- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-44-290/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00516-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- N. F.
- Nukentėjusysis
- T. C.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nukentėjusiojo T. C. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo N. F. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo T. C. civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos ir 2 000 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. N. F. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. birželio 15 d. apie 19.20 val. (duomenys neskelbtini), ties gyvenamuoju namu Nr. 7, konflikto metu, vieną kartą įspyrė į kairę koją nukentėjusiajam T. C., tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam T. C. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą dėl poodinės kraujosruvos kairio klubo srityje bei kairio klubo sumušimo.
2. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu N. F. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinto, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad vieninteliai kaltinamojo kaltės įrodymai yra nukentėjusiojo T. C. ir jo sutuoktinės D. C. parodymai, kurie prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek kitiems bylos įrodymams. Ištyrus įrodymus, kuriais grindžiama N. F. kaltė dėl T. C. sužalojimo, nustatyta, kad tie įrodymai yra prieštaringi, nepilnai įrodantys kaltinamojo kaltę, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Neginčijamų įrodymų, kad N. F. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, byloje nėra.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. C. prašo šį Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti N. F. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnyje ir 284 straipsnyje.
3.1. Skunde nurodoma, kad teismas bylos nagrinėjimo metu ir priimdamas nuosprendį rėmėsi išimtinai ir akivaizdžiai šališkais duomenimis, palankiais kaltinamajam, juos įvardindamas reikšmingais ir esminiais. Tai neabejotinai byloja apie išankstinį teismo nusistatymą kaltinamojo ir nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokią poziciją nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios net neslėpdama užėmė ir Alytaus apylinkės prokuratūra. Kaltinamasis iš anksto žinojo apie itin didelį palaikymą tiek iš prokuratūros, tiek iš teismo, kad net viso proceso metu nematė reikalo pasinaudoti advokato paslaugomis. Šis faktas taip pat byloja, kad visas procesas buvo neobjektyvus ir šališkas. Negana to, kad prokuratūra keletą kartų bandė net po įpareigojančių teismo nutarčių nutraukti šį ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimo teisme metu atliko kaltinamojo gynėjo funkcijas ir pažymėtinai uoliai – baigiamosios kalbos metu prokuroro retorika vertė nukentėjusįjį jaustis kaip kaltinamuoju ir tik beliko išgirsti siūlymą ne kaltinamąjį, o nukentėjusįjį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką. Be kita ko, byloje yra surinkti duomenys, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos padarinių nukentėjusiajam buvo mokama išmoka iš socialinio draudimo fondo, t. y., iš valstybės. Tokiu būdų valstybei buvo padaryta žala. BPK 117 straipsnis numato, kad prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų. Nei kaltinamajame akte nei bylos nagrinėjimo teisme metu, valstybinio kaltintojo civilinis ieškinys kaltinamajam nėra pareikštas. Tokiu būdų prokuroras ne tik pademonstravo šališkumą, bet šiurkščiai pažeidė BPK. Tai matydamas nukentėjusysis buvo pareiškęs prokurorui nušalinimą, tačiau teismas nušalinimo netenkino. Bylos nagrinėjimo teisme metu padaryta ir daugiau procesinių pažeidimų, kurie patvirtina teiginį kad teismo procesas vyko šališkai ir neobjektyviai. Vienas jų yra selektyvus liudytojų parinkimas apklausoms ir būtent įvardinto mažamečio, kuris iš arti matė konfliktą, tėvų sąmoningas neapklausimas. Nors nukentėjusysis ne kartą pažymėjo, kad incidentą matė ir jo ir kaimynų mažamečiai vaikai, nei tyrėjai, nei prokurorai nei teismas neįžvelgė būtinybės apklausti kaimynų mažamečio vaiko tėvų. Tai buvo padaryta specialiai, kad nepaaiškėtų realios įvykio aplinkybės ir nepakenktų kaltinamajam. Be kita ko, teismas vertino kaip reikšmingus liudytojos J. M. parodymus, kuri įvykio net nematė ir žinomai iš anksto turėjo priešišką nusistatymą nukentėjusiojo atžvilgiu, nes kartu su savo sugyventiniu J. B. aktyviai dalyvavo turtinio pobūdžio konfliktuose, nukreiptuose prieš jį ir jo šeimą. Alytaus apylinkės teismui šališkai ir su išankstiniu nusistatymu vykdant teisminį procesą buvo grubiai pažeista asmens teisė į objektyvų ir nešališką teismą, kas yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, o šališkas teismo procesas sąlygojo šališko ir neteisėto nuosprendžio paskelbimą.
