- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- A-1801-575/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00686-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–8), kurį vėliau papildė (b. l. 14–15), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. vasario 4 d. periodiškai buvo laikomas Kauno TI nežmoniškomis, žiauriomis, žmogaus orumą žeminančiomis, nehigieniškomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, taip varžant jo judėjimo laisvę, o dėl erdvės trūkumo jam atsirado uždarų patalpų baimė, jis jautėsi pažemintas, turėjo taikytis prie kitų nuteistųjų, be to, kamerose buvo tik vienas praustuvas su tiekiamu šaltu vandeniu. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad neretai kartu su juo buvo laikomi žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) užsikrėtę asmenys, o tai jam kėlė didelę baimę. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. diskomfortą, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tapo nervingas, neturėjo jokio privatumo, jį kankino nemiga. Papildomai akcentavo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų ne kartą kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau jo skundai ne visada buvo registruojami ir buvo vengiama į juos atsakyti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–21) prašė jį atmesti. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje iš viso buvo laikomas 38 pilnas paras, o po pusę paros jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei perkeliant jį iš vienos kameros į kitą. Šiame kontekste Kauno TI pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas netenkinant ploto normatyvų. Tačiau atskirais periodais, apie 43 proc. įstaigoje praleisto laiko, pareiškėjui teko didesnis plotas, nei nustato teisės aktai. Be to, pareiškėjas buvo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, dušą, jam buvo suteikta galimybė naudotis biblioteka, kompiuterių kambariu, sporto kiemeliais ir stalo teniso kambariu, koplyčia, o tai mažina neigiamą kamerų perpildymo poveikį. Dėl karšto vandens kamerose Kauno TI pabrėžė, jog įstaigoje karšto vandens tiekimo sistema atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Papildomai akcentavo, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems leidžiama turėti elektrinius virdulius užsivirinti vandens kamerose. Pasisakydamas dėl ŽIV užsikrėtusių asmenų laikymo, Kauno TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo kalinamas su tokiais asmenimis, o būdamas įstaigoje jis nesiskundė dėl įtarimų, kad buvo laikomas su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis. Atsižvelgęs į tai, Kauno TI teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl pavojaus laikant jį kartu su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis yra nepagrįsti. Juolab kad minėta liga užsikrėsti galima tik lytiškai santykiaujant su ja užsikrėtusiu asmeniu ar, pavyzdžiui, naudojant bendrą švirkštą. Kauno TI pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde tik konstatavo kamerose buvusias sąlygas ir reikalavo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodė, kurios sąlygos ir kokią konkrečiai žalą jam sukėlė, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų. Tuo tarpu deklaratyviai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Taigi, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Kauno TI sąlygomis, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Kauno TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjo teisių į nustatytą kameros plotą pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 36–39) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno TI sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Visų pirma, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste, remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad laikotarpiais nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 10 d., nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 17 d. ir nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjui būnant Kauno TI vienam asmeniui kameroje teko mažesnė nei teisės aktuose nustatyta kameros ploto dalis, t. y. nuo 2,91 kv. m iki 3,19 kv. m. Todėl, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam būtų užtikrinta 3,6 kv. m kameros ploto norma. Taigi, šiuo atveju viešojo administravimo institucija – Kauno TI ir jo darbuotojai – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tuo tarpu byloje esantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas kalinimo Kauno TI laikotarpiu ne kartą kreipėsi į gydytojus dėl įvairių nusiskundimų, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog juos lėmė būtent per mažas gyvenamasis plotas. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis buvo laikomas kartu su asmenimis, užsikrėtusiais ŽIV, teismas pažymėjo, kad jie laikytini nepagrįstais, kadangi pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų (t. y. nenurodė asmenų, užsikrėtusių ŽIV), patvirtinančių šią aplinkybę, o galimas pasekmes pareiškėjas skunde tik bando nuspėti, aiškindamas, kas galėtų būti, tačiau teismo sprendimas nėra grindžiamas prielaidomis. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nuo jo patalpinimo į Kauno TI jis būtų administracijai pateikęs bent vieną skundą dėl jo laikymo sąlygų pažeidimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Įvertinęs minėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno TI, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno TI laikotarpį su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nei karto nesikreipė, nesant byloje įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kuris laikytinas pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas R. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–78), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą, paliekant minėto sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno TI sąlygas, ir priteisiant jam 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nustatė, jog Kauno TI neužtikrino jam tinkamų kalinimo sąlygų, tačiau kategoriškai nesutinka su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo tik pažeidimo pripažinimu. Mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė neteisingą, neadekvatų bei pareiškėjo atžvilgiu nesąžiningą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad dalį kamerų ploto užima sanitariniai mazgai, todėl realiai kamerose laikomiems asmenims tenka dar mažiau ploto, atitinkamai ir pažeidimo laikotarpis yra ilgesnis. Be to, akcentuoja, kad jo sveikata pablogėjo būtent dėl kalinimo sąlygų Kauno TI, todėl teismas netinkamai įvertino jam padarytos žalos mastą. Pareiškėjas taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis teismų praktika kitose bylose, kuriose jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą. Kauno TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti. Kauno TI atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, dirglumą, nervingumą, sveikatos pablogėjimą, jų priežastis objektyviai konstatuoti gali įstaigos psichologas, psichiatras, kiti Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, tačiau pareiškėjas nepateikė nurodomos savo patirtos neturtinės žalos įrodymų. Be to, Kauno TI akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nesivadovautina pareiškėjo nurodytomis administracinėmis bylomis, kadangi jose buvo sprendžiami klausimai dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje, kur sąlygos labai skiriasi nuo Kauno TI esančių laikymo sąlygų.
Pareiškėjas papildomai pateikė atsikirtimus į Kauno TI atsiliepime nurodytus argumentus, pažymėdamas, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitariniai mazgai nebuvo įrengti atskirose patalpose, juose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, kamerose temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, įstaigoje nebuvo sanitarinės švaryklos, buvo tik dušas, kamerose veisėsi tarakonai, drabužius buvo galima išsiskalbti tik už atskirą mokestį, čiužiniai ir pagalvės buvo seni, nudėvėti. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma 4 kv. m vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma ir į šią normą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinių mazgų užimamas plotas. Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad Kauno TI pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai nuo 2014 m. vasario 4 d. Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliu – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad, kaip nurodo pats pareiškėjas savo apeliaciniame skunde, jis sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nustatė, jog Kauno TI neužtikrino jam tinkamų kalinimo sąlygų, tačiau kategoriškai nesutinka tik su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo pažeidimo pripažinimu, t. y. šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 22, 31–32) matyti, jog pareiškėjas Kauno TI periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. ir minėtu laikotarpiu įstaigoje iš viso buvo laikomas 43 paras, iš kurių 24,5 parų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,91 kv. m iki 3,19 kv. m, tačiau 21 parą iš šio laikotarpio jis buvo 3,13–3,19 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnis (iki 0,47 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje turėtų būti 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad realiai pažeidimo laikotarpis yra ilgesnis, nes dalį kamerų ploto užima sanitariniai mazgai, kurių plotas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kamerų gyvenamąjį plotą, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Be to, vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, atsižvelgtina ir į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu. Atitinkamai, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir beveik visą pažeidimo laikotarpį buvo tik gana nežymiai mažesnė nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.
Pasisakydama dėl pareiškėjo į Kauno TI atsiliepime nurodytus argumentus papildomai pateiktų atsikirtimų, kad neturtinę žalą jis, be kita ko, patyrė dėl to, jog visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitariniai mazgai nebuvo įrengti atskirose patalpose, juose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, kamerose temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, įstaigoje nebuvo sanitarinės švaryklos, buvo tik dušas, kamerose veisėsi tarakonai, drabužius buvo galima išsiskalbti tik už atskirą mokestį, čiužiniai ir pagalvės buvo seni, nudėvėti, o Kauno TI pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai nevertintini.
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Šiame kontekste pabrėžtina, jog įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašą (b. l. 25–30), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI nenustatyti. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, akcentuoja, kad jo sveikata pablogėjo būtent dėl kalinimo sąlygų Kauno TI, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas iš esmės nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo medicininius dokumentus ir padarė neteisingas išvadas dėl jam padarytos žalos masto. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, taip pat nėra pagrindo remtis jo nurodytomis administracinėmis bylomis, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje, be to, minėtose bylose buvo sprendžiami klausimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl laikymo sąlygų kitose laisvės atėmimo įstaigose (Lukiškių TI-K, Klaipėdos AVPK areštinėje).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.