- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- P-63-151-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01668-2009-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- H. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo H. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-127/2011 pagal pareiškėjos H. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja H. D. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas), 276 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad ji turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio J. D. nuosavybės teise valdytą žemę – 13,02 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Jos tėvas F. D., 1991 m. spalio 4 d. pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo J. D. žemę, mirė 1994 m. sausio 21 d. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu jos tėvo F. D. vardu buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai 0,1922 ha žemės sklypą, esantį namų valdoje (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. 01-195 nurodyta, kad į likusią žemės valdos dalį – 12,8278 ha – nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Prie jos nuosavybės teise valdomų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas 0,1922 ha žemės sklypas ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus 0,1922 ha dydžio žemės sklypas jai perduotas neatlygintinai nuosavybėn. Pareiškėja nurodė, kad yra F. D., pretendento į J. D. nuosavybę, įstatyminė įpėdinė, po jo mirties ji turi teisę reikalauti visos J. D. nuosavybe buvusios žemės. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 4319-01 1 priede F. D. pavardė buvo įrašyta 165 numeriu. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10652-01 F. D. iš 165 numerio eilėje dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo buvo perkeltas į 5630B poziciją. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 2.3-907-01 1 priede F. D. buvo įrašytas 5384 numeriu. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-10685-(01) patvirtino Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eiles bei pripažino netekusiu galios Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 2.3-907-01. 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo 1 priede F. D. eilės numeris buvo nurodytas 4702. 2008 m. lapkričio 27 d. ji kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama šiuos administracinius aktus panaikinti. Teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-10652-01 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 2.3-10685-(01) dalį dėl F. D. eilės gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėja pažymėjo, kad iki šiol jai nėra suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai. Pareiškėjos nuomone, atsakovas savo neteisėtais veiksmais pažeidė jos teisę į nuosavybę, ją diskriminavo ir padarė jai 267 000 Lt turtinę žalą. Šią aplinkybę patvirtinantis įrodymas – valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) 2009 m. rugsėjo 9 d. pažyma. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė dvejopai: pirma, priimant neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus (2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-10652-01, 2007 m. vasario 5 d. įsakymą Nr.2.3-907-01, 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 2.3‑10685‑(01)), kuriais F. D. pavardė buvo perkelta į žymiai žemesnę poziciją; ir, antra, priimant Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus (2009 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2.4-01-7018, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6929), kuriais nauji žemės sklypai individualiai statybai buvo suteikti asmenims, pateikusiems prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo vėliau nei ji, tuo pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 37, 39, 82 punktuose įtvirtintas nuostatas. Pareiškėja pabrėžė, jog neteisėtas atsakovo neveikimas pasireiškia tuo, kad jis, turėdamas pareigą suteikti jai naują žemės sklypą individualiai statybai, šios savo pareigos iki šiol nėra įvykdęs. Nors nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo priėmimo įvyko ne vienas naujų žemės sklypų individualiai statybai, neatlygintinai perduodamų piliečiams, skirstymo komisijos posėdis ir jai pagal prašymo padavimo datą jau seniai turėjo būti paskirtas naujas sklypas, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija dar nėra perdavusi naujo žemės sklypo individualiai statybai. Teigė, jog nurodytos turtinės žalos suma atitinka kiekvieno iš žemės sklypų, kurie buvo perduoti neteisėtu atsakovo 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7018 ir 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6929 tretiesiems asmenims ir iš kurių vienas turėjo būti perduotas jai, vertę. Nustatant padarytos žalos dydį, atsižvelgtina ir į žemės sklypų rinkos kainų pokyčius, t. y. į tai, kad žemės sklypų kainos šiuo metu yra ženkliai nukritusios, ir jei atsakovas savo pareigą suteikti jai naują žemės sklypą individualiai statybai būtų įvykdęs anksčiau, šį sklypą ji būtų galėjusi parduoti už aukštesnę kainą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 276 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai (turtinė) žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.250 straipsniuose, t. y. neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja turtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad: 1) priimant neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus (2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-10652-01, 2007 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 2.3-907-01, 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 2.3-10685-(01)), kuriais F. D. pavardė buvo perkelta į žymiai žemesnę poziciją; 2) priimant Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus (2009 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2.4-01-7018, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6929), kuriais nauji žemės sklypai individualiai statybai buvo suteikti asmenims, pateikusiems prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo vėliau nei pareiškėja, tuo pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37, 39, 82 punktuose įtvirtintas nuostatas. Žalos dydį (267 000 Lt) pareiškėja grindė VĮ Registrų centro 2009 m. rugsėjo 9 d. pažyma. Nurodė, kad turtinės žalos suma atitinka kiekvieno iš žemės sklypų, kurie buvo perduoti neteisėtais atsakovo 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7018 ir 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6929 tretiesiems asmenims ir iš kurių vienas turėjo būti perduotas pareiškėjai, vertę, taip pat atsižvelgiant į žemės sklypų rinkos kainų pokyčius. Teismas taip pat pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-645-244/2009 nustatyta, kad pareiškėja, kaip teisių perėmėja, siekia atkurti nuosavybės teises į senelio J. D. nuosavybės teise valdytą žemę; jos tėvas F. D. valią susigrąžinti žemę natūra išreiškė dar 1991 m. spalio 4 d.; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 01-195 F. D. vardu atkurtos nuosavybės teisės į 0,1922 ha žemę, t. y. į namų valdą, esančią Vilniuje, priklausančią pareiškėjai. Sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į likusią 12,8278 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Atsakovas neginčija pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises. Ginčo šioje byloje dėl šio klausimo nekyla. Teismo nuomone, pareiškėjos argumentai, kad, priimant neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus (2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3‑10652-01, 2007 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 2.3-907-01, 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 2.3-10685-(01)), jai buvo padaryta žala, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-10652-01 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 2.3-10685-(01) dalį dėl F. D. eilės gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, dar neįrodo, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą. Teismo sprendimas įvykdytas ir pareiškėja įtraukta į eilę pagal Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-9194-(01) 4A numeriu, kurio nebeginčija. Pagal šią eilę sklypai nebuvo suteikti kitiems asmenims pažeidžiant pareiškėjos eiliškumą. To taip pat pareiškėja neneigia. Ar atsirado pareiškėjai turtinė žala, kad jai pagal eilę dar nepaskirtas žemės sklypas, būtina nustatyti visų civilinės atsakomybės sąlygų visumą, t. y. neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Teismas nurodė, jog atsakovas 2009 m. gruodžio 31 d. raštu ir jo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad žemės sklypai pagal aukščiau patvirtintą eilę suteikiami nebuvo. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7018 G. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,1030 ha naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį Vilniuje, Džiaugsmo g. 390. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6929 B. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį Vilniuje, Džiaugsmo g. 420. Šie sprendimai buvo priimti dar prieš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-645-244/2009, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai po teismo sprendimo. Pareiškėja žalos dydį nurodo 276 000 Lt ir jam pagrįsti pateikia VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštą „Dėl nekilnojamo daikto vidutinės rinkos vertės“. Tačiau pareiškėja neatsisako gauti sklypą ir neprašo sklypo vertės dydžio kompensacijos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pageidauja gauti ne tik žemės sklypą individualiai statybai eilės tvarka, bet ir piniginę išmoką sklypo vertės dydžio, tai įvardindama kaip turtinę žalą. Atsakovas neneigia, kad pareiškėjai bus suteiktas sklypas eilės tvarka, tačiau nurodė, kad šiuo metu dar nebuvo skirstymo komisijos posėdžio, todėl be komisijos posėdžio sklypas negali būti suteiktas. Pareiškėja šių įrodymų nepaneigė. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja siekia, kad jai būtų atlyginta 276 000 Lt turtinė žala, atsiradusi dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, perkeliant tėvo F. D. pavardę iš aukštesnės pozicijos į daug žemesnę, suteikiant naujus sklypus vėliau pateikusiems prašymus asmenims, ir neteisėto neveikimo, vilkinant nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir nesuteikiant pagal įstatymą priklausančio žemės sklypo. Pažymėjo, jog vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėtas veiksmas (veikimas, neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėto veiksmo (veikimo, neveikimo) ir atsiradusios žalos, nes atsakomybė už žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda be kaltės. Teismo nuomone, šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai, vykdant nuosavybės grąžinimo procedūras, negali būti vertinami kaip neteisėtas veikimas ir neteisėtas neveikimas, kurių pagrindu atsiranda CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta žala (žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų). Laikė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas, kuriuo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 2.3-10652-01 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 2.3-10685-(01) dalis dėl F. D. eilės gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, dar neįrodo, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą. Šis teismo sprendimas įvykdytas ir F. D. pavardė įtraukta į eilę pagal Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-9194-(01) 4A numeriu. Teisė atkurti nuosavybės teisę neišnyko. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 2.4-01-6929 ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. 2.4-01-7018, kuriais atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims, priimti dar prieš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. 2.4-01-8103 dėl nuosavybės teisių atkūrimo F. D. paneigia, jog vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį.
IV.
Pareiškėja 2011 m. balandžio 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-127/2011. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino CK 6.271 straipsnį, konstatuodamas, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai vykdant nuosavybės teisių grąžinimo procedūras, negali būti vertinami kaip neteisėtas veikimas ir neteisėtas neveikimas, kurių pagrindu atsiranda žala. Tokia teismo išvada padaryta ne tik pažeidžiant CK 6.271 straipsnį, bet ir ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį. Teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 2.3-10652-01 bei 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 2.3‑10685-(01) dalyje dėl F. D. eilės gauti naują žemės sklypą individualiai statybai jau yra pripažinti neteisėtais ir panaikinti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu, todėl jų neteisėtumas įrodytas (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas paneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus ir padarė jiems prieštaraujančias išvadas, kas laikytina esminiu netinkamu teisės normų aiškinimu. Dėl tokio netinkamo CK 6.271 straipsnio aiškinimo teismas nepagrįstai nenustatė vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nurodė, kad atsakovo veiksmai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras negali būti vertinami kaip neteisėtas neveikimas, ypač turint omenyje tai, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 2.4-01-8103 priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo F. D.. Pateikdamas tokią sampratą, teismas visiškai neanalizavo imperatyvių nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės normų prasmės, t. y. padarė esminius materialinės teisės pažeidimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 37 p., 39 p., 82 p.). Teismo nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-8103 atkūrė nuosavybės teises F. D., nepašalina padaryto pažeidimo fakto, t. y. fakto, kad atsakovas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtas funkcijas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo F. D..
3. Pareiškėjai sklypas buvo suteiktas tik po šios administracinės bylos iškėlimo (Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu), jis yra prastesnis nei sklypai, 2009 m. suteikti B. B. ir G. B., prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikusiems vėliau. Pareiškėjai suteikto sklypo vertė yra mažesnė, be to, per tą laiką ženkliai nukrito nekilnojamojo turto kainos, ir tai yra akivaizdus jai padarytos turtinės žalos įrodymas. Teismas akivaizdžiai netinkamai aiškino CK 6.249 ir 6.271 straipsnius, konstatuodamas, jog žala pareiškėjai nepadaryta.
4. Teismas, padaręs esminį materialinės teisės normų pažeidimą, net neanalizavo priežastinio ryšio, kaip valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos, klausimo, t. y. pažeidė CK 6.271 straipsnį. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo bei padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjos prašymo turinio, ji ginčija ne konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, bei nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtais procesiniais sprendimais, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu. Pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas (CK 6.271 ir 6.249 straipsnius) dėl žalos atlyginimo padarė esminį šių normų pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37, 39 ir 82 punktų pažeidimas iš esmės siejamas su netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, tačiau, kaip minėta, tai nesudaro pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 58 straipsnyje yra įtvirtintos ne materialinės, o procesinės teisės normos, todėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas šiuo atveju negali būti taikomas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A143-127/2011 atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos H. D. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-127/2011 pagal pareiškėjos H. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), dėl turtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.