3.2. Skunde taip pat nurodoma, kad teismo nutartyje yra išsamiai interpretuojamos netinkamai atliktos ekspertizės išvados, tačiau meistriškai nutylima, kad posėdžio metu teismo medicinos ekspertas paklaustas ar incidento metu nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo turėti įtakos lėtiniams negalavimams paūmėti, sukelti skausmus, ekspertas patvirtino, kad tai galėjo turėti įtakos ir sukelti skausmus dėl kurių nukentėjusysis buvo netekęs darbingumo.
3.3. Apeliantas taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas tyrimas, bei bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnyje (viešosios tvarkos pažeidimas), o kaltinamasis bylos nagrinėjimo metu prašė teismo nenagrinėti bylos taikant BK 284 straipsnį. Teismas pasielgė neteisėtai bei vėlgi šališkai ir nevertino įrodymų dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir išteisintojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nukentėjusiojo T. C. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
9. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas N. F. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai N. F. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino.
Žemesnės instancijos teismas
10. T. C. 2017 m. birželio 20 d. Alytaus vyriausiajam policijos komisariatui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad 2017 m. birželio 15 d. apie 19.20 val. šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš matymo pažįstamas asmuo dėl chuliganiškų paskatų, matant jo mažamečiui sūnui, sudavė jam kelis smūgius kojomis (t. 1, b. l. 13). Apklaustas liudytoju T. C. 2017 m. birželio 22 d. nurodė, kad iš matymo pažįstamas asmuo jam spyrė tris kartus į klubą ir kirkšnį (t. 1, b. l. 15). Specialisto tyrimo metu 2017 m. birželio 16 d. T. C. nurodė, kad jį sumušė iš matymo pažįstamas asmuo, sudavė kumščiais, spardė, po įvykio jis buvo trumpam apsvaigęs (t. 1, b. l. 71). Teismo posėdžio metu T. C. negalėjo paaiškinti kodėl ekspertas nurodė, kad buvo muštas kumščiais, nes jis ekspertui taip nesakė, taip pat nežino, kodėl specialisto išvadoje nurodyta, kad jis buvo apsvaigęs nuo patirtų smūgių kumščiais, galbūt medikai išvadoje kažką sumaišė, tačiau teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad ekspertas pats be jokios priežasties nurodytų tokio pobūdžio aplinkybes. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus nurodydamas sužalojimo aplinkybės. Nukentėjusiojo atveju nebuvo fiksuota, kad klubo srityje buvo didelis skausmas ar kad nukentėjusysis sunkiai paeitų, ir kaip nurodė ekspertas, nukentėjusiojo gydymasis buvo ne dėl traumos, o dėl lėtinės ligos, kuri su trauma neturi jokio ryšio. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis T. C. bandė sustiprinti jo sužalojimo sunkumą nurodydamas, kad po įvykio buvo nedarbingas net tris savaites, jam buvo sunku judėti, ir kad jis prarado savo darbo pajamas.
11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo ir liudytojos D. C., kuri yra nukentėjusiojo sutuoktinė, parodymais. Teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad išėjusi į kiemą pamatė, kaip kaltinamasis prie konteinerių už tvoros spardo jos vyrą. Kiek vyrui buvo suduota smūgių, ji neskaičiavo, bet buvo suduota daug smūgių, daugiau nei du. Kaltinamasis spardė vyrui į koją, klubą. Tačiau iš bendrojo pagalbos centro balso pranešimo matyti, kad D. C., paskambinusi į bendrąjį pagalbos centrą, nurodė, jog nepažįstamas asmuo „prišoko prie vyro“, „vyrą gal mušė, nežino, išbėgo iš namų žiūrėti“ (t. 1, b. l. 75, 76). Aukštesniojo teismo nuomone, jei liudytoja D. C. būtų mačiusi, kaip nurodė pirmosios instancijos teisme, kad jos vyras spardomas, jam suduodami daugybiniai smūgiai į konkrečias vietas, ji neabejotinai tai būtų nurodžiusi ir bendrajam pagalbos centrui.
