Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-09-18 · Civilinė byla Nr. e2S-670-368/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-09-18Šiaulių apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-21Šiaulių apylinkės teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-18
Bylos Nr.
e2S-670-368/2018
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-00769-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Mockevičius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-670-368/2018Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00769-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1.; (S) 3.1.18.1.1.2.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) R. A. ir V. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10037-1009/2018.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ieškovai R. A. ir V. A. prašė teismo pripažinti, kad atsakovės R. S. IĮ „Alio, Raseiniai“ leidžiamame laikraštyje buvo paskelbti neatitinkantys tikrovės ir pažeidžiantys R. A. ir V. A. garbę ir orumą teiginiai; įpareigoti atsakovę paskelbti laikraštyje ieškinyje nurodytą paneigimą; priteisti iš atsakovės 20000,00 Eur neturtinės žalos ieškovo R. A. naudai, 10000,00 Eur ieškovės V. A. naudai ir ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui – nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų (banko sąskaitų) ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2018 m. liepos 5 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.

Teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdami Šiaulių apylinkės teismo Raseinių 2018 m. liepos 5 d. nutartį, apeliantai (ieškovai) R. A. ir V. A. prašo ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

5.1.Ieškinio suma yra didelė, kas jau yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas nesiaiškino atsakovės turtinė padėties. Atsakovės turimas vienintelis nekilnojamasis turtas, yra 8.91 kv. m. patalpa - butas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini), kuriam yra pritaikyti netgi du areštai, kurių vienas galioja netgi nuo 2006-03-15 (antstolė - R. V.), o kitas nuo 2018-06-13 (antstolė - E. R.), kas reiškia, jog atsakovės turtinė padėtis yra prasta ir kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

5.2.Ieškovai ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovės atstovus dėl žalos atlyginimo bei kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą bei Visuomenės informavimo etikos komisiją. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog su atsakove buvo tartasi ikiteisminiu būdu, tačiau atsakovė ir toliau tęsia savo neteisėtus veiksmus. Abi šios institucijos pripažino, jog atsakovė elgėsi neteisėtai, o pastaroji institucija įpareigojo atsakovę paskelbti šios sprendimą laikraštyje „Alio, Raseiniai“. Tačiau atsakovė būdama nesąžininga ir nusiteikusi piktybiškai ir toliau ignoruoja ir tyčiojasi iš ieškovų, ji neįvykdė nurodymų, t. y. nepatalpino laikraštyje „Alio, Raseiniai“ Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimo, kas rodo atsakovės nesąžiningą elgesį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (ieškovų) R. A. ir V. A. atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės nekilnojamam ir kilnojamam turtui, o jo nesant piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms, priklausančioms atsakovei ir esančias pas atsakovę arba pas trečiuosius asmenis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovai atskirajame skunde teigia, jog teismas nesiaiškino atsakovės turtinės padėties.

Akcentuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abejoms šioms sąlygoms (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr.e2-63-516/2017). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka asmeniui, teikiančiam tokį prašymą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-441/2013).

Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2‑1040/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).

Kaip ne kartą pasisakyta nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Taigi, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, akivaizdu, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir konkrečiai teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovės pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Savo ruožtu ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog preliminariai įvertinus pareiškimu pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį pareiškimo pagrindą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškovų reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Tačiau, kaip minėta, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje, priešingai nei nurodo ieškovai, yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2‑769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2‑1092‑943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2‑50-464/2017).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad prašoma priteisti suma atsakovei iš tiesų laikytina didele, nenurodė jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė yra nesąžininga - ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik išreiškė savo nuomonę, kad atsakovė vengia atlyginti ieškovams žalą, kas rodo atsakovės nesąžiningumą, dėl ko nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau jokių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat ieškovai nepateikė duomenų, kad iki ieškinio teismui pateikimo dienos išreiškė atsakovei reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl ieškovų teiginiai, kad atsakovė vengia atlyginti padarytą žalą, vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio. Taigi, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apibendrinant konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Mockevičius