Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-141-557/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-19
Bylos Nr.: 1A-141-557/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-05799-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Daiva Jazbutienė
Nukentėjusysis: G. T., D. T.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-557/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05799-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1;

1.2.4.6.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Ritai Ušinskienei,nukentėjusiųjų G. T., D. T. ir A. J. K. atstovei pagal įstatymą G. K.,gynėjui advokatui A. K.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (3 nusikalstamos veikos epizodai) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas G. K. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Ž. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. T. buvo kaltinamas pagal BK140 straipsnio 3 dalį tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiams A. J. K. ir D. T.: jis 2020 m. gruodžio mėnesio viduryje vakare, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose, vaikų kambaryje, sudavė diržu ne mažiau kaip du kartus sugyventinės G. K. mažamečiam sūnui A. J. K., gim. (duomenys neskelbtini), į sėdmenis ir sudavė diržu ne mažiau kaip vieną kartą savo mažamečiam sūnui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), į sėdmenis.

2. Be to, Ž. T. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiam A. J. K.: jis 2021-02-20, laikotarpiu nuo 13.00 iki 14.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, vaikų kambaryje, plastmasiniu dangčiu nuo žaislų dėžės sudavė vieną kartą sugyventinės G. K. mažamečiam sūnui A. J. K., gim. (duomenys neskelbtini), į viršutinę galvos dalį.

3. Be to, Ž. T. buvo kaltinamas pagal BK140 straipsnio 3 dalį tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiam G. T.: jis 2021-02-21, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), virtuvėje mažamečiam sūnui G. T., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebė ranka už kairės pusės ausies ir taip ją suko, po to paėmė jį rankomis už pažastų ir metė ant sofos.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas dėl šių kaltinimų Ž. T. išteisino konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių nusikalstamų veikų padarymą, todėl Ž. T. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (3 epizodai) išteisintinas, nes nagrinėjamu atveju nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai

5. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo nuosprendį pakeisti: Ž. T. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl trijų šios nusikalstamos veikos epizodų – 2020 m. gruodžio mėn., 2021-02-20 ir 2021-02-21 – ir už kiekvieną iš šių nusikaltimų paskirti jam po 60 MGL (3 000 Eur) baudos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę Ž. T. nustatyti 100 MGL (5 000 Eur) baudą. Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš Ž. T. A. J. K. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Daiktus: dangtį nuo žaislų dėžės – grąžinti G. K., diržą, saugomą policijos komisariate – sunaikinti. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 2 dalimi, paskirti Ž. T. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų ir nesiartinti arčiau nei nustatytu atstumu – iki nuosprendžio vykdymo pradžios nekeisti.

5.1. Nurodo, kad Ž. T. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiams: 2020 m. gruodžio mėnesio viduryje vakare, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), namuose, vaikų kambaryje, sudavė diržu ne mažiau kaip du kartus sugyventinės G. K. mažamečiam sūnui A. J. K., gim. (duomenys neskelbtini), į sėdmenis ir sudavė diržu ne mažiau kaip vieną kartą savo mažamečiui sūnui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), į sėdmenis, taip nukentėjusiajam A. J. K. ir nukentėjusiajam D. T. sukėlė fizinį skausmą. Šiais veiksmais Ž. T. kaltintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK140 straipsnio 3 dalyje.

5.2. Be to, Ž. T. kaltintas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021-02-20, laikotarpiu nuo 13.00 iki 14.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, vaikų kambaryje, plastmasiniu dangčiu nuo žaislų dėžės sudavė vieną kartą sugyventinės G. K. mažamečiam sūnui A. J. K., gim. (duomenys neskelbtini), į viršutinę galvos dalį, taip nukentėjusiajam A. J. K. sukėlė fizinį skausmą. Šiais veiksmais Ž. T. kaltintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK140 straipsnio 3 dalyje.

5.3. Be to, Ž. T. kaltintas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021-02-21, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), virtuvėje mažamečiam sūnui G. T., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebė ranka už kairės pusės ausies ir taip ją suko, po to paėmė jį rankomis už pažastų ir metė ant sofos, taip sukėlė nukentėjusiajam G. T. fizinį skausmą. Šiais veiksmais Ž. T. kaltintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK140 straipsnio 3 dalyje.

5.4. Prokurorės teigimu, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai). Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes išteisino Ž. T. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 3 epizodų), nors byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas. Teismas nors ir išsamiai ištyrė įrodymus, sprendimą išteisinti Ž. T. motyvavo vienpusiškai, selektyviai, remdamasis tik kai kuriais įrodymais ir juos sureikšmindamas, įrodymus vertindamas atskirai nuo įrodymų visumos, ir tai teismui sukliudė priimti teisingą nuosprendį. Teismas nepagrįstai sureikšmino neatitikimus liudytojų parodymuose, neatsižvelgė į tai, kad nustatyti neatitikimai liudytojų parodymuose nepaneigia jų anksčiau duotų parodymų esmės, o juos duodant įtakos turėjo praėjęs laiko tarpas, individualios asmens savybės, nevertino nukentėjusįjį A. J. K. ir liudytoją G. K. charakterizuojančių duomenų, nepagrįstai nesivadovavo teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktu.

5.5. Iš Klaipėdos vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos informacijos apie A. J. K., G. T. ir G. T. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas matyti, kad vaikų mama G. K. nedirbo, gavo nedarbo išmoką augindama vaiką iki trejų metų ir išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, šeima gyveno Ž. T. priklausančiame bute (t. 1, b. l. 112–123). G. K. yra neteista, bausta administracine tvarka už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalyje („Nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas“), ANK 423 straipsnio 1 ir 2 dalyse („Nežymų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą nulėmęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas“). Ž. T. dirbo užsienyje. Galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau praeityje baustas už administracinius nusižengimus, numatytus ANK 416 straipsnio 4 ir 5 dalyse („Nustatyto greičio viršijimas“), ANK 560 straipsnio 1 dalyje („Karo prievolininkų pareigų nevykdymas“) (t. 2, b. l. 80–83). Lietuvos Respublikoje neteistas, teistas Didžiojoje Britanijoje už vairavimą neblaiviam arba apsvaigus nuo narkotinių medžiagų (t. 2, b. l. 87–90). Tai, kad G. K. nedirbo, šeima gyveno Ž. T. priklausančiame bute, leidžia daryti išvadą, kad G. K. buvo materialiai priklausoma nuo Ž. T.. Tiek G. K., tiek Ž. T. parodė, kad šeimos gyvenamajame bute Ž. T. turėjo įrengęs vaizdo stebėjimo kameras ir savo mobiliojo ryšio telefonu galėjo stebėti, kas vyksta namuose. Ž. T. teigė, kad patalpų stebėjimo kameros įrengtos bendru sutarimu, o G. K., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad kameros įrengtos Ž. T. iniciatyva, siekiant stebėti ją ir vaikus, ir kad ji neturėjo prieigos prie šių kamerų. Be to, byloje esančiuose Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018-06-08 ir 2021-12-01 raštuose Nr. IP/04214/012/GB/18 pateikta informacija, skirta Tauragės apskrities VPK Šilutės r. PK ir Šilutės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui „Dėl vaiko saugumo užtikrinimo“, šiuose raštuose nurodyta, kad 2018 m. balandžio mėn. G. K. kreipėsi į Jungtinės Karalystės policiją, nes jos sugyventinis Ž. T. skriaudė jos sūnų A. J. K. – griebė prie stalo valgiusį A. J. K. ir nutempė jį į vonią, kur per durų plyšį ji matė berniuką gulintį ant grindų, o Ž. T. – uždėjusį rankas vaikui ant kaklo. Policija ir medikas konstatavo ant A. J. K. kaklo ir veido žymes, mėlynes ir nubrozdinimus. Berniukas teigė, kad bijo Ž. T., šis jį kumščiuoja, gnaibo, tampo už ausų. Minima, kad visus šeimos finansus kontroliuoja Ž. T.. G. K. su vaikais vietos institucijų lėšomis išvykus į Lietuvą, Ž. T. buvo paleistas Jungtinės Karalystės policijos už užstatą, o tyrimas neatliktas, nes po išvykimo iš Jungtinės Karalystės G. K. atsiėmė pareiškimą dėl smurto prieš nepilnametį (t. 2, b. l. 23–25) (G. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ir teismo posėdžio metu teigė, jog ji procesą nutraukė, nes neturėjo finansinių galimybių dalyvauti užsienyje vykstančiame procese) (t. 1, b. l. 71–72). Jokių turtinių ar kitokių konkurencingų teisminių ginčų tarp buvusių sugyventinių nebuvo ir nėra, todėl nenustatyta jokių priežasčių, kodėl G. K. būtų naudinga apkalbėti Ž. T., su kuriuo nebuvo sudariusi santuokos, neturėjo bendrai įgyto turto. Fizinį skausmą sukėlusių smurtinių veiksmų, įvykdytų šeimos namuose, pašaliniai asmenys nematė. Mažamečiams G. T. ir D. T. nesugebant duoti parodymų, veikos įvykdymo aplinkybes parodė jas matę šeimos nariai – mažamečių mama – atstovė pagal įstatymą G. K. ir mažametis A. J. K., dėl jo atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos akte nurodyta, kad nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jo parodymais (t. 1, b. l. 173–177). G. K., A. J. K. parodymai vertintini, atsižvelgiant į jų individualias savybes, juos charakterizuojančius duomenis.

