Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m. standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (minėta, toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3 – ojo sektoriaus 6 būrio 3 – ajame kambaryje, kurio apytikslė kvadratūra 28 kv. m. Nurodo, kad nurodytoje patalpoje gyveno 18 nuteistųjų. Teigia, kad be lovų kambaryje buvo 9 staliukai, kurių išmatavimai 90 cm aukštis, 1 m ilgis, 60 cm plotis; 18 taburečių, kurių išmatavimai 60 cm aukštis, 60 cm ilgio ir pločio; šaldytuvas, kurio aukštis 170 cm, plotis ir ilgis – 80 cm; sieninė spinta, kurios išmatavimai – 2,20 m aukščio, 2,25 m ilgio ir apie 80 cm pločio. Konstatuoja, kad teko mažiau nei 2,50 kv. m. ploto, todėl buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pataisos namų 3 – ame sektoriuje. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas iš atsiliepimo, Pataisos namų 2019-10-04 pažymoje Nr. 63-4372 (b. l. 37) nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus ir nuteistųjų skaičiaus būryje bei gyvenamojoje patalpoje, bei Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019-10-16 pažymoje Nr. 77-1588 (b. l. 46 – 47) nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto.

Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad 3 – ojo sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamosios patalpos gyvenamasis plotas yra 52,40 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,275 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.1. punktas nėra pažeistas). Nors pareiškėjas nurodo, kad 3 – ojo sektoriaus 6 būrio 3 patalpos plotas buvo 28 kv. m, o joje gyveno 18 nuteistųjų, tačiau atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, laikant jį Pataisos namų 3 - ajame sektoriuje, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.). Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas nurodo, kad tualetai buvo tupimi, atviri, juose nebuvo ventiliacijos, todėl patalpose smirdėjo ir dvokė. Teigia, kad tualetų buvo per mažai 140 nuteistųjų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 134:2015) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.).

Atsakovės atstovas atsiliepime ir pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodytas 3 – o sektoriaus sanitarinių mazgų įrengimas. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad įrengtas skaičius klozetų (unitazų) yra pakankamas bei atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu. Pažymėtina, ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl to, kad neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas, neizoliuotas. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.

Dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad sanitariniuose mazguose nebuvo ventiliacijos, todėl gyvenamosiose patalpose smirdėjo, pažymėtina, jog pareiškėjas minėtų aplinkybių nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. konkrečiai kuriose patalpose bei kada (data ir laikas) tariamai buvo antisanitarinės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų sąlygų ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sanitariniuose mazguose paremti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl dušo

Pareiškėjas teigia, kad dėl per didelio skaičiaus nuteistųjų nelikdavo laiko nusimaudyti po karštu vandeniu; be to, kranai buvo surūdiję, bėgo tik šaltas vanduo, arba per purkštukus vanduo nebėgo; dušo kvadratūra 35 kv. m, jame nebuvo patiesto kilimėlio, įrengtų suoliukų daiktams susidėti, spintelių higienos reikmenims, veidrodžių.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu; pareiškėjas tik nurodo, kad kartais nebuvo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu – sieteliai buvo su defektais arba neveikė; vandens temperatūra buvo per žema. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens nebuvimo; per mažos srovės ir pan.), taip pat, kad pareiškėjas Pataisos namams kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad dušo patalpose nebuvo patiesto kilimėlio, įrengtų suoliukų daiktams susidėti, spintelių higienos reikmenims, veidrodžių, pažymėtina, jog atsakovės atstovo atsiliepime ir Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodytas 3 – o sektoriaus dušo kabinų įrengimas, paneigia pareiškėjo anksčiau nurodytus argumentus. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Pataisos namuose įrengtos dušo patalpos atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų normų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas neteikia duomenų, jog skundėsi ar kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl netinkamo dušo patalpų įrengimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.

Dėl higienos normų reikalavimų

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamieji kambariai neatitiko higienos normų reikalavimų. Paaiškina, kad gyvenamoji patalpa buvo nesuremontuota - grindys buvo medinės, dažai atšokę, vietomis išpuvę, išlindusios vinys; lubos buvo atsilupusios, atšokę dažai, byrėjo tinkas; langai buvo mediniai, išklerę, atidarytos tik mažos orlaidės, dėl to nebuvo gero vėdinimo; ant lubų ir sienų buvo pelėsis, grybelis. Teigia, kad temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, patalpose buvo šalta ir drėgna.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nurodyta, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. HN 134:2015 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Aptariamų Higienos normų 14 punktas nustato, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 punktai).

LVAT ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, grybelį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ir taip pašalinti drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.

Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamose patalpose buvusią temperatūrą. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pataisos namų pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros ar/ir langų būklės; taip pat į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros ir/ar langų. Pažymėtina, kad dėl praėjusio didelio laiko tarpo ir dėl to, kad Visuomenės sveikatos centras patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo visais pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros ir langų būklės gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl gyvenamųjų neatitikimo higienos normų reikalavimams nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl tarakonų, pelių, blakių ir vorų

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, blakių ir graužikų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2016-11-23 Pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija” dėl kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo Pataisos namuose. Į bylą yra pateikti Graužikų ir Nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas bei Darbų atlikimo aktai aktai (b. l. 41, 42, 43, 44, 45), t. y. rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad buvo atliekamas nuolatinis (pastovus) parazitų (tarakonų, pelių) monitoringas, kontrolė ir naikinimas. Pareiškėjas neteikia duomenų apie tai, kad būtų kreipęsis dėl to, kad buvo apkandžiotas (sugeltas ir pan.) tarakonų, pelių, blakių ar pan. Teismas vertina, kad atsakovės atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų, pelių, blakių ar vorų) monitoringą, kontrolę bei naikinimą buvo pakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelių

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži. Teigia, kad teko kvėpuoti rūkančių asmenų dūmais, nors pats nerūko.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose, be kita ko, įrengiamas pasivaikščiojimo kiemas. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas ar minimali kiemelio ploto norma, kuri turėtų tekti vienam nuteistajam.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas 6 būryje. Iš Pataisos namų Turto valdymo skyriaus pažymos nustatyta, kad minėto būrio pasivaikščiojimų kiemelio plotas – 1000 kv. m. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti 1 val. per parą kiemelyje. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl galimai perpildytų pavaikščiojimų kiemelių, ar kad prašė pakeisti pasivaikščiojimų laiką, arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau. Taigi, atmestini pareiškėjo argumentai dėl perpildytų pasivaikščiojimų kiemelių.

Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais EŽTT pripažįstamas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu. Pavyzdžiui, 2011-01-25 sprendime byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) EŽTT konstatavo, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui.

Pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšmingu tampa pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu, užtikrinant sveikatai nekenksmingas sąlygas, imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013). Pataisos namų Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodyta, kad lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pataisos namų administraciją su prašymais dėl rūkymo vietų netinkamo įrengimo, tai pat nėra pateikta skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų, bei kitokių pareiškėjo nurodymų, jog jis yra nerūkantis, prašymų užtikrinti jo teisę būti Pataisos namų bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Taigi, skunde nurodyti nusiskundimai dėl to, kad teko kvėpuoti rūkančių asmenų dūmais, yra abejotini ir nepakankami neturtinei žalai konstatuoti.

Dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v F., 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.