12. Liudytojas R. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis ant nukentėjusiojo T. C. vizualiai jokių sumušimo žymių nematė, T. C. jam nurodė, kad konflikto metu kaltinamasis jį tik pastūmė ir sudavė, nors specialistui vėliau kitą dieną nurodė, kad buvo spardomas ir mušamas kumščiais. Liudytojas D. J. nurodė, kad T. C. neatrodė susijaudinęs ar sunerimęs, nesiskundė, kad būtų sumuštas, ant jo sumušimo žymių nematė. Ikiteisminio tyrimo metu R. T. nurodė, kad N. F. išreiškė pretenziją, kad konflikto metu T. C. jį pirmas stūmė, kuomet jis liepė T. C. atsiprašyti už įžeidžiančius prieš tai išsakytus žodžius. Ši aplinkybė patvirtina nuo pat tyrimo pradžios N. F. duotus parodymus apie tai, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis necenzūriniais žodžiais, o vėliau ir veiksmais.
13. Apelianto manymu teismas vertino kaip reikšmingus liudytojos J. M. parodymus, kuri įvykio net nematė ir žinomai iš anksto turėjo priešišką nusistatymą nukentėjusiojo atžvilgiu, nes kartu su savo sugyventiniu J. B. aktyviai dalyvavo turtinio pobūdžio konfliktuose nukreiptuose prieš jį ir jo šeimą. Tačiau pažymėtina, kad liudytojos J. M. parodymuose jokių esminių prieštaravimų nėra, ji konflikto tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo nematė, tą nurodė ir teisiamajame posėdyje. Šios liudytojos parodymai yra reikšmingi tik dėl nukentėjusiojo charakterizavimo – liudytoja nurodė, kad nukentėjusįjį T. C. pažįsta gal 10 metų, jis buvo jos kaimynas (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis negražiai elgdavosi ir liudytojos atžvilgiu, vietoj pasisveikinimo kalbėdavo necenzūriniais žodžiais, todėl ji nenustebo, kad įvyko šis konfliktas. Liudytoja girdėjusi, kad T. C. nepraleidžia progos aprėkti einančius šaligatviu žmones, jiems kažką pasakyti. Kartą liudytoja ėjo gatve su draugu J. B., o kaimynas T. C. eidamas su mažamečiu vaiku įžeidė ir apspjovė jos draugą. Liudytoja jį ramino, o J. B. netgi yra kreipęsis į policiją, kad sutramdytų T. C.. Šie liudytojos parodymai sustiprina teismo manymą, kad būtent nukentėjusysis ir šiuo atveju galėjo būti konflikto iniciatorius.
14. N. F. parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, ko negalima pasakyti apie nukentėjusiojo T. C. parodymus. Nustatyta, kad N. F. motyvo užpulti nukentėjusiojo neturėjo, nepradėjo konflikto, o kadangi buvo išsakyti įžeidžiantys žodžiai dviračiais važiuojančių išteisintojo ir jo draugės atžvilgiu, kaltinamasis grįžo išsiaiškinti su nukentėjusiuoju ir paprašyti atsiprašymo. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, išteisintojo tikslas buvo ne sukelti konfliktą ar fizinį skausmą, o išsiaiškinti su nukentėjusiuoju. Išteisintasis neneigė, kad buvo iškėlęs koją siekdamas apsiginti nuo artėjančio fiziškai stipresnio, aukštesnio nukentėjusiojo, kas paaiškina nukentėjusiojo kraujosruvos atsiradimą. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad būtent nukentėjusysis grėsmingai artinosi prie išteisintojo, o šis, siekdamas išvengti fizinių veiksmų savo atžvilgiu, galėjo nežymiai sužaloti nukentėjusįjį, tačiau jo tikslas nebuvo tyčia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar padaryti jam sveikatos sutrikdymą. Įvertinęs liudytojų parodymus teismas sprendžia, kad nukentėjusysis, pajutęs skausmą dėl savo paties agresyvių veiksmų, inicijavo šią baudžiamąją bylą siekdamas pakenkti išteisintajam, galimai norėdamas tokiu būdu atkeršyti jam dėl įvykusio konflikto.