Dėl 2020 m. gruodžio epizodo

5.6. Teismo nuosprendyje dėl šio epizodo nurodyta, jog Ž. T. kaltė buvo grindžiama nenuosekliais ir prieštaringais įrodymais, kad byloje nėra jokių neabejotinai įvykį patvirtinančių ir (ar) nuosekliai pagrindžiančių patį įvykį įrodymų, kad toks kaltinimas ikiteisminio tyrimo metu atsirado praėjus beveik vienam mėnesiui nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teismas nusprendė, kad A. J. K. parodymai dėl šio epizodo yra nepatikimi, nes apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis tik bendrai parodė, kad tiek jis, tiek D. T. buvo mušami diržu, tačiau nenurodė konkrečių įvykio aplinkybių, neparodė, kad jie abu buvo mušami vienu laikotarpiu (t. 1, b. l. 151–152). Teismas, vertindamas mažamečio parodymus, neatsižvelgė į tai, kad apklausos metu A. J. K. buvo šešerių metų amžiaus, kad apklausos metu jis davė parodymus ne tik apie patirtą smurtinį atvejį – trenkimą jam per galvą žaislų dėžės dangčiu, dėl to buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas, bet ir apie daugkartinius per savo gyvenimą patirtus smurtinius kaltinamojo veiksmus. Būtent A. J. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo gauti duomenys, kad Ž. T. ne tik sudavė jam plastmasiniu žaislų dėžės dangčiu per galvą, bet ir kad jis ir D. T. buvo mušami diržu. Apklausos metu jis parodė, kad buvo mušamas namuose (duomenys neskelbtini), kad diržas, su kuriuo jis buvo mušamas, yra žalios spalvos, kad kaskart jam buvo suduodama po du smūgius, kad smūgiai diržu yra skaudūs, kad diržu buvo mušamas ir D. T.. A. J. K. savo parodymų laikėsi ir jam atliktos teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės metu. Ekspertizės akto 5 puslapyje psichologinio įvertinimo metu nustatyta, kad A. J. K. nenustatyta mąstymo ir atminties sutrikimų, t. y. „jis gali teisingai suvokti konkrečias faktines bylos aplinkybes, įsiminti ir atgaminti jų esmę (kas kur ką darė) net ir praėjus ilgesniam laikui nuo įvykių. Tačiau jis yra per mažas, jog praeities (ypač tolimesnės) įvykius prisimintų išsamiai ir detaliai“. Ekspertizės išvadose taip pat nurodyta, kad nenustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti A. J. K. 2021-03-17 duotais parodymais (t. 1, b. l. 173–177), todėl teismo išvada, kad A. J. K. parodymai nepatikimi, vertintina kritiškai.

5.7. Po ikiteisminio tyrimo pradėjimo paaiškėjus naujos nusikalstamos veikos požymiams, A. J. K. mama G. K. buvo apklausta papildomai apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, pateikė žalios spalvos diržą. Pirminių apklausų metu ji buvo apklausta ir parodymus davė tik apie įvykius, dėl kurių ji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, o ne apie visus jai žinomus fizinio smurto pavartojimo prieš vaikus atvejus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duodama papildomus parodymus ji nekeitė jau duotų parodymų, juos papildė naujomis faktinėmis aplinkybėmis, ne neigiančiomis, o papildančiomis anksčiau duotus parodymus, negalėjo nurodyti tikslios įvykio datos. G. K. niekur nedirbo, jos auginami vaikai mažamečiai, po įvykio dėl Ž. T. veiksmų ji niekur nesikreipė, todėl tai, kad ji nežino tikslios įvykio datos, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymais. Po ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotų parodymų apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisiamojo posėdžio metu ji laikėsi savo duotų parodymų, jų nekeitė, todėl nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes mačiusių G. K. ir mažamečio A. J. K. parodymais nėra pagrindo netikėti.

Dėl 2021-02-20 epizodo

5.8. Teismo vertinimu, nėra neginčijamai nustatyta, kad Ž. T. sudavė žaislų dėžės dangčiu A. J. K.. Teismas nesirėmė šio mažamečio duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, su jo parodymais sutampančiais liudytojų G. K., L. B. ir K. Š. parodymais, kad A. J. K. Ž. T. sudavė žaislų dėžės dangčiu vieną kartą per galvą (viršugalvį), kad tokias pat aplinkybes jis tvirtino ir jam atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu, kurios metu gauta išvada, kad nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti A. J. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau nurodė, kad pastebėti aplinkybių neatitikimai A. J. K., G. K., L. B. ir K. Š. parodymuose. Vertindamas minėtus parodymus teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika įvykdyta namuose, pašaliniai asmenys veikos įvykdymo aplinkybių nematė, minėti liudytojai parodymus davė apie tai, ką jiems pasakojo nukentėjusysis A. J. K., kuris apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atliekamos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu, bendraudamas su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialiste K. Š., teigė, kad Ž. T. jam sudavė vieną kartą į galvą (viršutinę galvos dalį). Liudytoja G. K. viso proceso metu taip pat teigė, jog A. J. K. jai pasakojo, kad Ž. T. jam trenkė vieną kartą žaislų dėžės dangčiu, jį ji pateikė ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė ir liudytoja L. B.. Tai, kad ji apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nurodė, kad A. J. K. jai sakė, jog jam buvo suduota žaislų dėže, nenurodydamas tiksliau, ar visa dėže, ar jos dalimi, neprieštarauja A. J. K., K. Š. ir G. K. parodymams. Teismui abejonių kėlė tai, jog G. K. nepastebėjo, kad jos sūnus yra patyręs fizinį smurtą, tačiau kartu kėlė prielaidą, kad galbūt sužinojusi apie įvykį ji galėjo hiperbolizuoti įvykio aplinkybes, nes tokią jos savybę nurodė liudytoja B. K.. Ši liudytoja, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, parodė, kad G. K. gali būti karštakošė, perdedanti įvykių aplinkybes, tačiau vėliau nurimsta ir viską papasakoja ramiau (t. 2, b. l. 187–190), todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad viso proceso metu G. K. buvo „nenurimusi“ ir nesugebėjo duoti teisingų parodymų. Teismas neatsižvelgė į A. J. K. parodymus, kad jo mama G. K. jo negindavo, neguosdavo, kad šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina pačios liudytojos G. K. parodymai, jog Ž. T. neleisdavo jai būti patalpoje, kurioje jis auklėdavo vaikus, drausdavo juos guosti, ir liudytojos L. B. parodymai teisiamojo posėdžio metu, kad A. J. K. bijojo, jog G. K. ir Ž. T. nesipyktų, ir apie įvykį jai pasakė, tik šiai pažadėjus niekam nesakyti, kartu sakydamas „vieną kartą pasakysiu, tu daužyk, daužyk mane, kai aš numirsiu, pažiūrėsiu, ką jūs tada darysite“. Iš A. J. K. parodymų, ekspertizės akto, liudytojų G. K. ir L. B. parodymų pagrįsta daryti išvadą, kad A. J. K. nesijautė saugus, apgintas šeimoje, todėl jis ir nesiguodė G. K., kalbėdamas su liudytoja K. Š. apie Ž. T. elgesį, kai šis būna piktas, neklausiamas apie mušimą, iškart sakė, kad šis jo nemuša, o užklaustas apie tai, ką pasakojo L. B. apie įvykio aplinkybes, parodė analogiškai, tačiau įvykio pasekmes menkino. Be to, teismas, vertindamas G. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, atkreipė dėmesį į tai, kad G. K. teigė, jog močiutė teigė mačiusi paraudimus vaikui ant smilkinio, nors kiti liudytojai parodė ir kaltinamajame akte nurodyta, kad vaikui buvo suduota į viršugalvį. Šioje dalyje nėra jokio prieštaravimo ar neatitikimo, nes G. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, jai davus parodymus apie smurto žymes vaiko smilkinyje, prokurorės paprašyta parodyti, kur yra „smilkinys“, liudytoja G. K. parodė, kad jis yra kaktoje, tai buvo užfiksuota jos apklausos protokole, protokolo priede – garso įraše, todėl darytina išvada, kad G. K. ir liudytojų parodymai apie tai, į kurią galvos vietą buvo suduota vaikui, sutampa. Tai, kad G. K. šios apklausos metu teigė, jog L. B. matė, kad vaiko viršugalvis buvo raudonas, o to neparodė kiti liudytojai, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie jam sukelto skausmo mastą. Nepagrįsta teismo išvada ir dėl to, kad A. J. K. parodymai yra nepatikimi, nes apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis sakė, jog apie tai, kad Ž. jam trenkė, jis papasakojo mamai, nes šis apklausos metu nesakė, kad tai darė iškart po įvykio, o iš liudytojos G. K. parodymų nustatyta, kad, sužinojusi apie veiką, ji kalbėjosi apie tai su nukentėjusiuoju, tai visiškai atitinka nukentėjusiojo A. J. K. parodymus, kad jis pasakojo mamai, ką jam padarė Ž. T..

