- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-21
- Bylos Nr.
- I1-3002-362/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00069-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Kalėjimų tarnybos
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Kalėjimų tarnybos, atstovui,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos, priteisti 10700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas V. V. nurodė, kad nuo 2020-01-20 iki 2021-04-03 su pertraukomis jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, be to, dalis kameros buvo užstatyta baldais, sanitarinis mazgas, dėl ko šis plotas dar labiau sumažėjo. Kamerose buvo drėgna, pelėsis, natūrali šviesa labai silpna, dirbtinis apšvietimas netvarkingas, naktį į kamerą patekdavo šviesa, kameros neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Taip pat jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniais mazgais, sienelė buvo ne aukštesnė kaip 1,5 m, tad jį galėjo visi stebėti, kamerose tvyrojo išmatų ir šlapimo kvapas. Taip pat kamerose veisėsi parazitai – blusos, utelės, kandys, pelės, žiurkės, jose nebuvo nei šilto, nei karšto vandens. Nebuvo pavojaus iškvietimo mygtuko, maistas šaltas ir neskanus, kainos parduotuvėje per didelės, minkštas inventorius neatitiko higienos reikalavimų nebuvo teikiama pakankamai užimtumo programų. Kameroje Nr. 60 išpuvę langai, kameroje Nr.88 per lubas bėgo vanduo. Trumpalaikio sulaikymo kameros drėgnos, smirdančios, mažai vietos, kratos metu reikėdavo išsirengti. Buvo gąsdinamas, jog jei skųsis, jam bus blogai. Dėl to jam pablogėjo regėjimas, kankino nemiga, pastoviai buvo purvinas ir smirdantis, patyrė dvasinius išgyvenimus, skaudėjo nugarą. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 10700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu patvirtino skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Kalėjimų tarnybos, atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2023-02-01pažymos „Dėl V. V.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2020-01-20 iki 2020-03-20, nuo 2020-08-10 iki 2020-08-14 ir nuo 2020-10-01 iki 2021-04-03, buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kamerose Nr. 41,67,6,88, 61,19,95,60,16,101,27, kameroje būdavo 1-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,75 kv. m iki 19,1 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Įėjimai atskirti durimis ar užuolaida, sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, kas užtikrina privatumą. Nuo 2020-12-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 12.5 papunktis nurodo, kad įrengiant naujas ar rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant kameras, turi būti įrengiamos sanitarinio mazgo kabinos, nesant galimybės esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto pertvara iki kameros lubų. Šiaulių tardymo izoliatoriui ši nuostata netaikytina, kadangi jame dėl jo statuso rekonstrukcija ar kapitalinis remontas negalimi. Besinaudojančio sanitariniu mazgu asmens negali stebėti nei pareigūnai, nei kameroje esantys asmenys, kvapų parametrų teisės aktai nereglamentuoja. Kameros dėl higienos normų laikymosi yra tikrinamos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2020-02-04 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 88 nutrupėjęs ant sienų tinkas, 2020-09-04 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 95 pelėsio nėra, galimybė vėdinti kamerą yra, 2021-09-06 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 27 pelėsio nėra. Remonto darbai atliekami, iki pareiškėjui patenkant į kameras, buvo suremontuotos kameros Nr. 60.6,67,101. Naktinio apšvietimo būtinumas numatytas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14,3 punkte. Skundų dėl sąlygų kamerose pareiškėjas neteikė. Pagalbos mygtuko įrengimas dėl įstaigos statuso nėra galimas, duomenų, jog pareiškėjui kada nors būtų reikėję pasinaudoti pagalbos mygtuku, nėra. Profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas vykdomas pagal nustatytą planą ir esant asmenų prašymams, iš kamerų, kur buvo laikomas pareiškėjas, prašymų dėl kenkėjų šalinimo negauta. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas negaminamas, duomenų, jog pareiškėjui buvo tiekiamas netinkamas maistas, nėra. Asmenims yra užtikrinta teisė naudotis biblioteka, ribota interneto prieiga, bendradarbiaujama su visuomeninėmis organizacijomis, yra sudarytos galimybės susitikti su katalikų kunigais, stačiatikių šventikais, vykdomos socialinės ir užimtumo programos. Dušu pagal nustatytą tvarką naudojamasi kartą per savaitę, karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras teisės aktais nenumatytas. Trumpalaikio sulaikymo kameroms netaikomos higienos normos, kurios taikomos gyvenamosioms kameroms, visuminė krata, kuri atliekama išsirengiant, yra privaloma, atvykstant į įstaigą ar išvykstant iš jos.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo V. V. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, jos neatitiko higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2023-02-01 pažymos Nr. SV-24-3214 „Dėl V. V.