Kauno apygardos teismo nutartis

2011-11-23 · Civilinė byla Nr. 2A-1984-254/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-23
Bylos Nr.
2A-1984-254/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalė Burdulienė (pirm.), Dmitrijus Korsakovas, Nijolia Indreikienė
Ieškovas
B. R.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Prienų rajono savivaldybės administracijai, Birštono savivaldybės administracijai, J. B., G. A., R. M., A. R., O. J., V. R., P. J., V. Ž., O. K., A. B., J. Ž., A. P., O. R., M. K., R. Š., R. R., O. T.
Trečiasis asmuo
VĮ Registrų centras
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1984-254/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.4.1; 121.14; 121.18
Pirmosios instancijos teismo teisėja Loreta Radzevičienė(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Dmitrijaus Korsakovo ir Nijolios Indreikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi B. R. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. R. patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Prienų rajono savivaldybės administracijai, Birštono savivaldybės administracijai, J. B., G. A., R. M., A. R., O. J., V. R., P. J., V. Ž., O. K., A. B., J. Ž., A. P., O. R., M. K., R. Š., R. R., O. T., O. R., trečiajam asmeniui VĮ Registrų centras Kauno filialui dėl Prienų rajono Birštono apylinkės valdybos sprendimo, Kauno apskrities valdytojo įsakymų dalies, valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties ir kt. panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė patikslintu ieškiniu (6 t., b.1.116-124) kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą ir prašė:

1. pripažinti neteisėtu ir panaikinti I-ojo šaukimo 22 sesijos Birštono apylinkės rajono Tarybos 1993-12-22 sprendimu patvirtintą sąrašą iš dalies, dalyje dėl M. A. priskyrimo - 0,28 ha, J. B. - 0,19 ha, V. R. - 0,26 ha, A. P. - 123 ha, V. Ž. - 0,20 ha, J. Ž. - 0,25 ha, O. R. - 0,16 ha, A. R. - 0,31 ha, M. K. - 0,43 ha, P. J. - 0,03 ha, O. R. - 0,06 ha, R. Š. - 0,03 ha, J. K. - 0,23 ha, R. R. - 0,12 ha, J. J. - 0,10 ha, S. T. - 0,06 ha asmeninio ūkio žemės;

2. pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 02-07-12096 patvirtintą asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. -1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu Birštono apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai, nurodyta pavardė, vardas ar žemės plotas, sąrašo dalį, kuria nustatoma, kad dokumentai neišliko ir yra suteikta asmeninio ūkio žemė: M. A., J. B., V. R., A. P., V. Ž., J. Ž., O. S., A. R., M. K., P. J., O. R., R. Š., J. K., R. R., J. J., S. T.;

panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl nuosavybės teisių J. B. atkūrimo į 0,19 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), gražinimo ir perdavimo neatlygintinai jo nuosavybėn;panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl J. B. nuosavybės teisių atkūrimo į 0,19 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl nuosavybės teisių G. A. atkūrimo į 0,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), gražinimo ir perdavimo neatlygintinai jos nuosavybėn;panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl G. A. nuosavybės teisių atkūrimo į 0,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl nuosavybės teisių A. R. atkūrimo į 0,31 ha žemę, priklaususią J. S. ir A. R. nuosavybėn perdavimo 0,31 ha žemės, esančio (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) dalį, dalyje dėl 0,31 ha žemės sklypo ploto perdavimo A. R.; panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisės i žemę atstatymo ekvivalentine natūra ir natūra asmeniniam ūkiui Prienų rajone“ dalį, dalyje dėl J. J. atkūrimo nuosavybės teisių į 0,10 ha žemės sklypą;

panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 69-5450 dalį, kuria J. J. grąžinta 0,1 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini)dalyje dėl atkūrimo V. R. nuosavybės teisių į 0,26 ha žemės sklypą, perduodant nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities 2003 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, dėl perduoti V. R. nuosavybėn neatlygintinai 0,26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno rajono apskrities valdytojo 1995 m. liepos 26 d. įsakymą (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 0,2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo V. Ž.;pripažinti 1996 m. spalio 4 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo aktą negaliojančiais iš dalies, dalyje dėl 0,2 ha žemės sklypo, pažymėto indeksu Nr. 223-1, pardavimo ir perdavimo V. Ž. bei taikyti restituciją įpareigojant KAVA pažinti 540 Lt.panaikinti Kauno apskrities viršininkas 2006 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl nuosavybės teisių P. J. atkūrimo į 0,31 ha žemę, turėtą A. J. ir P. J. nuosavybėn neatlygintinai perdavimo 0,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies, dalyje dėl atkūrimo P. J. nuosavybės teisių į 0,03 ha žemės sklypą perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,03 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. ĮT-92 "Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų pardavimo Prienų rajone" dalyje, dalyje dėl leidimo J. Ž. pirkti 0,25 ha žemės sklypą;panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo J. Ž.;pripažinti 2005 m. gruodžio 29 d. valstybines žemės pirkimo-pardavimo sutartį tarp Lietuvos Respublikos valstybės ir J. Ž. ir perdavimo aktą negaliojančiais iš dalies, dalyje dėl 0,25 ha žemės sklypo, pažymėto indeksu Nr. 42-4, pardavimo ir perdavimo J. Š. bei taikyti restituciją įpareigojant KAVA grąžinti 203 Lt;panaikinti Prienų rajono valdybos 1995 m. kovo 24 d. potvarkių Nr. 93v "Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo" dalį, dalyje dėl leidimo J. K. pirkti 0,23 ha žemės sklypo plotą;

panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. 02-07-6778 dalyje dėl 0,23 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo J. K.;pripažinti 2002 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį tarp Lietuvos Respublikos valstybės ir J. K. ir perdavimo aktą negaliojančiais iš dalies, dalyje dėl 0,23 ha žemės sklypo, pažymėto indeksu Nr. 127-2, pardavimo ir perdavimo J. K. bei taikyti restituciją įpareigojant KAVA. grąžinti 496,69 Lt;panaikinti Prienų rajono valdybos 1994 gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 335v, iš dalies, dalyje dėl A. P. suteikimo 0,23 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)sav.;panaikinti Prienų rajono vaidybos 1994 rn, lapkričio 29 d. potvarkį Nr. 313v iš dalies, dalyje leisti pirkti M. K. B. vienkiemyje 0,43 ha žemės sklypą;panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-10-10 įsakymą Nr. 07-47 iš dalies, dalyje leisti M. R. pirkti (duomenys neskelbtini) 0,43 ha žemės sklypą;panaikinti Prienų rajono valdybos 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 228 v iš dalies, dalyje dėl leidimo O. R. pirkti 0,06 ha žemės sklypo plotą;panaikinti Prienų rajono vaidybos 1995 m. vasario 13 d. potvarki Nr. 41 v "Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo" dalį, dalyje dėl leidimo pirkti 0,06 ha žemės sklypo plotą S. T.;panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužes 9 d. įsakymą Nr. 02-07-5382 iš dalies negaliojančiu, dalyje dėl 0,06 ha žemės sklypo indeksu Nr. 84-3 pardavimo O. T.;pripažinti 2006-06-05 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir 2006-06-05 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 7ŽR-270 iš dalies negaliojančiais, dalyje dėl 0,06 ha žemės sklypo, pažymėto indeksu Nr. 84-3, pardavimo ir perdavimo O. T. bei taikyti restituciją;panaikinti Kauno apskrities viršininko 1996 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 07-834 iš dalies, dėl 0,12 ha žemės sklypo perdavimo R. R..

Šalies argumentai

Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 1991 m. gegužės 29 d. ieškovė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų I. B. ir J. B. 6,00 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį paskirstymą). Prienų rajono ekspertų komisija nustatė, kad 1942 m. (duomenys neskelbtini) valsčiaus arklių savininkų sąrašo, kartografavimo medžiagos pakanka dėl buvusio žemės savininko J. B. 3,50 ha bendrojo ploto žemės (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėms atkurti. Kauno apskrities viršininko administracija priskyrė J. B. žemės sklypą prie asmeniniam ūkiui suteikiamų žemės sklypų, kurie turi būti išpirkti. 1996-05-13 teismo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad ieškovė buvo įvaikinta J. B. ir I. B., todėl ji yra pretendentė į šių piliečių iki nacionalizacijos turėtas žemes. Iš 3,5 ha žemės sklypo ploto yra suteikta asmeniniams ūkiams 3,28 ha žemės sklypo. Ieškovei buvo nurodyta, kad laisvos žemės yra tik 0,1 ha. Tačiau ieškovei tapo žinoma, kad B. Ž., V. K. ir P. V. atsisakė asmeninio ūkio paskirties žemės, į kurią pretenduoja ieškovė. Tokiu būdu, ieškovei gali būti atkurtos nuosavybės teisės tik į 0,44 ha žemės sklypą. 1996 m. liepos 10 d. (duomenys neskelbtini)agrarinė reforma priėmė išvadą, kurioje nurodė, kad pagal prašymą nuosavybės teisės į žemę atstatymo ir valstybės žemėtvarkos instituto rengiamą (duomenys neskelbtini) ūkio žemės reformos projektą ieškovei grąžintina 3,50 ha, t.y., visą žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, (duomenys neskelbtini), t.y., buvusių žemės savininkų I. B. ir J. B. turėtoje vietoje. Vėliau ieškovei buvo pasakyta, kad visos žemės grąžinti negalės. Todėl ji kartą kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentą. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Prienų rajono žemėtvarkos skyriaus 1998-07-31 raštu Nr. 355 buvo pranešta, kad buvusio savininko J. B. visas 3,50 ha žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini) priskirtas valstybės išperkamai žemei (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str.). Minėtame rašte taip pat buvo nurodyta, kad ši žemė suteikta gyventojams asmeniniam ūkiui ir, kad tik atlikus asmeninio ūkio žemės perprojektavimą išaiškės, kokį kiekį žemės bus galima grąžinti natūra, kuri dabar užimta asmeninio ūkio žeme, paskirta atsakovams. Žemės savininko J. B. buvusių žemės ribų nustatymas vyko 2004 m. lapkričio 11d. Nustačius žemės savininko J. B. buvusias žemės ribas ir jas pažymėjus ortofoto plane nustatyta, kad ieškovei galima grąžinti natūra 0,19 ha žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko administracijos Teisės departamento 2005 m. kovo 4 d. raštu Nr. 11-113 buvo pranešta, kad buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyta 3,50 ha žemė (duomenys neskelbtini) natūra negrąžinama. Vadovaujantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu buvusio savininko J. B. žemė priklauso valstybės išperkamai žemei, nes pagal įstatymus suteikta ir naudojama kt. asmenų. Gautu raštu ieškovė buvo informuota, jog tuo atveju, jeigu mano, kad (duomenys neskelbtini) gyvenvietės gyventojams asmeninio ūkio žemė suteikta neteisėtai, turi teisę kreiptis i teismą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 22 d. I šaukimo 22 sesijos sprendimo, kuriuo žemės sklypai skirti asmeniniam ūkiui, panaikinimo. Ieškovės teigimu, tai buvo pirmas kartas, kada ieškovė išgirdo apie šio sprendimo egzistavimą. Todėl 2005 m. kovo 17 d. vėl kreipėsi i Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentą, kuris 2005 m. balandžio 29 d. pateikė atsakymą Nr. U-R-259-409. Kartu su šiuo raštu jai buvo atsiųstas ir skundžiamas sprendimas bei du planai. Skundžiamą sprendimą ieškovė gavo tik 2005 m. balandžio 30 d. Šiuo sprendimu buvo pažeistos ieškovės teisės ir teisėti interesai, nes prieš šios žemės paskyrimą asmeniniam naudojimui, ieškovė buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į šią žemę. (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba neturėjo teisės ir nepagrįstai suteikė kitiems asmenims asmeniniam naudojimui jai grąžintiną žemę.

Žemesnės instancijos teismas

Prienų rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. (7 t., b.l. 89-112). Savo sprendimą teismas grindė šiais motyvais:

1) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t.y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo konstatuota, kad nei Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai nereikalavo, kad prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui būtų aiškinamasi, kam ši žemė priklausė ankščiau, t.y. kas buvo jos savininkais iki 1940 m. nacionalizacijos ir ar yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, laiko atžvilgiu žemė asmeniniam ūkiui buvo pradėta skirstyti anksčiau negu prasidėjo nuosavybės teisės atkūrimo į žemę procesas. Tuo metu galiojęs 1991 m. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas ir įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo taip pat nenumatė buvusių savininkų pirmumo teisės atkurti nuosavybės teises į žemę prieš faktinius jos naudotojus. Priešingai, šie įstatymai numatė, kad žemė, suteikta asmeniniam ūkiui, natūroje negrąžinama ir išperkama valstybės.

2) Iš rašytinių bylos duomenų bei pačios pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad B. R. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. ir I. B. valdytą žemę (6 ha žemės, (duomenys neskelbtini)) kreipėsi 1992-05-29 (prijungta I. B. nuosavybės teisių atkūrimo byla). Iš prašymo turinio matyti, kad prašoma atkurti nuosavybę bendrai į įtėvių (duomenys neskelbtini) esančią žemę, neišskiriant ir nenurodant konkrečios kiekvieno iš jų turėtos žemės kiekio, buvimo vietos ir pan. Iš Kauno apskrities išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn matyti, kad B. R. gali atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko J. B. 3,50 ha žemę (prijungta I. B. nuosavybės teisių atkūrimo byla). Iš Birštono vienkiemio kadastro vietovės projekto autoriaus A. K. parengto plano, matyti, kad iki nacionalizacijos naudotos buvusio savininko J. B. 3,50 ha žemės sklypo ribose naudojami Birštono vienkiemio gyvenvietės gyventojų asmeninio ūkio žemės sklypai, iš viso 19 sklypų patenka į buvusio savininko J. B. žemę, 0,10 ha sklypo ploto yra neužimta asmeninio ūkio žeme, kurią būtų galima grąžinti natūra (l t., b.1. 68). 1993-12-22 I-o šaukimo 22 sesijos Birštono apylinkės rajono tarybos sprendimu patvirtintu sąrašu M. A., J. B., V. R., A. P., V. Ž., J. Ž., O. R., S. R., M. K., P. J., O. R., R. Š., J. K., R. R., J. J., S. T. buvo paskirta asmeninio ūkio žemė (2 t., b.l. 69-71, 6 t., b.l. 65-69). B. R. pateikė Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui prašymą priklausančią žemę arba grąžinti natūra, arba už valstybės išperkamą žemę suteikti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje (prijungta I. B. nuosavybės teisių atkūrimo byla), kas rodo, jog ieškovė dar iki 2003-04-01 žinojo, kad žemė išdalinta kitiems asmenims. Šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad jai tik 2005 m. tapo žinoma apie atsisakymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Žemė gyventojų asmeniniam ūkiui atsakovams buvo suteikta ir skirta 1993-12-22 Prienų rajono Birštono apylinkės valdybos pirmojo šaukimo dvidešimt antrosios sesijos sprendimu, kurio metu galiojo ne 1990-10-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 308, o 1993-10-29 nutarimas Nr. 816, kas duoda pagrindo išvadai, kad toks žemės suteikimas asmeniniam ūkiui atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus ir yra teisėtas.

3) Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio žemės suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2004, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2010, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2010). Todėl ieškovės atstovo argumentai, kad žemės suteikimas buvo neteisėtas todėl, jog ji buvo nepaženklinta suteikimo metu, atmestini.

4) Bylos nagrinėjimo metu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad asmeninio ūkio žemės naudotojai nuo 1993 m. minėta žeme nesinaudojo. Priešingai, visi teismo posėdyje dalyvavę atsakovai nuosekliai patvirtino, jog visą nurodytą gan ilgą laiko tarpą nepertraukiamai naudojosi jiems suteiktais žemės sklypais, dirbo žemę, ganyklose ganė gyvulius. Nei vienas iš atsakovų nepatvirtino aplinkybių, jog žemė būtų nedirbama. Be to, byloje surinktais duomenimis matyti, kad ieškovei Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu 2006-01-31 Nr. 02/192 buvo atkurtos nuosavybės teisės ir į įmotės I. B. 0,0497 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (2 t., b.1.170).

Žemesnės instancijos teismas

5) Iš paveldėjimo bylų matyti, kad I. B. vardu buvo registruotas inventorizacijos biuro 1984 m. išduodamame pažymėjime nurodytas nekilnojamasis turtas (statiniai), esantis (duomenys neskelbtini), buvęs Nr. 6, į kurį 1984-12-15 B. R. ir buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame pažymėta, kad I. B. testamentiniu įpėdiniu buvo J. B., priėmęs palikimą, tačiau neįforminęs savo paveldėjimo teisių. Bylos duomenimis seka, kad palikėjai testamentiniam įpėdiniui paliko konkrečiai apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Nei vienas iš palikėjų surašytuose testamentuose nenurodė, jog testamentu palieka visą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, todėl, esant šioms aplinkybėms, teismas mano, kad tokiu atveju negalima testamento turinio aiškinti plečiamai, kurio pagrindu būtų taikytinos Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ( 1997-07-01 Nr. VIII- 359 ) 2 str. 2 d. nuostatos.

6) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 9-ame punkte nurodyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kitų reikalavimų, turi būti nurodyta turto rūšis, dydis ir buvimo vieta. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėjai turi būti kreipęsi su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę į įgaliotą instituciją įstatymų nustatyta tvarka. Tiek prašymo padavimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 11 str., tiek tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos pirmajame priede pateiktos tokio prašymo formos, tiek ir ieškovės užpildyto prašymo šablono turinys leidžia spręsti, jog toks prašymas neįvardijus konkrečiam iš buvusių savininkų priklausiusios žemės ploto, jos buvimo vietos ir kt., abstrakčiai prašant grąžinti Ievos ir J. B. žemę, neatitiko esminių pateikiamo dokumento elementų, kas leidžia teigti, jog teisės aktų reikalavimus atitinkantis prašymas dėl nuosavybės teisių į aptariamą žemę atkūrimo pateiktas nebuvo. Be to, vertintina ir tai, kad papildomus dokumentus, įrodančius giminystės ryšį, prie 1992-05-29 prašymo ieškovė pateikė jau gerokai vėliau, būtent 1996 m. nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo J. B. ir I. B. įvaikinta.

7) Iš bylos duomenų matyti, kad 1995-11-10 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymu bei sprendimu B. R. buvo atstatytos nuosavybės teisės į jos tėvui J. B. priklausiusią 1,50 ha žemę, (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra (2 t., b.1.174-180). 1996-05-03 B. R. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti juridinį faktą, kad ji buvo įvaikinta J. B. ir I. B., nurodydama, kad šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į žemę atstatyti, nes įtėviai turėjo žemės, į kurią ji pretenduoja (prijungta civ. byla Nr. 2-280/1996). 1996-05-13 Prienų rajono apylinkės teismas patenkino B. R. prašymą ir nustatė juridinį faktą, kad ji nuo 9 metų buvo įvaikinta J. B. ir I. B.. Todėl bylos duomenimis akivaizdu, kad B. R. kreipėsi į teismą, jau po to, kai jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvui J. B. priklausiusią žemę.

8) Taip pat, Prienų rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 31d. nutartimi nutraukė civilinę bylą pagal pareiškėjos B. R. pareiškimą, kuriuo ji prašė atnaujinti jai terminą pateikti nuosavybę įrodančius dokumentus Kauno apskrities viršininko administracijos Birštono - Prienų žemėtvarkos skyriui ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. B., mirusi 1979-08-16, iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 2 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji, nuosekliai teigdama, kad buvo įvaikinta, žinodama apie atkurtas nuosavybės teises į jos tėvo žemę, būtų ginčijusi nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, atsisakiusi įgyvendinti atkurtas nuosavybės teises ir pan. Priešingai, ji toliau siekė atkurti nuosavybės teises ją įvaikinusių asmenų atžvilgiu. Minėtais administraciniais aktais sukurtas teisinis ryšys tarp ieškovės ir jos biologinių tėvų vertintinas kaip teisinė kliūtis atkurti nuosavybės teises į ieškovės įtėvio valdytą žemę. Ši teisinė kliūtis, teismo manymu, apriboja suinteresuotumą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų tęsimu nepaisant testamento turinio. Tiek pagal juridinę reikšmę turinčio faktinio įvaikinimo fakto nustatymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (Šeimos ir santuokos kodekso 120, 125 str.), tiek ir pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančią tvarką asmenų tarpusavio teisių ir pareigų pasikeitimas siejamas su formaliu, teismo sprendimu įformintu įvaikinimu. Esant tokiam sprendimui panaikinamos vaiko ir jo biologinių tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, kartu sukuriant analogiškas teises ir pareigas tarp įvaikio ir jo įtėvių. Tokiam teisiniam reglamentavimui yra sukurta ir speciali išimtis - būtent su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo galimybėmis siejamas juridinę reikšmę turinčio faktinio įvaikinimo fakto nustatymas (Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 1-2563 Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti 3 p., 1964 m. CPK 272 str. 11 p.), net ir nesant teisiškai įforminto įvaikinimo suteikianti teisę asmeniui savo nuožiūra pretenduoti į nuosavybės teisių į biologinių tėvų valdytą žemę atkūrimą arba inicijuoti faktinio įvaikinimo fakto nustatymą ir pretenduoti į įtėvių valdytą žemę. Šios dvi pasirinkimo galimybės vertintinos kaip viena kitą panaikinančios alternatyvos, nes asmuo negali savo giminystės ryšį vertinti skirtingai priklausomai nuo to, koks teisinis santykis yra jam naudingesnis kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000-01-11 nutartimi konstatavo, kad jeigu asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju, jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško (civ. byla Nr. 3K-7-783/2000). Kitaip sakant asmuo vienu metu negali pretenduoti atstatyti nuosavybės teises ir į faktinių įtėvių ir į tėvų pagal kilmę, žemę ar mišką.

Žemesnės instancijos teismas

9) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nebuvo juridiškai įforminę, suteikia galimybę asmeniui atkurti nuosavybės teises į žemę po faktinio įtėvio mirties, tačiau toks asmuo negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ir atvirkščiai, jeigu asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į tėvų žemę, jis negali pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į įtėvių valdytą žemę. Kadangi 1995 m. B. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo J. B. valdytos žemės jai tenkančią dalį, t.y. 1,50 ha, seka išvada, kad ji negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į įtėvio iki nacionalizacijos valdytą žemę.

10) Byloje nenustatyta, kad suteikiant žemę atsakovams, kaip asmeninio ūkio naudotojams, būtų buvę pažeisti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai ir toks pažeidimas būtų pagrindas pripažinti tokį žemės asmeniniam ūkiui suteikimą neteisėtu. Teismas, atsižvelgęs ir į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovai, įsigiję ginčo žemės sklypus buvo sąžiningi, jie minėtais žemės sklypais nepertraukiamai naudojasi eilę metų, duomenų, kad ieškovė abejotų jų sąžiningumu, nėra, įrodymų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų buvusi atlikta pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, nenustatyta.

A. B. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują - ieškinį tenkinti pilnai, priteisti jos naudai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Savo apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Apeliantė laiko, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai konstatavo, kad ji negali pretenduoti į J. B. nuosavybės teise turėtą 3,50 ha žemės sklypą nei pagal šio asmens turtinių teisių paveldėjimo faktą, nei pagal įvaikinimo faktą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kad J. B. testamentu, surašytu 1978-11-30, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), paliko apeliantei. J. B. visas turtas buvo paliktas ir sutuoktinės I. B. 1979-08-09 surašytu testamentu, kuri mirė 1979-08-16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantei testamentu paliko konkrečiai apibrėžtą turtą ir nei viename iš palikėjų testamentų nenurodyta, jog testamentu paliekamas visas turtas, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, todėl teismo nurodama, kad tokiu atveju negalima testamento turinio aiškinti plečiamai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisminė praktika dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra aiški ir priešinga paminėtam pirmosios instancijos teismo įstatymų nuostatų aiškinimui, pagal kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad pagal tuo metu galiojusio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Tokiu atveju, kai nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises piliečiai yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui (Piliečių nuosavybės leisiu į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Jau prašyme dėl žemės grąžinimo nurodyta, kad apeliantė yra vienintelė J. Ir I. B. turto paveldėtoja. Todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 Nr. (duomenys neskelbtini) 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, bei turėjo pripažinti, jog apeliantei turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į J. B. priklaususį nuosavybės teise 3,5 ha žemės sklypą. Be to, netinkamai pritaikė teisminę praktiką dėl įvaikų teisių, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris nurodė, kad „1991 06 18 įstatymo Nr. 1-1454 "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 2 str., kuris numatė nuosavybės teisės atstatymą į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio savininko vaikams (įvaikiams). Aplinkybė, kad buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvų žemę, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir ši aplinkybė nelaikytina teisiškai reikšminga sprendžiant šį ginčą.Prienų rajono apylinmkės teismas neteisingai nurodė, kad nuosavybės teisės apeliantei neatkurtinos, kadangi ji nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris atitiktų įstatymo reikalavimus. Tačiau pateiktame prašyme 1991 m. gegužės 29 d. buvo nurodyta, kad apeliantė pretenduoja į „I. B." ir „J. B." valdytą žemę, kurios plotas „šeši" ha, kuri randasi pagal iki 1940 m liepos 22 d. administracinį teritorinį suskirstymą: „(duomenys neskelbtini)" ir pagal dabartinį „(duomenys neskelbtini)". Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantės prašymo dėl žemės grąžinimo turinį, kadangi prašyme grąžinti žemę, priešingai, nei teigiame teismo sprendime, yra nurodyta ir asmenys, į kurių žemę apeliantė pretenduoja, ir žemės plotą, kurį ketina susigrąžinti ir adresai, kuriais buvo ir yra žemės sklypas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitiems asmenims, suteikta žemė toje vietoje, pagal tokį patį adresą, kuris nurodytas apeliantės pateiktame prašyme dėl žemės grąžinimo. Apeliantės prašymą priėmusi institucija nė karto nenurodė, kad netinkamai užpildytas prašymas ar nepakanka duomenų, kad galėtų spręsti nuosavybės atkūrimo klausimą. Prienų rajono apylinkės teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareikštą ieškinį kaip nepagrįstą, kadangi apeliantė neįrodė, kad turi teisę pretenduoti į J. B. priklausiusį į 3.5 ha žemės sklypo plotą, bei neįrodė, kad atsakovams suteikta žemė asmeniniams ūkiams neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas galėjo taikyti senatį tik tuo atveju, kai nustato, kad reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga" nurodyta, kad „Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį." Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo sprendime apskritai nėra pasisakoma, nuo kada skaičiuotina ieškinio senatis, koks ieškinio senaties terminas taikytinas ir kada jis baigėsi.Prienų rajono apylinkės teismas neatskleidė ginčo esmė, nes nepasisakė dėl aplinkybių kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu, kadangi atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemė skirtingu laikotarpiu, galiojant iš dalies skirtingom įstatymų nuostatoms. Neteisinga pirmosios instancijos teismo nuostata, kad apeliantė reikalavimus grindė viena aplinkybe, jog atsakovams nebuvo paženklinti jiems priklausanti asmeninio ūkio paskirties žemė. Apeliantė nurodė faktines aplinkybes ir teisminę praktiką, jog prioritetiškai ginami asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui tik tuomet, jeigu ji suteikta nepažeidžiant suteikimo metu galiojusių teisės aktų; teismas nenustatė ar jiems žemę suteikus nebuvo pažeistos pretendentų atkurti nuosavybės teises teisės - žemė asmeniniam ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardyti asmenys. Be to, tiek teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatyme pirmenybė suteikiama nuosavybės teisės atkūrimui natūra. Tik iki pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos, laikytina teisėtai skirta kitiems asmenims asmeninio ūkio žemė. Teismas turėjo įvertinti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl kiekvieno atsakovo. Apeliantė laiko, kad visiems asmeninio ūkio žemė suteikta neteisėtai. Jų asmeninio naudojimo žemės sklypai įsiterpia į apeliantei grąžintiną žemės sklypą. Be to, O. R. sutiko, kad būtų keičiamos žemės sklypo ribos, o S. Š. prašymu leisti privatizuoti žemės sklypą, perkeliant Jeržamlavos kaimo. Asmeninio ūkio žemė O. T. buvo parduota net vykstant ginčui teisme. Apelinatės teigimu, šioje byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad atsakovai priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą, ar atsakovai pateikė prašymus ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. ir pagal atsakovų pateiktus asmens prašymus ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. buvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui. Jeigu žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo pamatuotas po 1994 m. sausio 1 d., turėjo būti patikrinama, ar plotas buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus bei ar atsakovai naudoja asmeninio ūkio paskirties žemę pagal paskirtį bei ar žemės sklypų ribos vietoje nustatytos įmonės sudarytos komisijos, pagal pildomas rajono ir įmonės kadastro knygas, kad konstatuoti, jog tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki prašymų pateikimo dienos laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės galėtų būti ginamos prieš apeliantės teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Aukščiau nurodytos teisiškai svarbios aplinkybės nebuvo nustatytos, ir tai leidžia teigti, kad atsakovams buvo suteikta žemė asmeniniams ūkiams nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo jį atmesti. Savo atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bylos duomenimis akivaizdu, kad apeliantė kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jau po to, kai jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvui J. B. priklausiusią žemę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad asmens pasirinkimo galimybės - pretenduoti atkurti nuosavybės teises į biologinių tėvų žemę arba inicijuoti faktinio įvaikinimo fakto nustatymą ir pretenduoti atkurti nuosavybės teises į įtėvių valdytą žemę – vertintinos kaip viena kitą panaikinančios alternatyvios galimybės, nes asmuo negali savo giminystės ryšį vertinti skirtingai priklausomai nuo to, koks teisinis santykis yra jam naudingesnis kievienoje konkrečioje situacijoje. Prienų rajono apylinkės teismo išvada, kad Kauno apskrites valdytojo įsakymu ir sprendimu, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės apeliantei B. R., sukurtas teisinis ryšys tarp ieškovės ir jos biologinių tėvų (J. B.) vertintinas kaip teisinė kliūtis atkurti nuosavybės teises įjos įtėvio valdytą žemę, yra teisinga.Palikėjai apeliantei testamentu paliko konkrečiai apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Todėl sutinkama su Prienų rajono apylinkės teismo išvada, kad nei I. B., nei J. B. surašytuose testamentuose nenurodė, jog testamentu palieka visą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, todėl tokiu atveju negalima testamento turinio aiškinti plečiamai. Atsakovas mano, kad teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad ieškovė B. R. negali pretenduoti į įtėvio J. B. valdytą žemę ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsižvelgiant į tai, sutinka su Prienų rajono apylinkės teismo išvada, kad apeliantė B. R. negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į J. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę.Su apeliantės argumentais, kad Prienų rajono apylinkės teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, negalima sutikti, kadangi ieškinio senaties institutas nustatytas siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos. Prienų rajono apylinkės teismas nustatė, kad 1998 m. liepos 14 d. apeliantė kreipėsi į seimo narį Urboną prašydama padėti išspręsti žemės grąžinimo klausimus. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. liepos 31 d. raštu Nr. 355 apeliantė buvo informuota, kad ginčo žemės plotas priskirtas valstybės išperkamai žemei ir skirtas asmeniniam ūkiui. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės paneigia apeliantės skundo argumentus, kad jai apie pažeistas teises tapo žinoma tik gavus Kauno apskrities viršininko administracijos Teisės departamento 2005 m. kovo 4 d. raštą Nr. 11-113. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties termino pradžią lemia sužinojimo apie pažeistas teises momentas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuomone, apeliantė apie savo pažeistas teises sužinojo 1998 m., kai buvo informuota, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama, skirta asmeniniam ūkiui ir natūra negrąžinama. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Prienų rajono apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.Priešingai negu nurodo apeliantė, Prienų rajono apylinkės teismas tinkamai taikė žemės asmeniniam ūkiui skyrimą reglamentavusias teisės normas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismine praktika. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos vienodos teismų praktikos esmė yra ta, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t.y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Teismas analizavo žemės reformą nuosavybės teisių atkūrimą asmeninio ūkio suteikimo metu reglamentavusius teisės aktus ir pagrįstai nustatė, kad nė viename jų nebuvo įtvirtinta nuostata, jog žemė asmeniniam ūkiui negali būti suteikiama toje žemėje, dėl kurios grąžinimo natūra gautas pretendento prašymas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. redakcija) 14 strapsnio 1 dalyje valstybinės žemės fondas buvo apibrėžtas, kaip įstatymo 13 straipnyje nurodyta neprivatizuotina, nesugrąžinta nuosavybėn ir neišparduota žemė, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte ir 12 straipnio 3 punkte nurodytais atvejais paimta į šį fondą žemė. Tokia nuostata, buvusi pradinėje Žemės reformos įstatymo redakcijoje, reiškia, kad kol žemė nesugrąžinta nuosavybėn, tol priskiriama valstybinės žemės fondui ir nustatyta tvarka galėjo būti naudojama asmeninių ūkių žemės skyrimui. Prienų rajono apylinkės teismas nustatė, kad atsakovams žemė asmeniniam ūkiui suteikta Birštono apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 22 d. I šaukimo 22 sesijos sprendimu „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo" nepažeidžiant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo" nuostatų. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad asmeninio ūkio žemės naudotojai nuo 1993 m. minėta žeme nesinaudojo, priešingai, visi teismo posėdyje dalyvavę atsakovai nuosekliai patvirtino, jog visą nurodytąjį gana ilgą laiko tarpą nepertraukiamai naudojosi jiems suteiktais žemės sklypais, dirbo žemę, ganyklose ganė gyvulius. Nei vienas iš atsakovų nepatvirtino aplinkybių, jog žemė būtų nedirbama. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos ir sprendime pagrįstai nurodė, kad faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio žemės suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra.Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su apeliantės B. R. apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir prie bylos prijungtų žemės tvarkymo bylų. Iš 2011 m. birželio 13 d. sprendimo akivaizdu, kad Prienų rajono apylinkės teismas vertino visas pateiktas asmeninio ūkio naudotojų bylas ir jose esančius dokumentus. Todėl manytina, kad Prienų rajono apylinkės teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, byloje esančius įrodymus.

Atsakovė Birštono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Prienų rajono Birštono apylinkės taryba 1993 m. gruodžio 22 d. I šaukimo 22 sesijos sprendimu paskyrė žemės sklypus Birštono gyvenvietės gyventojams asmeniniam ūkiui. Vadovaujantis Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo" bei Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 16 str. (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. 1-1607 redakcija) buvo numatyta galimybė suteikti žemę asmeniniam ūkiui. Pagal 1994 m. gegužės 24 d. įstatymu Nr. I-476 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos pakeitimo ir papildymo" nustatytus Žemės reformos įstatymo 16 str. pakeitimus apylinkių tarybos žemę asmeniniam ūkiui galėjo suteikti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 buvo nustatyta detalesnė žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka. Minėtos tvarkos 2 punkte reglamentuojama, kad žemė asmeniniam ūkiui suteikiama apylinkės tarybos sprendimu atsižvelgiant į žemės ūkio ir kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Šiam nutarimui netekus galios, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo" patvirtino asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką. Vadovaujantis minėto nutarimo 1 punktu, žemės sklypus asmeniniam ūkiui turėjo teisę gauti kaimo vietovėje gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbę šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją. Pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. žemė yra savivaldybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui.Lietuvos Aukščiausiasis teismas 1999 m. rugsėjo 6 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/1999 konstatavo, kad nei anksčiau paminėtas Aukščiausios Tarybos 1990-07-26 nutarimas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-10-11 nutarimas Nr. 308 nereikalavo, kad, prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, būtų aiškinamasi, kam ši žemė priklausė anksčiau. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, kad nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime pasisakė, kad įstatymų leidėjas jau nuo pat nuosavybės teisių atstatymo teisinio reguliavimo pradžios numatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš buvusių savininkų išperka. Šiuo nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų papildymo ir pakeitimo" 8 punkto, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis, jog žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, yra valstybės išperkama, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.

Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstojoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad jai nepripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į J. B. turėtą 3,50 ha bendrojo ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pagal testamentą. Jos manymu buvo neteisėtai suteiktas prioritetas atsakovams dėl ginčijamais aktais jiems skirtos žemės asmeniniam ūkiui, neišnagrinėjus jos suteikimo teisėtumo, nepagrįstai taikyta ieškinio senatis kaip pagrindas ieškiniui atmesti, taip pat nurodė, kad nebuvo vadovautasi teismine praktika, suformuota šios kategorijos bylose.

Dėl ieškovės teisių atkūrimo pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. B. pagal 1978-11-30 testamentą visą savo turtą, būtent : ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) paliko ieškovei B. R., todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad testatorius nenurodė testamente, jog testamentinei įpėdinei palieka visą savo turtą. Testatorius testamento surašymo metu turėjo tik jame nurodytą turtą. Kitą turtą įgijo po sutuoktinės I. B. mirties priėmęs jos palikimą, tačiau neįforminęs savo paveldėjimo teisių. 1984-12-05 Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas patvirtina, kad testamentinė įpėdinė palikimą, atsiradusį po J. B. mirties priėmė. I. P. rajono Birštono apylinkės agrarinei tarnybai 1992-05-29 pateikė prašymą grąžinti jai natūra I. B. ir J. B. 6,00 ha ploto turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Prienų rajono ekspertų komisija 1995-04-05 padarė išvadą, kad ieškovės pateiktų dokumentų pakanka dėl J. B. turėtos 3,50 ha žemės (duomenys neskelbtini) vienkiemyje nuosavybės teisės atstatymo. Taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995-11-10 įsakymu bei sprendimu ieškovei buvo atstatytos nuosavybės teisės į jos tėvui J. B. priklausiusią 1,50 žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra. Prienų rajono apylinkės teismo 1996 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-280/96 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. R. nuo 9 m. amžiaus buvo įvaikinta J. B., mirusio (duomenys neskelbtini) ir I. B., mirusios (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustačius pastarąjį faktą ir atkūrus ieškovei nuosavybės teisę į tėvui J. B. priklausiusią žemę, ji neteko teisės pretenduoti į įtėvio J. B. nuosavybės teisės į žemę atkūrimą. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3k-7-783/2000 suformuota praktika, kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju ( CPK 272 str. 11p.), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško. Tačiau bylos, kurioje buvo suformuota tokia teisminė praktika ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos. Nutartyje, kuria rėmėsi teismas, buvo nagrinėjamas ginčas tarp dviejų tos pačios eilės įstatyminių įpėdinių. Vienok ieškovė pretenduoja į J. B. nuosavybės teisių atkūrimą kaip turto savininko testamentinė įpėdinė. Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Č. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-583/2000). I. J. B. nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pradėjo pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, jog piliečiai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Įstatymo leidėjas, sukūręs specialią galimybę specialiam turtui paveldėti faktinio įvaikinimo atveju, nepakeitė paveldėjimo instituto sampratos, todėl negali būti taikoma kitiems paveldėjimo teisiniams santykiams, šiuo atveju, atsiradusiems iš paveldėjimo pagal testamentą (CK 567, 575 straipsniai).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovės pateiktas 1992-05-29 prašymas Prienų rajono Birštono apylinkės agrarinės reformos tarnybai neatitikimo tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos pirmajame priede pateiktos prašymo tipinės formos. Tačiau toks prašymas buvo priimtas, jo perrašyti pagal naują formą ieškovės nebuvo paprašyta, todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškovė nebuvo pateikusi prašymo. Ieškovės prašymo turinys buvo suprastas ir nagrinėjamas institucijų, kompetentingų atkurti nuosavybės teises. Pagal jų išvadas, 1942 m. Birštono valsčiaus arklių sąvininkų sąrašo duomenų pakako atstatyti J. B. nuosavybės teises į 3,50 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini) vienkiemyje.

Ieškovės 1992-05-29 prašyme buvo paminėta ir I. B., tačiau žinių apie jos nuosavybės teise turėtą žemę (duomenys neskelbtini)vienkiemyje nebuvo gauta ir apeliantė apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl teisės į I. B. nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2006-01-31 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu ieškovei buvo atkurta nuosavybės teisė į I. B. 0,0497 ha. žmės sklypą, tačiau esantį (duomenys neskelbtini) (II t., b.l. 170).

Apibendrinant pirmiau paminėtus duomenis dėl ieškovės teisių atkūrimo kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, dalyje dėl nuosavybės teisių į J. B. nuosavybės teise turėtą žemę (duomenys neskelbtini)vienkiemyje atkūrimo testamentinei įpėdinei, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias asmenų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, netinkamai pritaikė teisminę praktiką, todėl ieškinio atmetimas šiuo pagrindu yra nepagrįstas.

Dėl nepagrįsto prioriteto suteikimo atsakovams ir kitų apeliantės nurodytų pažeidimų

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisminę praktiką, spręsdamas dėl jos ir asmenų, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė prioriteto nustatymo ir neišsiaiškino ar žemė atsakovams suteikta pagrįstai. Kolegija pažymi, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas. Tokios žemės suteikimas buvo įteisintas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, jame buvo įtvirtinta nuostata, kad išplečiant sodybinius sklypus žemė suteikiama daugiausia prie kaimo gyvenviečių ir vienkiemių, t.y. atsižvelgiant į asmenų, kurie šią žemę dirbs, interesus. Žemės reformos įstatyme (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) buvo nustatyta pirmumo eilė tik perkantiems žemę asmenims (10 straipsnis), ji neapėmė kitų žemės įgijimo būdų. 1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230, pakeitus Žemės reformos įstatymą, jo 10 straipsnyje buvo nustatytas visų pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, o ne tik pageidaujančių ją pirkti, eiliškumas. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis tokios pretendentų įsigyti žemę eilės:1) asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui; 2) kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra;<...> 4) kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Taigi, pirmenybė buvo suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, o buvę žemės savininkai ir kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nurodyti paskesnėje eilėje. Iš šių galiojusių teisės aktų, reglamentavusių žemės santykius, analizės matyti, kad nė viename jų nebuvo įtvirtinta nuostata, jog žemė asmeniniam ūkiui negali būti suteikiama toje žemėje, dėl kurios grąžinimo natūra gautas pretendento prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruožio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2010), todėl šiuo aspektu apeliantės argumentai, jog Prienų rajono Birštono apylinkės agrarinei tarnybai 1992-05-29 pateikus prašymą grąžinti jai natūra I. B. ir J. B. 6,00 ha ploto turėtą žemę Birštono apylinkės Birštono vienkiemyje, negalėjo būti priimtas skundžiamas I-ojo šaukimo 22 sesijos Birštono apylinkės rajono Tarybos 1993-12-22 sprendimas yra nepagrįsti. Kolegija iš ieškovės ieškinyje bei apeliaciniame skunde apeliantės pakartotų ieškinio argumentų dėl ginčijamų aktų neteisėtumo daro išvadą, kad aplinkybė, jog asmeninio ūkio žemės suteikimas, atkūrimas nuosavybės teisių į ją, perdavimas neatlygintinai ar pardavimas, leidimų pirkti išdavimas negali būti pripažintas neteisėtu vien todėl, kad ieškovė prieš tai jau buvo pateikusi savo prašymą atkurti jai J. B. nuosavybės teises ar, kad atsakovams suteikta, o vėliau jų įsigyta asmeninio ūkio žemė patenka į J. B. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, nes ieškovės prašymo pateikimas nesuteikė jai pirmumo prieš atsakovus.

Pagal bylos duomenis galima padaryti išvadą, kad prašymus dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiu suteikti atsakovai pateikė iki 1993-12-01, kadangi dėl jų buvo priimti ieškovės ginčijamas I-ojo šaukimo 22 sesijos Birštono apylinkės Tarybos 1993-12-22 sprendimas bei Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 02-07-12096, patvirtinęs asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. - 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu sąrašas (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į pirmojo akto priėmimo datą, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ 1 punktas, Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 1 punktas, 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 1,6,9 punktai, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1, 11 dalis (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija) nuostatos dėl pareiškimų parašymo ir sprendimų suteikti asmeninio ūkio žemę priėmimo terminų nebuvo pažeistos. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde akcentavo, išskirtinai pažymint, atsakovų prašymų įsigyti (išsipirkti) asmeninio ūkio žemę pateikimo datas, kurios nėra reikšmingos, nenustačius pirmiau paminėto teisinio reglamentavimo pažeidimo ją suteikiant. Pažymėtina, kad 1993 liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230 buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti įsigyti asmeninio ūkio žemę nuosavybėn (16 straipsnio 7-10 dalys). Jeigu spręsti dėl to, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo pamatuoti po 1994 m. sausio 1 d., tai jokių argumentų, išskyrus, kad atsakovų žemė įsiterpia į ieškovės pretenduojamą atkurti nuosavybės teise žemės sklypą ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, juolab prie civilinės bylos buvo prijungtos atsakovų Žemės tvarkymo bylos.

Dėl ieškinio senaties.

Kolegija sutinka su apeliante, kad nenustačius ieškovės pažeistos teisės, negalėjo prasidėti ieškinio senaties terminas ir nebuvo pagrindo spręsti dėl jo praleidimo bei šiuo pagrindu atmesti ieškinį (CK 1.124, 1.126, 1.131 straipsniai).

Išanalizavus apeliantės apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Dalė BurdulienėKolegijos teisėjai: Nijolia IndreikienėDmitrijus Korsakovas