5.9. Ž. T. parodė, kad prieš A. J. K. jis smurtinių veiksmų neatliko, nurodė, kad galėjo A. J. K. suduoti žaislų dėžės dangčiu netyčia – uždengdamas dėžę. Tokių aplinkybių, kad Ž. T. būtų žaidęs kartu su A. J. K., dėjęs kartu žaislus į žaislų dėžę ir taip netyčia sudavęs dėžės dangčiu mažamečiui į viršugalvį, nenustatyta. A. J. K., 2021-03-17 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad sudavimo metu jis žaidė su mašinėlėmis, o broliai miegojo. Liudytoja L. B. teigė, jog iškart po įvykio A. J. K. jai sakėsi susipykęs su D. ir verkęs, dėl to jam Ž. T. sudavęs žaislų dėžės dangčiu. Iš esmės tokias pat aplinkybes jis nurodė ir G. K., teigdamas, jog Ž. T. supyko, nes G. miegojo, o jis D. neleido pasiimti žaislo ir šis triukšmavo („zyzė“). Su A. J. K. bendravusioms vaiko teisių specialistėms jis sakė, kad jis buvo blogas, todėl Ž. T. supyko ir jam sudavė. Visais atvejais A. J. K. minėjo, kad Ž. T. pyko ant jo, o ne tai, kad jie būtų kartu ką veikę ir dėl Ž. T. neatsargumo būtų patyręs fizinį skausmą. Visi aptarti A. J. K. parodymai buvo įvertinti atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu, todėl tai, jog apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, jog veikos metu broliai miegojo, nepaneigia jo duotų parodymų, kad Ž. T., pykdamas ant jo, žaislų dėžės dangčiu jam trenkė į galvą (viršugalvį). Iš įrodymų viseto matyti, jog teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą, yra nepagrįsta.

Dėl 2021-02-21 epizodo

5.10. Išteisindamas Ž. T. dėl šio epizodo teismas pasisakė, kad byloje nėra jokių pagrįstų jo kaltės įrodymų, nes asmenų parodymai yra nenuoseklūs, vieni kitų nepatvirtina, nepapildo ir yra prieštaringi. Nurodė, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog Ž. T. už ausies G. T. tempė 2021-02-21, o G. K. pareiškime policijai nurodė, kad veika padaryta 2021-02-22, o apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad veika padaryta 2021 m. sausį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad G. K., augindama namuose tris mokyklos nelankančius vaikus, niekur nedirbdama, klydo nurodydama įvykio datą, nes veikų įvykdymo datų ji neįsidėmėjo. Kadangi A. J. K. lankė vaikų darželį, nėra pagrindo netikėti jos parodymais, duotais akistatos su Ž. T. metu, kad šis įvykis vyko sekmadienį, t. y. 2021-02-21, o ne 2021-02-22. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji teigė, kad įvykio datas ji geriau prisiminė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jos parodymai dėl nesugebėjimo nurodyti tiksliai įvykio datos yra prieštaringi. G. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, tuos pačius įtariamojo Ž. T. veiksmus ir tai, kad jo veiksmai sukėlė G. T. fizinį skausmą. Laiko, kiek vaikas verkė, ji nefiksavo, todėl teismo išvada, kad tai, jog ji vieną kartą nurodė, kad vaikas verkė 5 minutes, o vėliau teigė, kad verkimas truko 10–15 minučių, neduoda pagrindo daryti išvados, kad Ž. T. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų ar kad G. T. neskaudėjo. Teismas taip pat suabejojo dėl VTAS pateiktos informacijos apie smurtą patyrusi vaiką, tačiau šioje dalyje apklausta kaip liudytoja VTAS specialistė K. Š. parodė, kad VTAS ruoštoje informacijoje dėl informacijos gausos, nurodydama, jog Ž. T. už ausies tempė, ją suko ir metė ant sofos D. T., ji (K. Š.) galbūt suklydo nurodydama vaiko vardą (t. 2, b. l. 15–18), todėl ši aplinkybė nevertintina, kaip duodanti pagrindą manyti, jog G. K. parodymai yra nepatikimi. Taip pat ir tai, kad A. J. K. parodė, jog ir jam Ž. T. tempė už ausies (tokia informacija nurodyta ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018-06-08 rašte Nr. IP/04214/012/GB/18), neduoda pagrindo teigti, jog tokia pat veika – tempimas už ausies – nepadaryta G. T.. G. K., tiesiogiai mačiusi Ž. T. smurtinius veiksmus prieš G. T., duodama parodymus byloje ir pasakodama apie veiką kitiems asmenims, vienodai pasakojo veikos įvykdymo aplinkybes ir nėra pagrindo netikėti jos parodymais.

