštaravimų dėl teismo priimto preliminaraus sprendimo, apeliacinio skundo) matyti, kad atsakovė nesutinka su byloje keliamais reikalavimais ir mano, kad ieškovės netinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir netinkamai apskaičiavo mokėtiną nuomos mokestį. Vadinasi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ieškovių nurodytos aplinkybės apie atsakovės netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą sudaro nagrinėjamos bylos dalyką ir šioje proceso stadijoje jos pačios savaime nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo ieškovių atžvilgiu. Savo ruožtu ieškovių argumentai, esą atsakovė, turėdama įsiskolinimą ieškovėms, teikia pirmenybę kitiems savo kreditoriams, nes žino, kad ieškovės vengs nutraukti nuomos sutartį, yra deklaratyvūs. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės įsiskolinimus kitiems kreditoriams ir atsiskaitymo su jais tvarką, todėl teismas negali vertinti, kad atsakovė sąmoningai pasirinko atsiskaityti su kitais asmenimis (pavyzdžiui, žaliavų tiekėjais), o ne su ieškovėmis, kurių patalpomis ji naudojasi vykdydama gamybinę veiklą. Be to, nors ieškovės nurodo, kad atsakovė neatsiskaitė su jomis, nes turėjo pagrindą tikėtis, kad nuomos sutartis nebus nutraukta nepaisant atliktų pažeidimų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės yra įspėjusios atsakovę, kad jai neapmokėjus susidariusio įsiskolinimo per nustatytą papildomą terminą, ieškovės inicijuos vienašalį nuomos sutarties nutraukimą dėl nuomininkės (atsakovės) kaltės (žr. 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštą) ir išreiškusios abejones dėl atsakovės galimybių sudaryti nuomojamo turto pirkimo–pardavimo sutartį (žr. 2019 m. liepos 3 d. raštą). Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovės vykdys nuomos sutartimi ir preliminariąja turto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus neatsižvelgdamos į atsakovės elgesį.
18. Teismas taip pat nesutinka su ieškovių nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovė nesąžiningai klaidino jas dėl savo finansinių galimybių įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Iš byloje esančių ieškovių ir atsakovės (jų atstovų) elektroninių laiškų matyti, kad atsakovė, gavusi iš UAB „Gelvora“ raginimą sumokėti ieškovėms susidariusį įsiskolinimą, pasiūlė joms sudaryti taikos sutartį, pagal kurią atsakovė sumokėtų ieškovėms įsiskolinimo sumą, mokėdama po 3 000 Eur per savaitę. Taigi, ieškovės pagrįstai nurodo, kad atsakovė pateikė joms pasiūlymą dėl atsiskaitymo tvarkos. Vis dėlto ieškovės nesutiko su tokiu atsakovės pasiūlymu ir nurodė pageidaujančios, kad visa įsiskolinimo suma būtų sumokėta iki nurodytos datos. Atsižvelgdama į tai, atsakovė pateikė pakoreguotą pasiūlymą, pagal kurį ji mokėtų ieškovėms po 4 500 Eur per savaitę, o pastarosioms nesutikus ir su šiuo pasiūlymu, informavo, kad laimėjo didelės vertės konkursą ir iki 2019 m. liepos 25 d. turėtų gauti 20 000 Eur avansą, kurį galėtų pervesti ieškovėms dengdama susidariusį įsiskolinimą. Atsakovė taip pat nurodė, kad likusią sumą sumokės dalimis iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir prašė ieškovių nesikreipti į teismą, kadangi tokiu atveju užsakovė gali nutraukti sutartinius santykius su atsakove ir pasirinkti kitą gamintoją. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šalims nepavyko susitarti taikiai dėl skolos sumokėjimo; atsakovė nurodo (ieškovės šios aplinkybės neginčija), kad ieškovės nepateikė savo pozicijos dėl jos paskutiniojo pasiūlymo, tačiau pateikė teisme ieškinį dėl skolos priteisimo. Šalims nepasiekus taikaus susitarimo, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė yra nesąžininga dėl to, kad nevykdo derybų metu pateikto pasiūlymo.
19. Atsakovės nesąžiningumo nepagrindžia ir ieškovių nurodyti argumentai, kad atsakovė, galimai siekdama nuslėpti savo turtinę padėtį ir ja manipuliuoti sau palankiu būdu, sąmoningai nepateikė VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018 metus ar kad ieškovės vadovas yra fiktyvus. Kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą, atsakovė teigia, kad šiuo metu ji jau pateikė savo finansinės atskaitomybės dokumentus viešajam registrui. Atsakovės teigimu, ji negalėjo pateikti laiku reikalingų dokumentų, kadangi nutraukė sutartį su buhalterines paslaugas teikiančia bendrove ir negavo iš jos parengtų finansinės atskaitomybės dokumentų. Be to, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė pateikė teismui savo 2018 m. gruodžio 31 d. balansą, banko sąskaitų išrašus, taip pat nurodė turinti žaliavų atsargų, kurių vertė viršija 37 000 Eur, ir produkcijos atsargų, kurių vertė viršija 28 000 Eur. Taigi, atsakovė pateikė duomenis, bent iš dalies apibūdinančius jos turtinę padėtį, todėl teismas nesutinka su ieškovių pozicija, kad atsakovė vengia pateikti savo finansinės atskaitomybės dokumentus ir slepia informaciją apie savo turtinę padėtį. Ieškovių argumentai, kad atsakovės vadovas yra fiktyvus ir kad faktiškai jai vadovauja atsakovės akcininkas, nėra pagrįsti įrodymais. Grįsdamos šį teiginį, ieškovės nurodo vienintelį argumentą, kad visą atsakovės komunikaciją vykdo minėtas asmuo (akcininkas), tačiau iš byloje esančių elektroninių laiškų, kuriais šalys derėjosi dėl taikos sutarties sudarymo, matyti, kad atsakovės vardu veikė ir jos vadovė.
20. Išskyrus aptartas aplinkybes, ieškovės iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, tikėtinai pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą, dėl kurio galėtų būti paneigta ar apsunkinta galimybė įvykdyti joms palankų teismo sprendimą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, sužinojusi apie ieškovių jai pareikštus reikalavimus, perleido kitiems asmenims, įkeitė ar kitokiu būdu apsunkino savo turimą turtą, siekė nuslėpti ar sumažinti gaunamas pajamas ir pan. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė galimai iš dalies įvykdė savo skolinius įsipareigojimus ieškovėms – pačios ieškovės 2019 m. rugpjūčio 16 d. prašyme nurodė, kad atsakovė, siekdama sudaryti taikos sutartį su ieškovėmis, geranoriškai sumokėjo dalį įsiskolinimo, ir kartu su šiuo prašymu pateikė elektroninius laiškus, kuriuose atsakovė nurodo sumokėjusi 4 873,22 Eur ieškovei UAB „Garotiekis“ ir 4 541,05 Eur ieškovei UAB „Stirenas“. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
21. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovių prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovių atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.