Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. P. ir R. P. bei M. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-593-623/2008 pagal ieškovės B. G. ieškinį atsakovams K. P. , R. P. , M. K. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Druskininkų notarų biurui, Lazdijų rajono 2-ajam notarų biurui, VĮ Registrų centro Alytaus filialui, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovė B. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams K. P. , R. P. , M. K. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Druskininkų notarų biurui, Lazdijų rajono 2-ajam notarų biurui, VĮ Registrų centro Alytaus filialui, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir prašė: 1) pripažinti negaliojančia Druskininkų notarų biuro notarės J. K. 2005 m. kovo 9 d. patvirtintą žemės sklypo ir gyvenamojo namo su uzufruktu pirkimo–pardavimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančia Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. 2006 m. gegužės 30 d. patvirtintą žemės sklypo ir gyvenamojo namo su uzufruktu pirkimo–pardavimo sutartį; 3) taikyti abišalę restituciją pagal abu sandorius grąžinant ieškovei nekilnojamąjį turtą; 4) pakeisti Nekilnojamojo turto registre įregistruoto turto teisinę registraciją, nustatant, kad B. G. nuosavybės teisėmis priklauso: 0,09 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. 1501-0001-0076, gyvenamasis namas, unikalus Nr. 1596-8000-8017, ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1596-8000-8039, ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1569-8000-8040, kiti statiniai, unikalus Nr. 1596-8000-8054, esantys (duomenys neskelbtini); 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. kovo 9 d. Druskininkų miesto notarų biure notarė J. K. patvirtino žemės sklypo ir gyvenamojo namo su uzufruktu pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovei priklausantis turtas - 0,09 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. 1501-0001-0076, gyvenamasis namas, unikalus Nr. 1596-8000-8017, ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1596-8000-8039, ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1569-8000-8040, kiti statiniai, unikalus Nr. 1596-8000-8054, esantys (duomenys neskelbtini), -buvo perleistas atsakovams Renei ir K. P. . Paaiškino, kad šia sutartimi ieškovei kaip pardavėjai yra palikta uzufrukto teisė naudotis iki gyvos galvos gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis indeksais nuo 1-1 iki 1-12. 2006 m. balandžio mėnesį ieškovė sužinojo, jog pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė visą savo gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, kad ji yra tik dalies minėto turto naudotoja uzufrukto teise. Ieškovės teigimu, ji turėjo tikslą bei su atsakovais buvo tartasi parduoti tik gyvenamojo namo antrajame aukšte esančias patalpas. Tvirtinant sutartį pas notarę sutartis nebuvo skaitoma, ieškovė pati perskaityti negalėjo. Ieškovei buvo paaiškinta, kad ji gyvens pirmajame aukšte, todėl suprato, kad pardavė tik antrąjį aukštą. Ieškovė taip pat nurodė, jog šią namo dalį susitarė parduoti už 30 000 Lt, tačiau pinigų negavo, sutarties nuorašo neturėjo, jį išsireikalavo iš atsakovų. Visą laiką manė, kad yra teisėta namo ir sklypo savininkė, toliau draudė pastatus, mokėjo komunalinius mokesčius. Ieškovė kaip sandorio negaliojimo pagrindą nurodė tai, jog sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo, turinčio esminę reikšmę, teigė, kad sandorio būtų nepasirašiusi, jei būtų išaiškintos pirkimo–pardavimo sutarties esminės sąlygos, jos nuosavybės teisinės padėties pasikeitimas. Ji yra senyvo amžiaus, be išsilavinimo, rusakalbė. Tai, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, patvirtina ir maža sandorio kaina. Pateikus ieškinį ieškovė sužinojo, kad ginčo turtas 2006 m. gegužės 30 d. skubotai perleistas trečiajam asmeniui M. K. . Ieškovė įsitikinusi, jog turi būti taikoma restitucija. M. K. ginčo turtą nusipirko už 160 000 Lt, tačiau šiandien turto rinkos vertė yra didesnė.

Atsakovai R. ir K. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog su ieškove bendrauja, nes ji vieniša, artimų giminaičių neturi, todėl ją prižiūri daugiau kaip devyneri metai. Visą šį laiką jai padėdavo tvarkyti ūkį, savo lėšomis jai nuolat teikė maisto, pirko reikalingus namų apyvokos reikmenis bei kitus daiktus. Ieškovė už tai siūlė atsakovams dovanoti ginčo turtą. Tačiau nenorėdami pažeisti ieškovės interesų, atsakovai pasiūlė ieškovei jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), jiems parduoti, o jai palikti uzufrukto teisę iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis. Dar iki sandorio sudarymo ieškovė viena buvo nuvykusi pas notarę, kuri ieškovei paaiškino pirkimo–pardavimo su uzufrukto teise sandorio sudarymo sąlygas bei sandorio teisines pasekmes, nurodė ir ieškovei surašė, kokius dokumentus ieškovė turi pateikti sandoriui įforminti. Užsakant pažymas, tiesiogiai dalyvavo ir pati ieškovė, ji pageidavo, kad jos būtų išduotos per kuo trumpesnį laiką. Visą sutartyje nurodytą 30 000 Lt sumą atsakovai ieškovei davė prieš pasirašant sutartį. Notarei paklausus, ieškovė notarei žodžiu patvirtino, kad sutartį suprato, atsakovai su ja visiškai atsiskaitę. Šias aplinkybes ieškovė patvirtino ir savo parašu pasirašydama sutartį. Ieškovė yra lenkų tautybės, tačiau gerai supranta lietuviškai. Atkreipė dėmesį, jog ginčo namas yra ne dviejų aukštų, o vieno aukšto su mansarda, kuri nėra įrengta ir pritaikyta gyventi, todėl ieškovės motyvai, kad ji norėjo parduoti tik antro aukšto patalpas, nepagrįsti. Teigė, jog įvertinus tai, kad namą pirko su uzufrukto teise, turto kaina atitiko tuo metu buvusias rinkos kainas. Ginčijama sutartis nepažeidė ieškovės teisių bei teisėtų interesų.

Atsakovė M. K. taip pat prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė su ieškiniu į Druskininkų miesto apylinkės teismą kreipėsi 2006 m. birželio 5 d., o pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2006 m. gegužės 30 d., taigi atsakovė negalėjo ir neturėjo žinoti apie teisminį procesą tarp ieškovės ir atsakovo K. ir R P. Atsakovės teigimu, ieškovės pateiktoje turto vertės nustatymo ataskaitoje neatsižvelgta į esminę aplinkybę, jog turtas yra įsigytas kartu su uzufruktu, kuris lemia turto vertę. Nurodė, jog mokesčius moka tas, kas naudojasi turtu. Atsakovė yra sąžininga įgijėja.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia Druskininkų 1-ojo notarų biuro notarės J. K. 2005 m. kovo 9 d. patvirtintą žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo su uzufruktu sutartį (registro Nr. 925) ir panaikino R. P. ir K. P. vardu atliktą žemės sklypo ir gyvenamojo namo teisinę registraciją. Taip pat pripažino negaliojančia Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. 2006 m. gegužės 30 d. patvirtintą žemės sklypo su jame esančiais nekilnojamaisiais daiktais pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. 5830) ir panaikino M. K. vardu atliktą žemės sklypo ir gyvenamojo namo teisinę registraciją, taikė abišalę restituciją ir grąžino ieškovei nuosavybėn 0,09 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 1501-0001-0076, ir pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 1596-8000-8017, ūkinį pastatą, unikalus Nr. 1596-8000-8039, ūkinį pastatą, unikalus Nr. 1569-8000-8040, kitus statinius, unikalus Nr. 1596-8000-8054, esančius (duomenys neskelbtini). Priteisė iš ieškovės atsakovams R. P. ir K. P. 30 000 Lt, gautus pagal 2005 m. kovo 9 d. sudarytą žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį su uzufruktu. Priteisė iš atsakovų R. P. ir K. P. 160 000 Lt atsakovei M. K. , gautus pagal 2006 m. gegužės 30 d. sudarytą žemės sklypo su jame esančiais nekilnojamaisiais daiktais pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad liudytojų paaiškinimais nustatyta, jog ieškovė yra vieniša, jai yra reikalinga