5.11. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo A. J. K. parodymus patvirtina teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas, liudytojų parodymai, kurie iš esmės sutampa su ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad Ž. T. pavartojo fizinį smurtą prieš mažamečius, sukėlė jiems fizinį skausmą, tai visuose trijuose epizoduose atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Ž. T. pozicija laikytina jo pasirinkta gynybos versija. Ž. T. dirba, Lietuvos Respublikoje neteistas, teistas užsienyje. Nukentėjusiesiems fizinis skausmas buvo sukeltas nesant jokio reikalingumo. Įvykdytos veikos yra nesunkūs nusikaltimai, įvykdyti tiesiogine tyčia. Kadangi Ž. T. nepripažino savo kaltės, įvykdyti nusikaltimai artimoje aplinkoje, jam kartu su bausme skirtina ir baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

2. Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokurorės apeliacinio skundo argumentus, patikrinęs bylą ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, jog Tauragės apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Išvada, jog Ž. T. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo negalima patikimai ir neabejotinai pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pagrįsta išsamia bylos duomenų visumos analize, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorės apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

5. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl nesiremiama ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustų asmenų parodymais, pažymint, kad jie ne tik nesutampa tarpusavyje, nėra nuoseklūs, vienas kito nepapildo, bet ir prieštarauja pačios pranešėjos G. K. nenuosekliems parodymams (prieštaravimai išsamiai aptarti skundžiamo nuosprendžio 11–13 psl., be kita ko, pažymint, kad jeigu būtų tikima G. K., jog Ž. T. dažnai mušdavo vaikus, o vaikai nuolat bendraudavo su jos mama ir močiute, kelia abejonių tas faktas, kad toks Ž. T. elgesys galėjo likti nepastebėtas tiek pačios vaikų mamos, tiek jos artimųjų), kartu atkreipiant dėmesį ir į tai, jog pačios nukentėjusiųjų vaikų mamos G. K., jos mamos ir močiutės teigimu, santykiai tarp G. K. ir Ž. T. yra konfliktiški, nors iki nagrinėjamų įvykių, apie kuriuos G. K. papasakojo savo mamai ir močiutei, pastarųjų teigimu, Ž. T. joms atrodė visiškai adekvatus, paslaugus ir geranoriškas, taip pat į tai, kad, liudytojos B. K., (duomenys neskelbtini) seniūnijos socialinės darbuotojos, į kurią pirminės pagalbos kreipėsi G. K., teigimu, vaikų mama yra linkusi hiperbolizuoti aplinkybes (t. 2, b. l. 3), o teismo išvados grindžiamos kitais bylos duomenimis, kurių vertinimo motyvai išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

6. Dėl Ž. T. inkriminuoto pirmojo kaltinimo epizodo, t. y., kad jis 2020 m. gruodžio mėn. viduryje vakare, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose, vaikų kambaryje, sudavė diržu ne mažiau kaip 2 kartus sugyventinės G. K. mažamečiam sūnui A. J. K. į sėdmenis ir sudavė diržu ne mažiau kaip vieną kartą savo mažamečiam sūnui D. T., taip sukeldamas jiems fizinį skausmą, prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas, vertindamas mažamečio A. J. K. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jis apklausos metu buvo šešerių metų amžiaus, kad apklausos metu jis davė parodymus ne tik apie patirtą smurtinį atvejį – trenkimą jam per galvą žaislų dėžės dangčiu, bet ir apie daugkartinius patirtus smurtinius Ž. T. veiksmus, kai jis buvo mušamas namuose žalios spalvos diržu, kaskart suduodant po du smūgius, kad smūgiai diržu yra skaudūs, kad diržu buvo mušamas ir D. T.. A. J. K. savo parodymų laikėsi ir jam atliktos teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės metu. Ekspertizės akto psichologinio įvertinimo metu nustatyta, kad A. J. K. nenustatyta mąstymo ir atminties sutrikimų, t. y. „jis gali teisingai suvokti konkrečias faktines bylos aplinkybes, įsiminti ir atgaminti jų esmę (kas kur ką darė) net ir praėjus ilgesniam laikui nuo įvykių. Tačiau jis yra per mažas, jog praeities (ypač tolimesnės) įvykius prisimintų išsamiai ir detaliai“; nenustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti A. J. K. 2021-03-17 duotais parodymais (t. 1, b. l. 173–177), todėl, prokurorės teigimu, teismo išvada, kad A. J. K. parodymai nepatikimi, vertintina kritiškai. Dėl G. K. papildomai duotų parodymų, tyrimo metu paaiškėjus naujos nusikalstamos veikos požymiams, prokurorės teigimu, G. K. nekeitė jau duotų parodymų, o juos tik papildė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateikė žalios spalvos diržą, o tai, kad G. K. negalėjo nurodyti tikslios įvykio datos, įvertinus tai, kad ji nedirbo, jos auginami vaikai mažamečiai, po įvykio dėl Ž. T. veiksmų ji niekur nesikreipė, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymais, kurių ji laikėsi tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisiamojo posėdžio metu, todėl nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes mačiusių G. K. ir mažamečio A. J. K. parodymais nėra pagrindo netikėti. Sutikti su šiais prokurorės skundo argumentais nėra pagrindo.

7. Pasisakydamas dėl šio Ž. T. inkriminuoto kaltinimo epizodo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį tai, kad: 1) toks kaltinimas atsirado praėjus beveik mėnesiui laiko nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo, t. y. tik 2021-03-19; 2) G. K. painiojosi veikos padarymo laike (nurodė, kad įvykio laikas – 2020 m. gruodžio pabaiga ar 2021 m. sausio pradžia, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad įvykio laikas – 2020 m. gruodžio vidurys, tuo tarpu apklausiama teisme teigė, kad „tai buvo 2020 m. gruodžio mėnesio pradžia“, tačiau kartu nurodė, jog „Pirmasis epizodas buvo 2020 m. gruodžio mėnesį po Kalėdų“); 3) G. K. parodymai neatitinka vaiko parodymų, kurių pagrindu ji pranešė tyrėjai apie 2020 m. gruodžio mėn. įvykį (apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 151–152) A. J. K. parodė, kad Ž. T. dažnai muša ir D. T., tai jis matė, nes stovėjo už sienos iškišęs galvą, tačiau apie tai, kad Ž. T. vienu laikotarpiu mušė ir jį, ir D. T., skirtingai nei nurodė G. K., nenurodė, nors, pasak jos, vaiko (A. J. K.) žodžiais, 2020 m. gruodžio mėn. diržu buvo mušami abu vaikai, ji pati girdėjo jų klyksmus, matė paraudimus ant abiejų vaikų sėdmenų; 4) viso ikiteisminio tyrimo metu (apklausiant mažametį ikiteisminio tyrimo teisėjui, VTAS darbuotojoms, ekspertui ir t. t.) nebuvo nustatyta, kad A. J. K. būtų pasakojęs mamai aplinkybes, kurios suformuluotos kaltinime dėl 2020 m. gruodžio mėn. epizodo. Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, esant prieštaravimų tarp įrodymų, kuriais grindžiamas kaltinimas Ž. T. dėl 2020 m. gruodžio mėn. epizodo, nesant jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo Ž. T. traukti už tai baudžiamojon atsakomybėn dėl smurto fakto ir jo pasekmių, kurie neginčijamai nenustatyti. Prokurorės skundo argumentai, jog G. K. po įvykio dėl Ž. T. veiksmų niekur nesikreipė, o duodama parodymus jų nekeitė, juos tik papildė tyrimo metu paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Kreipdamasi į pareigūnus dėl, G. K. teigimu, nevienkartinio sugyventinio Ž. T. smurto atvejo prieš vaikus, vaikų motina, kaip pažymi prokurorė, galėjo tiksliai neprisiminti konkrečių datų, tačiau neįtikėtina, jog kalbėdama apie pasikartojančius smurto atvejus ji būtų jų visų, skirtingai jei jos mažametis šešiametis vaikas, neprisiminusi. Juolab, jog pati G. K., kaip matyti iš 2021-03-19 liudytojo papildomos apklausos protokolo (t. 1, b. l. 51–52), nurodė mačiusi, jog: „<...>Ž. A. J. K. mušė žaliu savo diržu per užpakalį, suduodamas jam porą kartų juo. A. J. K. tuomet verkė ir ant sėdmenų buvo raudonos žymės, apie tai aš niekam nepasakojau, nes bijojau apie tai pasakyti <...>.“ (t. 1, b .l. 51), pažymėdama, kad šį įvykį ji įsiminė.