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2020-01-20 iki 2020-03-20, nuo 2020-08-10 iki 2020-08-14 ir nuo 2020-10-01 iki 2021-04-03. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 41,67,6,88,61,19,95,60,16,101,27 kalinamas 231 dieną, kameroje buvo 1-6 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 19,1 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 231 dieną, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,75 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra. Tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Taip pat fotonuotraukos patvirtina, sanitariniai mazgai kamerose atitverti aukšta sienele, su durimis ar užuolaidomis. Iš pateiktos pažymos matyti, jog sienelės aukštis yra nuo 1,82 (kameroje Nr. 95) iki 2,32 m (kameroje Nr. 27), sienelės mūrinės ar iš PDF arba OSB plokštės. Galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stabėjimo langelį, nėra, kameros sienelės lubų nesiekia, sanitarinis mazgas iš viršaus neuždengtas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra, priešingai, pateikti įrodymai, jog kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbai atliekami periodiškai, bei įrodymai, jog pagal užsakymą buvo papildomai naikinami graužikai.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2022-02-25 pažymoje Nr. 61-439 „Dėl V. V.“ nurodyta, kad nuo 2018-09-17 iki 2019-12-30 pareiškėjas V. V. dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių.
Iš teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2020-01-22 pažymos Nr. 62-33 „Apie 2019 metais atliktus remonto darbus“ ir 2022-01-05 pažymos Nr. 62-6 „Apie 2021 metais atliktus remonto darbus“ matyti, jog kamerose Nr. 19, 89, 92, 101 atlikti remonto darbai. Į šias kameras pareiškėjas buvo įkeltas po remonto.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2020-02-04 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 88 nutrupėjęs ant sienų tinkas, 2020-09-04 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 95 pelėsio nėra, galimybė vėdinti kamerą yra, nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas vykdomi, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas naikinimas. Gyvenamosiose patalpose natūralus apšvietimas yra. Minkštas inventorius dezinfekuojamas, keičiamas, dušu galima pasinaudoti pagal nustatytą tvarką. 2021-09-06 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 27 pelėsio nėra.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamentas 2020-01-15 Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojų pranešimo (skundo) patikrinimo metu, tikrinant maisto saugos, kokybės, higienos laikymo sąlygų kontrolę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidimų nenustatė, maistas tiekiamas tinkamos temperatūros. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamentas 2020-08-25 Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojų pranešimo (skundo) patikrinimo metu, tikrinant maisto saugos, kokybės, higienos laikymo sąlygų kontrolę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidimų nustatė, kiaulienos maltinis nebūdingo kvapo, bet nurodė, kad maistas tiekiamas tinkamos temperatūros.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Lietuvos Kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023-01-26 pažymoje Nr. RV-24-206 nurodyta, kad pareiškėjas V. V. laikotarpiu nuo 2020-01-20 iki 2021-04-03 nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose. Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais organizuojami, pats pareiškėjas dalyvavo savo nuožiūra šešiuose užimtumo renginiuose bei vienoje programoje.
Iš teismui pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, kad kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, laikomi asmenys dalyvavo užimtumo renginiuose – treniruoklių salėje, teniso salėje, krepšinio aikštelėje, žaidimų kambariuose.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus nesikreipė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nuo 2020-01-20 iki 2020-03-20, nuo 2020-08-10 iki 2020-08-14 ir nuo 2020-10-01 iki 2021-04-03 metu (viso 231 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo pelėsis, netinkamas apšvietimas, drėgmė nei nebuvo laikomasi sanitarinių ir higienos normų, bet jų nedetalizuoja. Atliktų patikrinimų metu šie argumentai paneigti, nustatant, jog kamerose pelėsio nėra, kitų pažeidimų taip pat nenurodyta, tačiau teismui nepateikta duomenų apie tai, kokiu metu buvo remontuojamas pasivaikščiojimo kiemelis virš kameros Nr. 88, ar tuo metu ten buvo pareiškėjas, ar galėjo ten patekti drėgmė, kokia lango būsena kameroje Nr. 60, tokiu būdu, pareiškėjo sukonkretinti higienos normų pažeidimai nėra paneigti, tad abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai. Vis tik teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punktas numato, jog apšvietimas kamerose turi būti ne mažesnis nei 200 lx, tačiau ši norma nereguliuoja natūralaus apšvietimo būtinumo, nustatyta, jog natūrali šviesa į kameras patenka, pareiškėjas bendrai nurodo, jog apšvietimas buvo nepakankamas, Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus, bei angas sienoje. Naktinio apšvietimo būtinybė numatyta teisės aktais.
Pareiškėjas nurodo, jog sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienele ar tokio pat aukščio užuolaida. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,82 – 2,32 m aukščio, įrengtos durys ar užuolaidos, tai patvirtina ir pridedamos fotonuotraukos, tokiu būdu yra paneigiama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog sanitariniai mazgai neatitverti, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta. Nuo 2020-12-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 12.5 papunktis nurodo, kad įrengiant naujas ar rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant kameras, turi būti įrengiamos sanitarinio mazgo kabinos, nesant galimybės esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto pertvara iki kameros lubų. Nors atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriui ši nuostata netaikytina, kadangi jame dėl jo statuso rekonstrukcija ar kapitalinis remontas negalimi, teismas laikosi nuomonės, jog atsakovas nepateikė įrodymų, jog esamų sanitarinių mazgų paprastasis remontas, paaukštinant sieneles iki lubų ar įrengiant lubas, nėra galimas, tad yra nustatytas pažeidimas dėl sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo, dėl ko gyvenamojoje kameros dalyje galėjo būti netinkami kvapai. Pažymėtina, jog po Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių naujos redakcijos priėmimo pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 96 dienas.
Nėra įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo, priešingai, pateikti įrodymai, kad profilaktiniai darbai atliekami buvo, skundų dėl kenkėjų buvimo pateikta nebuvo. Atmestinas argumentas dėl netinkamo maitinimo, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog mistas buvo šaltas, priešingai, patikrinimų metu nustatyta, jog maisto temperatūra tinkama. Nors pareiškėjas teigia, kad parduotuvė yra brangi, tačiau to visiškai nekonkretizuoja.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Vertinant sąlygas laikino sulaikymo kamerose, pastebėtina, jog netinkamas sąlygas šiose kamerose pareiškėjas nekonkretizuoja, skundų dėl jų pateikęs nebuvo, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad laikino sulaikymo kameroms netaikomos higienos normos, kurios taikomos gyvenamosioms kameroms, pats buvimas šiose kamerose buvo trumpalaikis, per 231 dieną pareiškėjas ten buvo 10 kartų po kelias valandas, tad poveikis ilgalaikiu negali būti laikomas. Krata išrengiant yra privaloma visiems atvykstantiems ir išvykstantiems iš įstaigos asmenims, tad argumentas dėl netinkamos kratos atmestinas.
Karšto vandens privalomo tiekimo į gyvenamąsias kameras teisės aktai nenumato.
Duomenų, jog pareiškėjo buvimo kameros nedalyvavo socialinio užimtumo programose, nėra, tad argumentas dėl socialinių reabilitacinių programų įgyvendinimo nebuvimo atmestinas. Iš pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjo buvimo kameros dalyvaudavo šiose programose, pats pareiškėjas dalyvaudavo užimtumo renginiuose ir programoje. Duomenų, jog būtų teikęs prašymus dėl didesnio šių programų kiekio, nėra.
Vertinant minkšto inventoriaus būklę, pastebėtina, jog atliktų patikrinimų metu bloga jo būklė nenustatyta,, pareiškėjas prašymų dėl jo neteikė. Nurodydamas apie egzistuojančią subkultūrą ar paties pareiškėjo gąsdinimą, apsiribojo tik konstatavimu, visiškai šių argumentų nekonkretizuodamas.
Pažymėtina, jog jokių skundų dėl pareiškime nurodytų aplinkybių pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai neteikė. Nors savo skunde pareiškėjas nurodo apie sveikatos sutrikimus – nemigą, nugaros skausmus, pablogėjusį regėjimą - , tai nepatvirtinta jo asmens sveikatos istorija.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 22 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 22 mėnesius, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (drėgmė kameroje, sutrūnijęs lango rėmas, abejones traktuojant pareiškėjo naudai, netinkamas kvapas kameroje) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), tačiau įvertinus ir tokias aplinkybes, kaip blogas kvapas kameroje, atsižvelgiant į buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje trukmę, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023), pareiškėjui priteistinas 180 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 180 (vienas šimtas aštuoniasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.