Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-09-14 · Civilinė byla Nr. e2A-678-278/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-14
Bylos Nr.
e2A-678-278/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Valiulienė
Atsakovas
D. Č.
Ieškovas
AB BnP Finance

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-678-278/2016

Teisėjas Liudvikas Myško Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00548-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.1.5; 2.5.8.10; 2.5.29.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) BnP Finance (buvusi AB „Bobutės paskola) ir atsakovės D. Č. apeliacinius skundus dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19-732/2016 pagal ieškovės AB BnP Finance ieškinį atsakovei D. Č. dėl skolos priteisimo ir atsakovės D. Č. priešieškinį ieškovei AB BnP Finance dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo galiojančia ir kitų su tuo susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB BnP Finance prašė teismą priteisti iš atsakovės D. Č. 1 088,46 Eur negrąžinto kredito dalies, 360,52 Eur kredito mokesčio, 15 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 48,60 Eur palūkanų, kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys 2014-09-03 sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. 2vgw74j9 (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 1 158,48 Eur dydžio kreditas, kuria atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 1 969,42 Eur kredito mokestį iki 2017-09-03, trisdešimt šešiomis mėnesinėmis įmokomis po 86,89 Eur. Teigė, jog atsakovė sutartų įsipareigojimų nesilaikė, todėl, vadovaujantis vartojimo kredito išdavimo sutarties 8.4 punktu, 2015-07-24 jai siųstu išankstiniu raštišku pranešimu, sutartį nutraukė.

3. Atsakovė D. Č. su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė: pripažinti galiojančia 2014-09-03 vartojimo kredito sutartį; pripažinti, kad sumokėti 608,23 Eur yra grąžinta kredito suma; panaikinti sutarties 5.5.1, 5.5.2, 5.5.3, 5.5.4 nurodytą vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui sumokėtų sumų paskirstymo tvarką ir nustatyti, kad išmokėtą vartojimo kredito sumą ir palūkanas kredito gavėja grąžina mokėdama periodines išmokas lygiomis dalimis, pirmą įmoką mokėdama praėjus vienam mėnesiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; pakeisti sutarties specialiąją sąlygą, kurioje nurodyta: „Kredito suma – 4 000 Lt (1 158,48 Eur) į „Kredito suma 550,25 Eur“; panaikinti sutarties specialiąją sąlygą Kredito mokestis (palūkanos) – 6 800 Lt (1 969,42 Eur) ir MPN – 81,56 proc.“ bei nustatyti LR galiojančią vartojamųjų paskolų palūkanų normą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad apie sutarties nutraukimą ji sužinojusi tik iš teismo pateikto ieškinio. Nesutinka, kad turi mokėti 1 969,42 Eur dydžio kredito mokestį (palūkanas), nes ieškovė nėra patyrusi nuostolių ar didelių laiko sąnaudų. Teigė, jog ji pasiskolino 1 158,48 Eur, o kadangi yra sumokėjusi 608,23 Eur, todėl yra skolinga 550,25 Eur negrąžinto kredito ir palūkanų. Nurodė, jog šalių padėtis yra nelygiavertė, paskolą paėmė dėl sunkios materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius, nes pragyvena iš 260 Eur netekto darbingumo pašalpos. Kadangi išduodama paskolą ieškovė pažeidė įstatymo nuorodą – kredito davėjo pareigą atsakingai įvertinti kredito gavėjo mokumą ir jos mokumo nevertino, tuo nepasidomėjo, todėl ji atitinka CK 6.228 str. išvardintas aplinkybes ir turi teisę į sutarties sąlygų pakeitimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Molėtų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Ieškovės AB BnP Finance naudai priteisė iš atsakovės D. Č. 1 088,46 Eur negrąžintą kreditą, 120,17 Eur kredito mokesčio, 15 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 48,60 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 272,23 Eur) nuo 2015-10-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas konstatavo, jog atsakovė, nevykdydama prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, iš esmės pažeidė sutarties 2.1, 3.1 ir 5.1 punktų nuostatas, todėl ieškovė pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį.

7. Nurodė, jog atsakovės reikalavimas mokėjimus įskaityti išimtinai į suteikto vartojimo kredito sumos grąžinimą ir laikyti, kad sumokėta 608,23 Eur suma ieškovei yra grąžinta kredito dalis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje įtvirtintoms nuostatoms bei principams.

8. Pripažino, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė nuotolinio prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Atsižvelgdamas į prašomų priteisti palūkanų už naudojimąsi kreditu sumos ir pagrindinės skolos sumos santykį bei į tai, kad ieškovė prašomo priteisti palūkanų dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, teismas palūkanų (kredito mokesčio) dydį sumažino dviem trečdaliais, t. y. iki 120,17 Eur sumos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovė AB BnP Finance prašo pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą dalyse dėl kredito mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės.

10. Nurodo, kad su atsakove buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kuriai taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos ir prašomo priteisti 360,52 Eur kredito mokesčio metinė palūkanų norma ne tik kad neviršija įstatyme nustatytos maksimalios, tačiau sudaro tik 40 procentų maksimaliai leidžiamos, todėl 360,52 Eur kredito mokestis turi būti priteistas.

11. Teigia, jog nustačius, kad ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, priteisiant visas patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.

12. Apeliaciniu skundu atsakovė D. Č. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir jos priešieškinį patenkinti.

13. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, nes prie ieškinio pateikta ieškovės pašto siuntų lydraščio kopija tik patvirtina, kad siunta buvo išsiųsta D. Č., bet nepatvirtina, kad ji siuntą gavo. Nesant įrodymo apie pranešimo gavimą laikytina, jog antrajai sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą tinkamai pranešta nebuvo, kas prieštarauja imperatyviai CK 6.218 straipsnio 1 dalies normai.

14. Pažymi, jog atsisakymą tenkinti prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo teismas klaidingai grindžia sutarties vykdymo atnaujinimo institutu. Priešieškiniu prašė ne atnaujinti sutarties vykdymą, bet pakeisti sutarties sąlygas pagal CK 6.228 str., kadangi sutartis kredito davėjui suteikė perdėtą pranašumą, o sudarant sutartį prisijungimo būdu buvo taikomos standartinės sutarčių sąlygos, kurios nebuvo individualiai aptartos.

15. Sprendimo teiginį, kad ji nebendradarbiavo, neprašė ieškovės sutarties 8.2 p. pagrindu pakeisti ar papildyti sutartį, savo pasyviu, nerūpestingu elgesiu pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą, paneigia tai, jog bandė su ieškove sudaryti taikos sutartį.

16. Teismo argumentas dėl jos mokumo yra nepagrįstas ir prieštarauja ne tik teismų praktikai, bet ir įstatymams. Pati ieškovė jos pajamomis nesidomėjo ir duomenų apie jas nereikalavo, nors tai yra kredito davėjos pareiga.

17. Teigia, jog jai buvo suteiktas 1 158,48 Eur vertės kreditas ir numatytos 1 969,42 Eur dydžio palūkanos, kurios viršija pagrindinės skolos sumą ir yra per didelės, neprotingos, lupikiškos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų patyrusi kokius nors nuostolius, dideles laiko sąnaudas. Kadangi ji kreditoriui iš viso yra sumokėjusi 608,23 Eur, todėl, vadovaujantis paskolos teisiniais santykiais, laikytina, kad kreditoriui yra skolinga tik 550,25 Eur negrąžinto kredito ir palūkanas.

Atsiliepimas

18. Atsakovė D. Č. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

19. Nurodo, kad vadovaujantis CK 1.5 straipsnio nuostatomis teismas turėjo teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Ieškovės AB BnP Finance apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovės D. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

22. Byloje nustatyta, kad ieškovė AB BnP Finance“ (sutarties sudarymo metu ? UAB „Bobutės paskola“) ir atsakovė D. Č. elektroninėmis ryšio priemonėmis 2014-09-03 sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. 2vgw74j9 (b. l. 54-60). Šia sutartimi, 36 mėn. terminui, atsakovei buvo suteiktas 4 000 Lt (1 158,48 Eur) vartojimo kreditas, kurį D. Č. įsipareigojo grąžinti bei sumokėti 1 969,42 Eur kredito mokestį. Pagal 2014-09-03 sutarties Specialiosios dalies mokėjimų grafiką atsakovė privalėjo 36 mėnesius mokėti po 300 Lt (86,89 Eur; b. l. 61-62). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė sumokėjo įmokas už septynis mėnesius ir iš viso padengė 70,04 Eur kredito bei 538,19 Eur kredito mokesčio. Susidarius įsiskolinimui, 2015-07-07 raginimu atsakovė buvo įpareigota vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir įspėta apie sutarties nutraukimą. Atsakovei sutartinių įsipareigojimų nevykdžius, 2014-09-03 sutartis nutraukta 2015-07-24.

23. Apeliantė D. Č. teigia, jog sutartį pasirašė pagal ieškovės padiktuotas sąlygas; jai, kaip vartotojai, buvo sudaryta nepalanki situacija. Pažymėtina, jog kreditų davėjai turi pareigą skolintis atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė D. Č. patvirtino savo tapatybę, registracijos duomenis bei Sutarties bendrąsias sąlygas, 2014-09-03 pervesdama ieškovei 0,01 Lt dydžio registracijos mokestį. Atlikdama šį mokėjimą ieškovei, D. Č. kartu patvirtino vartojimo kredito sutarties Bendrąsias ir Specialiąsias sąlygas, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovė turėjo galimybę susipažinti su vartojimo kredito sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko. Atsakovę tenkino vartojimo kredito sąlygos, ji jų nekeitė ir neginčijo, o po sutarties sudarymo septynis mėnesius iš eilės mokėjo ieškovei pagal grafiką nustatyto dydžio įmokas. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras, todėl D. Č. teiginiai, jog ji sutartį pasirašė pagal ieškovės „padiktuotas“ sąlygas vertintini kritiškai, nes sutarties pasirašymas „diktuojant“, esant asmeniui raštingam, išprususiam, nepaveiktam alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat prieš asmenį nenaudojant jėgos, gali būti vertintinas tik kaip sąmoningas galimų neigiamų pasekmių prisiėmimas.

24. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog papildoma apsauga vartotojui nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Kaip minėta, apeliantė D. Č. yra atlikusi viso septynis mokėjimus, ko šalys neginčija, t. y. apeliantė yra visiškai padengusi pirmas septynias mėnesines įmokas ieškovei. Iš 2015-07-07 raginimo matyti, jog atsakovės skola buvo 281,07 Eur bei nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas skolai padengti. Skolos nepadengus, 2015-07-24 pranešimu kredito sutartis buvo nutraukta. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkė (apeliantė) sistemingai laiku prievolių pagal mokėjimo grafiką nevykdė, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus (ieškovės) reikalavimą, o apeliantės teiginiai neva pats kredito davėjas kredito gavėjos pajamomis nesidomėjo ir duomenų apie jas nereikalavo, dėl ko yra kaltas už netinkamą sutarties vykdymą, yra nepagrįsti, nes atsakovė kreipėsi dėl kredito suteikimo ir pati privalėjo įvertinti savo galimybes sąžiningai vykdyti įsipareigojimus.

25. Teismas kritiškai vertina apeliantės D. Č. argumentus dėl netinkamo informavimo apie sutarties nutraukimą. Visų pirma, atsakovė, kaip sutarties šalis, pasirašydama vartojimo kredito sutartį su jos sąlygomis susipažino, todėl žinojo pasekmes dėl netinkamo sutarties vykdymo. Sutarties 8.4 punktas aiškiai numato, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą ir išsiųsdamas kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą nutraukti vartojimo kredito sutartį esant atitinkamoms sąlygoms (8.4.1 – 8.4.3 punktai). Šalys susitarė, jog pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą gali būti siunčiamas paprastu paštu, faksu arba elektroniniu paštu (8.5 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog tiek 2015-07-07 raginimas, kuriame nurodoma, jog į atsakovę kreipiamasi jau antrą kartą, tiek 2015-07-24 pranešimas apie sutarties nutraukimą apeliantei buvo išsiųsti registruota pašto siunta (per UAB „Bijusta“). Nors byloje nėra neginčijamų duomenų apie raginimo bei pranešimo įteikimą apeliantei, tačiau minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą atmesti D. Č. teiginius dėl nežinojimo apie sutarties nutraukimą. Be to, atsakovė būdama atidi turėjo suprasti ir suprato, jog nevykdant įsipareigojimų sutartis bus nutraukta. Kartu atsižvelgtina ir į tai, jog taikos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl apeliantės samprotavimai apie nepagrįstai nutrauktą sutartį, jos bendradarbiavimą su ieškove, atmestini. Įvertintina aplinkybė, jog pasiūlymas sudaryti taikos sutartį buvo teikiamas Molėtų rajono apylinkės teismui išdavus teismo įsakymą ir D. Č. 2015-08-15 pareiškus prieštaravimus, t. y. po sutarties nutraukimo.

26. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašomų priteisti palūkanų už naudojimąsi kreditu (kredito mokesčio) dydį sumažino dviem trečdaliais ir priteisė 120,17 Eur. Apeliantė AB BnP Finance nurodo, jog teismas be pagrindo sumažino šias palūkanas, o apeliantė D. Č. teigia, kad 1 969,42 Eur dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, neprotingos, be to, ji kreditoriui iš viso yra sumokėjusi 608,23 Eur, todėl ieškovės naudai turi būti priteista tik 550,25 Eur negrąžinto kredito.

27. Iš bylos duomenų matyti, kad kredito mokestį ieškovė paskaičiavo už neapmokėtas aštuntą – dvyliktą įmokas, iš viso 360,52 Eur. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 str.; pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014 ir kt.). Sprendžiant dėl pelno (mokėjimo) palūkanų dydžio bei siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, vartotojo, interesus atsižvelgtina į Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 (šiam ginčui taikytinas, nes vartojimo kredito sutartis sudaryta 2014-09-03), 21 straipsnio nuostatą, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Iš 2014-09-03 sutarties Specialiųjų sąlygų matyti, jog ieškovė suteikė atsakovei 1158,48 Eur (4 000 Lt) kreditą 36 mėnesių laikotarpiui (grąžinimo data – 2017-09-03); kreditas turėjo būti grąžinamas pagal mokėjimo grafiką, 36 mėnesius mokant po 86,89 Eur (300 Lt) įmokų, susidedančių iš grąžintinos kredito dalies ir palūkanų (b. l. 61 – 62). 2014-09-03 sutarties Specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl metinio kredito mokesčio (palūkanų) 1969,42 Eur (6 800 Lt,) dėl metinės palūkanų normos 81,56 procentų, todėl darytina išvada, jog šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.) ir pagal Vartojimo kredito įstatymą, sutartyje numatytos 81,56 procentų metinės palūkanos negali būti laikytinomis neprotingomis, nepagrįstomis ar nesąžiningomis, kaip teigia apeliantė D. Č..

28. Pažymėtina, jog vien pagrindinės prievolės ir prašomų priteisti palūkanų dydžio santykis (reikalaujamų palūkanų sumai ženkliai viršijant paskolos dydį) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamas pakankamu pagrindu teismui sumažinti priteistinų palūkanų sumą vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir CK 6.37 straipsnio 4 dalimi (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Tuo tarpu ginčo atveju pagrindinė prievolė yra 1 158,48 Eur, iš kurios nesugrąžintas kreditas sudaro 1 088,46 Eur, o prašomos priteisti palūkanos – 360,52 Eur, kurios susidarė už apeliantės nepadengtas mėnesines įmokas pagal mokėjimų grafiką iki kreipimosi į teismą dienos. D. Č., teigdama, kad vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, ir pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą teismui nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Tai reiškia, jog apeliantė nepaneigė Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė prisiimtų prievolių nevykdė tinkamai, dėl ko kredito sutartis buvo nutraukta, todėl šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo mažinti sutartines palūkanas.

29. Palūkanos yra mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; kt.). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė aukščiau aptartų mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl nepagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė prašomų priteisti palūkanų dydžio nepagrindė patirtais nuostoliais, kredito mokestį sumažino dviem trečdaliais. Šiuo atveju teismas konstatuodamas, jog ieškovės prašomos palūkanos yra aiškiai per didelės, iš esmės šias palūkanas sumažino iki netesyboms nustatyto dydžio, t. y. pelno palūkanoms mažinti taikė kompensuojamosioms palūkanoms mažinti taikytinus kriterijus. Kaip minėta, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, teismas turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti ieškovės sąžiningumu ar pasipelnymu iš sutarto kredito mokesčio, todėl šioje dalyje ieškovės AB BnP Finance apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 360,52 Eur kredito mokesčio, apskaičiuoto už faktinį naudojimosi kredito suma laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos.

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, jog D. Č. prašymas dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo atmestinas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovę vartojimo kredito sąlygos tenkino (septynis mėnesius iš eilės mokėjo ieškovei pagal grafiką nustatyto dydžio įmokas), kredito sąlygų ji nekeitė ir neginčijo. Sutiktina, kad apeliantės D. Č. reikalavimas mokėjimus įskaityti išimtinai į suteikto vartojimo kredito sumos grąžinimą yra nepagrįstas, tuo labiau, kad atsakovė nei karto nesikreipė į ieškovę, nepranešė apie reikalavimą modifikuoti sutartį, nebandė išspręsti šio klausimo ikiteismine tvarka ir nepasinaudojo sutarties 8.7. p. numatyta galimybe atsisakyti sutarties.

32. Dėl aukščiau paminėtų motyvų sprendimas iš dalies keistinas ir iš atsakovės priteistas 120,17 Eur kredito mokestis didintinas iki 360,52 Eur. Pakeitus teismo sprendimą, yra pagrindas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Už ieškinį AB BnP Finance sumokėjo 34 Eur žyminio mokesčio, taip pat turėjo 169,40 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą bei sumokėjo 34 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Patenkinus AB BnP Finance apeliacinį skundą, iš atsakovės D. Č. ieškovės naudai priteistina 203,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme bei 15,75 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Kadangi ieškovė yra permokėjusi 18,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, ši suma apeliantei grąžintina (CPK 80 str. 1 d.,1 p., 80 str. 4 d., 7 d., 87 str. 1 d.1 p.).

33. Apeliantė D. Č. už priešieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo 40 Eur (b. l. 47, 79). CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visose bylose, kurias nagrinėja teismai, dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimu. Ginčo atveju teisme nagrinėjami reikalavimai, kylantys iš vartojimo teisinių santykių, todėl apeliantės sumokėtas 40 Eur (20 Eur + 20 Eur) žyminis mokestis už priešieškinį ir apeliacinį skundą grąžintinas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje dėl kredito mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės D. Č. pakeisti, šias sumas padidinant ir sprendimą išdėstyti sekančiai:

Ieškovės ieškinį tenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 088,46 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt aštuonis eurus 46 ct) negrąžinto kredito dalies, 360,52 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų 52 ct) kredito mokesčio, 15 Eur (penkiolika eurų) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 48,60 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus 60 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 448,98 Eur) nuo 2015-10-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 203,40 Eur (du šimtus tris eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance (į. k. 302447985) naudai.

Priteisti iš atsakovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance (į. k. 302447985) naudai 15,75 Eur (penkiolika eurų 75 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Grąžinti apeliantei D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2016 m. vasario 15 d. ir 2016 m. balandžio 18 d., o ieškovei akcinei bendrovei BnP Finance (į. k.302447985) - 18,25 Eur (aštuoniolika eurų 25 ct), sumokėtą 2016 m. balandžio 15 d.

Teisėja Birutė Valiulienė