8. Tačiau G. K., 2021-02-24 kreipdamasi su pareiškimu į policiją, apie minėtą Ž. T. smurto atvejį, kurį, kaip pati nurodė 2021-03-19 apklausiama kaip liudytoja, ji įsiminė, nenurodė. Šiame pareiškime ji nurodė tik tai, kad 2021-02-21, apie 13–14 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), vaikų kambaryje, sugyventinis Ž. T. smurtavo prieš jos sūnų A. J. K., t. y. paėmęs plastmasinį žaislų dėžės dangtį sudavė vieną smūgį sūnui į viršutinę galvos dalį. 2021-02-22, apie 21.00 val., sugyventinis Ž. T. vėl namuose, virtuvėje, smurtavo prieš kitą sūnų G. T., t. y. sugriebė ranka už kairės pusės ausies ir nuvedęs prie sofos paėmė jį už pažastų ir metė ant sofos. Po to, apie 21.30 val., vonioje sugyventinis Ž. T. galbūt smurtavo dar prieš kitą sūnų D. T., t. y. sūnus būdamas su juo vonioje pradėjo verkti. Pasak G. K., ji apie smurtą prieš vaiką A. J. K. sužinojo iš savo močiutės tą pačią dieną, t. y. 2021-02-21, o ši apie tai sužinojo iš paties vaiko A. J. K., kai šis atėjo pas ją ir apie tai papasakojo. Po to analogiškas aplinkybes A. J. K. papasakojo ir mamai. Pasak G. K., vaiko tempimą už ausies ir metimą ant lovos matė ji pati. Be to, jos nuomone, 2021-02-22 vonioje Ž. T. galbūt smurtavo prieš D. T. (t. 1, b. l. 1–8). Jokių kitų sugyventinio veiksmų prieš vaikus, t. y. ir 2020 m. gruodžio mėn. įvykio, kuris taip pat buvo inkriminuotas Ž. T., G. K. savo pareiškime nenurodė. Versija apie 2020 m. gruodžio mėn. įvykį atsirado tik 2021-03-19, kai G. K., apklausta kaip liudytoja, nurodė, jog dalyvaudama vaiko apklausoje, vaikui A. J. K. paminėjus, kad Ž. T. muša jį su žaliu diržu, prisiminė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams patikslino, kad Ž. T. yra mušęs A. J. K. su diržu, paskutinį kartą tai buvo 2020 m. gruodžio mėn. pabaigoje ar sausio mėn. pradžioje, tikslaus laiko neprisimena, tačiau prisimena, kad namuose, vaikų kambaryje, po pietų Ž. T. mušė A. J. K. žaliu savo diržu, suduodamas juo porą kartų vaikui per užpakalį. Dėl to vaikas verkė ir ant sėdmenų jam buvo raudonos žymės (t. 1, b. l. 51–54).

9. Taigi, kai matyti, versija, kad Ž. T. mušė diržu A. J. K. (2020 m. gruodžio mėn. epizodas), atsirado tik ikiteisminio tyrimo metu, praėjus beveik mėnesiui laiko po G. K. pareiškimo policijai pateikimo. Be to, G. K., 2021-11-03 apklausiama kaip liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją, be kita ko, nurodė, kad sūnus A. J. K. jai papasakojo, kad Ž. T. mušė diržu ne tik jį, bet ir D. T.. Tai buvo 2020 m. gruodžio mėn. viduryje. Ji pati šio įvykio nematė (buvo kitame kambaryje), tik atėjusi į kambarį pamatė paraudimus ant abiejų vaikų sėdmenų, D. verkė 15–20 min. (t 1, b. l. 71–72). Apklausiama bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu G. K. taip pat nurodė, kad pati įvykio nematė, tik girdėjo, kaip vaikai sucypė, sukliko, ir tada ji nuėjo į vaikų kambarį. Taigi kaltinimas dėl 2020 m. gruodžio mėn. epizodo Ž. T. buvo grindžiamas iš esmės G. K. parodymais, kurie, kaip ji pati nurodė, paremti jos mažamečio sūnaus A. J. K. žodžiais. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas, pats vaikas, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tokių konkrečių aplinkybių nenurodė. Jis nurodė tik tai, kad Ž. T. dažnai muša D. T., jis tai matė, nes stovėjo už sienos iškišęs galvą (t. 1, b. l. 151–152). Tačiau A. J. K. minėtos apklausos metu apie tai, kad Ž. T. vienu metu mušė jį ir D. T., nenurodė. Tuo tarpu G. K., kaip minėta, teigė, jog, sūnaus A. J. K. žodžiais jai, diržu buvo mušami abu vaikai, ji pati girdėjo jų klyksmus ir matė paraudimus ant abiejų vaikų sėdmenų. Tokie mažamečio A. J. K. motinos G. K. parodymai (dėl 2020 m. gruodžio mėn. epizodo), duoti praėjus beveik mėnesiui laiko po jos pareiškimo policijai pateikimo, kurie, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, neatitinka jos vaiko parodymų (kaip minėta, tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad A. J. K. būtų pasakojęs mamai aplinkybes, kurios suformuluotos kaltinime Ž. T. dėl 2020 m. gruodžio mėn. epizodo), ir kurių pagrindu Ž. T. buvo inkriminuotas kaltinimas dėl 2020 m. gruodžio mėn. įvykio, nesant jokių kitų Ž. T. smurto prieš mažamečius A. J. K. ir D. T. faktą dėl šio epizodo patvirtinančių duomenų, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip nenuoseklūs ir prieštaringi, taigi nesudarantys pagrindo patikimai nustatyti, jog Ž. T. 2020 m. gruodžio mėnesio viduryje, vakare, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose, vaikų kambaryje, sudavė diržu ne mažiau kaip du kartus sugyventinės G. K. mažamečiam sūnui A. J. K. į sėdmenis ir sudavė diržu ne mažiau kaip vieną kartą savo mažamečiam sūnui D. T. į sėdmenis. Prokurorės skundo argumentai, kad teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės A. J. K. nebuvo nustatyti mąstymo ir atminties sutrikimai, t. y. nurodyta, jog „jis gali teisingai suvokti konkrečias faktines bylos aplinkybes, įsiminti ir atgaminti jų esmę (kas kur ką darė) net ir praėjus ilgesniam laikui nuo įvykių. Tačiau jis yra per mažas, jog praeities (ypač tolimesnės) įvykius prisimintų išsamiai ir detaliai“, taip pat nenustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti A. J. K. 2021-03-17 duotais parodymais, tokio teismo išvados nepaneigia. Kaip jau minėta, pati mažamečio A. J. K. mama nurodė, kad, sūnaus žodžiais jai, diržu buvo mušami abu vaikai, ji pati girdėjo jų klyksmus ir matė paraudimus ant abiejų vaikų sėdmenų, todėl mažai tikėtina, jog vaikas apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu būtų nutylėjęs dalį jam žinomų aplinkybių, apie kurias, pačios mamos žodžiais, jai papasakojo pats sūnus (nors, kaip minėta, tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad mažametis A. J. K. būtų pasakojęs mamai aplinkybes, kurios suformuluotos kaltinime dėl 2020 m. gruodžio mėn. epizodo), o tai žinodama ir, kaip pati nurodė, įsimindama šį įvykį, G. K. nebūtų šių aplinkybių nurodžiusi savo pareiškime policijai. Būtent pačios G. K. nenuoseklūs parodymai, nesutampantys su jos mažamečio sūnaus A. J. K. parodymais (kurių pagrindu ji pranešė tyrėjai apie 2020 m. gruodžio mėn. įvykį), kai ji, kaip pati teigė, įvykio nematė, apie tai jai papasakojo pats sūnus, nors jis, skirtingai nei nurodė G. K., apie tai, kad Ž. T. vienu metu mušė ir jį, ir D. T., nenurodė, nors, pasak G. K., sūnaus žodžiais jai, diržu buvo mušami abu vaikai, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių neginčytinai ir neabejotinai patvirtinti šias aplinkybes, apylinkės teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip nepakankami patraukti Ž. T. už tai baudžiamojon atsakomybėn.