15. Skunde nurodoma, kad ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, jog incidento metu nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo turėti įtakos lėtiniams negalavimams paūmėti, sukelti skausmus, dėl kurių nukentėjusysis buvo netekęs darbingumo. Tačiau ekspertas L. U. apklausos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad buvo užfiksuotas vienas sužalojimas – kraujosruva ant kairiojo klubo srities, o jeigu be atsiradusios kraujosruvos nėra kitų pakitimų, žmogus yra darbingas. Po to nukentėjusysis gydėsi dar tam tikrą laiką, buvo konsultuotas neurologo ir galutinė diagnozė yra kairio klubo sumušimas ir stuburo osteochondrozė, kuri yra lėtinė liga ir su trauma (kraujosruva ant kairiojo klubo srities) jokio ryšio neturi.
16. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nekvalifikavo N. F. veiksmų pagal BK 284 straipsnį, tačiau konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnis) ir teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnis), o byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Teismui nustačius, kad tais pačiais veiksmais galėjo būti padaryta ir kita nusikalstama veika, apie galimybę veiką perkvalifikuoti teismas praneša kaltinamajam. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. F. neatliko inkriminuojamų smurtinių veiksmų T. C. atžvilgiu, už kuriuos kiltų baudžiamoji atsakomybė (nenustatyta, kad N. F. tyčia įspyrė į kairę koją nukentėjusiajam T. C.), todėl nebuvo pagrindo spręsti ir apie veikos perkvalifikavimą ar papildomą kvalifikavimą pagal kitą BK straipsnį.
17. Skunde nurodoma, kad Alytaus apylinkės teismas bylos nagrinėjimo metu ir priimdamas nuosprendį rėmėsi išimtinai ir akivaizdžiai šališkai duomenimis, palankiais kaltinamajam, juos įvardindamas reikšmingais ir esminiais. Taip pat nurodo, kad Alytaus apylinkės prokuratūra, atlikusi ikiteisminį tyrimą, taip pat buvo šališka, kaip ir prokuroras, kuris šališkumą pademonstravo valstybės vardu nepareikšdamas civilinio ieškinio, kaip to reikalauja BPK 117 straipsnis.
18. Kaip ir nurodė Alytaus apylinkės teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartyje (t. 2, b. l. 120, 121), BPK 117 straipsnis numato atvejus, kai prokuroras privalo pateikti civilinį ieškinį, tačiau nagrinėjamuoju atveju tokių pagrindų nėra. Prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad dėl kraujosruvos ant T. C. kairiojo klubo srities gydymo būtų padaryta žalos valstybei, taigi nėra pagrindo išvadai, kad prokuroras, nepareiškęs civilinio ieškinio, galėtų būti šališkas. Pritartina ir išvadai, kad tik teismas, o ne prokuratūra vykdo teisingumą, todėl bylą perdavus į teismą nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl ikiteisminio tyrimo įstaigos šališkumo, ypač kaltinamojo atžvilgiu, dėl kurio prokuratūra ir perdavė baudžiamąją bylą į teismą. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo pozicija dėl prokuratūros šališkumo yra nepagrįsta. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad kaltinamasis nesinaudojo gynėjo paslaugomis, taip pat nepatvirtina jo teiginių dėl ikiteisminio tyrimo įstaigų šališkumo, kadangi gynėjo dalyvavimas šioje baudžiamojoje byloje nėra privalomas, ir nuspręsti ar naudotis gynėjo paslaugomis yra išimtinai tik paties kaltinamojo teisė.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, kurie atitiktų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus. Nagrinėjamos bylos duomenys taip pat neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo. Vien tai, kad teismas priėmė apeliantui nepalankų galutinį procesinį sprendimą, nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas. Apelianto teiginys, kad teismas, priimdamas nuosprendį rėmėsi išimtinai ir akivaizdžiai šališkai duomenimis, palankiais kaltinamajam, yra nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas aptarė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, todėl konstatuoti teismo šališkumą objektyvaus pagrindo nėra.
20. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ,,in dubio pro reo“ principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y,. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-619/2012, 2K-232/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria išteisintojo atžvilgiu priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nukentėjusiojo T. C. apeliacinį skundą atmesti.