- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-115/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė, Linas Žukauskas
- Nukentėjusysis
- V. Č.
- Kaltinamasis
- A. G.
- Advokatai
- Saulius Juzukonis, Edmundas Būbelis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos R. G.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme.
A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 1994 metų balandžio 19 d. apie 23 valandą miške, esančiame prie (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje D. T. žemės sklype, viršydamas iš anksto aptartas smurto naudojimo ribas, išėjo už susitarimo kartu su G. S., G. J. ir G. M. daryti savavaldžiavimą bei neteisėto laisvės atėmimo veiksmus ribų, tyčia, kankindamas itin žiauriai, nužudė negalinčius pasipriešinti ir esančius bejėgiškos būklės kitus du žmones, t. y. A. G., būdamas įsitikinęs, kad R. A. ir Z. V. 1993 metų gruodžio mėnesio 13-16 dienomis iš jo motinai – A. A. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno pats A. G., tariamai pagrobė broliui A. G. priklausančius pinigus – maždaug 14–16 tūkstančių litų įvairia valiuta, dėl ko pastarajam pašlijo sveikata – susirgo depresija ir, siekdamas minėtą pinigų sumą atgauti bei už jų vagystę ir brolio A. G. ligą atkeršyti – sukeliant fizines kančias bei psichinį diskomfortą R. A. ir Z. V., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. S., G. M. ir G. J., panaudodamas psichinį bei fizinį smurtą, taip sukeldamas pavojų nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, neteisėtai prievarta atėmė žmonėms – Z. V. ir R. A. laisvę ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos bei panaudodamas nukentėjusiųjų – Z. V. ir R. A. atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – brolio A. G. tikrą teisę – į nuosavybės teise priklausančius maždaug 14–16 tūkstančių litų įvairia valiuta, tačiau nepasiekęs norimo rezultato, Z. V. ir R. A. nužudė, o būtent:
A. G., vykdydamas kruopščiai parengtą savo nusikalstamos veikos planą, 1994 m. balandžio 19 d., apie 11 valandą bendrabučio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), G. S., G. J. ir G. M. paprašė, kad pastarieji jam iš tariamų broliui A. G. priklausančių pinigų pagrobėjų, panaudojant fizinį bei psichinį smurtą, padėtų atgauti pavogtus pinigus. G. S., G. J. ir G. M. suprasdami, kad jie A. G. nurodytiems R. A. ir Z. V. darys poveikį savo buvimu, saugos juos, o esant tam tikroms aplinkybėms pavartos ir fizinę jėgą, A. G. prašymą priėmė. 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandą G. M., G. J., G. S. ir A. G., pastarajam įgaliojimo pagrindu vairuojant automobilį VAZ 21063, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį N. R., iš Kauno m. atvyko pas E. B. (G.) – Z. V. sugyventinę, gyvenančią (duomenys neskelbtini), kur G. J. su G. M. pasiliko laukti automobilyje, o A. G. su G. S. nuėjo į E. B. (G.) butą. G. S. pasiliko laiptinėje prie buto durų, o A. G., įėjęs į butą, neturėdamas tam jokių įgaliojimų, atliko kratą ieškodamas Z. V. ir jo neradęs, kartu su G. S. grįžo į automobilį. A. G. kartu su G. S., G. J. ir G. M., tęsdamas Z. V. ir R. A. paieškas, 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandą juos pamatė kelio posūkyje šalia namo Nr.101, esančio (duomenys neskelbtini), kur A. G., G. S., G. J. ir G. M. Z. V. ir R. A. atžvilgiu panaudoję fizinę jėgą – sugriebę už drabužių juos įstūmė į nurodytą automobilį VAZ 21063 ir susodino ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo G. M. su G. J.. Ant automobilio priekinių sėdynių atsisėdo A. G. su G. S.. A. G. kartu su G. S., G. J. ir G. M. automobiliu VAZ 21063, kurį vairavo A. G., Z. V. ir R. A. atvežė į mišką, esantį šalia (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų rankas surišo virve, kitam – surakino antrankiais ir pririšo prie medžių bei suguldė ant žemės. G. S., G. J. ir G. M. aukas saugant, kad nepabėgtų, A. G., suvokdamas, kad suduotų smūgių skaičius sukelia kančias nukentėjusiesiems, maždaug nuo 20 valandos iki 23 valandos R. A. ir Z. V. rankomis mušė į įvairias kūno vietas, grasino susidoroti tyrimo nenustatytu ginklu atimant jiems gyvybes ir reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus bei juos gražinti, tačiau pastarieji savo kaltę neigė. A. G., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas Z. V. ir R. A. dar labiau įbauginti ir taip psichiškai juos paveikti, kad pastarieji prisipažintų pagrobę pinigus ir juos grąžintų, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M., pasikeisdami, A. G. atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. iškasė duobę, atrišo nukentėjusiuosius nuo medžių ir A. G. įsakius, Z. V. su R. A. sulipo į duobę. A. G. Z. V. ir R. A. atžvilgiu toliau tęsė psichinį smurtą, grasindamas jiems atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu ginklu atimti gyvybes, t. y., kad jeigu pastarieji neprisipažins pagrobę pinigus ir jų negražins, tai juos nušaus, tačiau R. A. ir Z. V. ir toliau neigė savo kaltę. Tuo metu vienas iš nukentėjusiųjų iš virvių išsilaisvino rankas, iššoko iš duobės ir į A. G., G. M., G. S. bei G. J. šaudydamas iš revolverio bėgo nuo pastarųjų. Tada A. G., G. M., G. S. ir G. J. nukentėjusįjį pagavo, G. M. sudavus kelis smūgius į nugarą, vėl surišo virve rankas ir įstūmė atgal į duobę. A. G., toliau tęsdamas aukų atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, išėjo už susitarimo tarp G. M., G. S. ir G. J. ribų ir viršijęs iš anksto aptartas fizinio bei psichinio smurto naudojimo ribas, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į vieną iš nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. prašyti, kad pastarasis jo pasigailėtų, už ką A. G. žadėjo atiduoti tariamai pagrobtus pinigus, tačiau A. G., ištaręs, kad ,,nėr išeities, reikia dėt ir kitą”, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į antrą nukentėjusįjį. A. G., būdamas įsitikinęs, kad Z. V. ir R. A. negyvi, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M. A. G. atsivežtu kastuvu bei rankomis pradėjo aukas užkasinėti. Užkasinėjant vienas iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. A. G. galvodamas, kad Z. V. ir R. A. dar gyvi ir suvokdamas, kad gyvybė nukentėjusiesiems bus neišvengiamai atimta itin žiauriai ir kankinančiai, besikeliantį bei kitą nukentėjusįjį subadė atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu peiliu, padarydamas tyrimo metu nenustatytą skaičių dūrių bei pjautinių žaizdų, t. y. sąmoningai pasirinko tokį itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.
Be to, A. G. buvo kaltinamas tuo, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą neveikimą, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, o būtent:
A. G. 2006 m. kovo 22 d., nuo 16 valandos iki 19 valandos Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, esančiose Kosciuškos g. 1, Vilniaus m., norėdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė – suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamą teisėtą neveikimą, t. y. už tai, kad jis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu paršo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte, ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą dvidešimčiai metų;
A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti A. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvidešimčiai metų, bausmę atliekant kalėjime.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 1994 m. spalio 25 d. iki 1994 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. lapkričio 22 d.
Priteisti iš A. G. A. A. naudai 1000000 Lt ir I. V. naudai 500000 Lt.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. G., neteisingai ir prieštaringai įvertino faktines bylos aplinkybes bei betarpiškai teisme išnagrinėtus įrodymus, netinkamai įvertino bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. G., kaltinančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, o kai kurių įrodymų visai nevertino arba iškraipė jų prasmę, tokiu būdu pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų V. V., E. B. (G.), R. V., V. K. parodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad iš šių asmenų parodymų neaišku, ar A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. buvo realūs. Tai, kad A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. juos ,,nužudyti“ , ,,pakasti po velėna“ buvo realūs patvirtina liudytojos E. B. parodymai apie tai, kad dėl grasinimų Z. V. kreipėsi į Marijampolės PK, policijos darbuotojai jam davė mikrofoną, kad pastarasis įrašytų A. G. grasinimus. Prasidėjus grasinimams Z. V. savigynai įsigijo ginklą, kurį laikė spintoje. Liudytojas O. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad Z. V. paprašė jo nukopijuoti iš policijos gauto diktofono įrašą į paprastą kasetę. O. O. teigimu, perrašinėdamas įrašą, jis iš smalsumo paklausė įrašo pradžią, kur išgirdo Z. V. klausiant A. G. ,,kam siuntinėji žmones pas mane?“, A. G. į tai atsakė, kad ,,siuntinėsiu, kol neatiduosi pinigų“. O. O. savo parodymus patvirtino teisme.
Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo V. Č. parodymais ir jos pateiktu garso kasetėje įrašytu A. G. pokalbiu su R. A. ir kitais asmenimis, kurio metu A. G. atvirai grasina nužudyti Z. V.. A. G., teisme išklausęs įrašą, patvirtino, kad įraše įrašytas jo ir R. A. pokalbis bei paaiškino, jog kalbėdamas su R. A. norėjo sudaryti įspūdį, kad jis tvirtas, todėl kalba net apie nužudymą. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai garso kasetėje išsakytus A. G. grasinimus vertino kaip ,,pokalbį apie draugystę, šeimą, tame tarpe, kiek suprantama ir pavogtus pinigus“. Apeliantė nurodo, kad teismas, savo abejones dėl garso kasetėje įrašytų grasinimų grįsdamas ir 2006 m. lapkričio 6 d. specialisto išvadoje duota tikėtina, o ne kategoriška išvada, bei ignoruodamas ir atmesdamas garso kasetėje įrašytą pokalbį, kaip įrodymą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo išaiškinimui, kad tuo atveju, kai specialisto išvadoje (ekspertizės akte) yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) išvados davimo priežastys, specialisto aktas (ekspertizės aktas) yra išsamus ir nėra pagrindo skirti naują tyrimą (ekspertizę), t. y. juo netikėti.
Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo A. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad jam pateiktoje kompiuterinėje plokštelėje įrašytas pokalbis vyksta pagrinde tarp A. G. ir R. A. dėl pinigų vagystės. A. R. parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys – garso kasetėje įrašytas pokalbis, specialisto išvada, liudytojos V. Č. ir paties A. G. parodymai.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad byloje yra du liudytojai Nr. 1-05 ir Nr. 2-05, kuriems taikomas anonimiškumas, tačiau jie teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Teismas, nepatikrinęs anonimiškumo pritaikymo šiems liudytojams pagrįstumo bei nenurodydamas motyvų, visiškai nevertino liudytojo Nr. 2-05 parodymų, o dėl liudytojo Nr. 1-05 konstatavo, kad ,,susipažinus su įslaptinto liudytojo Nr. 1-05, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolu bei priedais, nustatė, kad ji surinkta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, todėl šia medžiaga, priimant nuosprendį nesivadovaujama“.
Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ įtvirtintą nuostatą, jog nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, turi sudaryti logišką visumą, nenurodydamas visų ikiteismini tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, praleisdamas bylai svarbias aplinkybes, jas išdėstė nenuosekliai. Teismas, neįvertinęs situacijos, kuri buvo iki R. A. ir Z. V. nužudymo bei po jų nužudymo, neanalizavęs liudytojų A. Š., V. J., R. K., A. D., G. S. parodymų atsiradimo aplinkybių ir priežasčių, bei jų nemotyvuodamas, nuosprendyje konstatavo, kad ,,byloje yra ir kitų asmenų parodymai, kurie nepaneigti bylos nagrinėjimo metu, kad minėtus asmenis po 1994 m. balandžio 19 d. matė“.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos duomenų matyti, kad 1994 m. rugpjūčio 29 d. Marijampolės PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto R. A. ir Z. V. laisvės atėmimo, A. G. buvo sulaikytas 1994 m. spalio 25 d., 1994 m. spalio 28 d. jam paskirta kardomoji priemonės – suėmimas. Taip pat nustatyta, kad A. G. per tą laiką Alytaus PK areštinės kameroje nuo 1994 m. spalio 27 d. iki 1994 m. spalio 30 d. ir nuo 1994 m. spalio 31 d. iki 1994 m. lapkričio 2 d. sėdėjo kartu su V. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 2-05, kuriam taikytas anonimiškumas, parodė, kad maždaug 1994 m. Alytaus PK areštinėje kartu su juo vienoje kameroje sėdėjo V. Š. ir asmuo iš Kalvarijos prisistatęs ,,G.“. Sėdėdamas kameroje ,,G.“ labai pergyveno, kad kažkokie jo draugai, esantys laisvėje ,,neskiltų“, t. y. kam nors neprasišnekėtų apie dviejų žmonių nužudymą, matė, kaip ,,G.“parašė raštelį, kurį perdavė išeinančiam į laisvę V. Š. ir prašė, kad raštelį pastarasis perduotų ar tai draugams, esantiems laisvėje, ar tai broliui. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas Nr. 2-05, kuriam taikomas anonimiškumas, atpažino A. G. ir parodė, kad tai tas pats asmuo, apie kurį davė parodymus apklausos metu. Prokurorės teigimu, šie duomenys patvirtinami:
– liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis patvirtino akistatos su V. Š. metu, kad 1994 m. rudenį, pas jį atvažiavęs V. Š., paprašė parodyti, kur gyvena G. šeima, nes nori kažką atiduoti. A. Š. sakė, kad nelaisvėje buvo susitikęs su A. G. ir, kad dėl to jam reikia nuvykti pas A. G. šeimą;
– liudytojo V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad po akistatos su R. K. prisiminė, jog 1994 m. spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje Alytaus PK areštinės vienoje kameroje sėdėjo kartu su A. G., prisimena, kad jam iš areštinės išeinant į laisvę, A. G. įdavė raštelį, kurį paprašė nuvežti į Kalvariją ir perduoti broliui, ką jis ir padarė;
– liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad 1994 m. spalio mėnesį Klaipėdoje nebuvo ir R. A. nematė, pas jį buvo atvykę T. G. ir R. K., kuris prašė duoti melagingus parodymus, kad jis su R. K., būdami Klaipėdoje, matė R. A.;
– liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad galimai 1994 m. vasaros pabaigoje T. G. jo paprašė policijos pareigūnams duoti melagingus parodymus apie tai, jog, neva, jis kartu su V. J. R. A. matė Klaipėdos mieste, taip jis ir padarė, nors iš tikrųjų tada su V. J. R. A. nematė. T. G. duoti tokius parodymus jo prašė todėl, kad tuo metu T. G. brolis A. G. buvo suimtas, o jo tokie melagingi parodymai A. G. turėjo padėti išeiti į laisvę. V. J. sutiko duoti policijos pareigūnams analogiškus melagingus parodymus.
Prokurorė pažymi, kad byloje atsiradus šiems dviejų liudytojų – R. K. ir V. J. melagingiems parodymams, Marijampolės MR PK kvotos jaunesniojo inspektoriaus R. U. nutarimu 1994 m. lapkričio 4 d. kardomoji priemonė – suėmimas A. G. panaikinta ir jis paleistas į laisvę.
Prokurorė nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu R. K. pakeitė parodymus, motyvuodamas tuo, kad 1994 m. duoti parodymai yra teisingi, o ne melagingi, kad jis 1994 m. Klaipėdoje matė R. A., o vėlesni jo duoti parodymai yra išgauti policijos pareigūnų jo atžvilgiu naudojant fizinį – psichologinį smurtą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo žodžius. Taip pat R. K. paneigė parodymus apie laiško, adresuoto E. D., kurį 2004 m. lapkričio 23 d. Alytuje pas jį išėmė pareigūnai, paėmimo faktą, parodė, kad, kai buvo suimtas, savo mamai laiškų per E. D. nesiuntė; Ž. Ž. nepažįsta; laiškas, adresuotas E. D. su atgaliniu adresu Ž. Ž. jam galėjo būti pamestas. Tačiau, anot prokurorės, liudytojo R. K. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai paneigiami tokiais duomenimis, kurių teismas nevertino, konstatuodamas, kad „nesuprantama, kokiu pagrindu kaltintojas išplėstinai aiškina laiško turinį,,: liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu duotais parodymais; liudytojos L. Š. parodymais apie tai, kad R. K. niekada jos neprašė, kad ji duotų melagingus parodymus policijos pareigūnams, jog R. A. ir Z. V. dingus, vieną iš jų ji matė; Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo raštu, kuriame nurodyta, kad Ž. Ž. ir R. K. kameroje Nr. 157 buvo laikomi kartu nuo 2004 m. spalio 11 d. iki 2004 m. spalio 26 d.; Alytaus miesto ir rajono PK VPTS Areštinės konvojaus grandies postinio T. L. pranešimu apie tai, kad 2004 m. lapkričio 23 d., apie 10.30 val. atliekant kratą 6 kameroje pas R. K. buvo rasti laiškai; 2004 m. lapkričio 23 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad R. K. pareigūnams pateikė voką su laiškais ir dokumentų (voko su laišku) apžiūros protokolu. Išanalizavus laiškų turinį, matyti, kad vienas laiškas adresuotas R. K. motinai su aiškiais nurodymais kitą laišką perduoti A. G., informuoja, kad pareigūnai intensyviai ieško įrodymų byloje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir duoda kitus nurodymus. Todėl, prokurorės nuomone, nekyla abejonių, kad kitas laiškas yra skirtas, būtent, A. G., jame R. K. A. G. užtikrina, kad tyli ir tylės, informuoja, kad laisvėje yra žmonės, kurie duoda parodymus byloje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo. Prokurorės teigimu, nesuprantama, kuo remiantis teismas nuosprendyje, atmesdamas paminėtus laiškus, kaip įrodymus, nurodo, kad „susipažinus su laiškais, duomenų rodančių, kad laiškai skirti A. G. nenustatė. Jokių pavardžių laiškuose nėra ir grįsti kaltinimą konkrečiam asmeniui negalima...“.
Prokurorės teigimu, R. K. teisme duoti parodymai paneigiami ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada Nr. 6223, kuria nustatyta, kad rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,Sveika Mama...“, esantys ant vieno langeliais popieriaus lapo yra atlikti vieno ir to paties asmens ranka, t. y. R. K.; liudytojo E. D. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad R. K. 1994 m. maždaug rugpjūčio mėnesį jam buvo atsiuntęs du laiškus, kuriuose rašė, kad yra sulaikytas. Jam skirtame pašte buvo jo motinai O. K. adresuotas laiškas, kurį jis neskaitęs, perdavė R. K. motinai; liudytojo Ž. Ž. teisme duotais parodymais, kad su R. K. kartu sėdėjo. 1994 m. galėjo būti, kad ant voko užrašė adresą. Užrašinėdamas adresą kitoje voko pusėje užrašė savo adresą, nes kai savo laišką rašė, sumaišė. Tačiau Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 6223, nurodyta, kad rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,E. D.“ ir pasibaigiantys įrašais ,,LT–01108“, esantys ant voko, ir rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,Labas žmogau...“, esantys ant dviejų langeliais popieriaus lapų, yra atlikti vieno ir to paties asmens ranka. Tai patvirtina, kad vienas laiškas parašytas R. K. ranka, kitas laiškas ir adresas ant voko – Ž. Ž. ranka; 2004 m. lapkričio 16 d. ir 2004 m. lapkričio 19 d. slapto sekimo metu jo paties duotais parodymais; 1994 m. lapkričio 4 d. įtariamojo padarius nusikaltimą sulaikymo protokolu, kuriame užfiksuota, kad R. K., įtariant padarius nusikaltimą, numatytą BK 131 straipsnio l dalyje (sena redakcija) buvo sulaikytas 1994 m. lapkričio 4 d., 21:00 val. ir 1994 m. lapkričio 7 d. nutarimu paleistas į laisvę 1994 m. lapkričio 7 d., 21:00 val.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2004 m. lapkričio16 d. vyr. tyrėjo E. G. surašytas slapto sekimo protokolas ir priedas, surašyti pažeidžiant tiek Baudžiamojo proceso kodekso, tiek ir teismo nutartyje nurodytus leistinus veiksmus. Šie teismo motyvai paneigiami bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad prokuroro 2004 m. spalio 26 d. prašymu ir teismo tos pačios dienos nutartimi „Dėl tyrimo, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikimo ir slapto sekimo“, vadovaujantis BPK 158 straipsniu ir 160 straipsniu, vyr. tyrėjui E. G. leista atlikti R. K. atžvilgiu veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės ir vykdyti jo slaptą sekimą. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, teismo nutartyje nėra nurodyta teismo nutartimi leistinų veiksmų atlikimo vieta. Prokurorės teigimu, pagal teismo 2004 m. spalio 26 d. nutartį atliktų veiksmų metu gauti duomenys ir surašyti slapto sekimo protokolai atitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir turi būti vertinami, kaip įrodymai.
Prokurorė skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišnagrinėjo ir nepasisakė nei dėl teisiamajame posėdyje ištirto 2006 m. kovo 28 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole ir 2006 m. vasario 16 d. suvestinėje Nr. 1 užfiksuoto pokalbio tarp T. G. ir A. G., nei dėl jų įrodomosios reikšmės, nuosprendyje taip pat neišnagrinėti dėl šio pokalbio teisme duoti T. G. ir A. G. parodymai, kuriais jis patvirtina, kad šiame įraše kalba jo broliai. Anot prokurorės, būtent, šis pokalbis, kurio metu A. G. kyla mintis pateikti pareigūnams informaciją, jog „kažkokia moteris, kurią galima surasti, jų motinai neva sakė, kad „tuos veikėjus“, t. y. Z. V. ir R. A. matė gyvus Kaliningrade, turguje, ir taip paliudytų priešingai. Jai taip paliudijus „byla būtų baigta“, su kuo T. G. sutinka, paaiškina liudytojo A. Š. parodymų, kurie paneigiami liudytojų B. S. ir D. M. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu duotais parodymais, atsiradimo byloje aplinkybes.
Prokurorė nurodo, kad 2006 m. birželio 27 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas anoniminis laiškas apie tai, kad sena Kalvarijos gyventoja „girdi“, jog yra ieškomas R. A. ir jo draugas. Ji žino, kad R. A. prieš 8–9 metus gyveno Vokietijoje, nes jos sūnus su draugais buvo Kaliningrade turguje, kur R. A. matė prekiaujant cigaretėmis. Anonimas rašo, kad yra blogos sveikatos, sunkiai vaikšto. Savęs neįvardija, kadangi bijo „su prokuratūra turėti reikalų“ ir nenori, kad ją „tampytų po prokuratūrą“. Šių duomenų teismas net nevertino, motyvuodamas, kad jie neturi įrodomosios reikšmės. Tačiau, patikrinus anoniminiame laiške nurodytus faktus, paaiškėjo, kad R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir iš Palangos oro uosto PKP išvyko į Vokietiją Bilundo miestą. Minėto piliečio dokumentų patikrą vykdė Pakrančių apsaugos rinktinės, Palangos užkardos pareigūnas A. D.. Teismas nuosprendyje klaidingai, iškraipydamas liudytojų A. D. ir G. S. parodymų prasmę, nurodė, kad liudytojo A. D. duotus parodymus patvirtina liudytojas G. S. bei kiti byloje esantys duomenys. Iš ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų liudytojo G. S. parodymų seka, kad R. A. asmens duomenys į sistemą buvo įvesti rankiniu būdu (neskanuojant dokumento). Duomenys apie R. A. sienos kirtimą 2000 m. gegužės 28 d., 13 val. 19 min. 10 s. įvesti iš darbo vietos kompiuteriu WS72105, kuri skirta specialiems patikrinimams atlikti ir, kurioje paprastai sienos kirtimo tikrinimai neatliekami, t. y. kompiuteris stovi kitoje nei pasienio tikrinimams atlikti skirti kompiuteriai, be to šis kompiuteris negali būti sujungtas su dokumentų skeneriu. Prokurorė pažymi, kad tesimo nuosprendyje nėra nurodyto liudytojo parodymų dalies, kad „pareigūnas rankiniu būdu įvedęs duomenis pamatė, kad R. A. ieškomas Marijampolės PK, kaip dingęs be žinios. Nusiuntęs užklausimai spec. paiešką, gavo sutapimą, kad jis buvo paieškomas, tačiau pareigūno buvo traktuojama, kad šie duomenys nesutapo su tuo asmeniu. Todėl, pagal sistemos duomenis – R. A. išvyko. Jei asmuo neturėjo paso, išvykti jis negalėjo. Liudytojas A. D. parodė, kad duomenys įvedimui į VSAT imdavo iš paieškomų asmenų sąrašų, kuriuos siųsdavo Klaipėdos rinktinė. Būtent R. A. „netyčia buvo įvestas“, t. y. užregistruotas, kaip vykstantis į Vokietiją. Į nukentėjusiosios klausimą atsakė, kad „jei asmens pasas namuose, be paso išskristi, kirsti sieną asmuo negali“. Be to, anot prokurorės, teismas, vertindamas liudytojo A. D. parodymus, nenurodė to fakto, kad asmens dokumentų išrašymo centro prie VRM ir Migracijos departamento prie VRM duomenimis nustatyta, kad R. A. Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. – 1999 m. liepos 7 d.. Dėl naujų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų minėti piliečiai nesikreipė. Šiems piliečiams nepakeitus pasų, jie 2005 m. lapkričio 28 d. automatiniu būdu sistemoje buvo paskelbti negaliojančiais. Prokurorės teigimu, tą faktą, kad 2000 m. gegužės 28 d. nei Z. V., nei R. A. niekur neišvyko, patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys: VĮ tarptautinio Palangos oro uosto raštai; aviakompanijos „Lietuva,, skrydžio TT 422 PLQ–BLL keleivių sąrašų apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuota, kad 2000 m. gegužės 28 d. reisu Palanga – Bilunda skrido 10 žmonių, tarp kurių R. A. nepažymėtas, Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus raštas apie tai, kad ambasada duomenų apie vizų išdavimo Z. V. ir R. A. neturi, Vokietijos Federacinės Respublikos telefakso duomenys apie tai, kad nuo 1996 m. sausio mėn. nei R. A., nei Z. V. neprašė ir negavo jokios vizos įvažiavimui į Vokietiją, Danijos Karalystės ambasados raštas apie tai, kad nuo 2002 m. iki 2006 m. imtinai nei R. A., nei Z. V. nesikreipė į Danijos ambasadą dėl gyvenimo ir darbo leidimo, Muitinės departamento duomenys apie tai, kad Lietuvos muitinės duomenų bazėse nėra užfiksuota informacijos apie R. A. ar jo gabentoms prekėms/daiktams atliktą muitinį tikrinimą, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento raštas apie tai, kad nuo 2001 m. patikrinus gaunamų–siunčiamų dokumentų registracijos duomenų bazę nustatyta, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas informacijos apie R. A. ir Z. V. neturi, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštas apie tai, kad informacijos apie R. A. ir Z. V., pradedant 1994 m., neturi, Policijos departamento prie VRM viešosios policijos valdybos pažyma apie tai, kad nuo 1994 m. pagal kompetenciją apie R. A. ir Z. V. jokios informacijos neturi.
Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad 1994 balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį buvo įsodinti pavartojant smurtą, taip pat su išvada, kad A. G. dėl R. A. ir Z. V. nužudymo grįstas nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nesant nusikaltimo įrankių, nesant R. A. ir Z. V. lavonų. Prokurorės teigimu, teismas nuosprendyje liudytojų K. M., R. L., R. V., V. K. ir M. M. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus jų parodymuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis jų parodymus atmetė – vertino kritiškai ir A. G. naudai. Anot prokurorės, neaišku dėl kokių priežasčių teismas, nurodo, kad „nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinimas nepateikė įrodymų, kokiu gi ginklu buvo nužudyti R. A. ir Z. V.“, nors kaltinime yra nurodyta, kad „R. A. ir Z. V. buvo nužudyti iš A. G. atvežto ir tyrimo metu nenustatyto ginklo“. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis G. M., vėliau apklaustas kaip liudytojas, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausų metu (teisme buvo pagarsinti jo parodymai) parodė, kad „...Vyriškis, kuris buvo surištas virvėmis, jau bebaigiant kasti duobę, iš virvių išsilaisvino ir bėgdamas kažkur iš kelnių traukėsi ginklą. Šūvių nepasigirdo. Tą vyrą jis pasivijo bei atėmė ginklą, tada ir pamatė, kad jis yra panašus į savadarbį. Ginklą pasiėmė A. G.. Vėliau A. G. jam savadarbį ginklą, atimtą iš vieno iš nužudytųjų, liepė įmesti į ežeriuką, ką pastarasis ir padarė“. Šiuos savo parodymus G. M. patvirtino akistatos su A. G. metu, akistatos su G. J. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, o vėliau apklaustas kaip liudytojas, bei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo G. S. iš esmės davė analogiškus parodymus. G. S. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatos su A. G. ir akistatos su G. J. metu. Taip pat G. M. ir G. S. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. 6166.
Prokurorės teigimu, teismas nuosprendyje nenagrinėjo ir neįvertino G. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo G. M. duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymai yra perrašyti nuo pateikto prokuroro prašymo. Todėl, anot prokurorės, pripažinti, kad G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai neturi įrodomosios reikšmės, kad jais, kaip neatitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatų, nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nėra pagrindo.
Prokurorė pažymi, kad Z. V. ir R. A. lavonų paieškos vyko toje vietoje, kurią nurodė G. M. ir G. S.. 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) šiaurinėje pakrantėje, panaudojant metalo ieškiklį, buvo surastos ir paimtos dvi šovinio tūtelės. G. M. parodymų patikrinimo metu parodė vietą, iš kurios į ežerą įmetė ginklą, atimtą iš vieno iš nužudytų vyriškių, vietą, kurioje 1994 m. balandžio 19 d. A. G. mušė du nepažįstamuosius vyrus, o vėliau juos nužudė ir užkasė. Po šio tyrimo veiksmo įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) ežero šiaurinės pakrantės dugne buvo surastas ir paimtas ginklas.
Šios aplinkybės, anot prokurorės leidžia daryti išvadą, kad liudytojų G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaraujantys tyrimo metu nustatytoms kitoms bylos aplinkybėms, kurios patvirtina jų parodymų teisingumą. Be to, teismas konstatuodamas, kad „ikiteisminio tyrimo metu jų parodymuose yra daug esminių skirtumų, kurių kolegijos nuomone neturėtų būti“, jų neįvertino visų bylos duomenų kontekste, nenurodė, kuriuos parodymus atmeta ir kodėl. Teismas, išteisinamajame nuosprendyje neįvykdęs šių reikalavimų, pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas.
Šalies argumentai
Prokurorė skunde nurodo, kad teisminio tyrimo metu liudytojai G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iš dalies pakeitė, motyvuodami tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti tokius parodymus buvo priversti policijos pareigūnų. Analogiškus parodymus ir dėl įvykio aplinkybių, ir dėl policijos pareigūnų veiksmų davė liudytojas G. J. ir kaltinamasis A. G.. Tačiau, anot prokurorės, liudytojų G. J., G. M., G. S. ir kaltinamojo A. G. parodymus apie policijos pareigūnų jų atžvilgiu naudotą smurtą teisminio tyrimo metu paneigė liudytojai V. V., E. G. ir D. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta nei G. M., nei G. S., nei jų advokatų skundų dėl policijos pareigūnų veiksmų, pastarieji teismui nepateikė jokių pareigūnų fizinį, psichologinį smurtą jų atžvilgiu patvirtinančių duomenų. Taip pat jų parodymai paneigiami ir iš policijos komisariatų areštinių gautais duomenimis, kuriuos teismas šališkai vertino tik liudytojo G. J. atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorės teigimu, teismas, nepagrįstai įrodymais nepripažino 2006 m. vasario 6 d., 2006 m. kovo 6 d. ir 2006 m. vasario 13 d. slapto sekimo protokolų ir jų priedų, motyvuodamas, kad G. J. atžvilgiu šie veiksmai buvo atlikti neteisėtai (analogiškai kaip ir dėl R. K.). Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog kaltinamasis A. G. teisme atsisakė duoti parodymus ir juos davė tik tada, kai teisme buvo apklausti visi liudytojai, teismas taip pat nepasisakė, nevertino A. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai duoti teisme, prieštarauja jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, priimdamas nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, nepagrįstai atmetė ir A. A. bei I. V. byloje pareikštus civilinius ieškinius.
Prokurorės nuomone, teismo nuosprendyje, kai kurie duomenys nepagrįstai nepripažinti įrodymais, jie nevertinti, todėl teismo pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat, anot prokurorės, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, dėl ko nebuvo atsižvelgta į bylos aplinkybes, kurios galėjo paveikti vėliau padarytas teismo išvadas. Teismo nuosprendis šioje dalyje nepagrįstas ir naikintinas.
Šalies argumentai
Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių A. G. kaltę dėl valstybės tarnautojo papirkimo, grindė neišsamiai ir šališkai ištirtais ir įvertintais kaltinamojo A. G., liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais bei duomenimis, esančiais 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokole ir priede prie slapto sekimo protokolo. Tuo tarpu, priede prie slapto sekimo protokolo užfiksuoti duomenys patvirtina esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Slapto sekimo metu gauti duomenys teisėti, gauti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantės nuomone, teismas, nuosprendyje, aprašydamas kaltinamojo A. G. teisminio posėdžio metu duotus parodymus, juos aprašė šališkai, nepažymėjo paties kaltinamojo A. G. nurodytų svarbių bylai aplinkybių, nors iš teisme duotų A. G. parodymų seka, kad kalba apie pinigus ir jų siūlymą pareigūnui buvo, tačiau pastarasis duodamas parodymus teismui, juos aiškina sau palankia linkme. Teismas, analizuodamas A. G. pokalbį, užfiksuotą priede prie slapto sekimo protokolo, nuosprendyje jį vertino ne visame kontekste, o pacitavo tik kaltinamajam A. G. palankaus posakio dalį. Iš kaltinamojo A. G. priede prie slapto sekimo protokolo užfiksuoto pokalbio matyti, kad A. G. „operui, kuris tiria bylą, atsargiai, be žodžių, garsiai nesakant, nes pokalbis gali būti įrašytas ir už tai gali būti dadėtas srokas, užrašydamas ir pasakydamas, kad dar reikia dadėti tris nulius“, pasiūlė kyšį. Tokiu būdu, anot prokurorės, slapto sekimo metu padarytas A. G. pokalbio įrašas patvirtina E. G. tarnybinio pranešimo surašymo ir teisme duotų parodymų teisingumą. Tokiu būdu, teismas, priimdamas dėl papirkimo išteisinamąjį nuosprendį A. G. atžvilgiu, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ištyrė įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad A. G. nepadarė nusikalstamos veikos.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji V. Č. apeliaciniu skundu prašo pripažinti A. G. kaltu ir nuteisti už R. A. ir Z. V. nužudymą bei kyšio davimą.
Apeliantė skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, surašytas paviršutiniškai, nenuosekliai, neišsamiai, yra klaidingas bei ydingas. Teismo nuosprendyje proceso dalyvių aprašomi parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, daugeliu atvejų neatitinka ir prieštarauja jų parodymams, užfiksuotiems teismo posėdžio protokole. Nukentėjusiosios teigimu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į jos bei kitų liudytojų esminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir kurie turėjo būti patikrinti bylos teisminio nagrinėjimo metu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų V. V., R. V., Z. B., L. K., P. A. R., D. B., M. K., D. G., S. R., D. P., R. A., G. A., padarė nepagrįstą išvadą, kad šie asmenys apie esmines bylos aplinkybes nepateikė ir jų parodymai A. G. kaltei pagrįsti ar ne, reikšmės neturi.
Nukentėjusioji nesutinka su jos pateiktose dviejose audio kasetėse užfiksuotų A. G. pokalbių turinio vertinimu, nurodo, kad pokalbiuose užfiksuoti aiškūs A. G. kėslai – negavus teigiamo rezultato (prisipažinimo vagystėje ir pinigų negrąžinimo), ateityje įvyksiantis fizinis susidorojimas (gyvybės atėmimas, jau susikūrus išankstinį alibi).
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad vadovautis V. P. V., I. V., V. V., A. V. parodymais netikslinga, kadangi tarp šeimų susiklostę priešiški santykiai, o be to, šių asmenų parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. G. kaltę, V. P. V., I. V., V. V., A. V. parodymus vertino atskirai nuo kitų bylos duomenų, nors G., A. G. motinos, parodymais teismas vadovavosi, tuo iškreipdamas pačios bylos ir joje esančių duomenų esmę.
Nuosprendyje teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad R. A. ir Z. V. 1994 m. balandžio 19 d. iš namų išėjo ir negrįžo, t. y. po 1994 m. balandžio 19 d. jų niekas nematė, tačiau byloje yra ir kitų asmenų parodymai, kurie nepaneigti bylos nagrinėjimo metu, kad minėtus asmenis po 1994 m. balandžio 19 d. matė. Tai – A. Š., D. M. A. parodymai apie tai, kad dingusiuosius kažkas matė Kaliningrade, E. Š. parodymai, teisminio nagrinėjimo metu R. K. patvirtinimas, V. J. patvirtinimas, kad R. A. matė Klaipėdoje, A. D. ir G. S. parodymai, kad asmuo gali kirsti valstybės sieną, bet neišskristi, VSAT prie LR VRM Operatyvinės veiklos valdybos duomenys, kad R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir iš Palangos oro uosto išskrido į Vokietiją. Nukentėjusioji nesutinka su tokia teismo išvada ir minėtų įrodymų vertinimu, nurodo, kad A. Š. yra A. G. draugas ir pavaldinys, todėl jo parodymai turėtų būti vertinami atitinkamai ir neatskirai nuo visų kitų bylos duomenų. Nepagrįstai, anot apeliantės, teisėjų kolegija rėmėsi E. Š. parodymais, duotais dar 1994 metais, bet nepatikrintais teisminio nagrinėjimo metu, kadangi ji yra mirusi ir nevertino to fakto, kad ji buvo suinteresuota padėti A. G. išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Nukentėjusiosios teigimu, teisėjų kolegija rėmėsi tik teisme duotais R. K. parodymais, juos vertindama atskirai nuo kitų bylos duomenų – V. J. parodymų, rašytų į laisvę laiškų ir kt. A. D. ir G. S. parodymus teisėjų kolegija iškreipia ir juos nuosprendyje pateikia tik A. G. patogia linkme, visiškai nevertindama to, kad pas Z. V. ir R. A. šeimos narius buvo paimti asmens dokumentai, kuriais niekas nesinaudojo ir kurie iš namų po 1994 m. balandžio 19 d. dingę nebuvo, todėl neaišku, kokiu būdu VSAT duomenų bazėje galėjo atsirasti R. A. duomenys, kad jis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir išskrido į Vokietiją.
Nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį buvo įsodinti pavartojant smurtą arba sodinami jėga, kas atitinka ir liudytojų G. M., G. J., G. S. bei A. G. parodymus. Teisėjų kolegija, remdamasi tik šių asmenų parodymais, neteisingai vertino K. M. ir R. L. parodymus, kurie, apeliantės nuomone, vieni kitiems neprieštarauja, kadangi visi asmenys kalba apie tas pačias aplinkybes, tačiau poros minučių ir stebėjimo vietos skirtumu.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, teisėjų kolegija, nuosprendyje nurodydama, kad įslaptinto liudytojo apklausos medžiaga apie R. A. ir Z. V. įsodinimą į automobilį surinkta pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl ja, priimant nuosprendį, nesivadovaujama, nekonkretizavo ir neįvardijo, kokie būtent Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai buvo pažeisti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad apie automato ,,Kalašnikov“ egzistavimą ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus G. M., tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu juos paneigė. Be to, šis liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad iš automato ,,Kalašnikov“ buvo šauta. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ginklą turėjo ir R. A., kurio, kaip ir automato ,,Kalašnikov“, nėra. Ikiteisminio tyrimo metu G. M. ir G. S. parodymai dėl šaunamųjų ginklų prieštaringi, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojai juos paneigė. Nesurinkus objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kolegija negali jais vadovautis ir priimant nuosprendį. Nukentėjusioji nesutinka su tokiu G. M. parodymų vertinimu, teigia, jog G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu sutampa su G. S. parodymais, teisminio nagrinėjimo metu duotais G. J. parodymais, taip pat ikiteisminio tyrimo metu V. J. ir R. K. duotais parodymais, kitais bylos duomenimis. Todėl, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos visiškai be pagrindo nesirėmė G. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Nukentėjusioji teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad pas R. K. išimti laiškai skirti A. G., visiškai nekreipė dėmesio į tai, kada šie dokumentai parašyti, kam jie adresuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuosprendyje nurodyta, kad atliekant R. K. slaptą sekimą, 2004 m. lapkričio 16 d. pokalbio suvestinėje užfiksuota, kad pokalbis vyko Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato patalpose (kabinete) tarp R. K. ir dviejų kriminalinės policijos pareigūnų. Vadovaujantis teisėjo nutartimi, buvo slaptai užfiksuoti nurodytų asmenų ir pokalbiai, nors faktiškai teismas leido šiuo atveju tik vienam iš pareigūnų atlikti slaptą sekimą ir ne kabinete, bet policijos komisariato areštinėje, dėl to slapto sekimo protokolas ir priedas surašyti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso ir teismo nutartyje nurodytus leistinus veiksmus. Nukentėjusioji nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad visi teisėjo leidimai atlikti slaptą sekimą buvo gauti komisariatų patalpose, tuo tarpu rajonų policijos komisariatuose areštinės ir yra paties komisariato patalpose.
Apeliantės nuomone, neteisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenys, gauti slapto sekimo metu, nesuteikia informacijos, kurios pagrindu remiantis galima būtų priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiosios teigimu, jeigu slapto sekimo medžiaga byloje vėliau, o gal ir prieš tai, patvirtinama kitais bylos duomenimis, tai ji turi būti vertinama kaip įrodymas ir ja galima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, byloje slaptas sekimas yra atliktas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimais, bet Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimais, kaip tai pateikia pirmosios instancijos teismas.
Nukentėjusiosios teigimu, parodymus bei kitus bylos duomenis, pvz. meteorologijos pažymą reikia vertinti kartu su G. S., G. M., o vėliau ir A. G. bei G. J. parodymais, kadangi tai atskleidžia ir patvirtina nužudymo laiką bei kitas svarbias aplinkybes – matomumą ir pan., o ne iš konteksto ištraukti kai kuriuos įrodymus ir juos vertinti atskirai, savotiškai traktuoti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, klaidingai juos interpretuoja. Šiuo atveju teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio, jog G. M. ir G. S. buvo apklausiami nuo įvykio praėjus 12 – 13 metų, jog jiedu nėra tarnavę armijoje, kad jie buvo apklausinėjami papildomai tam, kad konkretizuoti įvykio aplinkybes, jog įvykiai vystėsi jau vakarėjant, jog advokato E. Bičkausko prierašas 2006 m. balandžio 7 d. akistatos tarp A. G. ir G. S. protokole, kad prieš akistatą ir akistatos metu jautėsi ypatingas spaudimas tiek advokatui, tiek jo ginamajam, yra tik iš anksto ruošiama gynybinė pozicija. Teismas, anot nukentėjusiosios, neatkreipė dėmesio į tai, kokį spaudimą daro A. G. kartu su advokatu E. Bičkausku apklausų ir akistatų metu pačiam tyrėjui, G. S. ir G. M..
Teismo nuosprendyje nurodyta, kad betarpiškai įvykio vietoje buvusių keturių asmenų – A. G., G. M., G. S., G. J. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, iš esmės nesiskiria, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jų parodymuose yra daug esminių skirtumų, kurių neturėtų būti. Nukentėjusiosios nuomone, minimų asmenų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, esminiai skirtumai yra todėl, kad G. J. iš viso jokių parodymų nedavė, o A. G. sekė pasakas ir viską neigė, tačiau esminių skirtumų G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nėra. Tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu absoliučiai sutampa minėtų asmenų parodymai, anot apeliantės, yra A. G. pastangos ir kokybiškai atliktas advokatų darbas. Apeliantės teigimu, būtina vertinti ne tik betarpiškai įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus, bet ir kitų, pvz. V. J. parodymus, ginklą, rastą ežere bei visus kitus bylos duomenis visumoje, kadangi priešingu atveju įvykio aplinkybės vertinamos iškreiptai.
Šalies argumentai
Nukentėjusiosios nuomone, plačiau ir išsamiau teismas turėjo įvertinti rastas dvi tūteles, taip pat teismas gana siaurai ir vienpusiškai vertino įvertino V. J., R. K. bei kitų, jau minėtų liudytojų, parodymus. Apeliantė skunde nurodo bylos duomenis, kuriuos teismas paliko nuošalyje ir visiškai nevertino (apeliacinio skundo 26 punktas). Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas nesistemiškai ir ne visos bylos kontekste, o atskirų duomenų kontekste įvertino A. G. parodymus, neįvertino A. G., kaip asmenybės, nevertino vaizdo kasetės SONY – VHS Nr. E180/34CA3825B, taip pat neatsižvelgė ir nevertino 2006 m. rugsėjo 6 d. – spalio 4 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados.
Apeliantės nuomone, A. G. kaltė dėl kyšio davimo taip pat įrodyta ne tik E. G. tarnybiniu pranešimu bei kitais bylos duomenimis, bet ir slapto įrašo medžiaga bei A. G. parodymais teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismo posėdyje apeliacine tvarka, 2010 m. gruodžio 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendį pakeitė ir A. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, BK 227 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartyje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, dalies įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, iš viso nevertino, kai kurias išvadas išdėstė prieštaringai, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašo tenkinti apeliacinį skundą, nukentėjusiosios V. Č. atstovas advokatas S. Juzukonis prašo tenkinti nukentėjusiosios V. Č. apeliacinį skundą; išteisintasis A. G. ir jo gynėjai prašo prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl A. G. pateikto kaltinimo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste.
BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Iš procesinių dokumentų matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas minėtų taisyklių laikėsi ne visai.
Apeliantai išteisinamąjį teismo nuosprendį ginčija nuorodomis į pažeidimus, jų manymu, padarytus šioje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą, nes teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo formuojamas taip, kaip to reikalauja įstatymas.
Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl A. G. visiško nekaltumo, nurodė abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų išsamios analizės, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, o ne faktais, įrodymai neįvertinti jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu.
Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios išteisintojo A. G., liudytojų G. M., G. S., G. J. parodymų analizės. Nuosprendyje neskirta dėmesio jų parodymų patikimumui patikrinti. G. M. ir G. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nepalyginti su kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga.
Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad A. G. teisiamajame posėdyje dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad 1993 metais jo brolis A. G. buvo Vilkaviškio vyskupijos ateitininkų vadas ir organizavo tikinčiųjų kelionę į Miuncheną. Tam tikslui buvo renkami pinigai. Brolis A. gyveno Alytuje bendrabutyje, kur buvo nesaugu laikyti surinktus pinigus, todėl apie 16000 Lt (įvairia valiuta), buvo patikėti saugoti jam. Pinigai buvo atvežti į Kalvariją tėvų namus. 1993 m. gruodžio mėnesį grįžęs iš Kauno, pinigų nerado. Dėl pinigų dingimo buvo įtariama dauguma asmenų. Pradžioje dėl vagystės jis neįtarinėjo nei Z. V., nei R. A., netgi prašęs R. A., kad padėtų surasti vagis. R. A. žadėjo padėti. Be to, dėl vagystės jis kreipėsi ir į Marijampolės policiją. Ten jam davė suprasti, kad reikia ieškoti privačiai. Jis kreipėsi ir į Panevėžyje gyvenantį M. kuriam nurodė R. A. kaip asmenį ieškantį pinigų. Jie tarpusavyje bendravo. 1994 m. tikslios datos neprisimena jis paskambino M., kuris atvyko į Kalvariją. Jie surado Z. V., R. A., ir M. su dviem draugais ir R. A. ir Z. V. nuvažiavo. Po šio įvykio jam skambino M. sakė, kad pinigai bus, nes ,,berniukai“ dirba. Dėl savo bėdos A. G. pasiguodė ir tuo metu Kauno Kūno kultūros institute kartu besimokantiems G. J., G. S. ir G. M.. Jis turėjo važiuoti į Kalvariją pasikalbėti su R. A., kartu su juo važiavo ir G. J., G. S., G. M.. Kalvarijoje sutiko Z. V. ir R. A.. Z. V. sakė, kad žino asmenis, kas siūlo parduoti automobilio dokumentus. Važiuojant į (duomenys neskelbtini) kaimą, jie užsuko prie ežero. Jis suprato, kad pinigus pavogė Z. V. ir R. A.. Jis sakė G. S., kad pasikalbėtų su jais, nes jis pats nenorėjo susipykti su V. Č.. G. S., G. M. ir G. J. pasikalbėjus su Z. V. ir R. A., kažkuris pripažino, kad tuos pinigus jie ,,prasukę“, siūlė pasidalinti, prašė leisti pasitarti. R. A. ir Z. V. paėjus į šoną, atrodo Z. V. pradėjo muistytis, išsitraukė ginklą ir du kartus šovė į jų pusę ir nubėgo link miško. Jie visi išsigandę šūvių sėdo į mašiną ir išvažiavo į Kauną. Gal po 1–3 savaičių jis matė R. A. ir Z. V. su M. Kalvarijoje. Apie šį įvykį jis papasakojo M., kuris sakė, kad išsiaiškins. Z. V. ir R. A. paskutinį kartą matė kuomet jie išvažiavo su M. Jis asmeniškai jokio ginklo neturėjo. Z. A. ir R. V. jis nežudė, ir kur jie yra dingę, pasakyti negali. Girdėjo Kalvarijoje kalbant, kad žmonės yra juos matę Kaliningrade, Palangos oro uoste, Klaipėdoje. Jo mama sakė mačiusi juos ryte, einant į darbą.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjui E. G. 20000 Lt kyšio nesiūlė. Jį sulaikius, tardymai vykdavo po 5-6 valandas, kaltino nužudymu. Jis sakė, kad gali paremti policiją, kad ištirtų įvykį, tačiau pareigūnui pinigų nesiūlė. E. G. sakė, kad mažai uždirba. Jis mano, kad E. G. siekė jį išprovokuoti kyšio davimu, prievartaudavo žodžiais. Jis pinigų neturėjo ir negalėjo duoti. Be to, jis būdavo vežiojamas po įvairias Lietuvos miestų areštines, apklausinėjamas įvairių pareigūnų nedalyvaujant advokatui, nerašant apklausų protokolų, įvairiais būdais bandant išgauti prisipažinimą dėl Z. V. ir R. A. nužudymo. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis daugkartiniai kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau jo prašymų niekas nepaisė.
Ikiteisminio tyrimo metu A. G. taip pat neprisipažino nužudęs Z. V. ir R. A. ir kyšio nesiūlęs.