10. Dėl 2021-02-20 epizodo prokurorė skunde nurodo, kad teismas be pagrindo nesirėmė mažamečio A. J. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, jog Ž. T. sudavė jam žaislų dėžės dangčiu vieną kartą per galvą (viršugalvį), tai A. J. K. patvirtino ir jam atliekamos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei K. Š. nurodydamas, kad Ž. T. jam sudavė vieną kartą į galvą (viršutinę galvos dalį), kurie, prokurorės teigimu, sutampa su liudytojų G. K., L. B. ir K. Š. parodymais.

11. Pasisakydamas dėl šio Ž. T. inkriminuoto kaltinimo epizodo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį tai, kad pastebėti aplinkybių neatitikimai, keliantys abejones dėl nusikalstamos veikos buvimo. Savo pareiškime policijai G. K. nurodė, kad, jos nuomone, Ž. T. trenkė jos sūnui A. J. K. dėl to, kad vaikas „zyzė“. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. J. K. nurodė, kad Ž. T. sudavė jam per galvą tuo metu, kai jis tyliai žaidė mašinėlėmis, o broliai (G. ir D. T.) miegojo. Kaip liudytoja apklausta vaikų prosenelė L. B. parodė, kad iš vaiko A. J. K. žodžių (būtent jų pagrindu Ž. T. inkriminuotas šis kaltinimas), dedant jam žaislus į dėžę, brolis D. to daryti neleido. Tada tėtis, buvęs kambaryje, pagriebė dangtį ir trenkė jam, A. J. K., per galvą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. B. nurodė, kad Ž. T. trenkė vaikui žaislų dėže, o ne dangčiu (t. 1, b. l. 193). Be to, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. J. K. nurodė, kad smurto metu mama buvo namuose ir jis jai apie tai papasakojo. Tačiau pati vaiko mama G. K., taip pat jos mama ir močiutė nurodė, kad vaikas apie įvykį pranešė G. K. močiutei. Be to, G. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad, močiutės žodžiais, ši matė paraudimus ant vaiko smilkinio, tačiau kiti liudytojai nurodė, kad smurto žymės matėsi vaiko viršugalvyje. Tuo tarpu, pasak liudytojos K. Š., atvykusios apžiūrėti vaikus pagal gautą pranešimą dėl smurto, ant vaikų (G. ir D.) jokių smurto požymių nesimatė. K. Š. nuvykus į vaikų darželį ir pasikalbėjus su A. J. K. bei jį apžiūrėjus, jokių išorinių smurto žymių nematė (t. 1, b. l. 9), pats vaikas, nors jo nebuvo klausiama apie smurtą, nurodė, kad Ž. T. jo nemuša, tačiau vėliau, to paties pokalbio metu, vaikas jau nurodė patį įvykį, jo aplinkybes. Nors, kaip nurodyta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2021-08-06–09-10 ekspertizės akte Nr. 103MS-135/2021, ekspertizės metu A. J. K. pakartojo dalį savo parodymų, kuriuos jis davė 2021-03-17 ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje, ir nenustatytos priežastys (iš jų ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti šia jo parodymų dalimi, tačiau anksčiau paminėtų aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, A. J. K. geba atkartoti tas pačias aplinkybes, kurios nesutampa su teismo jau išanalizuotais byloje esančiais bei kitais įrodymais. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, jog tiek vaiko mama G. K., tiek jos mama ir močiutė, apklausiamos teisme, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad po įvykio vaikas pradėjo bijoti Ž. T., jo vengė, pablogėjo vaiko emocinė savijauta. Tuo tarpu kaip liudytoja teisme apklausta A. J. K. priešmokyklinio ugdymo mokytoja A. B. nurodė, kad vaikas jai sakė, jog Ž. T. jo nemuša, ir jokių vaiko sužalojimų niekada ji nėra pastebėjusi, o kai Ž. T. po įvykio (po kelių dienų ar po savaitės) atėjo pasiimti vaiko, ji nepastebėjo, kad A. J. K. bijotų eiti su juo, priešingai, vaikas visada džiaugdavosi Ž. T. atėjimu ir girdavosi tuo (t. 2, b. l. 9 – 2021-03-09 liudytojos A. B. apklausos protokolas). Pats Ž. T. bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad, nors tiksliai neprisimena, bet galėjo būti, kad dėdamas žaislus į dėžę, netyčia galėjo užgauti vaiką, tačiau jokios vaiko reakcijos (verkimo ar pan.) nebuvo. Pati vaiko mama, grįžusi iš malkinės, tikėtina, būtų pastebėjusi atitinkamas vaiko emocijas (baimę, verkimą ar pan.), tačiau apie tai nenurodė. Šių duomenų visumos kontekste pritartina apylinkės teismo, išsamiai išnagrinėjusio bylos aplinkybes, išvadai, kad šiuo atveju nėra nustatyta Ž. T. tyčia, nukreipta į vaiko sveikatos žalojimą ar skausmo sukėlimą, o pati vaiko mama G. K., neatmestina tikimybė, iš vaiko pasakojimo galėjo susidaryti klaidingą nuomonę. Juolab, jog pasak liudytojos B. K., (duomenys neskelbtini) seniūnijos socialinio darbo organizatorės, į kurią pirminės pagalbos kreipėsi G. K., „G. kartais būna karštakošė, kartais perdeda įvykių aplinkybes, vėliau aprimsta ir viską pasakoja ramiau.“ (t. 2, b. l. 4). Taip nurodė ir Ž. T. savo atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą, pažymėdamas, kad G. K.: „<...> perdėtai į visą reaguoja, įsiaudrinusi išpučia visas aplinkybes labiau nei iš tikro nutikę, o kai jai emocijos nurimsta, paaiškėja, kad nieko panašaus nėra buvę.“ (t. 3, b. l. 110).

12. Nors, pasak prokurorės, teismas be pagrindo suabejojo G. K. ir liudytojų L. B. ir K. Š. parodymais, be to, nepagrįstai nurodė, jog vaikų mama yra linkusi hiperbolizuoti aplinkybes, tačiau sutikti su šiais prokurorės skundo argumentais nėra pagrindo. Kaip minėta, pati G. K. nurodė, kad paties įvykio ji nematė, apie tai, kad jai grįžus iš malkinės, vaikas būtų verkęs ar išsigandęs, nenurodė. Savo pareiškime policijai G. K. nurodė, kad Ž. T. sudavė vaikui A. J. K., nes šis „zyzė“. Tačiau pats vaikas, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad jis tyliai žaidė su mašinėlėmis, o broliai (G. ir D. T.) miegojo, kai Ž. T. sudavė jam per galvą. Tuo metu mama buvo namuose, todėl vaikas jai papasakojo apie šį įvykį. Tačiau pati G. K. nurodė, kad apie šį incidentą jai papasakojo jos močiutė L. B., maždaug praėjus kelioms dienoms po įvykio, ir tik tada, apžiūrėjusi vaiką, ji pamatė įtrenkimą, nedidelį guzą ir vaikas jai papasakojo tai, ką jai (G. K.) sakė močiutė (L. B.), t. y., kad Ž. T. trenkė jam per galvą su žaislų dėžės dangčiu. Tačiau, kaip minėta, vaiko prosenelė L. B., skirtingai nei nurodė vaiko mama, teigė, kad A. J. K. jai pasakė, jog Ž. T. trenkė jam per galvą su dėže, o ne su dangčiu. Be to, ši liudytoja nurodė, jog iš vaiko žodžių sužinojo, kad jam dedant žaislus į dėžę, brolis (D. T.) neleido to daryti, tada Ž. T., pagriebęs dangtį, trenkė jam (A. J. K.) per galvą, nors, kaip minėta, pats vaikas teigė, jog tuo metu abu broliai (G. ir D. T.) miegojo. Be to, kaip jau minėta, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu G. K. nurodė, kad, pasak jos močiutės, ši matė paraudimus ant vaiko smilkinio, tačiau kiti liudytojai nurodė matę paraudimus vaiko viršugalvyje, o kaip liudytoja apklausta VTAS specialistė K. Š. nurodė, jog apžiūrėjusi vaikus G. ir D., jokių smurto žymių nepastebėjo.

