Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Audrius Sadauskas Baudžiamoji byla Nr. 1 A-51-350/2014

2014 m. kovo 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. M. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-07 nuosprendžio, kuriuo A. V. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo E. M. 5000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. gruodžio 15 d., apie 16.50 val., būdamas bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), paskambinęs nukentėjusiajam E. M. mobiliojo ryšio telefonu, šaukdamas, vartodamas necenzūrinius žodžius, sakydamas ,,aš tave nušausiu“, grasino nužudyti E. M., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes E. M. buvo žinoma, kad jis turi medžioklinį šautuvą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.

Nesutinka su teismo išvada, kad kaltinamojo galimai išsakytas grasinimas nušauti nukentėjusįjį nebuvo realus, o tik deklaratyvaus pobūdžio ir negalėjo būti įvykdytas, todėl vertintinas kaip emocijų protrūkis. Be to teismas padarė prieštaringas išvadas, rėmėsi prielaidomis, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenurodė pakankamai motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, todėl nuosprendis naikintinas.

Mano, kad teismas tinkamai neištyrė E. M., D. L., V. Ž. parodymų, remdamasis tuo, kad jų parodymai yra subjektyvūs dėl tarpusavio giminystės ir draugystės, o jų santykiai su A. V. yra akivaizdžiai priešiški, tačiau tam prieštarauja E. M. parodymai apie tai, kad jokių tarpusavio pykčių su A. V. nebuvo, jis tik vertino jį kaip nestabilios psichikos asmenį. Tai, kad A. V. grasino nužudyti E. M., patvirtino liudytojai D. L. ir A. Ž., kurie A. V. apibūdino kaip nenuspėjamo elgesio ir impulsyvų žmogų. Pats A. V. taip pat patvirtino, kad su liudytojais A. Ž., D. L. jis nėra susipykęs, kaip ir su kitais būrelio medžiotojais, o E. M. taip pat buvo jo draugu medžioklėje. Visi apklausti medžiotojų būrelio nariai parodė, kad palaiko santykius kaip medžiotojai tiek su E. M., tiek su A. V..

Skunde teigiama, kad E. M., D. L., V. Ž. parodymai apie padarytą nusikalstamą veiką yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja. D. L. ir V. Ž. patvirtino girdėję A. V. grasinant nušauti E. M. ir visą valdybą, matė išsigandusį nukentėjusiojo veidą. Jų parodymus patvirtino ir paties A. V. parodymai, kad jis skambino E. M., norėdamas pasiteirauti dėl medžioklės datos ir susinervino sužinojęs, kad medžioti negalės dėl jo atžvilgiu paduoto apeliacinio skundo. Šiuo atveju A. V. pyktį sukėlė tai, kad E. M. kaip medžiotojų būrelio valdybos narys apeliacine tvarka apskundė teismo sprendimą, kuriuo A. V. buvo grąžintas į medžiotojų būrelį. Grasinimas nušauti buvo pakartotas kelis kartus.

Teismų praktikoje vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiuo atveju grasinimas E. M. buvo netikėtas. Jį išsakė žmogus, kuris sunkiai suvaldo emocijas, tą patvirtino teisme apklausti liudytojai. Be to nukentėjusiajam buvo žinoma, kad grasinantysis turi medžioklinį šautuvą, kuriuo galima įvykdyti grasinimą- jį nušauti. Dėl išsakytų grasinimų E. M. papasakojo šeimos nariams, kreipėsi į policiją. Šios aplinkybės rodo nukentėjusiojo reakciją į išgirstus grasinimus, t.y. kad A. V. žodžius jis suprato kaip realų grasinimą ir ėmėsi atitinkamų atsargumo, apsaugos priemonių - kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudota psichinė prievarta, kuri pagal savo prigimtį yra tokio pobūdžio, kad skirtingus asmenis gali paveikti ir būti įsisąmoninta per nevienodą laiko tarpą, todėl aplinkybė, kad nukentėjęs į pareigūnus kreipėsi tik po kelių dienų, nėra esminė. Be to, nei viename teisės akte nėra reglamentuojama, per kokį laiko tarpą nukentėjęs asmuo turi pranešti apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, kad pranešimas būtų įvertintas kaip tinkamas, savalaikis.

Tokį manymą apeliantas argumentuoja tuo, kad nusikaltimo padarymo momentu A. V. buvo pašalintas iš medžiotojų būrelio „P", kuriam vadovavo jis ( E. M. ). Jo grasinimai nušauti buvo išsakyti po to, kai nuteistasis sužinojo, kad teismo sprendimas, kuriuo šis buvo grąžintas į medžiotojų būrelį, apelianto ( E. M.) iniciatyva apskųstas apeliacine tvarka. Nurodo, kad A. V. elgesys medžioklių metu kartais būdavo neprognozuojamas ir neadekvatus, jis greitai susierzindavo. Būtent toks jo elgesys ir žinojimas, kad A. V. turi medžioklinį šautuvą privertė apeliantą (E. M.) galvoti, kad A. V. savo grasinimus gali įvykdyti realiai.

Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų, parodžiusių apie tokį neadekvatų nuteistojo elgesį medžioklių metu, parodymus motyvuodamas tuo, kad minimi liudytojai yra nukentėjusiojo giminės, nes iš visų apklaustųjų tik du - A. V. ir D. V. yra giminaičiai, su kitais liudytojais apelianto nesieja jokie giminystės ryšiai.

Aplinkybė, kad į policiją nukentėjusysis kreipėsi po dviejų dienų, neduoda pagrindo manyti, kad man grasinimai neatrodė realūs. Tą pačią dieną į policiją nesikreipė tik todėl, kad kaip buvęs pareigūnas linkęs gerai apgalvoti kiekvieną savo veiksmą, todėl gerai apgalvojęs nusprendė, kad A. V. ketinimai jį nužudyti yra realūs.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad net teisme apklausiant liudytoją A. Ž. A. V. replikavo, kad jis norėjo iššaudyti ne naują, o seną valdybą, tuo pripažindamas, kad grasino, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltę neigė.

Tokiu būdu apelianto nuomone, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., todėl turi atlyginti jo pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, kurią nukentėjęs įvertino 5000 Lt sumai.

Teismo posėdyje nukentėjusysis, jo atstovas ir prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Šioje byloje pirmos instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 15 d. nuo 16.50 val. telefoninio pokalbio metu tarp išteisintojo, medžiotojų būrelio „P“ medžiotojo A. V. ir nukentėjusiojo – šio medžiotojų būrelio valdybos pirmininko E. M. kilo konfliktinė situacija. Po to, kai pokalbio metu E. M. pranešė A. V., kad jis apeliacine tvarka apskundė teismo sprendimą A. V. grąžinti į medžiotojų būrelį, A. V., išreikšdamas nepasitenkinimą tokiu E. M. poelgiu, kaip nurodė E. M. bei kartu su juo buvę ir pokalbį girdėję D. L. ir A. Ž., pagrasino E. M. jį nušauti. A. V. neigia išsakęs tokį grasinimą.

Ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pirmos instancijos teismas A. V. išteisino padaręs išvadą, kad jo išsakytas grasinimas buvo deklaratyvaus pobūdžio, išsakytas esant emocijų protrūkiui, spontaniškai ir nebuvo realus.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Abu apeliantai nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, jog išteisintojo išsakyti grasinimai galėtų būti įvykdyti. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacinė byla Nr. 2K–639/2010). Vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė byla Nr.2K-300/2013). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina, kad kaltininko elgesys nukentėjusiojo būtų teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti kaltininko ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė byla Nr. 2K–341/2010).

Nagrinėjamu atveju kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo E. M. ir liudytojų D. L. bei A. Ž. vienodais parodymais apie tai, kad pokalbio su E. M. metu A. V. buvo labai susinervinęs ir kalbėjo apie šaudymą, tačiau sprendžiant, ar A. V. pasisakymas gali būti vertinamas kaip realus grasinimas, svarbūs yra E. M. bei D. L. ir A. Ž. parodymai apie A. V. ištartą frazę bei ją girdėjusių asmenų reakciją į ją.

Teisiamojo posėdžio metu E. M. parodė, kad nagrinėjamo pokalbio metu A. V. gal per tris kartus grasino nušauti jį ir būrelio valdybą, kad dėl grasinimo į policiją kreipėsi pirmadienį (pokalbis su A. V. vyko šeštadienį), nes iš pradžių manė, kad apie nušovimą pasakė juokais, tačiau vėliau, geriau apgalvojęs ir pasitaręs su šeimos nariais pamanė, kad grėsmė iš A. V. pusės yra reali. Nors iki tol tarp jų pykčių nebuvo ir po nagrinėjamo pokalbio daugiau A. V. jam neskambino, tačiau mano, kad A. V. yra nestabilios psichikos ir turi ginklą, todėl savo grasinimą galėjo įvykdyti.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. L. parodė, kad jis girdėjo, kad kalbėdamas su E. M. telefonu, A. V. vieną kartą pasakė, kad „tave (E. M.) reikia nušauti“. Šių A. V. žodžių jis nevertino rimtai, suprato, kad pastarasis juokauja ir E. M. patarė į šiuos žodžius nežiūrėti rimtai, tačiau po poros dienų susitikęs E. M. sužinojo, kad pastarasis dėl A. V. grasinimo parašė pareiškimą policijai.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. Ž. parodė, kad jis girdėjo, kaip A. V. E. M. pasakė, kad reikia jį nušauti ir visą valdybą iššaudyti. E. M. vėliau diskutuojant pasakė, kad reikia rašyti pareiškimą, o jis (A. Ž.) bei D. L. bus liudytojai.

Taigi, iš šių parodymų akivaizdu, kad šie asmenys nurodė iš esmės skirtingas A. V. ištartas frazes – tik nukentėjusysis E. M. nurodė, kad A. V. keletą kartų tiesiogiai pasakė (pagrasino), kad jį (E. M.) nušaus, o tuo tarpu abu pokalbio liudytojai nurodė, kad A. V. E. M. vieną kartą pasakė „tave reikia nušauti“. Pastaroji, liudytojų nurodoma frazė objektyviai negali būti suvokiama kaip realus grasinimas, kadangi ji iš esmės reiškia ją išsakančio asmens abstraktų blogo palinkėjimą asmeniui, kuriam ši frazė adresuota, tačiau nereiškia, kad ją išsakantysis pats asmeniškai ketina imtis kokių nors konkrečių neigiamų veiksmų asmens, kuriam skirta frazė, atžvilgiu.

Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiojo E. M. parodymų, kad A. V. pokalbio telefonu metu konkrečiai grasino jį nušauti, jokie kiti įrodymai nepatvirtina, o prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad aukščiau minėtų asmenų parodymai yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja, yra visiškai nepagrįstas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad apie šaudymą A. V. E. M. pasakė po to, kai iš E. M. sužinojo, jog pastarasis yra parašęs ir padavęs į apeliacinės instancijos teismą skundą dėl pirmos instancijos teismo palankaus A. V. sprendimo, t.y. ištardamas frazę apie šaudymą A. V. žinojo, kad E. M. jau yra atlikęs A. V. nepatinkantį veiksmą. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. veika siekiant konkretaus rezultato, pastaroji aplinkybė verčia daryti vienintelę logiškai paaiškinamą išvadą, kad A. V. neturėjo tikslo tyčia įbauginti nukentėjusįjį, sudaryti įspūdį, jog dėl telefoninio pokalbio metu išsakytų žodžių kils reali grėsmė nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, ar jam grasinti siekdamas sau palankaus E. M. elgesio.

Be to, kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tai, jog nukentėjusysis E. M. į policiją kreipėsi tik po dviejų dienų po pokalbio su A. V., atsižvelgiant ir į tai, kad ir pats nukentėjusysis, ir kiti pokalbį girdėję asmenys, iš karto po A. V. pasakytų žodžių nevertino jų kaip grasinimo E. M., o pats E. M. parodė, kad apie jam iškilusią grėsmę suprato tik gerokai vėliau, rodo jog A. V. ištarti žodžiai nebuvo realus grasinimas, t.y. ir E. M., kaip ir kiti A. V. pasisakymą girdėję asmenys, iš tikrųjų subjektyviai nesuprato ištartų žodžių kaip realaus grasinimo E. M.. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir liudytojo A. Č. pirmos instancijos teisme duoti parodymai, kad jis po aptariamo įvykio buvo sutikęs E. M., kuris jam pasakojo, kad A. V. jam grasino, tačiau dėl to išsigandęs nebuvo, apie tai pasakojo juokaudamas, kaip apie nuotykį.

Tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti medžiotojų būrelio nariai V. K., A. V., T. K., R. Š., A. Č., T. D., S. M. A. V. apibūdino kaip ramų asmenį ir parodė netikintys jo grasinimų E. M. realumu, o liudytojai D. V., A. V., N. K. parodė vieną kartą matę A. V. medžioklės metu spardant medį, kas jų, kaip ir nukentėjusiojo E. M., nuomone, rodo, kad A. V. yra nestabilios psichikos ir neprognozuojamas rodo dalies medžiotojų būrelio narių, palaikančių E. M., taip pat ir paties nukentėjusiojo priešišką nusistatymą A. V. atžvilgiu ir akivaizdžiai perdėtai neigiamą jo vertinimą, nes, patys būdami medžiotojai, puikiai žino, kad medžiotoju gali būti tik medicininį patikrinimą, tame tarpe ir gydytojo psichiatro, praėję asmenys. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad A. V. būtų pripažintas dėl sveikatos būklės netinkamu būti medžiotoju, todėl ir E. M. išsakytas motyvas, kad jis dėl A. V. nestabilios psichikos turėjo realų pagrindą bijoti, kad šis savo grasinimą gali realizuoti, yra akivaizdžiai neatitinkantis faktinių aplinkybių.

Kad E. M. yra priešiškai nusiteikęs A. V. atžvilgiu tiesiogiai nurodė ikiteisminiame tyrime atliktos akistatos metu pats E. M. (T.1 b.l. 78), be to, tai akivaizdžiai patvirtina ir aplinkybė, kad būtent E. M. skundė pirmos instancijos teismo A. V. palankų sprendimą, todėl prokurorės apeliacinio skundo priešingas teiginys yra aiškiai nepagrįstas.

Visos šios aplinkybės rodo, kad A. V., telefoninio pokalbio metu pasakydamas frazę apie šaudymą, nesiekė įbauginti nukentėjusįjį, priversti jį manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų padaryti priešingą, nei pirmosios instancijos teismo padaryta, išvadą ir skundžiamą nuosprendį naikinti.

Kadangi A. V. nusikalstamos veikos nepadarė, apeliaciniai skundai netenkinami, skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistu, todėl kolegija dėl nukentėjusiojo E. M. skundo argumentų, liečiančių civilinį ieškinį, nepasisako.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo E. M. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.