A. G. 1994-10-26 apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad 1993 m. gruodžio 13–16 dienomis iš jo motinai priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini) dingo 14000 Lt įvairia valiuta. Pinigai priklausė broliui A. G., kuris pinigus buvo surinkęs katalikiško jaunimo susitikimui Miunchene. Tai padarius jis įtarė Z. V., kuris po vagystės pas jį nebesilankė. Z. V. buvo apklaustas Kalvarijos policijos nuovadoje, tačiau pastarasis dėl vagystės neprisipažino, o jis ir toliau įtarinėjo jį. R. A. dėl pinigų vagystės neįtarinėjo ir prašė, kad pastarasis už 1000 JAV dolerių užmokestį surastų pinigų vagis. Po šio pokalbio, praėjus maždaug keturioms dienoms, iš R. A. draugų sužinojo, kad R. A. dingęs jau ketvirta para. R. A. draugai jam sakė, kad R. A. turėjo du pistoletus ir 1000 JAV dolerių ir, kad dingo kartu su Z. V.. Tą patį jam papasakojo ir V. Č., R. A. sesers V. Č. vyras. 1994 m. maždaug sausio mėnesį jis iš Z. V. reikalavo grąžinti pinigus ir jam grasino, dėl ko buvo iškviestas į policiją. Po apsilankymo policijoje daugiau pinigų iš Z. V. nereikalavo ir jam negrasino. Jis Z. V. smurtu negrasino, o tik sakė, kad visi įkalčiai yra prieš jį, todėl jis turi atiduoti pagrobtus pinigus. Per kitus asmenis Z. V. jis negrasino, į Kauną nevežė. Automobilis VAZ 21063 buvo registruotas N. R. vardu. Jis automobiliu naudojosi pagal įgaliojimą kurį davė N. R.. 1994 m. maždaug rugpjūčio mėnesį automobilis buvo užsidegęs. 1994 m. balandžio mėn. (duomenys neskelbtini) jam būnant kartu su motina iš A. M. arba A. P. ir V. R. sužinojo, kad prieš kelias dienas dingo R. A. ir Z. V.. Savaitės bėgyje, kai dingo Z. V. ir R. A., jis į namus iš Kauno grįžęs nebuvo. Po jų dingimo pas Z. V. sugyventinę E., gyvenančią Marijampolėje, adreso nežino, nuvykęs nei vienas, nei su draugais nebuvo. Savaitę prieš tai buvo nuvykęs pas E., tačiau norėjo tik atsiimti kostiumą, kurį buvo paskolinęs Z. V.. Ką veikė 1994 m. balandžio 18–19 dienomis, neprisimeną, tačiau tiksliai šiomis dienomis buvo Kaune. Kas šiomis dienomis galėjo naudotis jo mašina, nežino. Kratos metu (duomenys neskelbtini) kaime rastus šovinius pirko tėvui parduotuvėje, Kaune. Dėl kitų daiktų rastų kratos metu paaiškinti nieko negali ir kas gali tai paaiškinti, nežino (10 t., b. 1.120-123).
A. G. 1994-11-04 apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad Z. V. žinojo, kur laikomi pinigai, o R. A. žinojo, kur laikomas nuo įėjimo į namą raktas, todėl jis juos abu ir įtarė, kad jie 1993 m. gruodžio 13–16 dienomis iš jo motinos namo, esančio (duomenys neskelbtini) pavogė pinigus – 14000 Lt. Jis R. A. niekada dėl pinigų vagystės negrasino. Apie tai, kad Z. V. ir R. A. dingo jis sužinojo praėjus savaitei po jų dingimo kartu su motina būdamas (duomenys neskelbtini). Sužinojo iš savo ir R. A. bendrų pažįstamų A. M. ir A. P.. Automobilis VAZ 2106, kuriuo jis naudojosi buvo tamsiai pilkos kakavos spalvos. Tiksliai neprisimena, ar tą savaitę, kai dingo Z. V. ir R. A., jis pastaruosius kartu su R. K. ir R. S. vežė nuo seno malūno iki autobusų stoties, esančios Kalvarijoje. Žino, kad R. A. ir Z. V. dingo 1994 m. balandžio mėnesį. Tą savaitę, kai jie dingo, jis pas E. G. bute nebuvo ir nei vienas, nei su draugais nieko neieškojo. Kur ji gyvena žino, bet jai esant namuose nėra pas ją buvęs nė karto (10 t., b. 1. 124-125).
A. G. 2005-03-01 apklaustas kaip liudytojas parodė, kad R. A. ir Z. V. pažinojo kaip Kalvarijos savivaldybės gyventojus. Jis jiems dažnai skolindavo pinigų. 1993 m. brolis A. G. jam buvo davęs pasaugoti apie 16 tūkstančių litų įvairia valiuta, kurie buvo surinkti iš žmonių tam, kad organizuoti krikščioniškojo jaunimo kelionę į Miuncheną. 1993 m. gruodžio mėnesį minėtus pinigus iš jo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kažkas pavogė. Tuometinis Alytaus klebonas, lyg tai Gražulis, brolį Almantą apkaltino dėl minėtų pinigų dingimo. Dėl šių kaltinimų broliui Almantui pašlijo sveikata, dėl ko jis – A. G. labai išgyveno, todėl savo iniciatyva pradėjo ieškoti asmenų pagrobusių minėtus pinigus. Šiuo klausimu kreipėsi į savo pažįstamą V. M., kurį taip pat supažindino su R. A. bei Z. V.. Po kurio laiko jam V. M. pasakė, kad Z. V. bei R. A. dirba ir jo pinigėliai atsiras, tačiau ir šie pažadai buvo, kaip paaiškėjo vėliau, bevaisiai. Apie Z. V. bei R. A. dingimo aplinkybes niekas nežino. Juos paskutinį kartą matė 1994 metais, mėnesio neprisimena, kai buvo kartu su Z. V., R. A., V. M. ir kitais panevėžiečiais susitikę Kalvarijos m. Vytauto g., prie Šešupės užtvankos. Tą dieną jo automobiliu VAZ 21063pilkos spalvos jam, V. M. ir dar dviems pastarojo draugams, kurių nepažinojo, bevažiuojant Kalvarijos m. Vytauto g., posūkyje prie Šešupės užtvankos, sutiko einančius Z. V. ir R. A.. Kadangi V. M. juos jau pažinojo, todėl pasakė sustoti ir pasikalbėti. Apie ką jie kalbėjosi, jis neprisimena. Jiems trumpai pasikalbėjus, R. A. bei Z. V. įsėdo į jo vairuojamą automobilį VAZ 21063ir visi kartu, V. M. nurodymu, nuvažiavo prie Kalvarijos m. autobusų stoties, kur visi, apart jo, persėdo į V. M. mašiną. Kur jie nuvažiavo, jis nežino, kadangi jam pasakė, kad turi savo reikalų ir jis jiems nereikalingas. Jis prisimena, kad prieš jo vestuves, kurios įvyko 1994 m. liepos mėnesį, pas jį atėjo R. A. sesuo V. Č. ir paklausė, kur R. A.. Kadangi jis nežinojo, kur R. A. yra, todėl atsakė, kad nežino ir šiuo klausimu pasiteiravo pas V. M., kuris pasakė, jog jis šiuo klausimu pas juos daugiau nesikreiptų ir daugiau nieko neklausinėtų. V. M. pasakymą suprato taip, kad V. M. ir jo draugų daugiau nekištų prie Z. V. ir R. A. ir, kad jie neatsako už pastarųjų veiksmus (10 t., b. l. 129-130).
A. G. 2006-03-17 apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad nužudant Z. V. ir R. A., jis nedalyvavo. Jų nužudymo aplinkybės jam yra nežinomos ir apie tai yra girdėjęs tik tiek, kiek teko skaityti masinėse informacijos priemonėse ir kiek sužinojo, kai šiuo klausimu buvo apklausiamas liudytoju. Apie Z. V. ir R. A. dingimą žinojo ir anksčiau, bet realių aplinkybių su kuo tai buvo susiję, nežino. Apie jų dingimą sklido kalbos Kalvarijos miestelyje. Kur buvo ir ką veikė 1994-04-19, neatsimena. Asmenų, kurie dėl kokių nors priežasčių jam kerštautų ir apkalbėtų tokiais dalykais, jog jis pats nužudė Z. V. ir R. A., nežino. Su G. S. susipažino 1994 m. gegužės mėnesį Kauno kūno kultūros institute. Su juo matėsi maždaug prieš penkis metus. Santykiai tarp jų normalūs, nebuvo susipykę. G. M. pažįsta apie aštuonis metus. Jį pažįsta tik iš matymo. G. M. maždaug prieš aštuonis metus buvo atvažiavęs pas jį pirkti automobilio. A. B. pažįsta nuo mažų dienų. Jis buvo jo treneris. Tarp jų yra puikūs santykiai. G. J. taip pat pažįsta nuo 1994 metų, kai mokėsi Kauno kūno kultūros institute, santykiai geri. Kad buvo policijos pareigūnų paieškomas, nežinojo (11 t., b. 1. 14-15).
A. G. 2006-05-16 apklaustas kaip įtariamasis parodė, 2006-05-16 pranešimas apie įtarimą yra absurdiškas melas. Niekada nieko gyvo nėra nužudęs, išskyrus uošvei kiaulę. Pareigūnui E. G. jokių pinigų ir dėl nieko niekada nesiūlė. Pareigūnui E. G. jis tik pasakė, kad jokie pinigai neatstoja jo sėdėjimo čia, t. y. Vilniaus VPK areštinėje. Jis nežino ar tyrėjas J. V. sąmoningai ar nesąmoningai, neužrašė, kad E. G. skundėsi savo materialine padėtimi ir reiškė nepasitenkinimą darbu policijoje bei nepakankamu užmokesčiu (12 t., b. 1. 70-71).
A. G. 2007-09-05, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte ir 227 straipsnio 2 dalyje, kaltu neprisipažino ir parodė, kad tai, kas parašyta pranešime apie įtarimą yra netiesa. R. A. ir Z. V. jis nežudė ir kyšio policijos pareigūnui E. G. nesiūlė. Parodymus dėl nusikalstamų veikų, kurios nurodytos jam įteiktame pranešime apie įtarimą, davė ikiteisminio tyrimo metu, papildyti savo parodymų šiuo metu nepageidauja (12 t., b. 1. 80).
Liudytojas G. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. G. pažįsta, nes kartu studijavo 1994 metais Kauno kūno kultūros institute, gyveno bendrabutyje, bendravo su A. G.. Geriau buvo pažįstamas su G. S.. 1994 metų pavasarį A. G. sakė, kad važiuos link Marijampolės susitikti su žmonėmis ir siūlė važiuoti kartu. Jis sutikęs, kartu dar važiavo G. S. ir G. J.. Atvažiavus į Kalvariją, jie sutiko du vyrus, A. G. su jais pasikalbėjo ir pastarieji nurodė važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, kad ten kažkoks žmogus turi naujienų dėl pavogtų bažnyčios pinigų. Važiuojant sustojo prie kažkokio ežero. Visi išlipo iš mašinos. Tie vyrai kalbėjosi su A. G.. A. G. pasitraukus, vyrai pradėjo kalbėti, kad geriau pasidalinti tuos pinigus, ir pradėjo jiems tai siūlyti. Atėjus A. G. jam pasakė, kad gavo keistą pasiūlymą. Kilo konfliktas. Vyrai sakė „atiduosim tuos pinigus G.“. Sakė turi pasitarti ir atsitraukė į šoną pasikalbėti. Jis matė, kaip jie kažką išsitraukė ir pasigirdo šūviai. Šaudė į jų pusę. Tie vyrai pradėjo bėgti į vieną pusę , o jie į kitą. Sėdo į mašiną ir grįžo į Kauną. Parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo tokie, todėl kad taip liepė pareigūnai. Jam buvo daromas spaudimas, liepiama pasirašyti ir jis bus paleistas namo (buvo suimtas). Pareigūnai jam diktavo ir jis pasirašinėjo. Jam sakė, kad jis jiems yra neįdomus ir jiems rūpi A. G.. Jam buvo pareikšti įtarimai dėl dviejų žmonių nužudymo. Jam sakė, kad įtarimus panaikins, jeigu jis pasirašys jų išgalvotus parodymus arba gaus 20 metų. Šį pažadą pareigūnai išpildė. Parodymų patikrinimo vietoje metu pareigūnai nurodė, ką ir kur turi rodyti. Be to, vietą kur jie sutiko tuos du asmenis, jis nenurodė. Pareigūnai atvežė ir nufotografavo. Ta vieta nesutampa su ta kur jis nurodė. Taip pat jis nematęs ir ginklo. Tyrimo metu jam buvo pasakyta kaip apibūdinti ginklą. Nei A. G., nei jis ginklų ar kokių nors krepšių neturėjo. Tiesą sakantis teisme. Ikiteisminio tyrimo metu jis daug kartų buvo apklausinėjamas, buvo daromas psichologinis spaudimas. Iki veiksmų atlikimo pokalbiai vykdavo neoficialiai be advokato, buvo daromas spaudimas. Po to apklausdavo prie advokato. Advokatas taip pat liepė prisipažinti. Sakė, kad jis pareigūnų nedomina. Jam davus parodymus, kokių reikėjo pareigūnams, po dviejų su puse mėnesio jis iš suėmimo buvo paleistas.
Apklaustas kaip įtariamasis G. M. 2004-07-08 parodė, kad kaip A. G. nužudė du žmones matė jis, G. S. ir G. J., gyvenantis Marijampolės m. 1994 m. pavasarį Kauno kūno kultūros instituto bendrabutyje, kuriame jis gyveno kartu su G. S. ir G. J., A. G. jo, G. S. ir G. J. paprašė padėti jam „pašiurpinti du žmones“ ir iš jų atgauti pinigus, kuriuos pastarieji iš A. G. pavogė. Tą pačią dieną A. G. automobiliu VAZ 21063kakavos spalvos jis, G. S., G. J. ir A. G. nuvažiavo į Marijampolės miestą, kur A. G. užėjo į kažkokį tai namą ieškoti iš jo pinigus pagrobusių žmonių, tačiau nieko neradęs, sugrįžo. Iš Marijampolės visi keturiese nuvažiavo į Kalvarijos miestą, kur prie kažkokio tai namo sustojo, o A. G. užėjo į vidų, bet greitai sugrįžo. Po to visi keturiese toliau važinėjo po Kalvarijos m. ir ieškojo A. G. Kalvarijos m. pakraštyje, kelio posūkyje ir įsodino juos į A. G. automobilį ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo jis su G. J., o G. S. atsisėdo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Už automobilio vairo pastoviai sėdėjo A. G.. A. G. nurodymu tuos žmones nuvežė į mišką, kuriame yra ežeriukas. Atvažiavę į minėtą vietą visi šešiese išlipo iš automobilio ir užlipo ant kalniuko. Užlipus ant kalniuko A. G. vienam vyrukui rankas surišo virve, o kitą gulintį antrankiais prirakino prie medžio ir abu paliko gulėti ant žemės. Kai tiedu vyrai buvo jau suguldyti ant žemės, A. G. pradėjo juos klausinėti, kur pinigai ir pritūpęs juos daužė rankomis per inkstus. Kad tuos žmones labiau paveiktų ir įbaugintų, A. G. kartu su G. S. tų vyrukų akivaizdoje netoliese jų iškasė duobę. Tuo metu vaikinas, kuris buvo surištas virvėmis, iš jų išsilaisvino ir bėgdamas iš savadarbio ginklo pradėjo šaudyti įjuos, tačiau šūvių nepasigirdo. Tą vyrą jis pasivijo, „davė į kaulus“ ir atvedė atgal prie duobės. Tada A. G., nuo medžio atrakinęs ir antrą vyrą bei vėl jo rankas surakinęs antrankiais, jiems liepė lipti į duobę, ką pastarieji ir padarė. Kažkuriuo tai tuo momentu prie duobės jis pamatė ar tai gulintį, ar tai atremtą į medį automatą „Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu. Jis su G. J. nuėjo atlikti gamtinius reikalus ir tuo metu išgirdo du šūvius. Priėjęs prie duobės pamatė, kad joje gulsčiomis negyvi guli tie du jų atsivežti žmonės. Tuos žmones jie visi kartu užkasė ir, A. G. pasiėmus su savimi automatą „Kalašnikov“ bei kastuvą, grįžo prie automobilio. Atliekamas žemes jis su G. J. sunešė į šalia buvusi arimą. A. G. juos nuvežė atgal į Kauną. Po kažkiek tai laiko A. G. jam siūlė nužudytų vaikinų lavonus perlaidoti, kadangi, pasak jo, aukų kišenėse yra 1000 JAV dolerių, kuriuos reikia pasiimti ir pasidalinti, tačiau jis tai daryti nesutiko (7 t., b. l. 156).
Apklausiamas kaip įtariamasis G. M. 2005-07-01 parodė apie tai, kad 1994 m. pavasarį Kauno kūno kultūros instituto bendrabutyje, kuriame jis gyveno kartu su G. S., A. G. jo bei G. S. paprašė padėti jam „pašiurpinti“ du žmones ir iš jų atgauti pinigus, kuriuos pastarieji iš jo pavogė. Tą pačią dieną A. G. automobiliu VAZ 21063kakavos spalvos jis, G. S. ir A. G. nuvažiavo į Marijampolės m., kur A. G. užėjo į kažkokį tai namą ieškoti savo pinigų pagrobėjų, tačiau nieko neradęs, sugrįžo. Iš Marijampolės visi trise nuvažiavo į Kalvarijos miestą, kur prie kažkokio tai namo sustojo, o A. G. užėjo į vidų, bet vėl greitai sugrįžo. Po to vėl visi trise toliau važinėjo po Kalvarijos miestą ir ieškojo A. G. žmonių Tikslios vietos neprisimena, tačiau tuos vyrus sutiko Kalvarijos miesto pakraštyje, kelio posūkyje ir juos įsodino į A. G. automobilį ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo jis su G. S.. Už automobilio vairo pastoviai sėdėjo A. G.. A. G. nurodymu tuos žmones nuvežė į mišką, kuriame yra ežeriukas. Kaip važiuoti link nurodytos vietos, apibūdinti nemoka, tačiau parodyti gali, nes šią vietą gerai įsidėmėjo. Atvažiavę į minėtą vietą, visi penkiese išlipo iš automobilio ir užlipo ant kalniuko. Užlipus ant kalniuko A. G. vienam vaikinui rankas surišo virve, o kitą gulintį antrankiais prirakino prie medžio ir abu paliko gulėti ant žemės. Kai tiedu vyrai buvojau suguldyti ant žemės, A. G. pradėjo juos klausinėti, kur pinigai ir pritūpęs juos daužė rankomis per inkstus. Jo manymu ši egzekucija vyko maždaug apie tris valandas dar šviesiu paros metu. Kad tuos vaikinus labiau paveikti ir įbauginti, A. G. kartu su G. S. jų akivaizdoje netoliese iškasė duobę. Kai kasė duobę, tai buvo jau prietema. Kažkuris iš tų vyriškių išsilaisvino ir bėgdamas iš savadarbio ginklo į A. G., G. S. ir jį pradėjo šaudyti, tačiau šūvių nepasigirdo. Jis tą vyrą pasivijo, „davė į kaulus“ ir atvedė atgal prie duobės. Tada A. G., atrakinęs nuo medžio ir antrą vyrą bei vėl ant jo rankų uždėjęs antrankius, jiems abiem liepė lipti į duobę, ką pastarieji ir padarė. Kažkur tai tuo momentu prie duobės jis pamatė ar tai gulintį, ar tai atremtą į medį automatą „Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu. Jis nuėjo į šalį atlikti gamtinių reikalų ir tuo metu išgirdo du šūvius. Sugrįžęs prie duobės pamatė, kad joje gulsčiomis negyvi guli tie dujų atsivežti žmonės. A. G., jis ir G. S. tuos žmones užkasė ir, A. G. pasiėmus su savimi automatą ,,Kalašnikov“ bei kastuvą, visi trise grįžo prie automobilio. A. G. jį ir G. S. nuvežė atgal į Kauną. Po kažkiek tai laiko A. G. jam siūlė tuos lavonus perlaidoti, kadangi, pasak A. G., aukų kišenėse yra 1000 JAV dolerių, kuriuos reikia pasiimti ir pasidalinti, tačiau jis tai daryti nesutiko (7 t., b. 1. 127).
Įtariamojo G. M. 2005-07-01 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kaip G. M. iš Kalvarijos m. per (duomenys neskelbtini) liepė važiuoti link (duomenys neskelbtini), kur parodė laužavietę, esančią prie ežero šiaurinės pakrantės, ir paaiškino, jog 1994-04-19, atvažiavęs su G. S. ir dviem nepažįstamaisiais vyrais, kuriuos į automobilį įsodino Kalvarijos m., ir A. G., pastarojo automobilį VAZ 21063 kakavos spalvos paliko būtent šioje vietoje. Parodė vietą, iš kurios į ežerą įmetė ginklą, atimtą pas vieną iš nužudytų vyriškių. Ant kalniuko, kuris apaugęs mišku, pastarasis parodė vietą prie dviejų eglių, esančių šalia laukymės, ir paaiškino, kad šioje vietoje 1994-04-19 A. G. mušė du nepažįstamuosius vyrus, o vėliau juos nužudė ir užkasė (7 t., b. 1. 128-129, 130-135).
Apklaustas kaip įtariamasis M. 2005-07-19 parodė, kad savo anksčiau duotus parodymus dėl dviejų žmonių nužudymo, kurį įvykdė A. G., papildo bei patikslina. A. G. pasakymą padėti jam ,,pašiurpinti“ jis suprato, kai primušti du žmones ir iš jų atgauti pinigus, kuriuos pastarieji iš A. G. pavogė. Tą pačią dieną A. G. automobiliu VAZ 21063 kakavos spalvos jis, G. J., G. S. ir A. G. iš Kauno nuvažiavo į Marijampolės miestą, kur A. G. užėjo į kažkokį tai namą ieškoti tų žmonių, tačiau nieko neradęs, sugrįžo. Iš Marijampolės visi keturiese nuvažiavo į Kalvarijos miestą, kur prie kažkokio tai namo sustojo, o A. G. užėjo į vidų, bet greitai sugrįžo. Toliau važinėdami po Kalvarijos miestą A. G. ieškomus vaikinus sutiko Kalvarijos miesto pakraštyje kelio posūkyje ir įsodino į automobilį, ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo jis su G. J.. G. S. atsisėdo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje. Tie žmonės įsodinami į automobilį nesipriešino. Juos paprastai paėmė už rankų ir įsodino. Už automobilio vairo pastoviai sėdėjo A. G.. A. G. nurodymu tuos žmones nuvežė į mišką, kuriame yra ežeriukas. Atvažiavę į minėtą vietą visi šešiese išlipo iš automobilio ir užlipo ant kalniuko. Užlipus ant kalniuko A. G. vienam vyrukui rankas surišo virve, o kitą gulintį antrankiais prirakino prie medžio ir paliko juos gulėti ant žemės. Kai tiedu vyrai buvo jau suguldyti ant žemės, A. G. pradėjo juos klausinėti, kur pinigai ir pritūpęs juos daužė rankomis per inkstus. Tuo metu jis, G. S. ir G. J. stovėjo šalia. Jo manymu ši egzekucija vyko maždaug apie tris valandas ir, kiek prisimena, dar šviesiu paros metu. Kad tuos žmones labiau paveiktų ir įbaugintų, dar šviesiu paros metu A. G. kartu su G. S. tų vyrukų akivaizdoje, netoli jų, iškasė duobę. A. G. ir G. S. kasant duobę, jis su G. J. stovėjo šalia. Kai duobę iškasė jau buvo prietema. Vyriškis, kuris buvo surištas virvėmis, dar begulėdamas ant žemės vienu momentu iš virvių išsilaisvino ir bėgdamas pradėjo šaudyti į juos iš savadarbio metalo spalvos ginklo, tačiau realiai šūvių nepasigirdo. Tą vyrą jis pasivijo, atėmė ginklą ir vesdamas atgal į vietą, nuo kurios jis atsikėlė, pora kartų kumščiu smūgiavo į nugarą. Ginklą iš jo pasiėmė A. G.. Jis su G. J. to vaikino rankas vėl surišo virve ir vėl jį paguldė į tą pačią vietą, kaip ir prieš incidentą su bėgimu ir šaudymu. Tuo tarpu A. G. tuos vyrus toliau kamantinėjo dėl savo pinigų vagystės. Maždaug tarp 20 - 21 valandos A. G., nuo medžio atrakinęs vaikiną, kuris buvo su antrankiais, ir vėl jo rankas surakinęs antrankiais, jiems abiem liepė lipti į duobę, ką pastarieji nesipriešindami ir padarė. Kažkur tai šiuo momentu prie duobės jis pamatė ar tai gulintį, ar tai atremtą į medį automatą ,,Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu, kurį A. G., vamzdį nukreipdamas į vaikinų pusę ir sakydamas, kad jeigu jie neprisipažins dėl pinigų vagystės tai bus blogiau, demonstravo. Sutemus jis su G. J. nuėjo į šalį dešimties metrų atstumu atlikti gamtinius reikalus ir dešimties sekundžių intervale išgirdo du šūvius. Kai jis priėjo prie duobės pamatė, kad joje gulsčiomis negyvi guli tie dujų atsivežti žmonės. Lavonus jis, G. S. ir G. J. rankomis, o A. G. kastuvu užkasė. Aplink kapavietę liko atliekamų žemių, kurias jie, kad kapavietė niekam nekristų į akis, sunešė į šalia esantį arimą. Šiuo metu toje vietoje yra laukymė. Po to A. G. pasiėmė automatą „Kalašnikov“ bei kastuvą ir visi keturiese grįžo prie automobilio. Prie mašinos A. G. jam padavė iš aukos atimtą ginklą ir liepė jį įmesti į ežerą ką jis ir padarė. A. G. juos nuvežė atgal į Kauną. Kitą dieną A. G. jam vienam pasakė, kad anksti ryte buvo įvykio vietoje ir, kad viską sutvarkė. Po kažkiek tai laiko A. G. jam siūlė tuos lavonus perlaidoti, kadangi, pasak A. G., aukų kišenėse yra 1000 JAV dolerių, kuriuos reikia pasiimti ir pasidalinti, tačiau jis tai daryti nesutiko. Ant kalniuko automatą ir kastuvą atnešė A. G.. Jo visa egzekucija vyko 4–5 valandas. Vieną iš vaikinų A. G. vadino „Zuikiu“, tačiau ar surakintą su antrankiais, ar surištą virve, neatsimena (7 t., b. 1. 157-158).
Apklausiamas kaip įtariamasis G. M. 2005-07-20 ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, 1994-04-19 apie 11 val. Kauno kūno kultūros instituto bendrabutyje, esančiame Perkūno alėjos gatvėje, A. G., siekdamas atgauti pinigus, kuriuos iš jo pagrobė kažkokie tai žmonės, jo, G. S. ir G. J. paprašė juos ,,pašiurpinti“, ,,paspausti“. Tą pačią dieną po pietų jie A. G. automobiliu VAZ 21063 šviesiai rudos spalvos iš Kauno nuvyko į Marijampolę, kur sustojo prie vieno daugiaaukščio namo, kurio adreso neprisimena. A. G. į tą namą nuėjo ieškoti iš jo pinigus pagrobusių žmonių, bet ten jų nerado. Po to visi keturiese iš Marijampolės nuvyko į Kalvarijas, kur sustojo prie vieno nuosavo namo, į kurį A. G. užėjo, bet greitai grįžo, nes, kaip jis suprato, tų žmonių nerado. A. G. ieškomus žmones sutiko Kalvarijos miestelio pakraštyje ir įsodino juos į automobilį. Įsodinami jaunuoliai nesipriešino. Automobilį vairavo A. G.. Priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo G. S., nepažįstami žmonės atsisėdo automobilio galinėje sėdynėje per vidurį, o jis su G. J. atsisėdo iš kraštų. Visi nuvažiavo už Kalvarijos apie 7 kilometrus prie nedidelio ežeriuko. Jis anksčiau toje vietoje nėra buvęs. Visi šešiese užlipo ant kalniuko, esančio šalia to ežeriuko. Vienam vyrui A. G., jis, G. J. ir G. S. rankas surakino antrankiais, kuriuos parūpino A. G., kitam – virve, kurią taip pat turėjo A. G.. Antrankius ir virvę A. G., matyt, turėjo automobilio bagažinėje. Tuos vyrus jie suguldė veidu ant žemės ir A. G. juos mušdamas per šonus klausinėjo, kur pinigai. Tuo metu jis, G. S. ir G. J. stovėjo šalia ir nieko nedarė. Tai truko apie valandą pusantros. Jis pats tų žmonių atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, o tik stovėjo šalia ir saugojo, kad jie nepabėgtų. Po to A. G. iš automobilio bagažinės atnešė kastuvą ir automatą „Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu. Automatą jis padėjo prie medžio ir kastuvu pradėjo kasti duobę. Duobę pakaitomis A. G. kasė kartu su G. S.. Tuo metu, kai A. G. duobės nekasdavo, tuos du vyrus vėl mušdavo reikalaudamas pinigų. Reikalaujamos pinigų sumos A. G. niekada neminėjo. Iškastos duobės gylis buvo apie 1,5 metro. Bebaigiant kasti duobę, vyras, kurio rankos buvo surištos virve, kažkokiu būdu išsilaisvino ir pradėjo bėgti. Bebėgdamas jis iš kelnių išsitraukė kažkokį ginklą, bet jis tą vyrą pagavo. Tas vyras norėjo iššauti, bet jis jį sučiupo ir kelis kartus ranka sudavė į nugarą. Atimtą ginklą jis atidavė A. G.. Jis kartu su G. J. to vyro rankas virve surišo tvirčiau ir vėl paguldė ant žemės. A. G. vėl tuos vyrus pradėjo tardyti ir kankinti, t. y. mušti. Po to A. G. tuos vyrus privertė įlipti į duobę, kur jie stovėjo. Tuo metu buvojau tamsu apie 22 val. Kai jis su G. J. nuo duobės nuėjo atlikti gamtinių reikalų, apie 10 - 12 metrų, išgirdo vieną po kito du šūvius. Tarpas tarp šūvių buvo apie 10 sekundžių. Jiedu neskubėdami sugrįžo prie duobės, nes galvojo, kad A. G. šūviais tik pagąsdino tuos vyrukus, tačiau jie duobėje jau gulėjo. Jis su G. J. paklausė, kas atsitiko, bet A. G. pasakė, kad jiedu nieko neklausinėtų ir privertė juos greitai užkasti duobę. Duobę užkasinėjo visi. A. G. duobę užkasinėjo kastuvu, o jis, G. S. ir G. J. –rankomis. Likusią žemę rankomis nešė į arimą, buvusį maždaug už 20 metrų nuo duobės. A. G. po to paėmė automatą ,,Kalašnikov“ ir kastuvą, kuriuos nunešė prie mašinos, sudėjo į bagažinę ir visi keturiese išvažiavo. Prieš tai A. G. jam savadarbį ginklą, atimtą iš vieno nužudytojo, liepė įmesti į ežeriuką, ką pastarasis ir padarė. Jis parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, kurioje jis ginklą įmetė į ežerą, vėliau šis ginklas buvo surastas. Po egzekucijos A. G. juos nuvežė į Kauną. Kitą dieną susitikus Kaune, A. G. pasakė, kad įvykio vietą sutvarkė. Maždaug po pusės metų A. G. jam pasiūlė iškasti lavonus, kadangi ten turėjo būti pas kažkurį iš nužudytųjų 1000 JAV dolerių. Jis tai daryti atsisakė. A. G. už visas šias paslaugas jam jokio atlygio nedavė ir nežadėjo. Jis šiame įvykyje dalyvavo kaip A. G. geras pažįstamas. Ar lavonai buvo perlaidoti, ar ne, jis nežino. Egzekucija vyko maždaug nuo 17 val. iki 22 val. Jam atrodo, kad abu lavonai gulėjo ant žemės, o ar kuris nors buvo pririštas prie medžio, lyg tai ne. Vyro, surakinto antrankiais, jis nemušė (7 t., b. 1. 162-167).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepagrįstai nurodė, kad atliekant jo apklausą buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Teismas netiesiogiai nurodė, kad G. M. 2005 m. liepos 20 d. apklausos protokolas visiškai atitinka prokuroro prašymui apklausti G. M. įtariamuoju. Matyti, kad duomenys, surašyti šiame protokole, nėra identiški prokuroro prašymui ir protokolas surašytas laikantis BPK 179 straipsnio 2 dalies, 188 straipsnio 4 dalies ir 189 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Įtariamojo G. M. 2006-09-22 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad jis Kalvarijos m. parodė namą (duomenys neskelbtini), ir paaiškino, kad kai 1994-04-19 jis, G. J., G. S. ir A. G. važinėjo po Kalvarijos miestą ir ieškojo A. G. pinigų pagrobėjų, tai prie nurodyto namo keletą kartų buvo sustoję, o A. G. į jį užėjęs (7 t., b. 1. 178–180).
Įtariamasis G. M. patvirtino 2006-09-29 akistatos su įtariamuoju G. J. metu savo parodymus apie tai, kad 1994-04-19 Kalvarijos m. A. G. prašymu į pastarojo automobilį VAZ 21063 ant galinės sėdynės jis kartu su G. J., G. S. ir A. G. įsodino Z. V. ir R. A.. Iš kraštų atsisėdo jis ir G. J. (7 t., b. 1. 181).
G. M. savo parodymus patvirtino 2006-10-05 akistatos su įtariamuoju A. G. metu (7 t., b. 1. 182-185).
G. M., apklaustas kaip liudytojas, 2007-03-06 parodė, kad 1994 m. pavasarį, galimai balandžio 19 dieną apie 11 valandą, kokia savaitės diena buvo neprisimena, bet buvo saulėta, A. G. Kauno kūno kultūros instituto bendrabutyje, esančiame Perkūno alėjos gatvėje, numerio neprisimena, jo bei G. S. ir G. J. paprašė padėti jam „pašiurpinti“ ar tai „paspausti“, t. y., kaip suprato, primušti du žmones ir iš jų atgauti pinigus, kuriuos pastarieji iš jo pavogė. Už tai nei A. G., nei kas kitas jam jokio atlygio nesiūlė ir vėliau niekuo neatsiskaitė. Kiek prisimena, tą pačią dieną iš Kauno, A. G. automobiliu VAZ 21063 šviesiai rudos spalvos jis, G. J., G. S. ir A. G. nuvažiavo į Marijampolės m., kur A. G. lyg tai vienas užėjo į kažkokį tai namą ieškoti pinigus iš jo pagrobusių žmonių, tačiau nieko neradęs, sugrįžo. Iš Marijampolės visi keturiese nuvažiavo į Kalvarijos m., kur prie kažkokio tai nuosavo namo sustojo, o A. G. užėjo į vidų, bet neradęs ieškomų žmonių greitai sugrįžo. Dabar tiksliai neprisimena tikslios vietos, tačiau tuos vyrus sutiko šviesiu paros metu Kalvarijos m. pakraštyje, kelio posūkyje ir įsodino į A. G. automobilį ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo jis su G. J., o G. S. atsisėdo ant priekinės keleivio sėdynės. Tie žmonės įsodinami į automobilį nesipriešino. Juos paprastai paėmė už rankų ir įsodino, t. y. įsodinimas smurtinis nebuvo, o paprasčiausiai buvo labai greitai susodinti ant galinės automobilio sėdynės. Už automobilio vairo pastoviai sėdėjo A. G.. Tuos žmones nuvežė į mišką, kuriame yra ežeriukas, maždaug septyni kilometrai nuo Kalvarijos. Tą mišką žinojo tik A. G.. Kaip važiuoti link nurodytos vietos, apibūdinti nemoka, tačiau tai parodė parodymų patikrinimo vietoje metu, nes šią vietą gerai įsidėmėjo. Atvažiavę į minėtą vietą visi šešiese išlipo iš automobilio ir užlipo ant kalniuko. Kiek prisimena, tai užlipus ant kalniuko tarp A. G. ir tų vaikinų vyko pokalbis apie kažkokius tai pinigus. Vienas vyrukas A. G. teisinosi, o kitas stovėjo ir tylėjo. Kiek prisimena, tai kiek vėliau A. G. nusileido nuo kalniuko ir iš savo automobilio atsinešė rankose virvę ir antrankius. Kai A. G. vaikščiojo link automobilio, tai tie vaikinai buvo kartu su juo, G. J. ir G. S. ant kalniuko. Jie atliko sargybinių vaidmenį. Tuo metu tie vaikinai buvo susodinti ant žemės. Kiek prisimena, tai A. G., sugrįžęs pas juos ant kalniuko, vienam vaikinui surišo rankas, o kitam ant rankų uždėjo antrankius. Tie vyrai šiems A. G. veiksmams nesipriešino. Ar buvo tie vaikinai pririšti arba prirakinti prie medžių, tvirtai teigti negali, nes neprisimena. Kai tiedu vyrai buvo jau suguldyti ant žemės, A. G. pradėjo juos klausinėti, kur pinigai ir pritūpęs juos daužė rankomis per inkstus. Tuo metu jis, G. S. ir G. J. stovėjo šalia ir žiūrėjo, kad tie žmonės nepabėgtų. Po to A. G. iš automobilio atnešė kastuvą ir automatą „Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu, kurį padėjo prie medžio ir, kad tuos žmones labiau paveikti ir įbauginti, A. G. kartu su G. S. tų vyrukų akivaizdoje netoliese jų iškasė duobę. Tuo metu kai A. G. duobės nekasdavo vėl mušdavo tuos du vyrus reikalaudamas pinigų, kurių sumos niekada neminėjo. Kai kasė duobę, tai buvo jau prietema. Iškastos duobės gylis buvo apie pusantro metro. Visą šį laiką jis su G. J. stovėjo šalia ir atliko sargybinių vaidmenį. Vyriškis, kuris buvo surištas virvėmis, jau bebaigiant kasti duobę vienu momentu iš virvių išsilaisvino ir bėgdamas kažkur iš kelnių traukėsi ginklą. Parodymo atpažinti metu jis nurodė du ginklus, kurie yra panašiausi į tą, iš kurio bandė šaudyti tas vyrukas. Šūvių nepasigirdo. Tą vyrą jis pasivijo bei atėmė ginklą, tada ir pamatė, kad jis yra panašus į savadarbį ir, vesdamas tą vaikiną atgal į vietą, nuo kurios jis pabėgo, „davė į kaulus“–pora kartų kumščiu kirto į nugarą. Ginklą pasiėmė A. G.. Tuo tarpu jis kartu su G. J. to vaikino rankas vėl surišo virve ir paguldė į tą pačią vietą, kaip ir prieš incidentą su bėgimu. A. G. tuos vyrus vėl pradėjo tardyti ir kankinti, t. y. mušti. Maždaug 22 valandą, jau buvo tamsu, A. G., nuo medžio atrakinęs vaikiną, kuris buvo su antrankiais, ir vėl ant rankų juos užrakinęs, juodu žodžiais privertė įlipti į duobę, ką nesipriešindami pastarieji ir padarė. A. G., kad tiems vyrams būtų baugiau, jiems demonstravo savo ginklą, vamzdį nukreipdamas į vaikinų pusę ir sakydamas, kad jei neprisipažins dėl pinigų vagystės, tai bus blogiau. Duobėje A. G. juos tardė temstant. Sutemus, jis kartu su G. J. nuėjo į šalį apie dešimt –.dvylika metrų gamtiniais reikalais ir dešimties sekundžių intervale išgirdo du šūvius. Jiedu neskubėdami sugrįžo prie duobės, nes galvojo, kad A. G. šūviais iš ginklo tik pagąsdino tuos vyrus, tačiau pastarųjų stovinčių duobėje nebuvo, joje jie gulėjo negyvi. Jis su G. J. paklausė kas atsitiko, bet A. G. pasakė, kad jiedu nieko neklausinėtų ir privertė greitai užkasinėti duobę. Duobę su lavonais užkasinėjo visi keturiese ir užkasė labai greitai. A. G. duobę užkasinėjo kastuvu, o jis, G. S. ir G. J. rankomis. Kad kapavietė niekam nekristų į akis, likusią žemę rankomis nešė į arimą, buvusį maždaug už 20 metrų nuo duobės. Šiuo metu toje vietoje yra laukymė. A. G. po to paėmė automatą ,,Kalašnikov“ ir kastuvą, nunešė prie mašinos, padėjo visą tai į bagažinę ir visi keturiese išvažiavo į Kauną. Prieš tai A. G. jam savadarbį ginklą, atimtą iš vieno iš nužudytųjų, liepė įmesti į ežeriuką, ką pastarasis ir padarė. Vietą, kur išmetė ginklą į ežerą, kur buvo nužudyti vyrukai ir užkasti jų lavonai bei, kur buvo paliktas A. G. automobilis VAZ 21063šalia ežero prie laužavietės, jis parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Apie pirmą valandą A. G. juos parvežė atgal į Kauną ir visi išsiskirstė. Kitą dieną susitikus Kaune, A. G. jam pasakė, kad anksti ryte buvo įvykio vietoje, kad viską sutvarkė, t. y., kad surinko žemes, kad pilnai užkasė lavonus ir pasakė, kad nebijotų, kad viskas gerai. Maždaug po pusės metų, tiksliai laiko neprisimena, A. G. jam siūlė tuos lavonus perlaidoti, kadangi, pasak jo, aukų kišenėse yra 1000 JAV dolerių, kuriuos reikia pasiimti ir pasidalinti, tačiau jis tai daryti nesutiko. A. G. vieną iš vaikinų vadino ,,Zuikiu“, tačiau ar surakintą antrankiais, ar surištą virve, neatsimena. Visa egzekucija vyko maždaug nuo 20 valandos iki 23 valandos, t. y. nuo atvažiavimo iki išvažiavimo iš įvykio vietos. Kad ginklas savadarbis, jau po visko nusileidus nuo kalniuko pasakė A. G.. Kokios spalvos buvo ginklas, jis neįsidėmėjo. Kaip A. G. badė peiliu vieną iš aukų. nematė. Kur A. G. padėjo virves su antrankiais, nežino. Prisimena, kad jiems bevažinėjant po Kalvarijas ir beieškant tų vyrukų, A. G. buvo ne kartą užsukęs pas save į namus, kuriuos parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. V. M. nepažinojo ir nepažįsta. Taip vadinamai egzekucijai vadovavo A. G.. Aišku jis tai buvo ir suplanavęs, kadangi jis tam buvo paruošęs ir įvairius įrankius. Jis armijoje netarnavo (7 t., b. 1. 188-189).
Liudytojas G. S., kaip nurodo teismas nuosprendyje, teisiamajame posėdyje parodė, kad A. G. pažįsta, buvo geri draugai, po to turėjo piniginių, biznio reikalų. Su kaltinamuoju 1994 m. mokėsi Kauno Kūno kultūros akademijoje. Pagal bylą, tais metais, pavasarį važiavo kartu su kaltinamuoju, G. M., G. J. pasivažinėti. A. G. važiavo su kažkuo susitikti į Marijampolę. Jis sakė, kad iš jo buvo pavogti bažnyčios pinigai. Marijampolėje jis su kaltinamuoju buvo užėję į kažkokį bendrabutį, nes A. G. kažko ieškojo. Vėliau važiavo į Kalvariją ir ten sutiko du žmones. Sustojus, A. G. su jais pasikalbėjo ir šie vaikinai pasiūlė padėti ieškoti pinigų. Bevažiuojant, šie vaikinai pasiūlė užsukti prie ežero. Sustojus, visi išlipo pakalbėti. Kalbėjosi ir dėl pavogtų pinigų. A. G. buvo nuėjęs į šoną ir tie žmonės pasiūlė tuos pinigus pasidalinti. Apie tai pasakė A. G. ir įvyko susistumdymas. Jie paprašė pasitarti, pasitraukė, pakalbėjo. Einant link tų vaikinų, kažkuris iš jų, šovė į juos. Vaikinai pradėjo bėgti į vieną pusę, o jie į mašiną ir išvažiavo. Po šūvių į juos, jie labai išsigando, buvo šoko būsenoje. Į tokią situaciją buvo papuolęs pirmą kartą. Parodymai duodami teisminio bylos nagrinėjimo metu yra teisingi. O tie parodymai, kuriuos jis davęs ikiteisminio tyrimo metu, yra neteisingi. Jis buvo apklaustas 2005-06 mėnesį ir tuomet, paveiktas pareigūnų, davęs parodymus kitokius todėl, kad areštinėse nuo ryto iki vakaro sakė kalbėti ant A. G., nes jis yra pabėgęs, jo neras, o jei jie duos ant A. G. parodymus, eis namo. Pareigūnas taip sakė, kuris konkrečiai, negali sakyti, nes bijo keršto. Jis buvo sulaikytas ir du su puse ar tris mėnesius buvo suimtas dėl to paties įvykio. Detaliai viską nurodė todėl, kad jam sakė „sėdot į automobilį, važiavot ten“. Įsisodino, nuvežė, parodė kur stovėjo. Sakė pareigūnai, viską žinom, pasakyk ant A. G. ir viskas. Pareigūnai sakė, kad A. G. slapstosi Kazachstane, jo neras. Jam buvo daromas psichologinis smurtas. Advokato nebuvo, apklausos buvo be advokato, į mišką apklausai vežė be advokato. Tik antrą kartą, į pabaigą apklausos atvažiavo advokatas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant, kai jį atvežė pasakė: „nekalbėk, sakyk, kad esi susijaudinęs, tvirtini, ką pasakęs“. Pareigūnai sakė sakyti ant A. G.. Apklaustas kaip įtariamasis buvo 2006-09 mėn., apklaustas kaip liudytojas 2007-02-07, parodymai analogiški dėl to, kad jam buvo sakyta laikytis pirminių parodymų. Ginklų atpažinimo metu jam buvo pateikti 4 ginklai. Atsakomybė jam buvo išaiškinta. Tuo momentu nieko negalvojo, pasirašė po melagingais parodymais. Iš suėmimo jis buvo paleistas nesuėjus suėmimo pabaigos terminui, nes pasakė ko norėjo pareigūnai. Pradžioje jam buvo pareikšti įtarimai, o po to tapo liudytoju. Jam sakė, kad jiems reikalingas A. G., o ne jis. Suėmimo metu jis buvo vežiojamas po įvairias areštines.
Matyti, kad liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje taip pat pakeitė parodymus ir ėmė aiškinti įvykio aplinkybes vienodai, kaip ir A. G. bei G. J..
Vis dėlto apklaustas kaip įtariamasis G. S. 2005-06-27 parodė, kad matė kaip 1994 m. pavasarį, mėnesio ir dienos neprisimena, A. G. nužudė du žmones, kurių jis nepažinojo. 1994 m. pavasarį A. G. jo bei G. M. paprašė padėti atgauti pinigus, kuriuos iš jo buvo pavogti. Kaip jis suprato, A. G., dalyvaujant jam ir G. M., norėjo tuos asmenis paveikti psichologiškai, o gal ir fiziškai ir tokiu būdu atgauti pagrobtus pinigus. Praėjus kuriam tai laikui po šio A. G. prašymo, pastarojo automobiliu VAZ 21063tamsios spalvos važinėjo po Marijampolės bei Kalvarijos miestus ir ieškojo tų žmonių. Už automobilio vairo pastoviai sėdėjo A. G.. Jis su A. G. Marijampolės mieste buvo užėjęs į kažkokį tai bendrabutį, kurio viename kambaryje, pas kažkokią tai moterį, ieškojo vieno iš A. G. paieškomų asmenų, tačiau jokio vyriškio pas ją nerado. Po to, bevažinėdami toliau, sutiko tuos žmones ir jėga juos įsodino į A. G. automobilį VAZ 2106, Tuos žmones susodino ant automobilio galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo jis ir G. M., tačiau kuris iš kurios pusės, neprisimena. Tikslios vietos, kurioje sutiko tuos žmones ir įsodino į automobilį, neprisimena, kadangi pats yra kilęs iš Pasvalio, todėl ir neįsidėmėjo, tačiau visa tai įvyko Kalvarijos mieste. A. G. nurodymu tuos žmones nuvežė į mišką, kuriame buvo lyg tai ežeriukas, lyg tai bala, lyg tai karjeras. Kaip iš Kalvarijos važiuoti link nurodytos vietos, apibūdinti nemoka, tačiau parodyti gali, nes šią vietą jis įsidėmėjo. Atvažiavus į nurodytą vietą ir visiems išlipus iš automobilio, A. G. vienam iš tų žmonių uždėjo antrankius, o kitam rankas surišo virve ir visi penkiese pakilo į kalniuką, kur A. G. tuos du vaikinus pririšo prie medžio. Kai abu vyrukai jau buvo pririšti prie medžio, A. G. mušdamas juos rankomis pradėjo klausinėti kur pinigai. Jo manymu ši egzekucija vyko maždaug pusvalandį. Tie vyrukai A. G. neprisipažino, jog būtų pavogę iš jo pinigus. Taip pat A. G., tuos žmones gąsdindamas ir norėdamas juos įbauginti sakė: ,,sakykit kur pinigai, nes užkąsim“. Kad ketinimai būtų akivaizdesni, A. G. nurodymu, jis, G. M. ir pats A. G. netoliese tų vyrukų, jų akivaizdoje, kasė duobę. Duobę iškasė apie pusantro metro gylio. Nors ir iškasė duobę, tačiau tie vyrai vis tiek A. G. neprisipažino pavogę jo pinigus. Tada, kad tie vyrai išsigąstų dar labiau ir atiduotų pinigus, A. G. juos nuo medžio atrišo ir liepė lipti į duobę, ką pastarieji nesipriešindami ir padarė, t. y. patys sušoko į duobę. Jiems jau esant duobėje, A. G. juos toliau kamantinėjo apie pinigus ir sakė: „bus blogai“ jeigu nepasakys kur pinigai, tačiau tie vaikinai ir toliau neprisipažino pagrobę pinigus. Po to vienu momentu vienas iš tų vyrukų, kaip jis suprato, išsilaisvinęs rankas iš virvės, iššoko iš duobės ir į jį, A. G. ir G. M. pradėjo šaudyti iš ginklo, tačiau šūvių nepasigirdo, nes, matyt, ginklas užsikirto. Tuo momentu jis, G. M. ir A. G. iš to vyruko ginklą atėmė išmėtė atgal į duobę. Tada A. G. ir vėl pradėjo tuos vyrukus kamantinėti dėl pinigų pagrobimo, tačiau jie ir toliau dėl jų vagystės neprisipažino. Tada A. G. iš kažkur išsitraukė ginklą, kurio nei modelio, nei markės jis nežino, ir tiems vaikinams pradėjo grasinti, kad nušaus jei jie nesakys kur padėti pinigai, tačiau tie vyrai vis tiek viską neigė dėl pinigų vagystės. Tada A. G. keliais šūviais vieną vyruką nušovė. Kai A. G. šaudė, tai jis nuo duobės buvo pasitraukęs apie kelis metrus ir nuo jų nusisukęs. G. M. buvo taip pat kažkur pasitraukęs. Kitas vyrukas po jo draugo sušaudymo A. G. pasakė: „Algi, pasigailėk, atiduosiu visus pinigus“. A. G. tuo momentu pasakė: „nėr išeities reikia dėt ir kitą“ ir po šių žodžių nušovė ir antrą vyruką, tačiau keliais šūviais ir į kurią vietą šovė, jis neprisimena. Antrą vyruką A. G. nušovė iš ginklo, kurį jis, G. M. ir A. G. buvo atėmę iš vieno vyruko jau anksčiau, kai anas buvo iššokęs iš duobės. Po to jie visi ištikti šoko automatiškai pradėjo užkasinėti duobę su tų vyrukų lavonais. Beužkasinėjant duobę vienas iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. Tada A. G. pasakė: „davai kas nors, damuškit“, tačiau nei jis, nei G. M. tai daryti nesutiko, todėl A. G. pats, pasilenkęs prie duobės, su peiliu badydamas pabaigė žudyti bandžiusį keltis vyruką. Taip pat su peiliu, kad neatsigautų, A. G. badė ir kitą vyruką. Užkasus kapavietę, A. G. juos nuvežė į Kauną, o pats išvažiavo į namus. A. G., išleisdamas juos iš mašinos, įspėjo, kad jeigu kam nors jie „žioptelės“ apie tai, ką matė, tai ir jiems bus tas pats, kaip ir tiems dviem vaikinams. Po to, kai A. G. buvo sulaikytas dėl tų dviejų žmonių nužudymo ar tai dėl ginklų laikymo, o vėliau paleistas, jis jo ir G. M. prašė važiuoti ir tuos žmones iškasti ir perlaidoti, bet G. M. ir jis tai daryti nesutiko. Kastuvą ir virves A. G. iš automobilio bagažinės išsiėmė atvažiavęs į mišką. Iš kur pasiėmė antrankius, jis nematė. A. G. ginklo, kurį pas jį pamatė prie duobės, modelio nežino, tačiau tikrai ten buvo ne pistoletas, tačiau fabrikinės gamybos. Iš kur A. G. pasiėmė peilį, nematė. Ginklas, kurį atėmė iš vyro, kuris iššoko iš duobės, buvo savadarbis, revolverio tipo, baltos spalvos. Antrankius užkasė kartu su lavonu. Po egzekucijos abu ginklus, peilį ir kastuvą A. G. pasiėmė su savimi (8 t., b. 1. 46-47).
Įtariamojo G. S. 2005-06-27 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad jis miške ant kalniuko, esančio šalia (duomenys neskelbtini) ežero šiaurinės pakrantės, parodė maždaug 100 kvadratinių metrų ploto mišką ir paaiškino, kad duoda 200 procentų, jog 1994 m. balandžio mėnesį A. G. būtent šioje vietoje, dalyvaujant jam ir G. M., sušaudė du žmones, kuriuos visi trise čia pat ir palaidojo. Prieš sušaudymą tuos žmones A. G. buvo pririšęs prie medžio (8 t, b. 1. 48-49).
Įtariamasis G. S. 2005-06-30 ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus apie tai, kad 1994 m. pavasarį A. G. jo ir G. M. paprašė padėti iš jam nepažįstamų asmenų atgauti pinigus, kuriuos jie pavogė iš A. G.. Kalbos apie susidorojimą ir nužudymą nebuvo. Po kurio laiko visi trise susitiko ir A. G. automobiliu VAZ 21063 važinėjosi po Kalvarijos ir Marijampolės miestus. Automobilį vairavo A. G.. Marijampolės m. buvo užėję pas kažkokią moterį, kur A. G. ieškojo pinigus pagrobusių asmenų. Po to, bevažinėdami Kalvarijoje, tuos du ieškomus žmones sutiko ir įsodino į automobilį VAZ 2106. Juos susodino ant automobilio galinės sėdynės. A. G. nurodymu žmones nuvežė į mišką, kuriame buvo lyg ežeriukas, lyg bala, lyg karjeras. Kaip iš Kalvarijų nuvažiuoti į tą vietą paaiškinti negali, tačiau jau parodė. Kai atvažiavo į minėtą vietą, A. G. vienam iš asmenų surišo rankas, kitam uždėjo antrankius ir visi pakilo į. kalniuką. Tie du žmonės nieko blogo nenujautė ir nesipriešino A. G. veiksmams. Užlipus ant kalniuko A. G. vienam vyrui liepė stoti prie medžio, prie kurio jį pririšo. Kitas žmogus liko stovėti šalia G. M. ir jo. Vėliau jį A. G. taip pat pririšo prie medžio. Pririšami vyrai nesipriešino. Kurį vyrą pirmą A. G. pririšo prie medžio, , jis neprisimena. Ar buvo pririšti prie vieno medžio ar prie atskirų, neprisimena. Pririštus vyrus A. G. kamantinėjo, kur pinigai ir mušė rankomis. Tai vyko apie pusę valandos. Dėl pinigų vagystės tie vyrukai neprisipažino. A. G. tuos žmones „vargino“ ir sakė: „sakykit, kur pinigai, nes užkasime“. Kad ketinimai būtų akivaizdesni A. G. nurodymu pastarasis, G. M. ir jis netoli vyrų iškasė duobę, tačiau ir iškasus duobę tie vyrai neprisipažino įvykdę vagystę. Kad tie vyrai dar labiau išsigąstų ir atiduotų pinigus, A. G. juos atrišo nuo medžių ir liepė lipti į duobę. Tie vyrai nieko blogo nenutuokdami, kaip ir jis su G. M., sušoko į duobę. A. G. juos kamantinėjo toliau ir sakė, kad bus blogai jei neprisipažins, tačiau tie žmonės vis tiek neprisipažino. Vienas vyras iššoko iš duobės ir pradėjo į juos jį šaudyti iš savadarbio ginklo, tačiau šūvių nepasigirdo, nes ginklas tikriausiai užsikirto. Tada jie iš to vyruko ginklą atėmė ir vėl jį „įmetė“ į duobę. Ginklas liko ar tai pas A. G., ar tai gulėti ant žemės. A. G. ir toliau kamantinėjo dėl pinigų vagystės, tačiau tie vyrukai neprisipažino. Tada A. G. iš kažkur ištraukė ginklą, kurio nei modelio, nei markės jis nežino, ir pradėjo grasinti juos toliau klausinėdamas kur padėti pinigai, bet vyrai vis vien neigė vagystę. Po to A. G. keliais šūviais vieną vyruką nušovė, tačiau kurį iš jų, jis nežino. Kiek buvo šūvių, pasakyti negali. A. G. iššovė netikėtai“ Tuo metu jis nuo A. G. buvo per porą metrų, nusisukęs, o G. M. buvo nuėjęs toliau. Likęs gyvas vyras po jo draugo sušaudymo pasakė: ,,Algi, pasigailėk, atiduosiu visus pinigus“, į ką A. G. pasakė: ,,Nėra kas daryti“ ir nušovė kitą vyruką atimtu ginklu. Tada visi ištikti šoko pradėjo užkasinėti duobę su lavonais. Beužkasinėjant duobę vienas iš vyrukų pradėjo keltis. A. G. pasakė: „Gal kas dabaikit...“, tačiau niekas nesutiko. Tada A. G. pats pabaigė žudyti bandžiusį keltis vyruką. Taip pat su peiliu badė ir kitą vyruką, kad tas neatsigautų. Užkasus kapavietę, A. G. juos nuvežė į Kauną ir pagrasino, kad tylėtų, antraip bus taip, kaip tiems vyrukams. 1994 m. A. G. teisėsaugos buvo sulaikytas. Po to, kai jis buvo paleistas, jo ir G. M. prašė perlaidoti tuos žmones, tačiau jie nesutiko. A. G. įvykio vietoje virves ir kastuvą išėmė iš automobilio bagažinės, o iš kur pasiėmė antrankius, jis nematė. A. G. ginklo, kurį pamatė prie duobės, modelio nežino, tačiau jis buvo fabrikinės gamybos. Iš kur A. G. pasiėmė peilį, nematė. Ginklas, kurį atėmė iš vieno iš vyrukų, buvo savadarbis, revolverio tipo, balto metalo spalvos. Antrankiai buvo užkasti kartu su lavonu. Abu ginklus, peilį ir kastuvą A. G. pasiėmė su savimi, o kur po to padėjo, nežino (8 t., b. 1. 55-57).
Iš 2005 m. birželio 30 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant G. S. dalyvavo gynėja, prokurorė, teismo posėdžio sekretorė fiksavo apklausą ir surašė apklausos protokolą, kurį visi dalyvavę asmenys pasirašė. Apklausa truko pusantros valandos. Remiantis šiais duomenimis paneigiami G. S. parodymai teisme, jog jis nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo realiai apklaustas. Jame yra detalių, kurių nėra kituose dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys, kad G. S. apklausos pabaigoje papildė parodymus, teigdamas, kad nežinojo, kad A. G. planavo nužudyti Z. V. ir R. A., ir niekada nebūtų sutikęs (8 t., b. l. 57).
Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad G. S. iš pateiktų atpažinimui keturių revolverių atpažino revolverį pažymėtą Nr. 4, kuris panašiausias į tą, kurį matė pas vieną iš nukentėjusiųjų. Jis panašiausias, todėl, kad yra panašus į savos gamybos. Tuo metu ginklas buvo baltos spalvos (8 t., b. 1. 63-64).
Įtariamasis G. S. savo parodymus patvirtino 2006-04-07 akistatos su A. G. metu (8 t., b. 1. 68-69).
Įtariamasis G. S. savo parodymus patvirtino 2006-02-08 akistatos su įtariamuoju G. J. metu, kurios metu jis parodė, kad A. G. nužudant Z. V. ir R. A. dalyvavo jis pats, G. M. ir G. J.. G. J. pats betarpiškai Z. V. ir R. A. nežudė, o kad pastarieji buvo būtent nužudyti, jis tvirtina. Kas nužudė Z. V. ir R. A., G. J. nematė (15 t., b. 1. 31-32).
Įtariamojo G. S. 2006-09-18 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad jis parodė namą (duomenys neskelbtini), ir paaiškino, kad šiame name gyvena A. G. su šeima ir, kad 1994-04-19 ieškodami Z. V. ir R. A. į šį namą buvo užvažiavę. Taip pat nurodė vietą, esančią .Kalvarijos m. Vytauto g., šalia turgaus, kurioje 1994-04-19 sutiko Z. V. ir R. A., bei kuriuos įsodino į A. G. automobilį ir nuvežė į mišką (8 t., b. l. 72-75).
Liudytojo G. S. 2007-02-07 apklausos protokole parašyta, kad visus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. apklausiant jį įtariamuoju, akistatų metu bei parodymų patikrinimo metu, išskyrus parodymus, duotus 2005–06–15 apklausiant įtariamuoju, tvirtina, tačiau jis nėra šimtą procentų garantuotas ir dėl to, kad A. G. antrą vyruką nušovė iš revolverio, kuris prieš tai buvo atimtas iš vienos iš aukų. Kokį ginklą su savimi turėjo A. G. nežino, bet tikrai ne pistoletą arba revolverį. Kaip jam atrodo, ginklas buvo panašus į automatą, bet ne į automatą „Kalašnikov“ (8 t., b. 1. 76-77).
Liudytojo G. S. 2007-03-06 apklausos protokole parodyta, kad 1994 m. pavasarį, mėnesio ir dienos neprisimena, A. G. nužudė du žmones, kurių jis nepažinojo ir iš nuotraukų atpažinti negalėtų. 1994 m. pavasarį A. G. jo, G. J. bei G. J. Kauno kūno kultūros instituto bendrabučio, kuriame jie gyveno, patalpose paprašė padėti jam atgauti pinigus, kuriuos iš jo pavogė. Kaip jis suprato, tai A. G., dalyvaujant jiems, norėjo tuos asmenis paveikti psichologiškai, o gal ir fiziškai ir tokiu būdu atgauti pagrobtus pinigus. Kalbos apie susidorojimą su tais asmenimis ir jų nužudymą nebuvo. Praėjus kuriam tai laikui po šio A. G. prašymo, visi keturiese susitiko ir A. G. automobiliu VAZ 21063tamsios spalvos važinėjo po Marijampolės bei Kalvarijos m. ir ieškojo tų žmonių. Už automobilio vairo pastoviai sėdėjo A. G.. Su A. G. Marijampolės m. jis buvo užėjęs į kažkokį lyg tai bendrabutį, kurio viename kambaryje pas kažkokią tai moterį ieškojo vieno iš paieškomų asmenų, tačiau jokio vyriškio pas ją nerado. Šio bendrabučio jis neprisimena ir parodyti negalėtų. Kai su A. G. jis buvo bendrabutyje, tai tuo metu G. M. bei G. J. jų laukė lauke, automobilyje. Taip pat buvo užsukę ir į A. G. namą, esantį Kalvarijos m., kuriame pastarasis gyveno su šeima ir, kurį jis parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Po to, jau vakarėjant, bevažinėdami sutiko tuos A. G. žmones ir jėga, t. y. sugrėbę už drabužių juos visi įsodino į automobilį. Juos susodino ant automobilio galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo lyg tai jis ir G. M., tačiau kuris iš kurios pusės, neprisimena. G. J. sėdėjo lyg tai automobilio priekinėje keleivio sėdynėje. Tikslios vietos, kurioje sutiko tuos žmones ir įsodino į automobilį, neprisimena, tačiau visa tai įvyko Kalvarijos m. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis tą vietą apytiksliai parodė. A. G. nurodymu tuos žmones nuvežė į mišką, kuriame yra ežeriukas. Kelinta valanda buvo, neprisimena, bet buvo dar šviesu. Kaip iš Kalvarijos važiuoti link nurodytos vietos, apibūdinti nemoka, tačiau tai parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Šią vietą jis įsidėmėjo, kadangi joje A. G. tuos du žmones sušaudė. Atvažiavę į šią vietą, jie visi šešiese išlipo iš automobilio, iš kurio bagažinės A. G. paėmė lyg tai odinę tašę. Išlipus iš mašinos vienam iš tų žmonių A. G. uždėjo antrankius, o kitam virve surišo rankas ir, automobilį palikę prie ežeriuko, visi pakilo į kalniuką. Nors rankas A. G. surišo ir uždėjo ant jų antrankius gal dar tiems asmenims esant automobilyje. Tuo momentu jis, G. M. ir G. J. stovėjo šalia ir jokių aktyvių veiksmų tų dviejų žmonių atžvilgiu nedarė, tik prižiūrėjo tuos vyrukus, kad jie nepabėgtų. Jų pagrindinė funkcija buvo ta, t. y., jog tie vyrukai nepabėgtų nuo A. G., taip pat, kad neužpultų paties jo ir, kad sudaryti jiems psichologinį spaudimą, įbauginti juos ir taip padėti A. G. iš jų atsiimti pinigus. Tie du žmonės, kaip ir jis su G. M. ir G. J., nieko blogo nenujautė ir nesipriešino šiems A. G. veiksmams. Jiems visiems užlipus ant kalniuko, kiek jis prisimena, A. G. vienam iš tų vyrukų liepė stoti prie medžio. Tas vyrukas nesipriešindamas atsistojo prie medžio, o A. G. jį prie medžio pririšo. Kitas žmogus pasiliko stovėti su juo, G. J. ir G. M.. Kurį, t. y. ar su antrankiais surakintą, ar virvė surištomis rankomis vyruką A. G. pririšo prie medžio, jis neprisimena. Po to A. G. prie medžio pririšo ir tą vyruką, kuris stovėjo kartu su jais. Šis vyrukas pririšamas taip pat nesipriešino. Kiek prisimena, tai vyrukai prie medžių buvo pririšti nugaromis. Ar tie žmonės buvo pririšti prie vieno medžio, ar prie atskirų, dabar neprisimena. Kai abu žmonės buvo jau pririšti prie medžio, A. G. pradėjo juos klausinėti, kur pinigai. A. G. juos kamantinėdamas mušė rankomis į įvairias kūno vietas bei į veidą. Juos mušdamas rankose nieko neturėjo ir buvo be pirštinių. Jo manymu ši egzekucija vyko nuo pusvalandžio iki dviejų valandų. Šiuo metu jis, G. M. ir G. J. stovėjo šalia. Tie vyrukai A. G. neprisipažino, jog būtų pavogę iš jo pinigus. A. G. jiems gąsdindamas ir norėdamas įbauginti sakė: ,,sakykit kur pinigai, nes užkąsim“. Šių A. G. žodžių jis rimtai nepriėmė. Kad tariami A. G. ketinimai būtų akivaizdesni, pastarojo nurodymu jis, G. M., G. J. bei pats A. G. tų vyrukų akivaizdoje, netoliese jų, vienu kastuvu pakaitomis kasė duobę. Kaip jis suprato, tai A. G. nurodymu duobę kasė tam, kad psichologiškai dar labiau paveikti tuos du vyrukus ir taip padėti atgauti pinigus. Duobę iškasė apie pusantro metro gylio. Nors ir iškasė duobę, tačiau tie vyrai vis tiek A. G. neprisipažino pavogę jo pinigus. Po to kad tie vyrai išsigąstų dar labiau ir atiduotų pinigus, A. G. juos nuo medžio atrišo ir liepė lipti į duobę. Tie vyrukai nesipriešindami patys sušoko į duobę. Jiems jau esant duobėje, A. G. vaikinus toliau kamantinėjo apie pinigus ir sakė, kad „bus blogai“ jeigu nepasakys kur pinigai, tačiau tie žmonės ir toliau neprisipažino pagrobę pinigus. Tuo metu visi kiti buvo šalia duobės. Tada A. G. iš kažkur išsitraukė ginklą, kurio nei modelio, nei markės jis nežino, ir pradėjo grasinti, kad nušaus jei jie nesakys kur padėti pinigai, tačiau tie vyrai vis tiek viską neigė dėl pinigų vagystės. Šį A. G. veiksmą jis suprato kaip norą dar labiau įbauginti tuos vyrukus ir tokiu būdu pasiekti teigiamą rezultatą. Ar šį vaizdą matė G. M. su G. J. pasakyti negali, nes neprisimena. Po to vienu momentu vienas iš tų vyrukų, kaip jis suprato, išsilaisvinęs rankas iš virvės, iššoko iš duobės ir, bėgdamas į šalį link šalia miško esančios laukymės, pradėjo į juos šaudyti iš ginklo, tačiau šūvių nepasigirdo, nes, matyt, ginklas užsikirto. Tuo momentu jis, G. J., G. M. ir A. G. tą vyruką pasivijo ir visi, ant jo sušokę, atėmė ginklą o jį patį „įmetė“, t. y. įstūmė atgal į duobę. Kuris iš jų keturių tam vyrukui iš rankų išlupo ginklą, nepastebėjo, bet ne jis. Ginklą lyg tai paėmė A. G.. Ginklą jis gerai matė bei įsidėmėjo ir jį parodė daiktų parodymo atpažinti metu. Tada A. G. vėl pradėjo tuos vyrukus kamantinėti dėl pinigų vagystės, tačiau jie ir toliau dėl jų vagystės neprisipažino. Po to A. G., netikėtai jam, keliais šūviais kažkurį tai vieną vyruką nušovė, tačiau kurį iš jų, t. y. surištą virve ar surakintą antrankiais, nežino. Keli tiksliai šūviai buvo padaryti, nežino ir negali pasakyti, nes neprisimena. Kai A. G. šaudė, tai jis nuo duobės buvo pasitraukęs apie kelis metrus ir nuo jų nusisukęs. Taip pat ir G. M. su G. J. buvo taip pat kažkur pasitraukę. Kitas vyrukas po jo draugo sušaudymo A. G. pasakė: „Algi, pasigailėk, atiduosiu visus pinigus“. A. G. tuo momentu pasakė; „nėr išeities, reikia dėt ir kitą“ ir po šių žodžių nušovė ir antrą vyruką tačiau keliais šūviais ir į kurią kūno vietą šovė, neprisimena ir nematė. Kaip jam atrodo, tai antrą vyruką A. G. nušovė iš ginklo, kurį jie buvo atėmę iš jau vieno minėto vyruko anksčiau, kai anas buvo iššokęs iš duobės. Kad A. G. būtent iš ginklo, atimto iš vieno iš vyrukų, nušovė antrą vaikiną, G. M. bei G. J. matyti negalėjo, nes nuo duobės tuo metu radosi toliau, negu jis ir tik ėjo link pastarųjų. Tada A. G., jis, G. J. ir G. M. ištikti šoko automatiškai duobę su lavonais pradėjo užkasinėti rankomis ir kastuvu. Kuris iš jų duobę užkasinėjo su kastuvu, neprisimena. Beužkasinėjant duobę vienas iš vyrukų pradėjo keltis, tuomet A. G. pasakė: „davai kas nors, damuškit“, tačiau nei jis, nei kiti tai daryti nesutiko. Tada A. G. pats pasilenkęs prie duobės peiliu, panašiu į medžioklinį, badydamas pabaigė žudyti, bandžiusį keltis vyruką. Taip pat su peiliu, kad neatsigautų, badė ir kitą auką. A. G. peiliu badant lavonus jie visi buvo pasitraukę į šalį, todėl nei vienas iš jų negalėjo matyti, į kurias kūno dalis buvo badomi tie du vyrukai. Lavonai kniūbsčiomis gulėjo vienas ant kito. Kuris, t. y. ar apačioje gulintis, ar viršuje gulintis nukentėjusysis po šūvių pradėjo keltis, pasakyti negali, nes to tiksliai nematė, tačiau betarpiškai matė, kaip A. G. aukas badė peiliu. Kai kapavietę jau sutemus užkasė, tai A. G. juos nuvežė į Kauną. A. G. juos išleisdamas iš mašinos pasakė, kad jeigu kam nors pastarieji „žioptelės“ apie tai, ką matė, tai jiems bus tas pats, kaip ir tiems dviem vyrukams. Viena iš aukų buvo užkasta kartu su antrankiais. 1994 m. rudenį, mėnesio neprisimena, po to, kai A. G. buvo sulaikytas dėl tų dviejų žmonių nužudymo ar tai dėl ginklų laikymo, o vėliau paleistas, jis jų prašė važiuoti tų žmonių lavonus iškasti ir perlaidoti, bet pastarieji nesutiko. Kad A. G. į mišką vežėsi ginklą antrankius, virves, peilį bei kastuvą jis nematė ir nežinojo. Atvažiavus į mišką A. G. iš automobilio bagažinės išsiėmė kastuvą bei virves. Iš kur jis pasiėmė antrankius, nematė. A. G. ginklo, kurį pas jį pamatė prie duobės, jis modelio nežino, tačiau tikrai ten buvo ne pistoletas, tačiau fabrikinės gamybos. Iš kur A. G. pasiėmė peilį, nematė. Ginklas, kurį atėmė iš bandžiusio bėgti vyro, buvo savadarbis, revolverio tipo, baltos spalvos. Abu ginklus, peilį ir kastuvą A. G. pasiėmė su savimi, tačiau kur juos padėjo, jis neprisimena ir nežino. Šią dieną nesnigo ir nelijo (8 t., b. l. 78-80).
Nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas G. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. G. pažįsta, kartu mokėsi Kauno kūno kultūros institute. Jis įstojo 1993 metais. Kartu mokėsi ir G. M. ir G. S.. 1994 metais pavasarį A. G. pasiūlė jam ir G. M. važiuoti į Kalvariją, nes A. G. norėjo pasikalbėti su žmonėmis dėl pavogtų pinigų. Kalvarijos mieste A. G. pamatė pažįstamus ir sustojo pasikalbėti. Jis iš kalbos suprato, kad tie asmenys pavogtų pinigų ieškotojai Pokalbio metu tie asmenys pasiūlė A. G. parodyti žmones, žinančius apie tuos pinigus Jie įsėdo pas juo į automobilį. Važiuojant, tie asmenys pasiūlė užsukti prie ežero. Atvažiavus prie ežero A. G. kalbėjosi su jais apie kažkokius pinigus. Vienu metu, A. G. nuėjus, tie asmenys siūlė pasidalinti pinigus. Iš kalbos jis supratęs, kad pinigai pas juos. Grįžus A. G., jie jam pasakę, ką siūlė tie du asmenys. Muštynių nebuvo, bet įvyko konfliktas. Tie du asmenys sakė, kad reikia pasitarti, prašė leisti jiems pasikalbėti. Pradėjus eiti link jų, vienas iš jų išsitraukė ginklą ir šovė į jų pusę du šūvius. Jie išsigando ir sėdę į automobilį išvažiavo į Kauną. Tie asmenys pabėgo į miško pusę. Tų asmenų vardų ar pavardžių nežino. Iš Kauno važiuojant į Kalvariją, važiavo per Marijampolę. A. G. ir G. S. buvo užėję į kažkokį tai namą Marijampolėje. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo suimtas ir 11-a mėnesių praleido suėmime. Tuo metu jam buvo daromas spaudimas iš policijos departamento pareigūnų pusės. Pusantro mėnesio laikė vieną ir kasdien apklausdavo. Apklausinėjo pareigūnas E. G. ir V. V.. Sakė, kad pasirašytų ir tuomet paleis iš suėmimo. Be to, sakė, kad G. M. ir G. S. pasirašė, todėl ir jis turėtų prie jų prisijungti. Matomai todėl jo 2007 m. vasario mėnesį apklausose G. M. ir G. S. buvo liudytojais, o jis įtariamasis, nes jis nedavė jokių parodymų. Per 11-a suėmimo mėnesių jį vežiojo po įvairias areštines – Varėnos, Alytaus, Trakų. Taip būdavo daromas psichologinis spaudimas. Visose areštinėse laikydavo vieną, tik kažkurioje sėslėje dviese. Šis asmuo jo klausinėjo apie nužudymą, bylą. Be to, jis nesuprato už ką buvo sulaikytas ir Ukrainoje. Ten buvo sumuštas, uždarytas į areštinę. Po 3-jų dienų atvyko Lietuvos Respublikos departamento pareigūnai D. Ž. ir E. G.. Jie sakė ,,pasirašyk“ arba liksi čia ir gadins jam sveikatą. Tie pareigūnai smurto nevartojo, bet darė psichologinį spaudimą. Pareigūnams nieko nepasakojęs, nes supratęs, kad fabrikuojama byla.
Iš bylos duomenų 2005-11-09 protokolo matyti, kad apžiūrėtas G. J. 2005-11-09 prašymas, kuriuo jis prašo kuo greičiau jį pargabenti į Lietuvos Respubliką, kad galėtų duoti parodymus apie 1994 metų įvykį, tai yra, kad 1994 metais jis buvo paprašytas padėti atsiimti A. G. pinigus (skolą). Jis pats padėjo į mašiną įsodinti du vyrus ir su jais nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero. Vietą, kur buvo paleisti tie du vyriškiai, gali parodyti, kad pačioje įvykio vietoje nebuvo ir tikslesnius parodymus duos Lietuvoje (14 t., b. 1. 192-193).
Iš vaizdo kasetės TDK 8mm HS90 8, kurią 2005-11-08 Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūnui pateikė Ukrainos Kijevo miesto teisėsaugos pareigūnai, apžiūros protokolo ir pokalbio stenogramos matyti, kad užfiksuotas pokalbis tarp G. J. ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyresniojo tyrėjo E. G. apie tai, kad, Kauno kūno kultūros instituto bendrabučio virtuvėje A. G. jo ir G. M. prašė padėti Kalvarijoje ,,paimti vienus asilus“. A. G. jam ir G. M. pasakojo, kad kažkokie tai vyrai jam skolingi ar tai penkiolika, ar tai septyniolika tūkstančių JAV dolerių. Taip pat A. G. sakė, kad tai yra tokie žmonės, kurių jis bijo. Jis, A. G., G. M. ir G. S. traukiniu nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini), kur persėdo į A. G. automobilį VAZ 2106, kuriuo jų pasitikti buvo atvažiavęs T. G.. Pastarasis išlipo Kalvarijoje, prie autobusų stoties, o jie keturiese nuvažiavo į Marijampolę, kur G. S. su A. G. nuėjo pažiūrėti penkiaaukštį namą, tačiau A. G. ieškomų asmenų nerado. Iš Marijampolės visi keturiese grįžo atgal į Kalvariją, kur apie 19 valandą gatvėje, prie malūno, pamatė einančius A. G. ieškomus asmenis, kurie dėvėjo kepures. Sustojo, minėtus vyrus jėga susodino ant automobilio galinės sėdynės, apieškojo kišenes ar neturi ginklų ir visi nuvažiavo (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavo A. G.. Keleivio priekinėje sėdynėje sėdėjo G. S., o ant galinės sėdynės iš kraštų sėdėjo G. M. ir jis, viduryje tarp jų – A. G. ieškoti asmenys. Atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero, šalia kurio yra didelis kalnas, laužavietė. A. G. su savimi turėjo kažkokį krepšį, tačiau jis jo turinio nežino. Link nužudymo vietos veda siauras keliukas tiesiai į krūmus. Visa tai vyko jau temstant, bet tamsu dar nebuvo. Išlipus iš automobilio jis nukentėjusiesiems laisvę ribojo kartu su G. S. juos laikydamas už rankų. Pats nukentėjusiųjų kankinimo procese nedalyvavo, nors visa tai labai ilgai užtruko. Jis atliko žvalgo funkcijas, t. y. stebėjo įvykio vietos prieigas. Santykių aiškinimosi metu A. G. kažko buvo nuėjęs į mašiną. Pasibaigus visiems įvykiams A. G. jį, G. M. ir G. S. automobiliu nuvežė atgal į Kauną, į bendrabutį. A. G. jiems sakė nesinervuoti, kad čia viskas gerai, kad niekas nieko nenušovė, kad paprasčiausiai gąsdindami šaudė į orą. Kitą dieną, aštuntą ryto su G. M. jau sėdėjo paskaitoje. A. G. turėjo ginklą, važiuodavo su juo šaudyti. Po įvykio praėjus keletui metų A. G. jam pasakojo sukurtą alibi dėl minėtų asmenų nužudymo, tariamai šį nusikaltimą padarė kažkokie tai boksininkai iš Panevėžio, kažkokie tai A. G. draugai. A. G. jam. patarė nesinervuoti, kadangi viskas bus gerai. A. G. tuo metu labai bičiuliavosi ir su Panevėžio nusikalstamo pasaulio autoritetu „Psichu“ bei kitais (14 t., b. 1. 194-195, 15 t., b. 1. 1-15).
2006-02-06 slapto sekimo protokole ir priede prie slapto sekimo protokolo, kuriame užfiksuotas įtariamojo G. J. 2006-01-14 pokalbis apie tai, kad apie Z. V. ir R. A. nužudymo aplinkybes parodymus yra davę laisvėje esantys ir kas iš to, kad jis tylės. Jis tik padėjo du žmones nuvežti iki tam tikros vietos ir tuo jo darbas baigėsi, kad jie vežant buvo gyvi, kad tame miške jis pats dukart buvo vežtas (15 t., b. 1. 39, 40-41).
2006-03-06 slapto sekimo protokole ir pokalbio stenogramoje, kurioje užfiksuotas įtariamojo G. J. 2006-01-19 pokalbis apie tai, kad ,,baksioro“ parodymų nėra, kad jis, pasitaręs su advokatu, baigs slapstytis ir pats pasiduos pareigūnams. Sako, kad faktas, jog dviejų „chamų“ nėra ir, kad jis yra vienas iš paskutinių žmonių, kuris juos matęs (15 t., b. 1. 42, 43-54).
2006-02-13 slapto sekimo protokole ir priede prie slapto sekimo protokolo užfiksuotas įtariamojo G. J. 2006-02-02 pokalbis apie tai, kad jie žino, kad jis to nedarė, o jis yra tokioje situacijoje, kad dabar neturi ką pasakyti, jis nežino ką pasakys ,,baksioras“ kai grįš. Advokatės patariamas pareigūnams parodymų neduos, kadangi jo advokatas kažką tariasi su jo advokatu ir, kad jie kažką sumąstys. Vienintelis pliusas yra, kad neranda tų, jeigu juos rastų, būtų blogai. Aiškina, kad pareigūnai nuo tiesos vaikšto „dešimt metrų atstumu“, jie vaikšto tuo ratu, bet jie iki tos tiesos nedaeina, iki centro liko dešimt metrų. Mentai jam pasakoja, braižo, kad buvo taip ir taip, kaip jie braižo taip viskas ir buvo. Mano, kad tylėjimas nėra gerai. Pokalbio metu pyksta ant dviejų daunų, kurie duoda parodymus. Jis žino tą vietą kur veiksmas vyko, bet jos gyvenime neparodys. Jis nurodo, kad to nedarė ir nežino, kaip ten tiksliai įvyko, bet pradžioje tam visam vaidinime pačiame buvo (15 t., b. 1. 59, 60–65).
Išklausęs įrašus teisiamajame posėdyje, liudytojas G. J. parodė, kad tai jo pokalbis neneigia, pokalbio metu minimas ,,baksioras“, ,,chytras durnius“ – tai A. G. (20 t., b. l. 17.).
Teismas nepagrįstai įrodymais nepripažino šių 2006-02-06, 2006-03-06 ir 2006-02-13 slapto sekimo protokolų ir jų priedų bei netinkamai juos įvertino BPK numatytų reikalavimų aspektu. Slaptas sekimas G. J. neatskleidžiant savo tapatybės, buvo leistas BPK 158, 160 straipsniuose numatyta tvarka 2005 m. gruodžio 5 d. teisėjo nutartimi (15 t., b. l. 38). Slapto sekimo protokolai ir kiti su slaptu sekimu susiję bylos dokumentai surašyti vadovaujantis BPK 201 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad G. S. ir G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatų metu, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, laikytini įrodymais, kurie vertintini visete su kitais byloje esančiais įrodymais. Šių apklausų metu G. S. ir G. M. tvirtino, kad 1994 m. balandžio 19 d. jie bei G. J., paprašyti A. G. padėti atgauti Z. V. ir R. A. pagrobtus pinigus, juos įsodino į A. G. vairuojamą automobilį VAZ 21063 ir nuvežė į mišką, esantį šalia (duomenys neskelbtini) ežero, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų virve surišo rankas, kitam – surakino antrankiais, mušė į įvairias kūno vietas, grasino ginklu nužudyti, reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus ir juos grąžinti. A. G. nurodymu ir jo atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. jie iškasė duobę, į kurią paliepus sulipo Z. V. ir R. A.. Vienas iš nukentėjusiųjų, iš virvių išsilaisvinęs rankas, iššoko iš duobės ir bandė išsitrauktu ginklu šaudyti, tačiau šūvių nebuvo. Jie šį nukentėjusįjį pagavo ir įstūmė atgal į duobę. Po to A. G. turėtu ginklu abu nukentėjusiuosius nušovė, o pagal G. S. parodymus, dar subadė peiliu, ir juos užkasė. Sugretinus jų parodymus su kitais ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, matyti, kad G. S. ir G. M. iš esmės tokius parodymus davė ir akistatų su A. G., parodymų patikrinimo vietoje metu, ir apklausiami kaip liudytojai. Tačiau teismas G. M. ir G. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatų metu nevertino su kitais įrodymais ir duomenimis, gautais šių asmenų parodymų bei su kitais įrodymais: revolverio „Iver Johnson“ suradimo (duomenys neskelbtini) ežere aplinkybėmis (7 t., b. 1. 138-144), specialisto išvadų duomenimis (7 t., b. 1. 148, 149, 151, 155), šio revolverio atpažinimo duomenimis (4 t., b. 1. 167-169, 7 t., b. 1. 168-169, 8 t., b, 1. 63-64), įvykio vietoje rastų dviejų 7,62 mm kalibro šovinių tūtelių duomenimis (6 t., b. 1. 123-135, 144-147), specialisto išvada (6 t., b. 1. 139-143), taip pat su slapto sekimo protokoluose (15 t., b. 1. 39-54, 59-65), vaizdo kasetėje užfiksuotais duomenimis (14 t., b. 1. 1-15, 194-195), kratos protokole nurodytais duomenimis (9 t., b. 1. 150-151), įslaptinto liudytojo Nr. 2-05 parodymais bei kitų byloje esančių įrodymų visuma.
Daiktų parodymo atpažinti metu G. M. nurodė ginklą kaip vieną iš dviejų, kurie buvo panašiausi į ginklą, kurį jis matė pas Z. V. ar R. A., nes jis senovinio modelio (7 t., b. 1. 168-169); G. S. atpažino šį revolverį nurodydamas, kad jis panašus į savos gamybos ginklą ir kad tuo metu ginklas buvęs baltos spalvos (8 t., b. 1. 63-64); liudytoja E. B. (Giedraitienė) taip pat atpažino revolverį „Iver Johnson“, nes ginklas panašus į tą, kurį namuose laikė Z. V., šis ginklas buvo baltos - sidabrinės spalvos (4 t., b. 1. 167-169); Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. liepos 26 d. specialisto išvadoje Nr. 6167 nurodyta, kad minimo revolverio pirminė spalva buvo metalinio blizgesio sidabro spalva (7 t., b. 1. 148-149).
Svarbu pažymėti, kad G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad vienas iš nukentėjusiųjų, iššokęs iš duobės, bandė šaudyti, tačiau šūvių nepasigirdo, iš jo buvo atimtas ginklas ir įmestas į ežerą; įvykio vietoje rastos dvi tūtelės yra fabrikinės 1992 m. Rusijos gamybos 1943 m. pavyzdžio 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams (6 t., b. l. 123-124, 125-133, 134-135, 144-147, 139-143); G. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusieji buvo nušauti dviem šūviais iš ginklo, panašaus į Kalašnikovo automatą, kurį atsivežė A. G.; kratos metu A. A. G. namuose, kuriuose gyveno ir A. G., buvo rastas Kalašnikovo automato vamzdžio antgalis (9 t., b. l. 150-151).
Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006-07-05 specialisto išvadoje Nr. 11-1569 (06), 11-1587 (06), 11-2019 (06) nurodyta, kad abi tūtelės pagamintos iš plieno ir padengtos cinko danga su papildoma lako apsauga. Dėl korozijos proceso įvertinimo sudėtingumo tikėtina, kad tirti pateiktos tūtelės žemėje išgulėjo nuo 8 iki 14 metų. Abi tūtelės yra fabrikinės 1992 metų Rusijos gamybos 1943 metų pavyzdžio 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams AK-47, AKS-47, AK-M-47, AKMS-47, rankiniams kulkosvaidžiams RPK-47 ir Simonovo konstrukcijos karabinams (SKS), tūtelės. Jos buvo šautos viename, ir čia nurodyto modelio, ginkle, ar kitame ginkle, paliekančiame panašaus ginklo dalių pėdsakus. Nustatyti ar pateiktos tūtelės buvo šautos viename konkrečiame ginkle negalima, nes tūtelių paviršiuose nėra konkretų ginklą individualizuojančių požymių. Fabrikinės gamybos šoviniai, kurių tūtelės yra pateiktos tirti, yra užtaisomi įprastinėmis, vario pėdsakus turinčiomis kulkomis ir specialios paskirties (trasuojančiomis, šarvamušėmis) kulkomis. Nustatyti kokiais sviediniais (šratais, grankulkėmis ar kulkomis) buvo užtaisyti šoviniai, kurių tūtelės pateiktos tirti, negalima, nes nėra požymių, iš kurių galima apie tai spręsti (6 t., b. l. 139-143).
2005-07-13 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) ežero šiaurinės pakrantės dugne, esančiame 5 m. gylyje, apie 17 m. atstumu nuo kranto, šalia liepto liekanų buvo surastas ir paimtas pistoletas (7 t., b. 1. 138-140, 141-143), jis apžiūrėtas daiktų apžiūros protokole (7 t., b. 1. 144).
Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005-07-26 specialisto išvada Nr. 6167 nustatyta, kad tyrimui pateikto revolverio ruda spalva nėra pirminė, o ji yra ginklo paviršių smarkiai pažeidusios korozijos (rūdžių) padarinys. Metalinio blizgesio sidabro spalva yra pirminė tyrimui pateikto revolverio spalva. Ant tyrimui pateikto revolverio spalvos dangos rasta juodos spalvos dažų dangos likučių (7 t., b. 1. 148-149).
Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005-08-08 specialisto išvada Nr. 6166 konstatuota, kad tirti pateiktas JAV pramoninės gamybos 32-o kalibro revolveris Iver Johnson mod. 32, skirtas šaudyti 32-o Smith&Wesson kalibro revolveriniais šoviniais, kurie tyrimui atlikti buvo pateikti revolverio būgnelyje, yra šaunamasis ginklas. Revolverio kamerų būgnelyje skaičius yra 5 vnt. Šio modelio revolveriai buvo gaminami nuo 1897 iki 1908 metų. Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šis revolveris yra priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams. Dėl stiprios pagrindinių ginklo dalių metalo korozijos, pažeidusios jų mechaninį atsparumą ir funkcionalumą, tirti pateiktas revolveris yra techniškai netvarkingas ir netinkamas naudojimui. Dėl šios priežasties ištirti pateikto revolverio negalima atlikti šūvių. Dėl tos pačios priežasties, atsakyti į užduotus klausimus Nr. 4, 5 ir 6 nėra galimybės. Tyrimo metu iš revolverio būgnelyje esančių penkių šovinių išimti pavyko tik 2 vnt. šovinių, likusiųjų 3 vnt. šovinių tūtelių liemenys pasiliko būgnelyje, išimti pavyko tik tūtelių dugnelius. Tirti pateikti 5 vnt. pramoninės gamybos 32-o Smith&Wesson kalibro šoviniai yra šaudmenys, tačiau netinkami šaudyti (t. 7, b. 1. 151–155).
Teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų G. M., G. S. parodymai iš esmės skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Šių parodymų ir vėlesnių, duotų akistatų su A. G., parodymų patikrinimo vietoje metu bei apklausiant kaip liudytojus, turinys atitiko kitiems bylos įrodymams.
Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų G. M. ir G. S. parodymais, vertina kaip objektyvius, kadangi, kaip minėta, jie sutampa tarpusavyje ir atitinka kitus įrodymus, o G. S. ir G. M. pakeisti ir suvienodinti parodymai su A. G. bei G. J. parodymais, teisėjų kolegijos atmetami kaip prieštaraujantys bylos įrodymų visetui.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bylos duomenis pirmą kartą G. S. savo parodymus patvirtino 2005-06-27 parodymų patikrinimo metu, kuomet jis miške ant kalniuko, esančio šalia (duomenys neskelbtini) ežero šiaurinės pakrantės parodė maždaug 100 kvadratinių metrų ploto mišką ir paaiškino, kad duoda 200 procentų, jog 1994 m. balandžio mėnesį A. G. būtent toje vietoje, dalyvaujant jam ir G. M., nušovė du žmones, kuriuos jie trise čia pat ir palaidojo. Prieš sušaudymą tuos žmones A. G. buvo pririšęs prie medžio (8 t., b. l. 48-49).
Antrą kartą G. S. 2006-09-18 parodymų patikrinimo vietoje metu parodė namą Nr. 11, esantį (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad šiame name gyvena A. G. su šeima, kad 1994-04-19 ieškodami Z. V. ir R. A. į namą buvo užvažiavę. Taip pat nurodė vietą, esančią Kalvarijos m. Vytauto g., šalia turgaus, kurioje 1994-04-19 sutiko Z. V. ir R. A. bei juos įsodino į A. G. automobilį ir nuvežė į mišką (8 t., b. l. 72-75).
G. M. pirmą kartą savo parodymus patvirtino 2005–07–07 parodymų patikrinimo vietoje metu, tuomet G. M. iš Kalvarijos m. per (duomenys neskelbtini) kaimą liepė važiuoti link (duomenys neskelbtini), ten parodė laužavietę, esančią prie ežero šiaurinės pakrantės ir paaiškino, jog 1994-04-19 atvažiavęs su G. S. ir dviem nepažįstamaisiais vyrais, kuriuos į automobilį įsodino Kalvarijos m., ir A. G., pastarojo automobilį VAZ 21063 kakavos spalvos paliko būtent toje vietoje. Parodė vietą, iš kurios į ežerą įmetė ginklą, atimtą pas vieną iš nužudytų vyriškių. Ant kalniuko, kuris apaugęs mišku, pastarasis parodė vietą prie dviejų eglių, esančių šalia laukymės, ir paaiškino, kad šioje vietoje 1994-04-19 A. G. mušė du nepažįstamuosius vyrus, o vėliau juos nužudė ir užkasė (7 t., b. l. 128-129, 130-135). G. M. antrą kartą savo parodymus patvirtino 2006-09-22 parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet jis Kalvarijos m. parodė namą (duomenys neskelbtini), ir paaiškino, kad 1994-04-19, kai jis, G. J., G. S. ir A. G. važinėjo po Kalvarijos miestą ir ieškojo A. G. pinigų pagrobėjų, tai prie nurodyto namo keletą kartų buvo sustoję, o A. G. į jį buvo užėjęs (7 t., 178-180).
G. M. 2005-07-01 parodymų patikrinimo metu parodė ne tik vietą ant kalniuko, kuris apaugęs mišku, vietą prie dviejų eglių, esančių šalia laukymės, ir paaiškino, kad šioje vietoje 1994-04-19 A. G. mušė du nepažįstamuosius vyrus, o vėliau juos nužudė ir užkasė, bet ir vietą, iš kurios į ežerą įmetė ginklą, atimtą pas vieną iš nužudytų vyriškių (t. 7, b. l. 128-129, 130-135). Svarbu pažymėti, po šio tyrimo veiksmo 2005-07-13 įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) šiaurinės pakrantės dugne, esančiame 5 m gylyje, apie 18 m atstumu nuo kranto, šalia liepto liekanų buvo surastas ir paimtas ginklas (7 t., b. l. 138-140, 141-143). Šią svarbią bylai aplinkybę patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklausti kaip liudytojai A. D., G. V., S. B. ir V. P., atlikę ginklo paieškas (21 t., b. l. 156-160).
Visiškai neatitinka bylos aplinkybių teismo išvada apie prievartos nebuvimą įsodinant R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį ir nuvežant prie ežero. Kad R. A. ir Z. V. buvo prievarta įsodinti į A. G. automobilį ir nuvežti prie (duomenys neskelbtini) ežero, nustatyta iš G. M. (,,labai greitai susodinome“) (7 t., b. l. 175), G. S. ir G. J. (,,už kupros į mašiną – mes su Gintaru iš šonų“) (8 t., b. l. 55, 60; 15 t., b. l. 7), liudytojų M. M. (,,iššoko 3 vyrai, įvyko susistumdymas“) (6 t., b. l. 97); liudytojo R. L. (,,iššoko 3 vyrai, kilo konfliktas“) parodymų (6 t., b. l. 104). Pastarasis savo parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisme (18 t., b. l. 141), liudytojas M. M. – apeliaciniame teisme (21 t., b. l. 122-123), G. M. ikiteisminio tyrimo metu (7 t., b. l. 127) bei G. S. (8 t., b. l. 46, 60) parodė, kad A. G. nurodymu R. A. ir Z. V. vežė prie ežero, o ne šiems nurodant kelią.
Apeliantų argumentai dėl, jų manymu, padarytų BPK 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimų, tiriant ir vertinant liudytojų G. M. ir G. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrįsti. Šių asmenų parodymai gauti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais (atliekant akistatas, parodymų patikrinimą vietoje, atpažinimą ir kt.), t. y. jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą. Šių asmenų parodymų pakeitimo faktas nesudaro pagrindo nesiremti jų parodymais, Savaime suprantama, kad tokios aplinkybės reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų parodymus apie A. G. vaidmenį ir reikšmę padarant nužudymą, skirtų didesnį dėmesį įvertindamas tokių asmenų parodymų savarankiškumą bei objektyvumą. Tačiau šiuo atveju G. M. ir G. S. parodymus galima pripažinti įrodymais, kadangi jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami dar ir kita bylos medžiaga.
Nukentėjusioji V. Č. ir apklausti kaip liudytojai I. V., V. V., E. B., V. Č., V. Č., A. T., P. A. R., R. V., K. M. patvirtino, jog nuo 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. nematė (šie duomenys sutampa su G. M. ir G. S. parodymais); R. A. ir Z. V. asmens dokumentai buvo paimti iš jų artimųjų; R. A. Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. – 1999 m. liepos 7 d.; dėl naujų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų šie asmenys nesikreipė ir jų pasai 2005 m. lapkričio 28 d. automatiniu būdu duomenų bazėje buvo paskelbti negaliojančiais. Be to, byloje esančiais Marijampolės policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus duomenimis, R. A. ir Z. V. yra dingę be žinios 1994 m.; Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos, policijos komisariatų ir prokuratūrų duomenimis, šios institucijos nuo 1994 m. pagal kompetenciją apie R. A. ir Z. V. informacijos neturi; pagal kitų Lietuvos Respublikos institucijų byloje esančius duomenis, jokios R. A. ir Z. V. veiklos po 1994 m. balandžio 19 d. nenustatyta.
Kiti byloje esantys duomenys apie tariamą R. A. ir Z. V. pasirodymą Klaipėdos mieste, išvykimą į užsienį, kolegijos vertinami tuo aspektu, kaip veiksmai, kuriais buvo siekiama klaidinti ikiteisminį tyrimą ir teismą.
Liudytojas K. K. parodė, kad R. A. ir Z. V. 1994 m. vasarą matė Klaipėdoje. Jis tada buvo kartu su V. J. ir pastarasis matė R. A. ir Z. V. (21 t., b. l. 120-121). Tačiau liudytojas V. J. nepatvirtino K. K. parodymų. Liudytojas parodė, kad 1994 m. spalio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad Klaipėdoje matė R. A. paprašytas K. K., kuris pas jį buvo atvykęs su T. G. (18 t., b. l. 67).
Iš bylos matyti, kad po šių parodymų davimo A. G., kuriam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 1994 m. lapkričio 4 d. iš suėmimo paleistas (10 t., b. l. 127-128). Apeliacinio teismo posėdyje apklaustas liudytojas Nr. 2-05, kuriam taikomas anonimiškumas, patvirtino, kad 1994 m. R. G. (,,G.“) labai išgyveno, jog kažkokie draugai, esantys laisvėje, ,,neskiltų“, t. y. kam nors neprasitartų apie dviejų žmonių nužudymą; liudytojas matė, kaip ,,G.“ parašė raštelį, kurį perdavė išeinančiam į laisvę V. Š., ir prašė, kad raštelį pastarasis perduotų ar tai draugams, esantiems laisvėje, ar tai broliui.
Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2-05, 2005-01-28 atpažino A. G. ir parodė, kad tai tas pats asmuo, apie kurį davė parodymus liudytojo apklausos metu. Su šiuo asmeniu liudytojas Nr. 2-05 maždaug prieš dešimt metų sėdėjo Alytaus PK areštinės vienoje kameroje. Tuo metu A. G. prisistatė ,,G.“, buvo liesesnis negu pateiktoje atpažinimui nuotraukoje (4 t., b. l. 195-196).
Liudytojas R. K. 2004-08-11 ir 2005-01-20 parodė, kad 1994 metų rudenį, tiksliai datos neprisimena, pas jį į namus, adresu Salomėjos Neries g. 16, Kalvarijos miestas, atvažiavo žmonos sesers vyras V. Š., gyvenantis Alytuje. V. Š. paprašė parodyti kur gyvena G. šeima, nes nori kažką atiduoti. V. Š. sakė, kad nelaisvėje buvo susitikęs su A. G. ir, kad dėl to jam reikia nuvykti pas A. G. šeimą. Jis V. Š. nuvežė prie G. namo, adresu (duomenys neskelbtini), kur namo kieme V. Š. apie penkias minutes pasikalbėjo su T. G.. Tą pačią dieną V. Š. autobusu grįžo į Alytų (4 t., b. l. 197, 198).
Liudytojas V. Š. parodė, kad 1994 m. spalio mėn. pabaigoje – lapkričio mėn. pradžioje, jis buvo kalinamas Alytaus policijos komisariato areštinėje bei Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Kas su juo kartu buvo kalinamas Alytaus PK areštinėje, neprisimena. R. K. yra jo žmonos sesers vyras ir gyvena Kalvarijos miestelyje. Asmenų pavardėmis G. nepažįsta ir nepažinojo. Prisimena, kad Alytuje buvo sulaikytas trims paroms, o joms pasibaigus išėjo į laisvę, tačiau tą pačią dieną pareigūnų buvo vėl sulaikytas. Pas R. K. pats niekada neprašė, o pastarasis pas jokį G. jo nevežė.
Liudytojas R. K. savo parodymus patvirtino akistatos su V. Š. metu bei paneigė V. Š. parodymus apie tai, kad prieš jį (R. K.) policijos pareigūnai, siekdami išgauti jiems reikalingus parodymus, naudojo smurtą. Parodė, kad duodant parodymus pareigūnai jokio poveikio (spaudimo) nedarė ir parodymus jis davė savo valia (5 t., b. l. 1-2).
Teisminio nagrinėjimo metu R. K. pakeitė parodymus, motyvuodamas tuo, kad parodymus davė policijos pareigūnų liepiamas, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, nenurodė. Todėl teisėjų kolegija laiko, jog R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi, jie sutampa su kitais bylos duomenimis.
2006 m. kovo 28 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole ir suvestinėje užfiksuotas pokalbis tarp A. G. ir T. G. (A. G. brolių), kurie svarstė, kad galima surasti moterį, kuri paliudytų, jog Z. V. ir R. A. matė Kaliningrade, kad taip paliudijus ,,byla būtų baigta,, (t. 10, b. l. 89-92).
2006 m. birželio 27 d. Generalinėje prokuratūroje gautas anoniminis laiškas apie tai, kad neva Kalvarijos gyventoja ,,girdi“, jog yra ieškomas R. A. ir jo draugas. Ji žino, kad R. A. prieš 8-9 metus gyveno Vokietijoje, nes jos sūnus su draugais buvo Kaliningrade turguje, kur R. A. matė prekiaujant cigaretėmis. Anonimas rašo, kad yra blogos sveikatos, sunkiai vaikšto. Savęs neįvardija, kadangi bijo ,,su prokuratūra turėti reikalų“ ir nenori, kad ją „tampytų po prokuratūrą,, (t. 14, b. l. 125-128). Šių duomenų teismas net nevertino, motyvuodamas, kad jie neturi įrodomosios reikšmės. Tačiau, patikrinus anoniminiame laiške nurodytus faktus, buvo rasti duomenys, kad neva R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir iš Palangos oro uosto PKP išvyko į Vokietiją Bilundo miestą (t. 2, b. l. 135-136, 138-139). Tariamą piliečio dokumentų patikrą vykdė Pakrančių apsaugos rinktinės, Palangos užkardos pareigūnas A. D.. Teismas nuosprendyje klaidingai, iškraipydamas liudytojų A. D. ir G. S. parodymų prasmę, nurodė, kad liudytojo A. D. duotus parodymus patvirtina liudytojas G. S. bei kiti byloje esantys duomenys. Iš ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu bei vėliau apeliacinės instancijos teisme duotų liudytojo G. S. parodymų seka, kad R. A. asmens duomenys į sistemą buvo įvesti rankiniu būdu (neskanuojant dokumento). Duomenys apie R. A. sienos kirtimą 2000 m. gegužės 28 d., 13 val. 19 min. 10 s. įvesti iš darbo vietos kompiuteriu WS72105, kuri skirta specialiems patikrinimams atlikti ir, kurioje paprastai sienos kirtimo tikrinimai neatliekami, t. y. kompiuteris stovi kitoje nei pasienio tikrinimams atlikti skirti kompiuteriai, be to šis kompiuteris negali būti sujungtas su dokumentų skeneriu. Šią aplinkybę taip pat patvirtino apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja apklausta I. B. (22 t., b. l. 24-25). Teismo nuosprendyje nėra nurodytos liudytojo G. S. parodymų dalies, kad pareigūnas rankiniu būdu įvedęs duomenis, pamatė, kad R. A. ieškomas Marijampolės PK, kaip dingęs be žinios. Nusiuntęs užklausimą spec. paiešką, gavo sutapimą kad jis buvo paieškomas, tačiau pareigūno buvo traktuojama, kad šie duomenys nesutapo su tuo asmeniu. Todėl, pagal sistemos duomenis – R. A. išvyko. Jei asmuo neturėjo paso, išvykti jis negalėjo. Liudytojas A. D. parodė, kad duomenys įvedimui į VSAT imdavo iš paieškomų asmenų sąrašų, kuriuos siųsdavo Klaipėdos rinktinė. Būtent R. A. tarsi netyčia buvo įvestas, t. y. užregistruotas, kaip vykstantis į Vokietiją. Jei asmens pasas namuose, be paso išskristi, kirsti sieną asmuo negali. Apeliacinės instancijos teisme A. D. nepatvirtino, kad R. A. išskrido (22 t., b. l. 22-23). Be to, teismas, vertindamas liudytojo A. D. parodymus, nenurodė to fakto, kad asmens dokumentų išrašymo centro prie VRM ir Migracijos departamento prie VRM duomenimis nustatyta, kad R. A. Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. – 1999 m. liepos 7 d. Dėl naujų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų minėti piliečiai nesikreipė. Šiems piliečiams nepakeitus pasų, jie 2005 m. lapkričio 28 d. automatiniu būdu sistemoje buvo paskelbti negaliojančiais. Faktą, kad 2000 m. gegužės 28 d. nei Z. V., nei R. A. niekur neišvyko, patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys: VĮ tarptautinio Palangos oro uosto raštai (2 t., b. l. 141, 147); aviakompanijos „Lietuva“ skrydžio TT 422 PLQ–BLL keleivių sąrašų apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuota, kad 2000 m. gegužės 28 d. reisu Palanga – Bilunda skrido 10 žmonių, tarp kurių R. A. nepažymėtas (2 t., b. l. 142-143, 144, 148-149, 150-153). Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus raštas apie tai, kad ambasada duomenų apie vizų išdavimą Z. V. ir R. A. (2 t., b. l. 155-156) neturi, Vokietijos Federacinės Respublikos telefakso duomenys apie tai, kad nuo 1996 m. sausio mėn. nei R. A., nei Z. V. neprašė ir negavo jokios vizos įvažiavimui į Vokietiją (2 t., b. l. 158-159), Danijos Karalystės ambasados raštas apie tai, kad nuo 2002 m. iki 2006 m. imtinai nei R. A., nei Z. V. nesikreipė į Danijos ambasadą dėl gyvenimo ir darbo leidimo (2 t., b. l. 161), Muitinės departamento duomenys apie tai, kad Lietuvos muitinės duomenų bazėse nėra užfiksuota informacijos apie R. A. ar jo gabentoms prekėms/daiktams atliktą muitinį tikrinimą (2 t., b. l. 163), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento raštas apie tai, kad nuo 2001 m. patikrinus gaunamų – siunčiamų dokumentų registracijos duomenų bazę nustatyta, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas informacijos apie R. A. ir Z. V. neturi, be to R. A. Lietuvos Respublikos pasas negalioja nuo 1994-05-27, Z. V. nuo 1999-07-07 (2 t., b. l. 182). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštas apie tai, kad informacijos apie R. A. ir Z. V., pradedant 1994 m., neturi, Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos pažyma apie tai, kad nuo 1994 m. pagal kompetenciją apie R. A. ir Z. V. jokios informacijos neturi (2 t., b. l. 186).
Šių bylos duomenų nepaneigia liudytojų A. Š., D. M. A., B. S. parodymai, kadangi šie asmenys patys nematė gyvų nukentėjusiųjų, apie jų tariamą nedingimą, kaip nustatyta, girdėjo iš skleidžiamų melagingų žinių.
Kiti bylos duomenys (specialisto išvados Nr. 6223, Nr. 622, liudytojų E. D., Ž. Ž., R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu), liečiantys faktą, kad pas R. K. buvo rasti laiškai (5 t., b. l. 81) ir vienu iš jų R. K. informavo R. G. apie tai, kad pareigūnai ieško įrodymų Z. V. ir R. A. byloje, vertinami kaip netiesioginis įrodymas vertinant R. G. kaltę.
Bylai reikšmingą aplinkybę, kad A. G. grasino R. A. ir Z. V., patvirtino liudytojas V. V. (brolis sakė, kad G. ,,lipa ant galvos“, jį su R. A. puola dėl to, kad atseit, jis su R. A. pavogė jo pinigus); R. B. (Giedraitienė) po tardymo policijoje A. G. reikalavo grąžinti pinigus, grasino susidoroti, gasdino Z. V. ,,padėti po velėną“, ji ir jos 2 metų dukra ,,dings nuo žemės paviršiaus“, A. G. siųsti vyriškiai irgi reikalavo grąžinti jo pinigus, priešingu atveju ji su savo vaiku ir Z. V. bus nužudyti) (4 t., b. l. 157-161; 18 t., b. l. 65-66); liudytojas R. V. (G. pinigų vagyste įtarinėjo Z. V., R. A. ir jį, jiems grasino, A. G. su draugais jį patį buvo sumušęs, R. A. sakė jį A. G. su draugais vežėsi į Kauną, pakeliui sumušė ir paleido, R. A. jam sakė, kad su laiku arba jis liks gyvas, arba A. G. (6 t., b. l. 68-69; 18 t., b. l. 140-141); V. K., kuriam iš R. A. buvo žinoma apie A. G. grasinimus R. V., Z. V. ir R. A., ir kad R. A. A. G. grasinimus įrašė į garso kasetę (6 t., b. l. 37-38, 39-41; 18 t., b. l. 69) parodymai.
Tai, kad A. G. grasinimai Z. V. ir R. A. (juos ,,nužudyti“, ,,pakasti po velėna“) buvo realūs, patvirtina bylos duomenys. Liudytoja E. B. (G.) parodė, kad dėl grasinimų Z. V. kreipėsi į Marijampolės PK. Policijos darbuotojai jam davė mikrofoną, kad jis įrašytų A. G. grasinimus. Kai prasidėjo grasinimai maždaug prieš 1–2 savaites iki Z. V. ir R. A. dingimo, Z. V. savigynai įsigijo ginklą (pistoletą), kurį laikė spintoje. Kai O. O. jai pasakė apie Z. V. ir R. A. dingimą, puolė ieškoti ginklo, bet jo nebuvo. 1994-04-19 Z. V., grįžęs iš Vilkaviškio, sakė, kad pirko elektros šokinį šautuvą (18 t., b. l. 65-66; 4 t., b. l. 162-166). Pagal O. O. parodymus Z. V. paprašė nukopijuoti iš policijos gauto diktofono įrašą į paprastą kasetę, sakė, kad sulaukė grasinimų iš A. G. už kažkokius pinigus. Perrašant įrašą iš smalsumo paklausęs pradžią, Z. V. klausė kam siuntinėja žmones pas jį. A. G. į tai atsakė, kad siuntinės, kol neatiduos pinigų. Jis Z. V., jo prašymu, pardavė dujinį, juodos spalvos pistoletą. Z. V. turėjo blizgančio metalo, ilgu vamzdžiu, jo manymu, namudinio darbo kovinį revolverį. Bugnelis buvo 5–6 šovinių talpos (4 t., b. l. 190-192). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas O. O. patvirtino teisiamajame posėdyje (18 t., b. l. 67).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais ir tuo aspektu, kad nuosprendyje nepagrįstai suabejota liudytojos V. Č. parodymais ir jos pateiktu garso kasetėje įrašytu A. G. pokalbiu su R. A. bei kitais asmenimis, kurio metu A. G., sakydamas, kad pagrobiant pinigus jį nuskriaudė ne tiek finansiškai, kiek morališkai ir, kad per tai nukentėjo brolis A. G., kadangi pastarąjį apvagino, grasina nužudyti Z. V.. Pasakyti, kad nužudyti arba pačiam nužudyti yra vienas ir tas pats. Z. V. nužudymo atveju jis turės tvirtą alibi, kur tuo metu buvo ir ką veikė, nieko neįrodys ir nieko čia nebus. Aiškina, kad dėl pinigų vagystės yra parašęs į policiją pareiškimą ir kad tokiu būdu ,,mentams“ parodė tvirtą alibi, jog jo ten nebuvo ir taip apsidraudė iš anksto, o kad kažkas ,,atvažiavo tą pačią dieną, kai jis negrįžo į namus, tai yra paprasčiausias sutapimas. Sako, kad policija Z. V. įrodyti pinigų vagystę negali, kadangi nėra įrodymų, o pačiam A. G. Z. V. parodymai visai neįdomūs. A. G. sako, kad į Z. V. žiūri kaip į šunį. Taip pat žiūri ir į R. A., kadangi jis yra Z. V. sąjungininkas (4 t., b. l. 40-41).
Pagal 2006-11-06 specialisto išvadą Nr. 11–1536(06) tikėtina, jog garso kasetėje KOHTAK MK-60-6 esančioje fonogramoje yra užfiksuoti tie patys pokalbiai (,,garsiniai įvykiai“) kaip ir tirti pateiktoje garso kasetės ACOUSTIC CASSETTE FEA60 pusėje B esančioje fonogramoje. Tikėtina, kad asmuo, kurio pasakytos frazės 1 ir 2 prieduose pateiktose stenogramose pažymėtos raide ,,A“, yra A. G.. Garso kasetėje ACCOUSTIC CASSETTE FE60 esanti fonograma perrašyta į kompaktinę plokštelę CD-Rm, gamyklinis Nr. 531620 RE26210 (4 t., b. l. 10-18, 19-38).
A. G. patvirtino, kad įraše įrašytas jo ir R. A. pokalbis, tačiau kalbėdamas su R. A., norėjo sudaryti įspūdį, kad jis tvirtas, todėl kalbėjo net apie nužudymą. Tačiau kolegija pažymi, kad vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. grasinimas pasireiškė itin aktyviais veiksmais, R. A., kuriam taip pat buvo tiesiogiai grasinama, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus realizuotas.
Sprendžiant iš viso įvykio konteksto, yra akivaizdu, jog A. G. grasinimai psichinės prievartos panaudojimu peraugo į grasinimus fiziniu smurtu, t. y. į bauginimą tokiais veiksmais, kurie, juos realizavus, atimtų gyvybę, ir galiausiai – tokių veiksmų įgyvendinimą – prievartinį R. A. ir Z. V. atvežimą į mišką, esantį prie (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje D. T. žemės sklype ir gyvybės atėmimą.
Pakeitę parodymus teisme liudytojai G. S. ir G. M. parodė, kad jie išlipę iš automobilio, prie ežero, su R. A. ir Z. V. kalbėjosi prie automobilio, gal 4–5 metrai nuo jo. Po ko Z. V. išsitraukė ginklą ir du kartus, į juos keturis, buvusius šalia vienas liko, šovė iš 5 metrų atstumo ir abu nubėgo į mišką, o jie išsigandę puolė į mašiną ir išvyko į Kauną. Tačiau tokios jų nurodytos įvykio sekos nepatvirtina bylos įrodymai: G. M. parodymai, jog mašiną paliko pakalnėje ant ežero kranto, šalia liepto, vedančio į ežerą ir visi pakilo į kalniuką, kur ir vyko egzekucija. Atvežti vyrai buvo prirakinti prie medžių ir mušami. A. G. du kartus, kai jie saugojo ant kalno vyrus, nusileido ir atsinešė virvę su antrankiais bei automatą ir kastuvą. Po ko nušovė ir užkasė (7 t., b. l. 158, 178); G. S. parodymai, jog automobilį palikę prie ežero, visi kaip juokaudami užlipo į kalniuką. Ten vyrai buvo prirakinti prie medžių, A. G. mušė, po ko nušovė ir peiliu baigė žudyti (8 t., b. l. 46, 60-61, 61). G. S. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir akistatoje su R. G. patvirtino, kad dalyvavo ir matė, kaip nušautus vyrus R. G. pribaigė peiliu (8 t., b. l. 55-57, 68-69); liudytojo G. J. parodymai, jog A. G. buvo du kartus nusileidęs nuo kalno į mašiną ir vėl nuėjo į kalną, nežino ar jis ką padėjo ar pasiėmė (15 t., b. l. 9), išlipus tų vyrų niekas nesurišo, ten už rankų Gedas paėmė, jis iš kito šono užvedė į kalną (15 t., b. l. 9), visi juos vedė, bet kai jis pamatė, kas vyksta ir kaip juos surakino nematė, jis pasakė, kad nenori ten būti (15 t., b. l. 10).
Pažymėtina, kad R. A. ir Z. V. atvedė ant kalno, įrodo ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai. G. S. ir G. M. parodė, kad Z. V. ir R. A. užvedė į kalniuką, pririšo prie medžių, mušė, po to nušovė ir lavonus miško laukymėje užkasė (7 t., b. l. 128-129, 8 t., b. l. 48-49). G. M. parodė, kad užkasę lavonus, kai nusileido nuo kalno, A. G. nurodymu į ežerą įmetė iš nužudytojo atimtą ginklą. Jis parodė vietą, iš kur metė ginklą į ežerą, kur išnešė žemes nuo kapo (7 t., b. l. 124). Kaip jau minėta, įmestas ginklas – revolveris narų rastas ir ištrauktas iš ežero. Ginklą atpažino liudytojai E. B. (G.), G. S. ir G. M.. Taigi, šių įrodymų visetas įrodo, kad Z. V. ir R. A. nepabėgo, o buvo užvesti ir nužudyti ant kalno, po nužudymo, nusileidus nuo kalno, R. G. nurodymu G. M. įmetė Z. V. turėtą ginklą – revolverį ,,Iver Johnson“ su visais 5 neišautais šoviniais į ežerą, ir paneigia liudytojų G. M., G. S., G. J. bei išteisintojo A. G. tarpusavyje suderintus parodymus, jog įvykis pasibaigė jų nurodytomis teisiamajame posėdyje aplinkybėmis.
Išteisintojo A. G. ir liudytojų G. M., G. S. ir G. J. neigiamos bylai reikšmingos aplinkybes, jog Z. V. ir R. A. abu nužudyti 1994-04-19 apie 23 val. miške, esančiame prie (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje D. T. žemės sklype, įrodytos G. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis parodė, kad R. G. prirakintus prie medžių vyrus mušė apie 3 valandas. Vieną iš aukų vadino ,,Zuikiu“ (7 t., b. l. 157), visas procesas užtrūko apie 3 valandas, išvažiavo, kai jau buvo ,,tvarkingai,, sutemę apie 23 val. (7 t., b. l. 174), į Kauną buvo parvežti apie 1 val. nakties, A. G. kažkur nuvažiavo (7 t., b. l. 189); liudytojo G. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai jis parodė, kad tuos vyrus įsodino, jau į vakarą, egzekucija turėjo vykti apie 2 valandas (8 t., b. l. 61); iš įvykio vietos važiavo, kai buvo jau sutemę (8 t., b. l. 67); liudytojo K. M. parodymais apie tai, kad kiek automobilyje buvo žmonių, jis nematė, nes buvo per toli ir temo (6 t., b. l. 88-89), šiuos parodymus jis patvirtino teisiamajame posėdyje (19 t., b. l. 25); Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos pažyma apie tai, kad artimiausios Kybartų meteorologijos stoties duomenimis 1994-04-19 vakare buvo debesuota. Kritulių nebuvo (2 t., b. l. 115); Vilniaus hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos pažymos duomenimis apie tai, kad 1994-04-19 vakare saulė nusileido 20.30 valandą ir prasidėjo civilinės sutemos, kurios baigėsi 21:09 valandą (2 t., b. l. 117). Šie duomenys sutampa su G. M. nurodytomis aplinkybėmis, jog abu vyrus atvežė prie ežero apie 20 val. ir po nužudymo išvyko jau sutemus, apie 23 val., Kauną pasiekė per dvi valandas, t. y. 01 val. nakties ir išsiskirstė prie bendrabučio. G. M. parodė, kad kitą dieną A. G. jam pasakė, kad buvo anksti ryte įvykio vietoje, kad viską sutvarkė, kad jis nebijotų (7 t., b. l. 189). Kaip nelogiški ir prieštaraujantys bylos įrodymams atmetami liudytojų G. S. ir G. J. paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme, kad jie prie ežero užtrūko tik 20-30 min., kaip ir tai, kad kalbėjosi ir aiškinosi su Z. V. ir R. A. prie mašinos apie 4-5 minutes.
Byloje ištirti įrodymai nepatvirtina išteisintojo A. G. ir liudytojų G. S., G. M., G. J. parodymų, kad Z. V. du kartus iššovė į jų pusę.
G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad vienas iš nukentėjusiųjų iššokęs iš duobės bandė šaudyti, tačiau šūvių nepasigirdo, iš jo buvo atimtas ginklas ir įmestas į ežerą. Ežere buvo rastas revolveris. Specialistas nurodė, kad šio revolverio ,,Iver Johnson“ būgnelyje buvo penki neiššauti šoviniai, t. y. tiek šovinių, kiek jame yra kamerų. Šie duomenys paneigia minėtų asmenų parodymus, duotus teisme, ir patvirtina G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog atimtą iš vieno vyriškio ginklą G. M. A. G. nurodymu įmetė į ežerą. Galiausiai, lavonų paieškos vietoje, kurią nurodė minėti liudytojai, rastos dvi tūtelės, pagal specialisto išvadą, yra fabrikinės 1992 m. Rusijos gamybos 1943 m. pavyzdžio 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams. G. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusieji buvo nušauti dviem šūviais iš ginklo, panašaus į Kalašnikovo automatą, kurį atsivežė A. G.. Kratos metu A. A. G. namuose, kuriuose gyveno A. G., buvo rastas Kalašnikovo automato vamzdžio antgalis.
Šie duomenys paneigia išteisintojo ir minėtų liudytojų parodymus apie tai, kad A. G. įvykio metu neturėjo ginklo ir juo nenušovė Z. V. ir R. A..
G. S. ikiteisminio tyrimo metu visose apklausose, tame tarpe pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei akistatos metu parodė, kad A. G. turėjo medžioklinį peilį ir juo baigė badyti nukentėjusiuosius. G. S. parodė, kad jis betarpiškai matė kaip ,,A. G. pats pasilenkęs prie duobės su peiliu bandydamas pabaigė žudyti bandžiusį keltis vyruką“ (8 t., b. l. 47, 56). Apie tą aplinkybę davė parodymus suvestas akistaton su A. G. (8 t., b. l. 68). Ikiteisminio tyrimo metu G. S. ir G. M. parodė nužudymo vietą. Nors jų abiejų ant kalno parodytoje lavonų užkasimo vietoje palaikų nerasta, palaidojimo vietos nenustatė ir specialistas iš Latvijos, nėra pagrindo suabejoti šių liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kaip įrodymų įrodomąją reikšmę. Nužudymo vietą, galimai ne visai tikslią (metro atstumu) 100 m² miške, parodė abu liudytojai G. S. ir G. M. (8 t., b. l. 49).
Ikiteisminio tyrimo teisėjui bei akistatose (7 t., b. l. 127, 156, 8 t., 47, 61) G. M. parodė, kad rytą, t. y. 1994-04-20 A. G. pasakė, kad anksti ryte buvo įvykio vietoje ir viską sutvarkė (7 t., b. l. 158). Vėliau A. G. prašė perlaidoti nukentėjusiųjų kūnus, tačiau jie nesutiko, parodė G. M. (7 t., b. l. 127, 156) bei G. S. (8 t., b. l. 47, 61). Gauti duomenys leidžia daryti išvadą, kad A. G. tuoj po nužudymo ėmėsi priemonių nusikaltimui paslėpti.
G. M. apeliacinės instancijos teisme nepatvirtino A. G. parodymų, kad po įvykio prie ežero jie visi ne kartą buvo susitikę su dingusiais. G. M. parodė, kad su R. A. ir Z. V. buvo susitikę tik tą vieną kartą prie ežero (21 t., b. l. 127), G. J. kategoriškai parodė, kad be šio atvejo, t. y. išvežimo abiejų vyrų prie ežero, niekad daugiau nebuvo net Kalvarijoje (21 t., b. l. 126). G. S. davė parodymus, kad daugiau niekad nedalyvavo (8 t., b. l. 62).
Kaip A. G. gynybos versija vertinami liudytojos A. A. G. ir išteisintojo parodymai, kad po 1994-04-19 A. A. G. žiemą anksti ryte ant sankryžos buvo sutikusi R. A.. Tokie A. G. motinos, suinteresuotos bylos baigtimi, po 14 metų atsiradę teisme parodymai yra nepatikimi, nelogiški ir prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
A. G. bylos proceso metu laikėsi gynybinės pozicijos, pateikdavo sau palankią su įvykiu susijusių aplinkybių interpretaciją, kėlė įvairias versijas. A. G. 14 metų kategoriškai neigė, kad kada nors išvežė su G. M., G. S. ir G. J. R. A. ir Z. V., tačiau teisiamajame posėdyje po jų parodymų, patvirtino tokį faktą; vėlgi, nors neigė įvykio datą, tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas dėl pareikšto kaltinimo, patvirtino nusikalstamo įvykio datą – 1994-04-19 (23 t., b. l. 48). A. G. parodymuose esama ir kitokių prieštaravimų (pirmose apklausose teigė, jog tą savaitę, kai nukentėjusieji dingo, jis pas E. G. bute nebuvo nei vienas, nei su draugais ir nieko neieškojo. Vėliau parodė, kad savaitę prieš Z. V. dingimą, buvo pas jo sugyventinę E. G., atsiimti kostiumą, kurį buvo paskolinęs Z. V.. Apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną buvo pas E. G. (B.) ir jos bute ieškojo Z. V.). Be to, A. G. nuolat klaidino ikiteisminį tyrimą, nurodydamas nepasitvirtinusius duomenis dėl nukentėjusiųjų nedingimo bei kitus asmenis, kurie, pasak A. G., galėjo nužudyti nukentėjusiuosius (M. versija).
Liudytojų G. J., G. M., G. S. ir išteisintojo A. G. parodymus apie policijos pareigūnų naudotą prieš juos smurtą paneigė apklausti kaip liudytojai V. V., E. G. ir D. Ž.. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta nei G. M., nei G. S., nei jų gynėjų skundų dėl policijos pareigūnų veiksmų. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareigūnai naudojo fizinį ar psichologinį smurtą prieš juos, byloje nėra. Išteisintojo A. G. pateikti papildomi duomenys (skundų, pareiškimų nuorašai, pareigūnų atsakymai į juos kaip nepagrįstus) liečia jį ir nepaneigia išvados apie neteisėto poveikio nebuvimą, G. M. ir G. S. duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Pats išteisintasis A. G. visos bylos proceso metu neprisipažino kaltu. Taigi, jam policijos pareigūnai jokio poveikio nepadarė.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, padarė nepagrįstą išvadą, kad A. G. dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme neįrodytas.
Bylos procesiniai dokumentai taip pat patvirtina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl A. G. nekaltumo ir išteisinimo. Kaltinimas A. G. buvo grindžiamas šiais duomenimis: Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimo tyrimo vyriausiosios valdybos 1-os valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. G. 2006–03–24 tarnybiniu pranešimu apie tai, kad jam įtariamasis A. G. siūlė 20 000 Lt kyšį. Pinigus siūlė už tai, kad jis toliau nebetirtų šio nusikaltimo ir padėtų jam šioje byloje jo atžvilgiu pakeisti kardomąją priemonę suėmimą (1 t., b. l. 23); 2006-03-24 slapto sekimo protokolu ir priedu prie slapto sekimo protokolo, kuriuose užfiksuotas įtariamojo A. G. pokalbis apie tai, kad ,,operui“, kuris tiria bylą, atsargiai, be žodžių siūlė pinigų (13 t., b. l. 188-189).
Kauno apygardos teismas, apklausęs A. G. bei kaip liudytoją E. G. ir bei ištyręs 2006–03–24 slapto sekimo protokolą bei priedą prie sekimo protokolo, padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių A. G. kaltę dėl valstybės tarnautojo papirkimo, nes ją iš esmės pagrindė išteisintojo A. G. parodymais, o ne nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
A. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog E. G. skundėsi sunkia materialine padėtimi, todėl jis galvojo duoti pinigų tyrimui, parašyti žmonai laišką ir paremti (19 t., b. l. 81). Apklaustas kaip liudytojas E. G. parodė, kad šioje byloje atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus. A. G. buvo suimtas, A. G. pasiūlė jam netirti bylos, sakė atsilygins, parašė pirštu sumą ant stalo 20 000 Lt. Sakė atsilygins tokia suma, jei netirs (19 t., b. l. 71). E. G. savo parodymus patvirtino apeliacinės instancijos teisme (21 t., b. l. 169). E. G. parodymus patvirtina 2006-03-24 slapto sekimo protokolas ir priedas prie slapto sekimo protokolo, kuriuose užfiksuotas A. G. pokalbis apie tai, kad pareigūnui jis siūlė kyšį (,,operui, kuris tiria bylą, atsargiai, be žodžių, garsiai nesakant, nes pokalbis bus įrašytas ir už tai gali būti dadėtas srokas, užrašydamas ir pasakydamas, kad dar reikia dadėti tris nulius“ (13 t., b. l. 188-189). A. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad pokalbiai apie pinigus ir jų pasiūlymą vyko tiek su E. G., tiek kameroje su suimtaisiais, tačiau savaip interpretavo pinigų pasiūlymą, tarsi siūlė pinigus policijai paremti. Vis dėlto ištirti bylos įrodymai nepatvirtina tokios gynybos versijos. E. G. atliko ir dalyvavo procesiniuose veiksmuose, A. G. būtent E. G. laikė tuo asmeniu, nuo kurio priklauso tolesnė bylos eiga ir jam, t. y. ,,operui, kuris tiria bylą“ siūlė kyšį.
Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas iš esmės nuosprendį A. G. parodymais, o ne byloje surinktų ir nešališkai įvertintų įrodymų visetu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
Apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad 2007-02-01 prokuroro nutarimu prieš G. M., G. S. ir G. J., nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl dviejų žmonių Z. V. ir R. A. itin žiauraus tyčinio nužudymo dėl savanaudiškų paskatų, tyrimas nutrauktas (t. 1, b. l. 76-81). Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pranešta bylos dalyviams, jų tarpe ir nukentėjusiajai V. Č.. Jai išaiškinta teisė šį nutarimą apskųsti aukštesniam prokurorui (1 t., b. l. 85). Iš bylos duomenų nematyti, kad nukentėjusioji V. Č. būtų apskundusi prokuroro nutarimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesurinkta daugiau nei buvo įrodymų. Todėl apeliacinio skundo prašymas netenkintinas, kaip ir prašymas nuteisti liudytojus V. J., K. K., R. K. ir T. G. už melagingų parodymų davimą.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nuosprendis, kuriuo A. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte ir 227 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas, naikintinas ir dėl jo priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus, pripažįsta esant įrodyta, kad A. G. 1994 metų balandžio 19 d. apie 23 valandą miške, esančiame prie (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje D. T. žemės sklype, viršydamas iš anksto aptartas smurto naudojimo ribas, išėjo už susitarimo kartu su G. S., G. J. ir G. M. daryti savavaldžiavimą bei neteisėto laisvės atėmimo veiksmus ribų, tyčia, kankindamas itin žiauriai, nužudė negalinčius pasipriešinti ir esančius bejėgiškos būklės kitus du žmones, t. y. A. G., būdamas įsitikinęs, kad R. A. ir Z. V. 1993 metų gruodžio mėnesio 13–16 dienomis iš jo motinai – A. A. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno pats A. G., tariamai pagrobė broliui A. G. priklausančius pinigus – maždaug 14-16 tūkstančių litų įvairia valiuta, dėl ko pastarajam pašlijo sveikata – susirgo depresija ir, siekdamas minėtą pinigų sumą atgauti bei už jų vagystę ir brolio A. G. ligą atkeršyti – sukeliant fizines kančias bei psichinį diskomfortą R. A. ir Z. V., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. S., G. M. ir G. J., panaudodamas psichinį bei fizinį smurtą, taip sukeldamas pavojų nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, neteisėtai prievarta atėmė žmonėms – Z. V. ir R. A. laisvę ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos bei panaudodamas nukentėjusiųjų – Z. V. ir R. A. atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – brolio A. G. tikrą teisę – į nuosavybės teise priklausančius maždaug 14-16 tūkstančių litų įvairia valiuta, tačiau nepasiekęs norimo rezultato, Z. V. ir R. A. nužudė, o būtent:
A. G., vykdydamas kruopščiai parengtą savo nusikalstamos veikos planą, 1994 m. balandžio 19 d., apie 11 valandą Kauno kūno kultūros instituto bendrabučio patalpose, esančiose Perkūno alėjoje, Kaune, G. S., G. J. ir G. M. paprašė, kad pastarieji jam iš tariamų broliui A. G. priklausančių pinigų pagrobėjų, panaudojant fizinį bei psichinį smurtą, padėtų atgauti pavogtus pinigus. G. S., G. J. ir G. M. suprasdami, kad jie A. G. nurodytiems R. A. ir Z. V. darys poveikį savo buvimu, saugos juos, o esant tam tikroms aplinkybėms pavartos ir fizinę jėgą, A. G. prašymą priėmė. 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandą G. M., G. J., G. S. ir A. G., pastarajam įgaliojimo pagrindu vairuojant automobilį VAZ 21063, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį N. R., iš Kauno m. atvyko pas E. B. (G.) – Z. V. sugyventinę, gyvenančią Kalvių g. 4-48 Marijampolėje, kur G. J. su G. M. pasiliko laukti automobilyje, o A. G. su G. S. nuėjo į E. B. (G.) butą. G. S. pasiliko laiptinėje prie buto durų, o A. G., įėjęs į butą, neturėdamas tam jokių įgaliojimų, atliko kratą ieškodamas Z. V. ir jo neradęs, kartu su G. S. grįžo į automobilį. A. G. kartu su G. S., G. J. ir G. M., tęsdamas Z. V. ir R. A. paieškas, 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandą juos pamatė kelio posūkyje šalia namo Nr. 101, esančio Vytauto gatvėje Kalvarijoje, kur A. G., G. S., G. J. ir G. M. Z. V. ir R. A. atžvilgiu panaudoję fizinę jėgą – sugriebę už drabužių juos įstūmė į nurodytą automobilį VAZ 21063 ir susodino ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo G. M. su G. J.. Ant automobilio priekinių sėdynių atsisėdo A. G. su G. S.. A. G. kartu su G. S., G. J. ir G. M. automobiliu VAZ 21063, kurį vairavo A. G., Z. V. ir R. A. atvežė į mišką, esantį šalia (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų rankas surišo virve, kitam – surakino antrankiais ir pririšo prie medžių bei suguldė ant žemės. G. S., G. J. ir G. M. aukas saugant, kad nepabėgtų, A. G., suvokdamas, kad suduotų smūgių skaičius sukelia kančias nukentėjusiesiems, maždaug nuo 20 valandos iki 23 valandos R. A. ir Z. V. rankomis mušė į įvairias kūno vietas, grasino susidoroti tyrimo nenustatytu ginklu atimant jiems gyvybes ir reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus bei juos gražinti, tačiau pastarieji savo kaltę neigė. A. G., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas Z. V. ir R. A. dar labiau įbauginti ir taip psichiškai juos paveikti, kad pastarieji prisipažintų pagrobę pinigus ir juos grąžintų, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M., pasikeisdami, A. G. atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. iškasė duobę, atrišo nukentėjusiuosius nuo medžių ir A. G. įsakius, Z. V. su R. A. sulipo į duobę. A. G. Z. V. ir R. A. atžvilgiu toliau tęsė psichinį smurtą, grasindamas jiems atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu ginklu atimti gyvybes, t. y., kad jeigu pastarieji neprisipažins pagrobę pinigus ir jų negražins, tai juos nušaus, tačiau R. A. ir Z. V. ir toliau neigė savo kaltę. Tuo metu vienas iš nukentėjusiųjų iš virvių išsilaisvino rankas, iššoko iš duobės ir į A. G., G. M., G. S. bei G. J. šaudydamas iš revolverio bėgo nuo pastarųjų. Tada A. G., G. M., G. S. ir G. J. nukentėjusįjį pagavo, G. M. sudavus kelis smūgius į nugarą, vėl surišo virve rankas ir įstūmė atgal į duobę. A. G., toliau tęsdamas aukų atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, išėjo už susitarimo tarp G. M., G. S. ir G. J. ribų ir viršijęs iš anksto aptartas fizinio bei psichinio smurto naudojimo ribas, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į vieną iš nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. prašyti, kad pastarasis jo pasigailėtų, už ką A. G. žadėjo atiduoti tariamai pagrobtus pinigus, tačiau A. G., ištaręs, kad „nėr išeities, reikia dėt ir kitą“, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į antrą nukentėjusįjį. A. G., būdamas įsitikinęs, kad Z. V. ir R. A. negyvi, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M. A. G. atsivežtu kastuvu bei rankomis pradėjo aukas užkasinėti. Užkasinėjant vienas iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. A. G. galvodamas, kad Z. V. ir R. A. dar gyvi ir suvokdamas, kad gyvybė nukentėjusiesiems bus neišvengiamai atimta itin žiauriai ir kankinančiai, besikeliantį bei kitą nukentėjusįjį subadė atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu peiliu, padarydamas tyrimo metu nenustatytą skaičių dūrių bei pjautinių žaizdų, t. y. sąmoningai pasirinko tokį itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.
Be to, A. G. tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą neveikimą, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, o būtent:
A. G. 2006 m. kovo 22 d., nuo 16 valandos iki 19 valandos Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, esančiose Kosciuškos g. 1, Vilniaus m., norėdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė – suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamą teisėtą neveikimą, t. y. už tai, kad jis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį.
Ši nusikalstama veika atitinka BK 227 straipsnio 2 dalies dispoziciją.
Sprendžiant ankstesnės nusikalstamos veikos (nužudymo) kvalifikavimo ir su tuo susijusius klausimus, atkreipiamas dėmesys ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu. Įstatymas, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. BK 3 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę, ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Tai yra toks įstatymas, kuriuo įvedamas naujos, išplečiamos esamos nusikaltimų sudėtys, padidinamos bausmių minimalios, maksimalios arba abejos ribos, pailginami senaties terminai ir pan.
Nagrinėjamoje byloje naujasis Baudžiamasis įstatymas numato pakeitimų, kurių viena dalis atitinka BK 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, o kita dalis – šio straipsnio nuostatas. Pagal teismų praktiką, susidūrus su tokiu baudžiamuoju įstatymu, abu – senąjį ir naująjį – įstatymus bei kaltininko padarytą veiką privaloma nuosekliai įvertinti pagal visus BK 7 straipsnyje numatytus kriterijus: veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą, taip pat veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas.
A. G. pareikštas kaltinimas tyčia nužudžius bejėgiškos būklės ir itin žiauriai du asmenis pasitvirtino. Šiuo atveju, kai teismo sprendimas priimamas įsigaliojus naujam įstatymui, o nusikalstama veika padaryta iki to, svarbi pritaikyto baudžiamojo įstatymo redakcija.
Nusikaltimo padarymo metu galiojo 1961 m. BK 105 straipsnis (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1–2061 redakcija), kurio 2 punktas numatė baudžiamąją atsakomybę už dviejų ir daugiau asmenų nužudymą, 5 punktas – itin žiauriai. Trečias požymis, kuris inkriminuotas A. G. ir pasitvirtino, minėtame straipsnyje nebuvo numatytas. Kai nusikaltimas padarytas prieš bejėgiškumo būklėje esantį asmenį, 1961 m. BK 41 straipsnio 5 punktas numatė skiriant bausmę sunkinančia atsakomybę aplinkybe (Lietuvos Respublikos 1993 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. 1–334, 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 ir 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 1-652 redakcija). Tuo tarpu 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d., išplėsta esama nusikaltimo sudėtis, įvedant bejėgiškos būklės požymį. Taigi, pagal minėtą įstatymą A. G. veika atitiktų BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės žmogų), 5 punktą (du ar daugiau žmonių), 6 punktą (kankindamas ar kitaip itin žiauriai). Kolegijos nuomone, įstatymas, kuriuo buvo išplėsta nusikaltimo sudėtis, atitinka teisinę padėtį sunkinančio įstatymo kriterijų.
Antra vertus, naujasis įstatymas nustatė laisvės atėmimo nuo penkerių iki dvidešimtiems metų, arba laisvės atėmimo iki gyvos gavos bausmę, kai pagal 1961 m. BK 105 straipsnio (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), galiojusios veikos padarymo metu sankcija už šį nusikaltimą numatė laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę.
Baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, kai švelninama jame nustatyta bausmė. Bausmę sušvelnina toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba abi šias ribas, numato naują alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį, pašalina griežtesnę bausmės rūšį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią jos ribą, vienareikšmiškai atsakyti, ar toks įstatymas yra švelnesnis, negalima. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-206/2012).
Atsižvelgiant į bylos duomenis ir šiuos kriterijus A. G. gali būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei senajame įstatyme numatyta maksimali jos riba, toks įstatymas yra griežtesnis, todėl jis neturi grįžtamosios galios. Šiuo atveju taikomas įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu – 1961 m. BK 105 straipsnio 2, 5 punktai (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1–2061 redakcija).
Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia. A. G. suprato, kad savo veika kėsinasi į kitų dviejų žmonių gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitiems žmonėms ir norėjo ją atimti. Pagal sunkumo laipsnį A. G. padarytas nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 1961 m. BK 105 straipsnio 2 punktą (dviejų ar daugiau žmonių) ir 5 punktą (itin žiauriai) (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), kadangi A. G. nužudė du žmones vienu metu, veikdamas tiesiogine tyčia nukentėjusiųjų atžvilgiu.
R. A. ir Z. V. nužudyti itin žiauriai (kankinant). Iš liudytojų G. M. ir G. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apibūdintų A. G. veiksmų (nukentėjusiuosius suguldžius ant žemės, vienam surišus virve rankas, kitam – surakinus antrankiais, abu pririšus prie medžių, apie 3 valandas naudojant prieš juos psichinį ir fizinį smurtą (mušant į įvairias kūno vietas), šalia jų iškasus duobę ir po to juos suguldžius į ją su surakintomis rankomis, panaudojant ginklą, šauta į juos, vienas besikeliantis iš duobės subadytas peiliu, tai padaryta ir su kitu, kaip tąsa nužudymo, galvojant ir suvokiant, kad šis taip pat gyvas) daroma išvada, kad A. G. veika dėl gyvybės atėmimo būdo ir kitų suminėtų aplinkybių, ilgą laiką trunkančių veiksmų, sukeliančių dideles fizines ir dvasines kančias, pasireiškė ypatingu žiaurumu (kankinant). Kita vertus, nukentėjusieji buvo nužudyti po panaudoto fizinio smurto, prievarta sulaipinti į jiems iškastą duobę ir bei surištomis rankomis, dėl šių aplinkybių jie tapo bejėgiškos būklės, todėl vadovaujantis 1961 m. BK 41 straipsnio 7 punktu (Lietuvos Respublikos 1993 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. 1-334, 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 ir 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 1–652 redakcija), laikoma A. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokia sunkinanti atsakomybę aplinkybė numatyta ir naujajame Baudžiamajame kodekse.
Pagal senojo 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnio 4 dalį, klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė, sprendžia teismas. Nagrinėjamoje byloje nuo 1994-04-19, t. y. dienos kai padarytas nusikaltimas praėjo daugiau nei 10 metų. Vienok kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį prieš du žmones, sprendžia, kad A. G. dėl padaryto nusikaltimo senatis netaikytina.
Antra vertus, tuo nepasunkinama A. G. teisinė padėtis, kadangi taikant naująjį BK, senaties terminas nebūtų suėjęs, jis ilgesnis ir nutrūko A. G. padarius naują tyčinę nusikalstamą veiką.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2006 m. rugsėjo 6 d. – spalio 4 d. ekspertizės akte Nr. 70 nurodyta, kad A. G. yra asmenybė egocentriška, demonstruojanti pasitikėjimą savimi, linkusi valdyti aplinką ir situaciją, orientuota į vidines savo sukurtas taisykles ir vertybes, siekianti aplinkiniams save pateikti tik iš gerosios pusės. A. G. emocingumas lengvai sužadinamas, jis sugeba nuosekliai, atkakliai ir kryptingai siekti savo tikslų, nors kartais galimi ir perdėm emocionalūs, spontaniški sprendimai bei poelgiai. A. G. nėra visiškai atviras, akivaizdžiai laikosi daugiau gyvybiškos pozicijos, pateikia sau palankią byloje nagrinėjamų nusikalstamų įvykių interpretaciją (versiją). Jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo ir šiuo metu neserga. Dėl psichinės būklės inkriminuojamos veikos padarymo metu galėjo ir šiuo metu gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. G. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. Jam nebūdingos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios trukdytų suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai teisingus parodymus (12 t., b. l. 106-108).
A. G. anksčiau neteistas (12 t., b. l. 120), iki ekspertizės atlikimo ir jos metu psichiatrijos ligoninėje nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas (12 t., b. l. 125, 128, 132), VĮ Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro 2007-05-22 ir 2007-09-04 duomenimis A. G. nurodyto centro psichikos sveikatos skyriuje gydėsi nuo 2006–11–29, diagnozė: sunkios depresijos epizodas F.32.2. Nuo 2007-04-02 tęstas tolimesnis ambulatorinis gydymas. Būklei pablogėjus, gydėsi VšĮ Marijampolės ligoninės psichiatrijos skyriuje nuo 2007-04-02 – 04-20, dgn.: adaptacijos sutrikimas su vidutinio sunkumo užsitęsusia depresine reakcija (12 t., b. l. 135, 143). Nuo 2011-09-26 iki 2011-10-05 buvo gydomas VšĮ Marijampolės ligoninės neurologijos - psichiatrijos tarnyboje, psichiatrijos skyriuje, dgn. Adaptacijos sutrikimas F43.2. Pasikartojantis depresijos sutrikimas, vidutinio sunkumo epizodas, F.33.1. Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, dekompensacija, F.60.3 (22 t., b. l. 176).
Skiriant bausmę už padarytą tyčinį nužudymą, esant nustatytiems dviem jį kvalifikuojantiems požymiams, atsižvelgiama į padarytojo nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į A. G. asmenybę ir sveikatos būklę, sunkinančią jo atsakomybę aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą. A. G. pirmiau nebuvo teistas, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirba, turi keturis vaikus, iš jų trys mažamečiai, nusikaltimo padarymą sąlygojo nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės dėl pinigų vagystės (brolio liga, viešoje erdvėje kilę kaltinimai jų pačių atžvilgiu). Spręsdama bausmės paskyrimo klausimą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į užsitęsusį procesą tiriant ir nagrinėjant šią bylą. Įvertinus šią aplinkybę ir visas kitas, su bausmės paskyrimu susijusias aplinkybes, kolegija įsitikinusi, kad A. G. už nužudymą skirtina švelnesnė laisvės atėmimo bausmė nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės maksimalus dydis.
Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį A. G. skirtina bausmė artima sankcijos vidurkiui, atsižvelgiant į tai, kad ši veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 punktas).
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. V. ir A. A. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos dydžio atlyginimo tenkintini iš dalies.
Suprantama, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau – CK) neturtinės žalos atlyginimo galimybės. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimą, vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).
Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustatyto įstatymas, todėl šioje byloje, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, pagal įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. V. ir A. A. civiliniuose ieškiniuose nurodė, kuo pasireiškė jų patirta neturtinė žala. A. A., prašydama priteisti 1000 000 Lt nurodė, kad ji ir jos artimieji patyrė didelę moralinę žalą dėl sūnaus (brolio) R. A. netekties. Byloje nagrinėjamas įvykis jai buvo didelis psichologinis sukrėtimas. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad ilgą laiką nukentėjusiajai gyvenant neviltyje ir skausme patyrė ir šiuo metu patiria nuolatines dvasines kančias dėl paslėpto ir iki šiol nesurasto R. A. lavono. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. A. dar kartą patvirtino, kad A. G. padaryta nusikalstama veika sukėlė jai moralines ir dvasines kančias (3 t., b. l. 176-177).
Dėl A. G. padarytos nusikalstamos veikos prieš sūnų Z. V. nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. V. pareiškė 500 000 Lt dydžio neturtinei žalai atlyginti civilinį ieškinį (4 t., b. l. 74-75). Nors nukentėjusioji išsamesnių motyvų nenurodė, tačiau savaime suprantama, kad dėl sūnaus netekties nukentėjusioji taip pat patyrė nerimą, įtampą, baimę, didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, kuriuos patiria ir šiuo metu dėl paslėpto ir iki šiol nesurasto Z. V. lavono.
Įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgusi į A. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos sukeltas itin neigiamas pasekmes, susijusias ne tik su Z. V. ir R. A. netektimi, bet ir su šių asmenų patirtomis kančiomis dėl paslėptų ir iki šiol nerastų nužudytųjų lavonų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms A. A. ir I. V. priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau jos dydis tyčiai sumažintinas, atsižvelgiant į teismų praktiką panašios kategorijos bylose, kadangi reikalaujamos atlyginti žalos dydis ne visai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus ir yra nutolęs nuo teismų praktikos gyvybės atėmimo bylose.
Daiktų, turinčių reikšmės nusikaltimui tirti ir nagrinėti klausimas išspręstinas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nuosprendį dėl A. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus, 227 straipsnio 2 dalį išteisinimo neįrodžius dalyvavimo šių nusikalstamų veikų padaryme, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 105 straipsnio 2, 5 punktuose (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų.
A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu griežtesne apimant švelnesnę, ir A. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką A. G. įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 1994-10-25 iki 1994-11-04, 2006-03-17 iki 2006-11-22.
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių A. A. ir I. V. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.
Iš A. G. priteisti A. A. ir I. V. po 150 000 Lt kiekvienai neturtinei žalai atlyginti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: medinius nunčiakus, guminę lazdą su metaliniu antgaliu, dvi gilzes su užrašu „Baikal“, iššautą signalinę raketą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tris dūminius užtaisus saugojamus LKPB NTVV saugojimo kameroje, perduoti šiai valstybės institucijai;
A. A. pavyzdžius genetinei daktiloskopijai pateiktus su ikiteisminio tyrimo medžiaga; garso kasetę ACOUSTIC CASSETTE FE 60 prie 2004-07-20 V. Č. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; garso kasetę KOHTAK MK-60-6 prie 2004-08-11 V. Č. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę Verbatim CD–R, gamyklinis Nr. 531620RE26210 prie 2006-11-06 specialisto išvados Nr. 11–1536(06) pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; R. A. Lietuvos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini) prie V. Č. 2006-06-12 daiktų, dokumentų pateikimo protokolą pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; I. V. pavyzdžius genetinei daktiloskopijai pateiktus su ikiteisminio tyrimo medžiaga; Z. V. Lietuvos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini); pažymėjimą Nr. 1638 ir gimimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) prie I. V. 2006-09-19 daiktų, dokumentų pateikimo protokolą pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie 2006-02-06 E. B. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo pateikta su ikiteisminio tyrimo medžiaga; Alytaus PK budėtojo darbo knygą nuo 1994-10-14 iki 1994-11-10 Nr. 4289 prie Alytaus PK areštinės viršininko 2005-02-23 daiktų dokumentų pateikimo protokolo pateiktą su ikiteisminio tyrimo medžiaga; vaizdo kasetę SONY HG-90 Nr. 669 prie 2004-11-16 R. K. slapto sekimo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; vaizdo kasetę SONY HG-90 Nr. 671 prie 2004-11-19 R. K. slapto sekimo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie V. J. 2006-09-21 parodymų patikrinimo vietoje protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie 2006-05-12 D. T. kratos protokolo; dvi šovinio tūteles ir dirvožemio pavyzdį prie 2006-05-12 kratos D. T. žemės sklype protokolo pateiktus kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; ginklą ir du šovinius prie 2005-07-13 įvykio vietos apžiūros protokolo pateiktus kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie G. M. 2006-09-22 parodymų patikrinimo vietoje protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; vaizdo kasetę MINI D V TDK prie 2006-10-05 G. M. akistatos su A. G. protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę su užrašu 2005-10-29 prie G. M. ir G. S. revolverio atpažinimo protokolo; kompaktinę plokštelę prie G. M. 2005-07-01 parodymų patikrinimo vietoje protokolo; vaizdo kasetę TDK DV prie 2006-04-07 akistatos tarp A. G. ir G. S. protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie G. S. 2006-09-18 parodymų patikrinimo vietoje protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie 2005-12-07 daiktų apžiūros protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie A. G. 2006-03-28 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; vaizdo kasetę SONY VHS Nr. E180/34CA3825B prie 2004-08-07 techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; dvi video kasetes DV60 prie 2006-04-03 įtariamojo A. G. apklausos protokolo pateiktas su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie 2006-03-23 ir 2006-03-24 A. G. slapto sekimo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę prie 2006-12-06 A. G. slapto sekimo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; lipnią fiksavimo plėvelę su išsaugotais įspraustiniais pėdsakais prie 2006-08-09 specialisto išvados Nr. 6220 pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę su užrašu 9 kam. 06-01-14 10-06-02 ir 9 kam. 06-01-19, 06-01-23, 10-06-09 prie G. J. 2006-02-06 ir 2006-03-06 slapto sekimo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; kompaktinę plokštelę Nr. l 433 prie 2006-02-13 G. J. slapto sekimo protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga; vaizdo kasetę TDK 8mm HS90 8 prie 2005-11-14 E. G. tarnybinio pranešimo ir 2006-11-07 apžiūros protokolo pateiktą kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga, perduoti saugoti su baudžiamąja byla.