13. Prokurorės skundo argumentas, jog G. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, jai davus parodymus apie smurto žymes vaiko smilkinyje, prokurorės paprašyta parodyti, kur yra „smilkinys“, parodė, kad jis yra kaktoje, priešingai prokurorės tvirtinimui, neduoda pagrindo išvadai, kad vaiko mamos ir liudytojų parodymai apie tai, į kurią galvos vietą buvo suduota vaikui, sutampa, nes, kaip matyti iš liudytojos G. K. 2021-11-03 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausos protokolo, ji nurodė: „Močiutė sakė, kad ant priekinio smilkinio buvo raudona dėmė.“ (t. 1, b. l. 72), apie sužalojimus kitoje vaiko galvos vietoje (pvz., kaktoje) nieko nesakė, nors, atsakydama į prokurorės klausimą, nurodė: „Ž. T. J. A. K. žaislų dėžės dangčiu sudavė į priekinę galvos dalį – kaktą“, nors, kaip pati teigė, pati šio įvykio nematė. Be to, šios apklausos metu G. K. aiškiai nurodė: „J. A. K. dėl sudavimo su žaislų dėžės dangčiu tą pačią dieną nepasakojo. Po to su juo pakalbėjau, papasakojo tą patį, ką močiutei.“ (t. 1, b. l. 72). Tuo tarpu pats vaikas, kaip minėta, 2022-03-17 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tuo metu, kai Ž. T. sudavė dangčiu nuo žaislų dėžės jam per galvą, mama buvo namuose, todėl jis papasakojo jai apie šį įvykį. Prokurorės skundo argumentas, kad šios apklausos metu vaikas nesakė, kad tai darė iš karto po įvykio, priešingai prokurorės vertinimui, neduoda pagrindo išvadai, jog vaikas apie tai papasakojo mamai ne tą pačią dieną, o po to, t. y. tuo metu, kai, pasak G. K., sužinojusi apie tai iš vaiko močiutės, ji kalbėjosi su sūnumi ir jis jai papasakojo, ką jam padarė Ž. T.. Minėtos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. J. K. aiškiai nurodė, kad tuo metu jo mama buvo namuose, t. y. teigė; „Aš žaidžiau su mašinėlėmis tyliai, kai į mano kambarį atėjo Ž. iš salono. Atėjęs jis man trenkė su dangčiu nuo žaislų dėžės per galvą iš visų jėgų vieną kartą. Pajutau skausmą. Tą vietą man skaudėjo visą dieną. Ką jis sakė trenkdamas, neprisimenu. Jis šypsojosi, kai man trenkė. <...> Tuo metu broliai D. ir G. miegojo, mama buvo salone. Apie tai, jog Ž. man trenkė, papasakojau mamai. Mama man nieko nesakė.“ (t. 1, b. l. 151), apie tai, kad apie šį įvykį jis mamai būtų papasakojęs vėliau, nenurodė. Tuo tarpu, kaip minėta, pati vaiko mama G. K., jos mama ir močiutė teigė, kad vaikas apie įvykį pranešė G. K. močiutei.

14. Nors, kaip pažymi prokurorė, 2021-08-06–09-10 ekspertizės akte Nr. 103MS-135/2021 nurodyta, kad ekspertizės metu mažametis A. J. K. pakartojo dalį savo parodymų, kuriuos jis davė 2021-03-17 ikiteisminio tyrimo teisėją apklausoje, ir nenustatytos priežastys (iš jų ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti šia jo parodymų dalimi, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad mažametis A. J. K. geba atkartoti tas pačias aplinkybes, kurios nesutampa su kitais bylos duomenimis, ir kuriomis, nesant galimybės pašalinti byloje iškilusių prieštaravimų ir abejonių, grįsti kaltinimo negalima. Kaip minėta, pats Ž. T. visų apklausų metu nuosekliai tvirtino, kad prieš mažametį A. J. K. nesmurtavo, t. y. nesudavė žaislų dėžės dangčiu vaikui per galvą, nurodydamas, jog tiksliai aplinkybių neprisimena, bet galėjo būti tokia situacija, kai dėdamas žaislus į dėžę galėjo netyčia kliudyti vaiką (dėl tokių jo veiksmų vaikas neigiamai nesureagavo, neverkė), tačiau jokios tyčios smurtauti prieš mažametį A. J. K. neturėjo, ir šie Ž. T. parodymai jokiais patikimais ir abejonių nekeliančiais objektyviais bylos duomenimis nėra paneigti, o esant prieštaravimų tarp vaiko ir liudytojų parodymų, nesant galimybių jų pašalinti, visos abejonės apylinkės teismo pagrįstai buvo įvertintos kaltinamojo Ž. T. naudai.

15. Dėl 2021-02-21 įvykio prokurorė, nesutikdama su apylinkės teismo išvada, kad dėl šio kaltinimo epizodo, t. y. jog Ž. T. savo mažamečiam sūnui G. T. sugriebė už ausies, ją suko, po to, paėmęs vaiką už pažastų, metė jį ant sofos, taip sukeldamas vaikui fizinį skausmą, byloje taip pat nėra jokių patikimų Ž. T. kaltės įrodymų, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas ir šiuo atveju nepagrįstai suabejojo G. K. parodymais dėl to, kad ji nesugebėjo tiksliai nurodyti įvykio datos, be to, skirtingai nurodė, kiek laiko vaikas verkė, taip pat VTAS specialistės K. Š. parodymais, t. y. jos pateikta informacija apie smurtą patyrusį vaiką, nurodant, kad Ž. T. už ausies tempė, ją suko ir metė ant sofos D. T., nes ši liudytoja 2021-11-11 apklausos metu nurodė, jog galbūt suklydo nurodydama vaiko vardą (t. 2, b. l. 15–18), todėl ši aplinkybė, prokurorės teigimu, nevertintina kaip duodanti pagrindą manyti, jog G. K. parodymai yra nepatikimi. Tačiau ir šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais. Pati G. K. patvirtino, kad šį įvykį, kai, pasak jos, sugyventinis Ž. T. smurtavo prieš sūnų G. T., t. y. sugriebė vaikui ranka už kairės pusės ausies ir nuvedęs prie sofos paėmė jį už pažastų ir metė ant sofos, matė ji pati, todėl nesuprantama, kodėl skiriasi jos nurodytos aplinkybės tiek dėl įvykio datos - pareiškime policijai G. K. nurodė, kad įvykis vyko 2021-02-22, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad įvykis įvyko 2020 m. sausio mėn. (tuo tarpu kaltinamajame akte nurodyta įvykio data – 2021-02-21), tiek dėl to, kiek laiko vaikas verkė (duodama parodymus tyrėjai G. K. nurodė, kad vaikas dėl smurto verkė 5 min., tuo tarpu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad vaikas verkė apie 15–20 min. (t. 1, b. l. 72). Dėl VTAS vyr. specialistės K. Š. pateiktos informacijos apie smurtą patyrusį vaiką pažymėtina, jog nors ši liudytoja, kaip pažymi prokurorė apeliaciniame skunde, 2021-11-11 apklausos metu nurodė, jog galėjo suklysti, nurodydama vaiko vardą (šios apklausos metu K. Š. nurodė: „<...> pareiškime tarp visų kitų nustatytų aplinkybių nurodžiau, kad Ž. T. yra tempęs D. už ausies, G. metęs ant lovos liepdamas vaikui tylėti. Kadangi šeimoje trys mažamečiai vaikai, galėjau sumaišyti D. vardą su G. vardu <...>“ (t. 2., b. l. 15), tačiau pažymėtina, kad tokios aplinkybės nurodytos ne tik K. Š. 2021-02-23 pranešime policijai „DĖL INFORMACIJOS PATEIKIMO“ Nr. 5SD(8.5.15)-1127 (t. 1, b. l. 9–10), bet ir šios pareigūnės 2021-03-02 pateiktoje informacijoje apie vaiko gyvenimo ir auklėjimo sąlygas (t. 1, b. l. 112–119). Abiem atvejais K. Š. analogiškai nurodė, kad, pasak vaikų mamos, sugyventinis Ž. T. yra tempęs D. už ausies, o G. numetęs ant lovos, liepdamas vaikui tylėti: 2021-02-23 rašte policijai K. Š. nurodė, kad 2021-02-23 nuvykus į šeimą pagal gautą pranešimą dėl Ž. T. smurto prieš vaikus: „<...> vaikų mama, teigdama, kad Ž. T. prieš visą šeimą naudoja fizinį ir psichologinį skurtą, pasakojo, kad sugyventinis D. yra tempęs už ausies, G. numetęs ant lovos, liepdamas vaikui tylėti.“; 2021-03-02 informacijoje apie vaiko gyvenimo ir auklėjimo sąlygas K. Š. taip pat nurodė, jog: „G. K. papasakojo, kad norėdamas, kad vaikai nurimtų, Ž. T. D. partempė už ausies, o G., kad neverktų ir nurimtų, numetė ant sofos.“ (t. 1, b. l. 113). Mažamečio A. J. K. teigimu, Ž. T. už ausies tempė jį patį (apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. J. K. nurodė: „Tėtis man yra tempęs už ausies“, atsakydamas į prokurorės klausimą, dar kartą patvirtino: „Tėtis tempė man už ausies.“, apie tai, kad Ž. T. būtų tempęs už ausies ir D., nenurodė, priešingai, teigė: „Tėtis brolį G. myli, jo jis nedrausmina.“ (t 1, b. l. 151). Šių duomenų visumos kontekste apylinkės teismas pagrįstai suabejojo ir dėl to, kad Ž. T. smurtavo prieš sūnų G. T., nes, kaip matyti, nesutampa ne tik ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų asmenų parodymai, bet ir pačios G. K. parodymai dėl Ž. T. pareikšto minėto kaltinimo dėl smurto prieš sūnų G..

