Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-03 nutarties, kuria nutarta sustabdyti civilinę bylą Nr. 2-86-430/2014 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ieškinį atsakovui UAB „Šimtažiedis“ dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-03 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmė – prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti. Be pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų ieškovas papildomai nurodo, kad iš byloje turimų duomenų teismas gali nustatyti teisiškai reikšmingus faktus ir šioje byloje, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo sustabdyti bylą. Byla dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo gali būti sprendžiama ir neišnagrinėjus bylos dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes nėra jokių būtinų faktų, kurie gali būti nustatyti byloje dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir kurie būtų reikšmingi bylai dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo. Teismas net nepasisakė, kokie faktai galėtų būti teisiškai reikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos sustabdymo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad civilinę bylą būtina sustabdyti pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą. Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su bylos sustabdymu, pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspęsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010-01-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010; 2011-04-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012-08-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012; kt.). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2008; 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; 2011-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012; kt.). Teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatinėjami kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką (byloje nustatytinus faktus) lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008; plenarinės sesijos 2012-11-06. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad iš byloje turimų duomenų teismas gali nustatyti teisiškai reikšmingus faktus ir šioje byloje, o ši byla dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo gali būti sprendžiama ir neišnagrinėjus bylos dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes nėra jokių būtinų faktų, kurie gali būti nustatyti byloje dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir kurie būtų reikšmingi bylai dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo. Šioje byloje apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009 iki 2013 metų. Savo reikalavimą apeliantas grindžia visų pirma su atsakovu sudaryta Sutartimi bei jos pagrindu priimtais vėlesniais dokumentais, tarp jų ir NŽT 2010-12-27 įsakymu Nr. Ž49-3918. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes 2010-12-27 įsakymas ir 2010-12-30 Sutarties pakeitimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Taip pat atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad 2014-05-12 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui NŽT, reikalaudamas: 1. pripažinti iš dalies negaliojančiu NŽT 2010-12-27 įsakymo Nr. 3918 1.1 punktą, kuriuo UAB „Šimtažiedis“ buvo priskirta 15 723 kv. m žemės; 2. pripažinti Sutartį negaliojančia nuo 2005-01-01. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamoje nutartyje, kitoje civilinėje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, kurios pagrindu ieškovas šioje byloje reiškia reikalavimą dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad patenkinus ieškinį dėl sandorio nuginčijimo, šioje byloje neliktų ieškinio faktinio pagrindo, o tai reiškia, kad kitoje civilinėje byloje gali būti nustatyti faktai, turintys prejudicinę galią šiai sustabdomai bylai. Yra pagrįsta atsakovo pozicija, kad minėto reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovas negalėjo pareikšti šioje byloje pateikdamas priešieškinį, nes kita Sutarties šalis yra ne apeliantas (ieškovas), o trečiasis asmuo NŽT (CPK 143 straipsnis). Taip pat atmestinas apelianto argumentas, kad pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį atsakovui išliktų net ir nustačius, kad ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta galiojanti valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl nėra pagrindo stabdyti šią civilinę bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtas apelianto argumentas reiškia ieškinio pagrindo pakeitimą, o tokį procesinį veiksmą ieškovas gali atlikti tik egzistuojant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms (CPK 141 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-23670-129/2014, ir šie faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, nes nuo kitos civilinės bylos galutinio rezultato priklausys tai, ar apeliantas turi teisėtą pagrindą reikšti reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo pagal Sutartį priteisimo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-03 nutartį palikti nepakeistą.