- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-1024-324/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00697-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- R. V., A. J.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-878/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovams A. J. ir R. V. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė patikslintą ieškinį, kuriame iš atsakovo R. V. prašė priteisti 1021,26 Eur (3526,21 Lt) žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo A. J. – 408,50 Eur (1410,48 Lt) žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2011 m. gegužės 11 d. Rusijoje eismo įvykio metu automobilio BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas B. A. D. (B. A. D.) apgadino automobilį PEUGEOT 4007, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį A. V. A.. Automobilio BMW 525 draudimo sutartį su ieškove sudarė A. J.. Ieškovė apie eismo įvykį sužinojo tik 2013 m. sausio 3 d., kreipėsi į draudėją dėl informacijos apie įvykį pateikimo. A. J. nepateikė prašomos informacijos, todėl pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnio reikalavimus. Nors A. J. neigia sudaręs draudimo sutartį bei mokėjęs draudimo įmoką, niekada nebuvo automobilio savininku, 2011 m. sausio 22 d. draudimo sutartis sudaryta jo vardu, 167 Lt draudimo įmoka sumokėta I. K. (C. J.) vardu, nurodant A. J. priklausantį asmens kodą. Patikslinti sutarties sudarymo aplinkybių neturi galimybės, nes draudimo sutartį sudariusi R. S. ieškovės įmonėje nebedirba. Draudimo sutarties pagrindu ieškovė išmokėjo Rusijos Federacijos draudimo įmonei „ERGO RUS“, atlyginusiai žalą nukentėjusiajam, 2042,52 Eur (7052,41 Lt) draudimo išmoką, todėl iš atsakovo A. J. priteistina 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos dalies. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilio BMW 525 savininkas nuo 2011 m. sausio 13 d. buvo R. V., kuris privalėjo apdrausti automobilį civilinės atsakomybės draudimu. Automobilio savininkas ar jo vardu draudimo sutartį sudarantis asmuo laikomas atsakingu už draudikui pateiktų duomenų teisingumą, draudimo sutarties sudarymo teisinės pasekmės tenka automobilio savininkui. R. V. privalėjo patikrinti, ar teisingai sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis jam priklausančiai transporto priemonei BMW 525, todėl A. J. vardu sudaryta 2011 m. sausio 22 d. draudimo sutartis sukelia jam teisines pasekmes. Atsakovas 2011 m. sausio 13 d. automobilį perdavė naudoti Kazachstano piliečiui B. A. D. ir nepranešė ieškovei apie pasikeitusį automobilio valdytoją, todėl pažeidė draudimo sutarties 1.5.1 punkte numatytą pareigą informuoti ieškovę apie pasikeitusią draudimo riziką (dėl automobilio perdavimo kitam asmeniui ieškovė įgijo teisę draudimo įmoką perskaičiuoti arba vienašališkai nutraukti sutartį). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo R. V. priteistina 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos dalies.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, iš atsakovo R. V. priteisė 1021,26 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. birželio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.
Nustatė, kad A. J. nebuvo automobilio BMW 525 savininkas, draudimo įmokos nemokėjo, eismo įvykio metu automobilio nevairavo. A. J. nesudarė automobilio BMW 525 draudimo sutarties, dėl to jis neturi įsipareigojimo ieškovės atžvilgiu. Nesant sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, šio atsakovo atžvilgiu ieškinį atmetė. Minimos transporto priemonės valdotojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaryta R. J. vardu, tačiau draudimo įmoką sumokėjo Rusijos Federacijoje gyvenantis I. K., nurodęs savo vardą ir pavardę bei A. J. asmens kodą. Sutarties sudarymo ir eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo R. V., I. K. automobilį perleidęs 2011 m. sausio 22 d. panaudos sutartimi. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio nuostatas, ieškovei informaciją apie eismo įvykį turėjo pareigą suteikti ne A. J., o transporto priemonės valdytojas, kuriuo yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę, juo taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 17 punktas). Nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininkas buvo R. V., teisėtas naudotojas pagal panaudos sutartį – I. K., faktinis valdytojas eismo įvykio metu – B. A. D.. Pagal tuo metu galiojusios TPVCAPDĮ redakcijos 4 straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsakovo transporto priemonės savininkas. Pagal draudimo sutarties 1.6.1 punktą automobilio negalima naudoti užsienyje ilgiau nei 45 dienas, tačiau R. V. automobilį perdavė naudotis trims metams, be to, leido ja naudotis užsienyje su teise perleisti tretiesiems asmenims. Sprendė, kad dėl R. V. veiksmų automobilio draudimo rizika pasikeitė, tačiau jis neįvykdė draudimo sutarties 1.5.3 punkte numatytos pareigos apie tai informuoti draudiką, taip pažeisdamas draudimo sutartį. Regresu reikalaujama grąžinti išmoka atitinka civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. nustatytas draudėjo pareigos pranešti apie sąlygų pasikeitimą pažeidimas, priežastinis ryšys su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas R. V. nurodo, kad su sprendimu nesutinka.
Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė procesines teisės normas, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176-178 str., 185 str., 263 str. 1 d.).
Neteisėtai nuspręsta dėl neįtrauktos į bylą J. V. teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p., 360 str.). Teismas neįvertino ir netyrė aplinkybės, kad automobilis jungtinės nuosavybės teise priklauso abiems sutuoktiniams – atsakovui R. V. ir J. V., todėl dalyvauti byloje bendraatsakove privalėjo įtraukti J. V.. Proceso teisės normų pažeidimai reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso, todėl jų ištaisyti aukštesnės instancijos teisme neįmanoma. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, nepriklausomai nuo skundo turinio, ex officio priklauso teismui, konstatavus tokius pagrindus, sprendimas visada naikinamas (nors skunde šalys to ir neprašo), o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2012.)
Teismo sprendimas turi įtakos eismo įvykį sukėlusio B. A. D. pareigoms, tačiau jis neįtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Atsakovas R. V. prarado galimybę teikti jam regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
Prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad teismas nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytas pirmos instancijos teisme. Pirmos instancijos teisme atsakovas nereiškė reikalavimo įtraukti sutuoktinę solidaria skolininke, kadangi veikė savo sutuoktinės pritarimu (CK 3.92 str.), trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje neprašė įtraukti eismo įvykį sukėlusio B. A. D.. Ieškinys A. V. pareikštas dėl to, kad jis, kaip automobilio savininkas, netinkamai vykdė TPVCAPDĮ reikalavimus informuoti draudiką apie automobilio savininko pasikeitimą ir padidėjusią riziką. Jam atsakomybė kyla kaip transporto priemonės savininkui ir faktiniam draudėjui. Vien faktas, jog B.A. D. yra kaltas dėl eismo įvykio, nesuteikia atsakovui atgręžtinio reikalavimo teisės. Šis asmuo panaudos sutartimi neprisiėmė jokių pareigų, dėl kurių netinkamo vykdymo R. V. būtų įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę. R. V. panaudos sutartimi leido jam priklausančia transporto priemone naudotis užsienyje ne tik I. K., bet ir tretiesiems asmenims, todėl jie sutartinių įsipareigojimų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš atsakovo – transporto priemonės, kurios valdytojo civilinę atsakomybę apdraudė ieškovė, savininko – pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį priteisus atlyginti pusę nuostolių ieškovei, sumokėjusiai 2042,52 Eur (7052,41 Lt) draudimo išmoką Rusijos Federacijos draudimo įmonei „ERGO RUS“, kuri nukentėjusiajam atlygino žalą, padarytą atsakovui priklausančia transporto priemone, nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – transporto priemonės bendraturtės atsakovo sutuoktinės bei įvykio kaltininko – teisių ir pareigų.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Nesutiktina su apeliantu, kad jo nurodyti asmenys privalėjo dalyvauti byloje bendraatsakovu ir trečiuoju asmeniu. Sprendžiant dėl abiejų apeliacinio skundo pagrindų pažymėtina, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų jo civilinės atsakomybės ieškovei pagrindų, kylančių iš TPVCAPDĮ ir draudimo sutarties.
Automobilio panaudos sutartyje, kurią su I. K. sudarė apeliantas, nurodyta, jog neatlygintinai naudotis perduodamas automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso apeliantui ir jo sutuoktinei J. V.. Šis sandoris yra patvirtintas notaro. Remiantis CK 3.92 straipsnio 3 dalimi preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo metu apeliantas neišreiškė pageidavimo dėl sutuoktinės įtraukimo dalyvauti bylos procese, apeliaciniame skunde nenurodė jos civilinės atsakomybės pagrindų, sutuoktinės nedalyvavimo bylos procese nesiejo nei su viena bendro turto valdymo ar atsakomybės ieškovei aplinkybe. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netyrė su bendrosios jungtinės nuosavybės teise susijusio panaudos sutarties aspekto ir tai yra šiurkštus procesinės teisės normų pažeidimas, vertintinas kaip nekonkretus. Ginčijamu sprendimu dėl apelianto sutuoktinės teisių ir pareigų nėra nuspręsta.
Dėl trečiųjų asmenų privalomo dalyvavimo byloje spręstina, vadovaujantis CPK 47 straipsniu ir kasacinio teismo praktikoje suformuluomis apeliacine tvarka vertinamai bylai aktualiomis nuostatomis dėl teismo pareigos įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, ir jų neįtraukimo į bylą procesinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-17/2011 pagal ieškovo UAB ,,Beltateksas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Beltateksas“ ieškinį atsakovams UAB ,,Sarteksas“, UAB ,,Autooazė“, A. S. firmai dėl juridinio asmens valdymo organo sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir draudimo atlikti veiksmus yra konstatavusi, kad „... materialusis trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), dalyvavimo byloje pagrindas - jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi; nors šie asmenys nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, jog išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva. Antra, CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą; aptartos įstatyminės nuostatos reiškia ir tai, kad, kvalifikuodamas ginčo materialius teisinius santykius, teismas turi įvertinti ir tuos teisinius ryšius, kurie ginčo šalis sieja su kitais asmenimis bei materialiosios teisės normas, kuriose nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Trečia, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“; nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai; taigi absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokių įstatymo nustatytų teisinių pasekmių teismo sprendimas jam sukėlė.“
Panaudos sutarties 3 punktu jos šalys susitarė, jog panaudos gavėjas turi teisę leisti naudotis šiuo automobiliu trečiajam asmeniui, likdamas atsakingas automobilio savininkui. Taigi, sutartiniu pagrindu civilinė atsakomybė apelianto atžvilgiu galėtų iškilti ne skunde nurodomam autoįvykio kaltininkui, o panaudos gavėjui I. K., tačiau ginčijamu teismo sprendimu nenuspręsta nei dėl I. K. sutartinių teisių ir pareigų, nei dėl jokių autoįvykio kaltininko B.A. D. teisių ir pareigų, kylančių iš delikto. Deliktinę pastarojo asmens atsakomybę šiuo atveju lemia ne teismo sprendimas, o autoįvykio aplinkybės, todėl autoįvykio kaltininko nedalyvavimas šios bylos procese neeliminuoja apelianto teisės reikalauti žalos atlyginimo iš B.A. D..
Kadangi apeliacine tvarka vertinamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo paveikta neįtrauktų į procesą asmenų teisinė padėtis, nėra pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Apelianto nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2 punkte numatytais pagrindais, todėl jis nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
nutaria:
Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.