Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BNA GRUPĖ“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria buvo išspręstas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BNA GRUPĖ“ ieškinio atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl 2015 m. kovo 31 d. perdavimo priėmimo akto Nr. (9-4)-257 V pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“, priėmimo klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V ir priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „BNA GRUPĖ“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl 2015 m. kovo 31 d. perdavimo priėmimo akto Nr. (9-4)-257 V pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismas išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę su skundu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

3. Teismas nurodė, kad ieškovė ginčija aktą, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perleido savivaldybės nuosavybėn ūkinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas sprendė, kad ieškovė ginčija centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtą norminį aktą. Teismas konstatavo, kad ieškinys teismui pateiktas pažeidžiant teismingumo taisykles, nes ieškinys yra teismingas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismui atsisakius priimti ieškinį kaip neteismingą, ieškovei neužkertama galimybė pateikti skundą pagal nurodytą bylos teismingumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Ieškovė (apeliantė) uždaroji akcinė bendrovė „BNA GRUPĖ“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-04-28 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-14480-600/2022 ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apeliantė kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl 2015-03-31 Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-257 V (toliau – Aktas) pripažinimo negaliojančiu, kurio pagrindu Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., Aplinkos ministerijos kancleris, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 51 kv. m. ūkio pastatą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – Ūkio pastatas). Ūkio pastatą priėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius. Ieškinyje apeliantė nurodė, kad Aktas ginčijamas siekiant paneigti Vilniaus miesto savivaldybės teises į nekilnojamąjį turtą (Ūkio pastatą), todėl ieškinys nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Kartu buvo pateikta nuoroda į civilinę bylą, kurioje buvo ginčijamas analogiškas aktas, siekiant pagrįsti pasirinktą teismingumą.

4.2. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs nutartį, visiškai nepasisakė dėl ieškovės argumentų dėl teismingumo, taip pat nevertino apeliantės nurodytos teismų praktikos, kurioje teismingumo klausimas buvo išaiškintas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį tiesiog nurodė, kad ieškovė ginčija centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtą norminį aktą, todėl byla teisminga Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

4.3. Apeliantė neturi galimybių kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl akto pripažinimo negaliojančiu, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra pirmos instancijos teismas nagrinėjantis valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumą. ABTĮ 20 str. 1 d. nurodyta, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms 17 str. <...>.

4.4. Apeliantė paaiškina, kad aptariamas ginčas apskritai nėra teismingas apygardos administraciniam teismui. Apeliantė nurodė, kad aktas ginčijamas siekiant paneigti Vilniaus miesto savivaldybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl ieškinys nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

4.5. Apeliantės ieškinio tikslas yra nuginčyti atitinkamo nekilnojamojo turto perleidimą savivaldybės nuosavybėn, kaip įvykdytą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesant tam teisinio pagrindo. Nagrinėjant analogiško akto ginčijimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sprendžiant nurodytą ginčą turi būti vertinami nuosavybės teisės įgijimo pagrindai bei kam priklausė nuosavybės teisė į ginčo statinį, ar ginčijamu aktu nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės. Taigi byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su civiliniais turtiniais teisiniais santykiais. Be to, pats ginčijamas priėmimo–perdavimo aktas administracinių teisinių pasekmių nesukėlė, nes juo buvo sprendžiamas tik turto disponavimo klausimas. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad šiuo atveju yra ginčijamas aktas siekiant paneigti Vilniaus miesto savivaldybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjų skundas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

4.6. Įstatymų leidėjas įtvirtina, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių (ABTĮ 15 str.), tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 22 straipsnį bendrosios kompetencijos teismams priskirta nagrinėti ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioti asmenys pagal perdavimo–priėmimo aktus, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto, rajono meras. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Panašios praktikos laikosi ir Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti bylose (2010-04-20 nutartyje teismingumo byloje Nr. T-36/2010; 2016-04-07 nutartyje teismingumo byloje Nr. T-38/2016; 2017-01-11 nutartyje teismingumo byloje Nr. T-18/2017).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

7. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui.

8. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnis), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis), o bendrosios kompetencijos teismai CPK nustatyta tvarka nagrinėja civilinius teisinius ginčus (CPK 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis).

9. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

10. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nuosavybės teise valdo 367,54 kv. m. bendro ploto parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1940 metų statybos, esančią (duomenys neskelbtini), Vilnius. Parduotuvę ieškovė įsigijo 2000-08-24 (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Parduotuvę ieškovė įsigijo kartu su ūkio pastatu, kurį taip pat valdo daugiau kaip 21 metus. Parduotuvė ir ūkio pastatas yra 0.9006 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ūkio pastatas nuo jo pastatymo 1940 m. naudojamas ūkinei veiklai vykdyti. Ūkio pastate yra maisto produktų šaldymo įranga, jame susandėliuoti ieškovės daiktai: šaldymo įranga, kiti kilnojamieji daiktai.

11. Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V, remiasi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu (toliau – Įstatymas), kuriame nurodyta, kad 3 str. 3 d. nustatytas sąrašas objektų, kuris perduodamas savivaldybių nuosavybėn, kurį jį valdo patikėjimo teise ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Ieškovės teigimu, Įstatymas ir Aprašas suponuoja pareigą ne tik pagrįsti turto valdymo faktą apskaitos dokumentais, nuosavybės įgijimo dokumentais, tačiau ir nustato, kad perduodamas tik toks turtas, kuris reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Ūkio pastatas niekada nebuvo valdomas Vilniaus miesto savivaldybės ir/ar bet kurios kitos įmonės, įstaigos, organizacijos, taip pat naudojamas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Atvirkščiai, ieškovės teikiami įrodymai įrodo, kad ūkio pastatas buvo naudotas ieškovės kaip pagalbinis pastatas parduotuvės veiklai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės ieškovės reikalavimas pareikštas siekiant paneigti Vilniaus miesto savivaldybės teises į nekilnojamąjį turtą ir tuo pačiu įrodyti jos priimto akto neteisėtumą, kurį siekiama teismine tvarka pripažinti negaliojančiu.

12. Specialioji teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-36/2010, kurioje ginčijamu perdavimo–priėmimo aktu valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo perduotas Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn, o ginčijama Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo dalimi nekilnojamasis turtas buvo perduotas patikėjimo teise valdyti Trakų rajono priešgaisrinei gelbėjimo įstaigai, sprendė, kad šiais aktais atsakovai iš esmės įformino turto disponavimo veiksmus, t. y. jie priimdami šiuos aktus veikė kaip civilinių teisinių santykių dalyviai.

13. Specialioji kolegija 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-38/2016, kurioje ieškovas prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolo bei malūno pastato perdavimo–priėmimo akto ir senų statinių patikrinimo akto dalis dėl nuosavybės teisės į stoginę atsiradimo, taip pat pripažinti, kad atsakovas niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisės į stoginę, nurodė, jog šiuo atveju ieškovas ginčija nuosavybės teisės atsiradimą nurodytų dokumentų pagrindu. Nutartyje nurodyta, kad sprendžiant kilusį ginčą turės būti vertinamos atsakovo nuosavybės teisės į ginčo objektą, t. y. turės būti vertinami nuosavybės teisių įgijimo pagrindai vadovaujantis atitinkamomis civilinės teisės normomis. Atitinkamai, buvo sprendžiama, kad byloje vyrauja civilinis teisinis santykis ir byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. nutartyje Nr. A-1539-858/2017 nustatęs, kad byloje kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 13 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 1668-01 dalies, kuria pastatas – gyvenamasis namas, kurį pareiškėjai teigia patys pastatę, buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise ir pareiškėjams teigiant ginčijamu aktu nesant tam teisinių pagrindų buvo nusavintas pačių pareiškėjų pastatytas gyvenamasis namas, nustatė, kad pareiškėjai siekia panaikinti priėmimo–perdavimo akto dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Vilniaus apskrities viršininkas perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, šioje byloje įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjų pateikto skundo reikalavimą, tai, kad pareiškėjų siekis iš esmės yra nuginčyti aktus, sandorius, kuriais Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise įgijo gyvenamąsias patalpas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjų skundu iškeltas ginčas laikytinas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje ir atitinkamai turi būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose (ABTĮ 3 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, bylą išnagrinėjusi apeliacine tvarka, sprendė, kad aptariamas ginčas kilo iš civilinių teisinių santykių ir jis turėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 22 str. 1 d., 25 str.), o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisykles ir bylą dėl pareiškėjų skundą perdavė nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

15. Nagrinėjamos bylos atveju, įvertinus ir nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, kad ginčas taip pat yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, nes ieškovė įrodinėja, kad pastatą valdo ir naudoja savo veikloje virš 20 metų, siekė įteisinti nuosavybę į pastatą, o šioje byloje pareikštu reikalavimu siekia paneigti Vilniaus miesto savivaldybės teises į nekilnojamąjį turtą ir įrodyti, kad ginčijamas turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktas, pažeidžia ieškovės kaip šiuo turtu besinaudojančio asmens teises. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-7679-1044/2022 pagal šios bylos ieškovės pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. kad UAB „BNA GRUPĖ“ sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m. ūkio pastatą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai 1940, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatytomis aplinkybėmis netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo institutą, nepagrįstai sprendė, kad ieškinys nėra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir tuo pagrindu atsisakė priimti ieškinį, dėl ko skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.