16. Tauragės apylinkės teismas pagrįstai suabejojo vaikų mamos G. K. parodymais dėl sugyventinio Ž. T. smurto prieš vaikus, kurių pagrindu jam buvo pareikšti kaltinimai, ir tuo aspektu, jog ji, turėdama skaudžią patirtį (bylos duomenimis, Anglijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo Ž. T. smurto prieš vaiką A. J. K., buvo konstatuoti vaikui padaryti sužalojimai), iš karto nesiėmė jokių veiksmų po kiekvieno pasikartojančio smurto atvejo prieš vaikus Lietuvoje, o tai padarė praėjus tik tam tikram laiko tarpui, be to, pati atsiėmė savo pareiškimą, kurį pateikė dėl smurto prieš nepilnametį sūnų A. K. Jungtinėje Karalystėje, todėl tyrimas šioje šalyje nebuvo atliekamas (t. 3, b. l. 53 – Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2021-10-28 pranešimas). Nors G. K. 2021-11-03 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė: „Smurto atvejai užsienyje buvo tiriami, bet buvo priimtas sprendimas tyrimą nutraukti, nes aš negalėjau atvykti į tolimesnius procesus.“ (t. 1, b. l. 72), tačiau tokie jos parodymai prieštarauja byloje pateiktiems duomenims: 1) VTAS elektroniniu paštu pateiktame rašte, gautame iš Peterboro Vaikų socialinio skyriaus, nurodytai informacijai apie 2018-03-21 gautą pranešimą apie smurtą prieš A. J. K., kuriame, be kita ko, nurodyta, kad buvo gauta informacija iš policijos, jog 2018-05-24 G. K. policijos pareigūnams pranešė, kad nori atsiimti pareiškimą (t. 2, b. l. 21–22): „G. susisiekė su tiriančiu Policijos pareigūnu ir sake norinti atsiimti pareiškimą <...> ji teigė atskrisianti iš Lietuvos į Teismo posėdį, jei reikėtų.“ (t. 2, b. l. 22); 2) VTAS pateiktame Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018-06-08 rašte Nr. IP/04214/12/GB/18, kurioje pateikta Jungtinės Karalystės nacionalinio biuro informacija Interpolui, nurodytai informacijai, jog: „2018-04-24 G. K., jau grįžusi su vaikais į Lietuvą, paskambino Jungtinės Karalystės policijai ir pareiškė, kad norinti atsiimti savo pareiškimą, kadangi su Ž. T. auginanti sūnų (D. T., gim. (duomenys neskelbtini)).“ (t. 2, b. l;. 23); 2018 m. gegužės 24 d. iš policijos gautas elektroninis laiškas, kuriuo informuojama, kad G. susisiekė su tiriančiuoju pareigūnu ir pasakė norinti atsiimti savo pareiškimą; tai įvyko po to, kai ji išreiškė sutikimą grįžti iš Lietuvos ir dalyvauti teisme, jei būtina. G. sakė, kad grįžusi į Lietuvą ji suprato besilaukianti Ž. T. vaiko, kad nori atnaujinti santykius ir kad ji paprašė jo persikelti gyventi į Lietuvą, kad jie galėtų būti šeima. G. buvo pasirengusi keliauti į JK, kad atsiimtų pareiškimą.“ (t. 2, b. l. 24–25). Byloje esanti Ž. T. charakterizuojanti medžiaga taip pat neleidžia daryti išvados, kad jis yra smurtauti linkusi asmenybė (bylos duomenimis, Ž. T. baustas Lietuvoje administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus (t. 2, b. l. 80–83), teistas Didžiojoje Britanijoje už vairavimą neblaiviam arba apsvaigus nuo narkotinių medžiagų (t. 2, b. l. 87-89). Pati G. K. nurodė, kad jos ir Ž. T. santykiai yra konfliktiški, todėl remtis jos parodymais, kurie, kaip minėta anksčiau, prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek nesutampa su kitais bylos duomenimis, negalima. Šiuo atveju pritartina apylinkės teismui, jog jeigu būtų tikima G. K., kad Ž. T. dažnai mušdavo vaikus, o vaikai nuolat bendraudavo su jos mama ir močiute, kelia abejonių tas faktas, kad toks Ž. T. elgesys galėjo likti G. K. artimųjų (mamos ir močiutės) nepastebėtas, juolab, kad, jų teigimu, iki tol, kai G. K. papasakojo joms apie Ž. T. ankstesnį elgesį (smurtą prieš vaikus), šis joms atrodė visiškai adekvatus, paslaugus ir geranoriškas.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų duomenų visumos kontekste G. K., kuri po kiekvieno, jos teigimu, smurto prieš vaikus atvejo iš karto į policiją nesikreipė, tai padarė po pakankamai ilgo laiko tarpo (kaip matyti iš Ž. T. inkriminuotų kaltinimų, pirminis smurtas prieš vaikus jam inkriminuotas 2020 m. gruodžio mėn., kiti du – atitinkamai 2021 m. vasario 20 ir 21 dienomis), be to, kaip minėta, pati atsiėmė savo pareiškimą, kurį pateikė dėl smurto prieš nepilnametį sūnų A. K. Jungtinėje Karalystėje, parodymai, kurie, kaip minėta, nėra nuoseklūs nei patys atskirai, nei vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais, nėra tiek patikimi, kad, nesant kitų neginčijamų kaltės įrodymų, vien jais būtų galima grįsti Ž. T. kaltę. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių Ž. T. suformuluotame kaltinime nurodytas aplinkybes dėl kiekvieno jam inkriminuoto smurto prieš mažamečius vaikus, sukeliant jiems fizinį skausmą, atvejo, todėl Ž. T. pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių (3 epizodai), yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, paremtais iš esmės subjektyviu bylos aplinkybių vertinimu, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pati vaikų mama G. K., kurios parodymais lemiama dalimi ir buvo grindžiami Ž. T. inkriminuoti kaltinimai, pirmosios instancijos teismo Ž. T. priimto išteisinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva JazbutienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas