Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės VMI prie LR FM apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-34-767/2015 pagal ieškovės VMI prie LR FM patikslintą ieškinį atsakovams G. S., T. B., trečiajam asmeniui antstolei R. A. dėl povedybinės sutarties, sudarytos tarp T. B. ir G. S., pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento – 2014 m. gegužės 5 d., povedybinę sutartį, sudarytą tarp T. B. ir G. S., motyvuodama tuo, kad povedybinė sutartis sudaryta tik tuomet, kai teismas priėmė T. B. ir G. S. nepalankią nutartį civilinėje byloje, kuria nustatyta, kad G. S. priklauso ½ dalis sutuoktinio T. B. gaunamų pajamų dalis. Nurodo, jog sudarius minėtą povedybinę sutartį VMI prie FM, kaip kreditoriaus, teisės akivaizdžiai pažeidžiamos, nes ženkliai pabloginama kreditoriaus VMI prie FM galimybė efektyviai ir greitai išsiieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovė G. S. atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko, nurodydama, kad atsakovų turtinė padėtis dėl ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo nepasikeitė – šios sutarties veikimas nukreiptas tik į ateitį, siekiant, kad nebūtų pažeistos sutuoktinių turtinės teisės būtent ateityje. Ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl ieškinį prašo atmesti, o iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas T. B. ir trečiasis asmuo antstolė R. A. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1210,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei G. S..Teismas sprendė, kad teigti, jog atsakovė tapo nemoki dėl sudarytos povedybinės sutarties sudarymo, negalima, šios sutarties sudarymas iš esmės neįtakojo ieškovės turtinių interesų, nes atsakovai povedybine sutartimi tik nustatė turto teisinį režimą po sutarties sudarymo, tai yra nukreipė povedybinės sutarties veikimą į ateitį, kad nebūtų pažeistos sutuoktinių turtinės teisės ateityje. Teismas nustatė, kad atsakovė G. S. tiek iki sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo neturėjo ir neturi jokio turto, iki sutarties sudarymo ir po jos sudarymo gauna tokio pat dydžio pajamas iš individualios veiklos. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, neperleido jokio konkretaus turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, sudarydami sutartį atsakovai nenuslėpė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą, ginčijamos sutarties dalimi sutuoktiniai nesprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai, ginčijama sutartimi nebuvo panaikinta ar apribota atsakovų civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis. Teismas sprendė, kad sutartyje nustatomas sutuoktinių turto režimas nedaro įtakos jų mokumui, o byloje nėra jokių kitų įrodymų patvirtinančių, kad atsakovai tapo nemokūs ar jų mokumas sumažėjo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovės naudai, t. y. reiškiant actio Pauliana ieškinį neįrodė visų reikšmingų aplinkybių, todėl ieškinį, kaip nepagristą ir neįrodytą, atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės – pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento povedybinę sutartį sudarytą tarp T. B. ir G. S. ir nepriteisti iš ieškovės VMI prie FM 1210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų G. S.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė teigia, kad iš civilinės bylos Nr.P2-582-952/2014 medžiagos matyti, kad T. B. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis buvo siųsta 2014 m. balandžio 1 d. Grąžinant neįteiktą laišką buvo pažymėta, kad siuntą atsisakyta priimti. Vadovaujantis LR CPK 124 str. 2 dalimi atsisakymas priimti procesinį dokumentą arba pasirašyti dėl jo gavimo prilyginamas procesinio dokumento įteikimui. Vadinasi T. B. ir G. S. apie 2014 m. kovo 19 d. Radviliškio Rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. P2-582-952/2014 sužinojo ne 2014 m. birželio 4 d., o 2014 m. balandžio 1 d., t.y. iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktiniai, sužinoję apie jiems nepalankią Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartį ėmėsi aktyvių veiksmų galimai siekdami išvengti nutarties vykdymo.Apeliantės teigimu, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad VMI prie FM atsisakė nepriemokos išieškojimo neareštuodama T. B. priklausančių transporto priemonių, nes išieškojimo veiksmų aktyvumas nėra šios bylos dalykas, o teismas dėl šio dalyko nerinko įrodymų byloje, todėl nevertino ir negalėjo vertinti išieškojimo veiksmų aktyvumo. Antstolė 2014 m. vasario 4 d. priimdama patvarkymą vykdomojoje byloje Nr.0037/08/00047 pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą būtent dėl gaunamų pajamų dalies nustatymo, bet ne registruoto kilnojamojo turto dalies nustatymo. Išieškotojas neturi teisės, peržengdamas savo kompetencijos ribas, nepagrįstai perdėtai varžyti sutuoktinių teises valdyti savo turtą. Išieškojimas iš darbo užmokesčio reikalauja mažiausiai sąnaudų ir nepagrįstai nedidina vykdymo išlaidų.Apeliantės manymu, teismas visai nevertino sutuoktinių gaunamo darbo užmokesčio skirtumo – T. B. uždirba apie 1332,25 Eur, o G. S. 72,41 Eur. Antstolio vykdomas išieškojimas iš 72,41 Eur ženkliai skiriasi nuo to, kiek būtų galima išieškoti iš 666,13 Eur (T. B. gaunamo darbo užmokesčio G. S. priklausančios turto dalies). 