Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui V. A. (V. A.), jo atstovui advokatui Algaudui Kiršai, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Beatai Janovič, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. A., vertėjai M. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnui ir T. A. dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus, neteisėtas, be motyvų. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo sprendimu padaryta jam neturtinė žala, be teisinio pagrindo pareiškėjas priverstas aiškintis situaciją. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis. Paaiškino, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno sprendimas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas neturtinę žalą dėl neteisėto sprendimo vertina 15 000 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas advokatas Algaudas Kirša skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Dėl pareiškėjo skunde nurodomo argumento, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, priimant sprendimą nedalyvavo vertėjas, atsakovė nurodo, jog seniūnijos darbuotoja paaiškino pareiškėjui rusų kalba, kodėl jis buvo pakviestas į seniūniją, bet pareiškėjas pasakė, kad atvyks su advokatu, tačiau šito nepadarė. Pasak atsakovės, ginčijamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis VAĮ 27 straipsnio 2 punktu, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 8 straipsnio 2 dalimi, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 70.3 punktu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4). Be to, atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie administracinės procedūros pradėjimą, tačiau pareiškėjas savo noru atsisakė joje dalyvauti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

2013 m. liepos 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnijoje buvo gautas T. A. prašymas panaikinti V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 26). Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų naikinimo priežastimi T. A. prašyme nurodė nesutarimus su V. A. ir ketinimą su juo skirtis.

2013 m. liepos 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnija raštu Nr. A6-2874(2.4.2.14-S4) informavo V. A. apie gautą prašymą ir nurodė atvykti į seniūniją. Rašte taip pat nurodyta, jog neatvykus į seniūniją per 10 dienų, sprendimas bus priimtas pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 27). Raštas pareiškėjui išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini).

2013 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnas, išnagrinėjęs T. A. prašymą, sprendimu Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) nusprendė panaikinti V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 3).

2013 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus mieto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnija raštu Nr. A6-3686(2.4.2.14-S4) informavo T. A. apie priimtą sprendimą (b. l. 28).

Nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar priimtas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos, išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų, nustato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau - ir GVDĮ). GVDĮ 2 straipsnyje nustatyta, kad deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinant švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, užtikrinant, kad duomenys apie asmens gyvenamąją vietą būtų pateikiami tik vienai šiuos duomenis renkančiai institucijai.

Lietuvos Respublikos gyventojų - Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse ar elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką reglamentuoja Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymui Nr. (29)4R-18 (toliau - ir Taisyklės).

Ginčijamas sprendimas (b.l. 3) priimtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad administracinė procedūra tęsiama, kai asmenys, kurių teisinį statusą gali pakeisti administracinės procedūros sprendimas, pareiškia norą dalyvauti procedūroje arba raštu atsisako joje dalyvauti, arba jeigu per 10 darbo dienų nuo rašto apie administracinės procedūros sustabdymą išsiuntimo dienos negautas iš jų atsakymas dėl pasiūlymo dalyvauti administracinėje procedūroje. Be to, ginčijamas sprendimas grindžiamas ir GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 8 straipsnio 2 dalimi. GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusios ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti deklaravimo duomenis nagrinėja ir sprendimą dėl jų taisymo, keitimo ir panaikinimo priima deklaravimo įstaiga (nagrinėjamu atveju Justiniškių seniūnija, GVDĮ 11 str. 1 d.). Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Taisyklių 70.3. punkte, kuriuo taip pat vadovaujamasi priimant ginčijamą sprendimą.

Individualaus administracinio akto, kuriuo laikytinas ir ginčijamas sprendimas, turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip T. A. 2013 m. liepos 8 d. prašymas Nr. A203-1321(2.4.2.14-S4) dėl V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini) (b.l. 26). Taisyklių 69 punkte yra numatyta gyvenamosios patalpos savininko teisė kreiptis į deklaravimo įstaigą dėl deklaravimo duomenų ištaisymo, pakeitimo ar panaikinimo. Tačiau, viešojo administravimo subjektas privalo nustatyti faktines aplinkybes, sudarančias taikytinos teisės normos hipotezę. Nustatyti reikšmingas tokio sprendimo priėmimui aplinkybes deklaravimo įstaigą įpareigoja ir Taisyklių 73 punkto nuostatos. Kaip jau minėta, ginčijamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Taisyklių 70.3. punktu, kuriuose nustatyta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusios ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėtos teisės aktų nuostatos reglamentuoja deklaravimo duomenų pakeitimą, o ne jų panaikinimą, kaip to prašė T. A.. Be to, šios nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektą nustatyti reikšmingą aplinkybę – asmens gyvenamosios vietos pasikeitimą. Faktų, kad pareiškėjas būtų pakeitęs gyvenamąją vietą nenustatyta, todėl taikyti šias teisės aktų nuostatas atsakovas neturėjo pagrindo. Deklaravimo duomenys gali būti naikinami paties gyvenamąją vietą deklaravusio asmens prašymu (GVDĮ 8 str. 1 d. 1 p., Taisyklių 70.1 p.) arba gyvenamosios patalpos savininko prašymu panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis (GVDĮ 8 str. 1 d. 2 p., Taisyklių 70.2 p.). T. A., būdama ginčo buto savininkė, pateikė prašymą dėl V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo nurodydama, su sutuoktiniu nesutaria ir ketina skirtis. Pažymėtina, kad šios aplinkybės (sutuoktinių tarpusavio nesutarimai) nepatenka į taisytinų, keistinų ir (ar) naikintinų deklaravimo duomenų sąvoką (GVDĮ 6 str. 2 d.). Pareiškėja prašyme nenurodė, o atsakovė administracinės procedūros metu nenustatė, kokius neteisingus deklaravimo duomenis pateikė V. A.. Tai leidžia daryti išvadą, kad egzistavusios faktinės aplinkybės, nesudarė taikytinos teisės normos hipotezės, t.y. ginčijamas sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 70 punkto nuostatoms, ir tai yra savarankiškas pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

Pripažinus ginčijamą sprendimą neteisėtu ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teismas atskirai sprendime nepasisako dėl pareiškėjo vertinimu padarytų procedūrinių pažeidimų (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 15000 Lt neturtinės žalos, kurios atsiradimą sąlygojo neteisėto sprendimo dėl jo deklaravimo duomenų panaikinimo priėmimas. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Sprendžiant dėl atsakovės deliktinės atsakomybės ir jos sąlygas visų pirma pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Teismų praktikoje (pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Dėl anksčiau teismo sprendime išdėstytų motyvų pripažinus, kad ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) “Dėl V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo” (b.l. 3) yra neteisėtas, darytina išvada, kad atsakovė neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, o tuo pačiu jos veiksmai, priimant neteisėtą sprendimą, pripažintini neteisėtais.

Kaip anksčiau teismo sprendime jau minėta, neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, o neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste konstatuotina, kad neteisėtu pripažinto sprendimo, kuris turėjo užtikrinti GVDĮ 2 straipsnyje nustatytų tikslų, tokių kaip rinkti ir kaupti duomenis apie asmens gyvenamąją vietą, siekiant, be kita ko, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, priėmimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o gero administravimo principas, taikytinas administracinių santykių sferoje, apima ir teisėtumo reikalavimą, t. y. reikalavimą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Nagrinėjamoje byloje neteisėto sprendimo priėmimas privertė pareiškėją kreiptis į teismą, todėl pareiškėjas pagrįstai galėjo prarasti pasitikėjimą valstybės institucijomis. Tokiu būdu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais argumentais darytina pagrįsta išvada, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų priimant neteisėtą sprendimą ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, todėl galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra visos privalomos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti.

Pažymėtina, kad CK 6.253 straipsnyje nurodyta, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba nuo jos atleidžiama, be kita ko, ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kaip nors būtų prisidėjęs prie neteisėto sprendimo priėmimo, ar kitaip kliudęs atsakovei vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas. Todėl nėra pagrindo atsakovės atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Pareiškėjas skunde jo patirtą neturtinę žalą įvertino 15000 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturtinių vertybių, kurioms buvo pakenkta, pobūdį, taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovės priteistina 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) „Dėl V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“.

Priteisti pareiškėjui V. A. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje dalyje pareiškėjo V. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą