Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų laikas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų laikas“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Živitoma“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovė 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė atsakovei pretenziją, kuria pareikalavo atlyginti nuostolius, kuriuos ieškovė patyrė dėl to, jog atsakovė nesinuomojo patalpų sutartą laiką. Atsakovė atsisakė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Ieškovės teigimu, nors nuomos sutartyje buvo numatyta galimybė nuomininkui nutraukti nuomos sutartį anksčiau termino, tačiau atsakovė tokia teise privalėjo pasinaudoti tik laikydamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir šalių bendradarbiavimo principų, atsakovė privalėjo visomis įmanomomis priemonėmis siekti išsaugoti sutartį. Ieškovės nuomone, nuomos sutarties nuostata dėl nuomininko teisės vienašališkai nutraukti sutartį buvo įtraukta į sutartį tik dėl to, kad sutartį būtų galima nutraukti tuo atveju, jeigu nuomininkui nepavyktų verslas. Atsakovės verslas buvo sėkmingas, išsikrausčiusi iš ieškovės patalpų, atsakovė iš karto pradėjo vykdyti tą patį verslą kitose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), todėl toks atsakovės elgesys laikytinas nesąžiningu. Ieškovė teigė, kad pagal atsakovės pageidavimus ir poreikius suremontavo ir įrengė nuomojamas patalpas, dėl to patyrė 11 933,39 Eur išlaidų, į šią sumą neįskaičiuojant ieškovės darbuotojų darbo laiko bei atlyginimo sąnaudų. Ieškovės nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. vienašališko sutarties nutraukimo ir ieškovės nuotolių, kuriuos ji patyrė įrenginėdama patalpas pagal atsakovės pageidavimus. Dėl šios priežasties atsakovė privalo atlyginti ieškovei neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2018 m. balandžio 3 d. ieškovė ir atsakovė sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išnuomojo atsakovei dalį negyvenamųjų patalpų, plane pažymėtų indeksu 2-23, kurių plotas 170 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartyje šalys susitarė, kad atsakovė šias patalpas naudoja nagų dizaino studijai ir su tuo susijusių mokymo klasių veiklai. Nuomos sutarties terminas nustatytas nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad atsakovė 2018 m. rugsėjo 1 d. pateikė ieškovei pranešimą apie sutarties nutraukimą, jame nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 1 d. prašo nutraukti nuomos sutartį ir sustabdyti paslaugų teikimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta nuomos sutartis nutraukta 2018 m. spalio 1 d.

17. Šioje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad dėl prieš terminą atsakovės vienašališkai nutrauktos nuomos sutarties ieškovė patyrė 11 933,39 nuostolių, kuriuos sudaro ieškovės patirtos išlaidos pritaikant (įrengiant) ginčo patalpas atsakovės veiklai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovė teisėtai nutraukė šalių sudarytą nuomos sutartį. Nors sutarties 7.8 punktas suteikė nuomininkui teisę nutraukti sutartį prieš terminą, tačiau pagal tą patį sutarties punktą sutarties nutraukimo atveju atsakovė įsipareigojo mokėti baudą, todėl tai patvirtina, jog už sutarties nutraukimą yra taikoma civilinė atsakomybė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės teisiniams santykiams atsirasti būtina nustatyti visų civilinės atsakomybės sąlygų visumą.

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad atsakovės neteisėti veiksmai civilinės atsakomybės taikymo prasme pasireiškė neteisėtu vienašališku 2018 m. balandžio 3 d. šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimu prieš terminą. Atsižvelgiant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, byloje pirmiausia spręstinas klausimas, ar vienašališkas sutarties nutraukimas prieš terminą nagrinėjamu atveju gali būti vertinamas kaip neteisėti atsakovės veiksmai civilinės atsakomybės taikymo aspektu.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Be to, vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-687/2016). Pažymėtina, kad susitardamos dėl atvejų, kada sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, sutarties šalys įgyvendina sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju 2018 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 7.3 punkte šalys susitarė, kad sutartis nepasibaigus nuomos terminui gali būti nutraukta: a) šalių susitarimu; b) įspėjus kitą šalį ne vėliau kai prieš 30 kalendorinių dienų. Nuomos sutarties 7.8 punkte šalys susitarė, kad nuomininkas turi teisę nutraukti šią terminuotą sutartį prieš terminą, įspėjęs nuomotoją ne mažiau kaip prieš 30 kalendorinių dienų ir sumokėdamas vieno mėnesio nuomos dydžio baudą (arba kaip bauda užskaitomas sumokėtas avansinis vieno mėnesio nuomos mokestis), jei šalys nesutaria kitaip. Aptartų nuomos sutarties sąlygų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuomos sutartyje buvo įtvirtinta atsakovės teisė vienašališkai nutraukti nuomos sutartį prieš terminą laikantis šių sąlygų: 1) įspėti nuomotoją ne mažiau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki numatomo sutarties nutraukimo ir 2) sumokėti vieno mėnesio nuomos dydžio baudą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė įspėjo ieškovę apie sutarties nutraukimą prieš 30 kalendorinių dienų. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis atsakovės 2018 m. rugsėjo 1 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą. Byloje nėra ginčijama ir ta aplinkybė, kad atsakovė yra sumokėjusi sutartyje nurodytą vieno mėnesio nuomos dydžio baudą. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė laikėsi sutartyje nustatyto vienašališko jos nutraukimo pagrindo ir tvarkos, todėl teisėtai prieš terminą nutraukė nuomos sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis, nuomos sutarties 7.3 punkto b) papunktis, 7.8 punktas).

23. Nors nuomos sutarties 7.8 punkte šalys susitarė dėl baudos mokėjimo ir jos dydžio, tačiau sisteminis sutarties sąlygų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog šios pinigų sumos mokėjimas yra viena iš būtinųjų sąlygų atsakovei siekiant pasinaudoti teise vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuomos sutartyje įtvirtinta nuomininko (atsakovės) teisė vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pasinaudojimas šia teise joje numatytomis sąlygomis aptariamu atveju negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti vertinama kaip sutarties pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingas nuomos sutarties sąlygų aiškinimas ir esamos situacijos teisinis vertinimas nebūtų suderinamas su sutarties laisvės principu ir iš jo kylančia šalių teise laisvai susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų ir sąlygų. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė 2018 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, todėl atsakovės neteisėti veiksmai šioje byloje nėra įrodyti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuomojamos patalpos turėjo trūkumų, nors byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Apeliantės teigimu, pasirašydama nuomos sutartį atsakovė pripažino, jog patalpos atitinka jos poreikius, atsakovė faktiškai naudojo patalpas pagal paskirtį ir byloje nepateikė jokių įrodymų, jog dėl patalpų trūkumų grožio paslaugų teikimas nebuvo galimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje atsakovė iš esmės neginčijo aplinkybės, jog nuomojamos patalpos buvo naudojamos sutartyje nurodytai veiklai vykdyti. Iš byloje esančių atsakovės paaiškinimų matyti, kad nuomojamose patalpose nebuvo vėdinimo, kurį buvo žadama įrengti, tačiau tinkamas vėdinimas nebuvo įrengtas. Atsakovė taip pat nurodė, kad patalpose nebuvo šildymo sistemos ir šaltuoju sezonu atsakovei būtų tekę savo sąskaita šildyti patalpas elektros energija, pirkti elektrinius šildytuvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su motyvais, lėmusiais atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti šalių sudarytą nuomos sutartį prieš terminą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje nuomos sutartyje nėra nustatyta sąlygų, pagal kurias atsakovei būtų privaloma nurodyti sutarties nutraukimo prieš terminą motyvus, o sutarties 7.8 punkte įtvirtintos atsakovės teisės nutraukti sutartį prieš terminą įgyvendinimas nėra siejamas su nuomojamų patalpų trūkumais ar ieškovės atliktu sutarties pažeidimu. Pažymėtina, kad byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovė pažeidė nuomos sutarties sąlygas, taip pat nebuvo pareikšta reikalavimų, susijusių su nuomojamų patalpų trūkumais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad faktinės aplinkybės dėl atsakovei išnuomotų patalpų tinkamumo naudoti pagal paskirtį bei šių patalpų trūkumų, nesudaro nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyko ir dėl to šiai bylai minėtos faktinės aplinkybės neturi teisinės reikšmės.

25. Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė nekėlė jokių nuomojamų patalpų įrengimo reikalavimų. Teismas nevertino, kad atsakovės veikla yra susijusi su grožio paslaugų teikimu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 7 punktu, Lietuvos higienos normos 117/2007 „Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis atsakovei buvo būtinas higienos pasas, o viena iš būtinųjų sąlygų jam gauti yra tinkamai įrengtų patalpų turėjimas. Tai patvirtina, kad ieškovė įrengė nuomojamas patalpas pagal specifinius atsakovės poreikius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

26. Šioje byloje ieškovė įrodinėjo, kad savo lėšomis įrengė nuomojamas patalpas pagal specifinius atsakovės išsakytus pageidavimus ir dėl to patyrė 11 933,39 Eur išlaidų. Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus, be kita ko, grindė tuo, kad jokių specialių reikalavimų atsakovė nebuvo išreiškusi, jokių specialių įrengimo darbų ieškovė neatliko. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2018 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nėra sąlygų, kuriose šalys būtų susitarusios dėl ieškovės teisės (ar pareigos) atlikti patalpų įrengimo (pritaikymo) darbus pagal specialius atsakovės reikalavimus. Priešingai, iš nuomos sutarties 6.8 punkto matyti, kad teisė pritaikyti nuomojamas patalpas savo veiklai yra nustatyta nuomininkui, bet ne nuomotojui. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad nuomojamose patalpose atsakovė vykdė grožio paslaugų teikimo veiklą, kuriai teisės aktai nustato specialiuosius reikalavimus, savaime nepatvirtina, jog ieškovė savo lėšomis yra įgyvendinusi atsakovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus patalpų įrengimo reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos pobūdis, jos teisėtumas, taip pat patalpų, kuriose vykdoma ši veikla, atitiktis specialiųjų teisės aktų nustatytiems reikalavimams nėra šios bylos dalykas. Vadinasi, vien tai, kad atsakovės veiklai yra reikalingas higienos pasas, o viena iš būtinųjų sąlygų jam gauti yra tinkamai įrengtų patalpų turėjimas, nepatvirtina ieškovės patirtos žalos fakto.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovės pateikti įrodymai apie medžiagų įsigijimą nepatvirtina jų panaudojimo įrengiant atsakovei išnuomotas patalpas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Atsižvelgiant į tai, kad procesinė pareiga įrodyti žalos faktą ir jos dydį tenka reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pareiškusiam asmeniui, šioje byloje ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad nuomojamos patalpos buvo pritaikytos atsakovės poreikiams ir dėl to ieškovė patyrė 11 933,39 Eur nuostolių.

28. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad įrodinėdama žalos faktą ir jos dydį, ieškovė į bylą pateikė PVM sąskaitas faktūras apie įvairių statybinių medžiagų bei įrankių įsigijimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros gali būti reikšmingos įrodinėjant jose nurodytų medžiagų ir įrankių įsigijimą, tačiau vien šie dokumentai nėra pakankami išvadai, jog šios PVM sąskaitos faktūros yra tiesiogiai susijusios su atsakovei išnuomotų patalpų įrengimu, juolab, kad ieškovei priklauso 846/1000 dalys pastato, kurio bendras plotas yra 3 612 kv. m., iš kurių atsakovei buvo išnuomota tik 170 kv. m. ploto patalpos. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir liudytoju byloje apklausto E. U. paaiškinimai, iš kurių matyti, jog visos sąskaitos buvo atrinktos rankiniu būdu pagal terminą, kuriuo buvo įrengiama negyvenamoji patalpa. Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nuostoliais paprastai pripažįstamos tik realiai patirtos, pagrįstos objektyviai būtinos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2013). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos, t. y. ieškovė neįrodė jos patirtų išlaidų realumo. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 754 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu yra pateikti šias išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai. Kadangi prašoma priteisti 754 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte numatyto maksimalaus dydžio (1 261,39 Eur), atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteisiama 754 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei mažajai bendrijai „Živitoma“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų laikas“ 754 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.