2014 m. gegužės 5 d., sudarius povedybinę sutartį, buvo nustatytas kiekvieno iš sutuoktinių gaunamų pajamų teisinis režimas. Šia sutartimi yra ženkliai pabloginama kreditoriaus VMI prie FM galimybė efektyviai ir greitai išsiieškoti mokestinę nepriemoką. Išieškant tik iš 72,41 Eur žymiai pailgėja mokestinės prievolės įvykdymo terminas.Be to, nurodo, kad teismas visiškai nevertino sutuoktinių būtinybės būtent šiuo metu sudaryti povedybinę sutartį. Teismo posėdžio metu sutuoktiniai nei žodžiu, nei raštu nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų povedybinės sutarties sudarymo būtinybę.Apeliantės teigimu, abi sandorio šalys veikė nesąžiningai, nes joms buvo žinoma, jog antstolis pagal 2014 m. kovo 19 d. nutartį civ. b. Nr.P2-582-952/2014, pradės išieškojimą iš T. B. gaunamo darbo užmokesčio G. S. priklausančios dalies. Sandorio šalys nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų, kad šių pasekmių būtų išvengta.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė G. S. prašo atmesti VMI prie LR FM apeliacinį skundą. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir ieškinys, todėl atsakovė nesutinka su apeliaciniu skundu tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė, sudarydama ginčijamą sutartį, savo kreditorės (ieškovės) teisėtų interesų nepažeidė, nes po sutarties sudarymo atsakovė netapo nemoki, jos turto apimtis nepakito, taip pat konstatavo, kad nebuvo įrodyta, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovės naudai. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad atsakovai buvo nesąžiningi, nes ėmėsi aktyvių veiksmų, kad atsakovė išvengtų skolos mokėjimo ieškovei, be to, atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties, o sudarius sutartį buvo ženkliai pabloginta kreditorės VMI prie LR FM galimybė efektyviai ir greitai išsiieškoti mokestinę nepriemoką, nes išieškant tik iš 72,41 Eur atsakovės pajamų žymiai pailgėja mokestinės prievolės įvykdymo terminas.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliacijos objektą sudaro tik 2014 m. gegužės 5 d. atsakovų T. B. ir G. S. sudarytos povedybinės sutarties dalies, kurioje sutuoktiniai sutarė dėl pajamų iš darbo užmokesčio teisinio režimo, teisinis įvertinimas.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu.Byloje nėra ginčo, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Nustatyta, kad antstolės R. A. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 0037/08/00047 pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-01-08 sprendimą Nr. 6306-19-297 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš G. S.. Byloje taip pat nustatyta, kad įsiteisėjusia 2014-03-19 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi (civilinė byla Nr. P2‑582‑952/2014), buvo nustatyta, kad skolininkei G. S. priklauso ½ dalis jos sutuoktinio T. B. iš darbo santykių gaunamų pajamų. 2014 m. gegužės 5 d. buvo patvirtinta tarp atsakovės G. S. ir jos sutuoktinio T. B. sudaryta povedybinė sutartis, kurios 3 punktu šalys susitarė, kad, be kita ko, po šios sutarties sudarymo bet kokiu būdu įgytas visas turtas yra įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė; iki santuokos sudarymo, taip pat po santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo, taip pat po šios sutarties sudarymo, kiekvieno sutuoktinio gautos pajamos iš darbinės veiklos ar kitos individualios verslo veiklos ir jo asmeninio turto ar įmonės, ūkininko ūkio, įgyto (-s) (registruoto (-s) vieno iš sutuoktinių vardu, draudimo išmokos, pensijos, pajamos iš intelektinės nuosavybės ir bet kokios kitos visos pajamos, taip pat kiekvieno sutuoktinio piniginės lėšos banko sąskaitose, atidarytose vieno sutuoktinio vardu, santaupos, vertybiniai popieriai, skoliniai įsipareigojimai, gautos dovanos ir bet koks kitas panašaus pobūdžio sutarties 3 punkte nenurodytas turtas ir/ar įsipareigojimai, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.Kaip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343-378/2015).Sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą yra įtvirtinta CK 3.83 straipsnio 1 dalyje. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, turi įrodyti, kaip sudarytos povedybinės sutarties ginčijama sąlyga pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises į skolos išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006 AB DnB NORD bankas v. S. L. G. ir A. G.).Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovai povedybine sutartimi, nustatydami turto teisinį režimą po sutarties sudarymo, tai yra nukreipdami povedybinės sutarties veikimą į ateitį, kreditoriaus teisėtų interesų nepažeidė. Ieškovės argumentai, kad išieškojimas ateityje pasunkės dėl atsakovės gaunamų mažų pajamų, yra grįsti prielaidomis, nes byloje nėra duomenų, kad ateityje atsakovė negalės gauti didesnių pajamų, o teisę sutuoktiniams nusistatyti teisinį turto režimą po santuokos sudarymo, kaip jau nurodyta anksčiau, numato įstatymas. Atsižvelgus į tai, spręsti, kad atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį ir joje nustatydami būsimą savo turto teisinį režimą, t. y., pasinaudoję įstatymine teise nustatyti santuokoje įgyto turto teisinį režimą į ateitį, pažeidė kreditorės VMI prie LR FM teisėtus interesus, nėra pagrindo.Vis dėlto, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų povedybinės sutarties sudarymas iš esmės neįtakoja ieškovės turtinių interesų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai povedybine sutartimi tik nustatė turto teisinį režimą po sutarties sudarymo, tai yra nukreipė povedybinės sutarties veikimą į ateitį. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, kadangi povedybinės sutarties 3.4. punkte nurodyta, kad sutuoktiniai sutaria, jog, be kita ko, po santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo, kiekvieno sutuoktinio gautos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų sudaryta povedybinė sutartis yra iš esmės klaidinanti, kadangi sutarties 3.2. punkte aiškiai (paryškintuoju šriftu) nurodyta, jog sutuoktiniai numato, kad turto, įgyto nuo santuokos įregistravimo momento iki šios sutarties įsigaliojimo, teisinio režimo šia sutartimi nekeičia, kai 3.4 punkte numatyta iš esmės priešinga sąlyga dėl įvairių pajamų. Akivaizdu, kad šia povedybinės sutarties nuostata yra pakeičiamas sutuoktinių turto, konkrečiai pajamų, teisinis režimas, tokiu būdu visiškai apribojant ieškovės (atsakovės kreditorės) galimybę išieškoti iš atsakovei priklausiusios (įsiteisėjusia nutartimi nustatytos) jos sutuoktinio gautų pajamų dalies iki povedybinės sutarties sudarymo. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. P2‑1‑766/2016 (šiuo metu sustabdyta iki šios bylos išnagrinėjimo) pagal pareiškėjo T. B. skundą dėl antstolio veiksmų, kurioje pareiškėjas prašo panaikinti 2014-05-22 patvarkymą Nr. R.3-37-1982/2014 vykdomojoje byloje Nr. 0037/08/00047 bei nutraukti išieškojimą jo atžvilgiu pagal G. S. asmeninę prievolę Šiaulių AVMI. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Minėtoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo pradėtas išieškojimas iš skolininkei G. S. priklausančios turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies, t. y. iš dalies skolininkės sutuoktinio gaunamų pajamų iš darbo užmokesčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, povedybinės sutarties nuostata, kuria sutarta pakeisti sutuoktinių iki povedybinės sutarties buvusį turto (pajamų) teisinį režimą, esant priimtai teismo nutarčiai dėl skolininko turto dalies nustatymo, pažeidžia kreditorės teises, nes atsakovė iš esmės sumažino jai priklausančio turto apimtį ir padarė neįmanomą bent dalies prievolės priverstinį įvykdymą iš jai priklausiusių sutuoktinio pajamų santuokos metu iki povedybinės sutarties patvirtinimo.

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 str. 1 d.). Ši sąlyga, visų pirma, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad įtraukti į povedybinės sutarties punktus nuostatos apie tai, kad po santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo, kiekvieno sutuoktinio gautos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, tokiu būdu iš esmės pakeičiant sutuoktinių turto teisinį režimą iki povedybinės sutarties patvirtinimo, atsakovai neprivalėjo, todėl spręstina, kad ši actio Pauliana sąlyga įrodyta.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Kadangi nagrinėjamu atveju sandoris (povedybinė sutartis) buvo sudarytas tarp sutuoktinių, jų nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 d.). Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų nesąžiningumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad ginčijama povedybinė sutartis buvo sudaryta 2014 m. gegužės 5 d., iš esmės iš karto po to, kai Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014-03-19 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014-03-27, nustatė atsakovės turto dalį iš atsakovo gaunamų pajamų iš darbo užmokesčio. Priešingai, toks atsakovų elgesys vertintinas kaip siekis išvengti išieškojimo iš atsakovo T. B. tuo metu gautų pajamų dalies, priklausiusios jo sutuoktinei atsakovei G. S., ir laikytinas nesąžiningu.Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas spręsdamas dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia remiantis actio Pauliana institutu, dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad dalis atsakovų sudarytos povedybinės sutarties, konkrečiai ta dalis, kuria pakeičiamas po santuokos sudarymo iki povedybinės sutarties pasirašymo buvęs atsakovų gautų pajamų iš darbo užmokesčio teisinis režimas, yra negaliojanti, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, pakeičia skundžiamą sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkina iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinami tik iš dalies (ieškovė prašė pripažinti visą ginčijamą sutartį negaliojančia), pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovei iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 800 Eur (CPK 93 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismui prašymų priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų T. B. ir G. S. 2014 m. gegužės 5 d. sudarytos povedybinės sutarties 3.4. punkto dalį, kuria sutuoktiniai sutaria, kad po santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo kiekvieno sutuoktinio gautos pajamos iš darbinės veiklos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752, buveinės adresas: Vilnius, Vasario 16-osios g. 14)“.