priežiūra, ieškovės tikslas buvo perleisti gyvenamojo namo dalį už priežiūrą iki mirties. Kadangi liudytojų paaiškinimai dėl ieškovės lietuvių kalbos žinių prieštaringi, teismas vertino tai, jog ieškovė yra lenkų tautybės, teismo posėdžių metu kalbėjo rusiškai, 2006 m. gegužės 5 d. atstovavimo sutartyje su advokate R. K. ieškovė savo parašą bei prierašą surašė ne lietuvių kalba, todėl konstatavo, jog ieškovė lietuviškai gerai nesupranta, tačiau, kaip matyti iš 2005 m. kovo 9 d. sutarties, čia nėra nuostatos, jog sutartis išversta į rusų kalbą ir sutartį B. G. suprato, be to notarė J. K. paaiškino, jog šią sutartį ieškovei perskaitė lietuvių kalba. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, jog ieškovė B. G. neteisingai suvokė sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius. Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybę, kad ieškovė nesuprato sandorio turinio, patvirtina ir tai, jog ieškovė 2005 m. rugpjūčio 5 d., t. y. jau po sandorio su R. ir K. P. sudarymo, sudarė ginčo turto draudimo sutartį su AB ,,Lietuvos draudimas“, be to, pati tvarkė namą, mokėjo mokesčius, sąskaitas gaudavo kaip turto savininkė, o atsakovai šio turto nevaldė ir juo nesinaudojo. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtino ieškovės paaiškinimus teismui, jog ji neketino perleisti atsakovams nuosavybės teisės į visą savo turtą sandorio sudarymo metu, o siekė parduoti dalį namo, kad ją atsakovai prižiūrėtų iki mirties. Kadangi ieškovė ketino perleisti tik dalį turto su išlaikymu iki gyvos galvos, tačiau ginčijama 2005 m. kovo 9 d. sutartimi perleido visą, teismas tokį ieškovės suklydimą laikė suklydimu dėl sandorio esmės. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog ieškovė yra garbaus amžiaus (88 m.), jos sveikatos būklė prasta. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, jog ieškovės B. G. suklydimą dėl sandorio turinio galima pateisinti ir negalima laikyti, jog tai ieškovės neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas. Teismas teigė, jog ieškovė norėjo pasirūpinti savimi senatvėje, tačiau būdama vieniša, senyvo amžiaus, neturėdama pakankamo išsilavinimo, nesugebėjo to tinkamai padaryti, kaip tai būtų padaręs normaliai atidus ir protingas asmuo. Dėl to sudarė gyvenamojo namo, žemės sklypo pirkimo–pardavimo su uzufruktu sutartį nesuprasdama, kad praranda nuosavybės teises į visą šį turtą, taip pat nesuprasdama, kad ši sutartis neužtikrino jai (B. G. ) priežiūros. Todėl, teismo nuomone, turi būti pripažinta negaliojančia Druskininkų notarų biuro notarės J. K. 2005 m. kovo 9 d. patvirtinta žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis su uzufruktu ieškovei suklydus dėl sandorio esmės. Teismas taip pat nurodė, jog jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (CK 1.90 str. 3 d.). Pažymėjo, jog pagal CK 1.80 straipsnio 3 dalį turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, taigi šiuo atveju svarbu nustatyti, ar atsakovė M. K. sudarydama turto pirkimo–pardavimo su uzufruktu sutartį su atsakovais R. ir K. P. buvo sąžininga ar ne, nes, tik daikto įgijėjui esant nesąžiningam, restitucija natūra galima (CK 6.153 str.). Taikant restituciją pagal 2005 m. kovo 9 d. sutartį ieškovė privalo grąžinti atsakovams 30 000 Lt. Teismas nurodė, kad nors ieškovė neigia gavusi šią pinigų sumą iš pirkėjų, teismas pripažino, kad B. G. suvokė, kad sudaro atlygintinį sandorį, nurodė, kad norėjusi parduoti atsakovams tik antrąjį namo aukštą už 30 000 Lt, be to, iš notarės paaiškinimų matyti, kad ieškovė prieš pasirašydama sutartį patvirtino, kad pinigus iš R. ir K. P. ji yra gavusi. Todėl teismui nebuvo pagrindo tikėti, kad ieškovė pasirašė 2005 m. kovo 9 d. sutartį negavusi sutartų 30 000 Lt. Pasisakydamas dėl 2006 m. gegužės 30 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas pažymėjo, kad atsakovė M. K. teismo posėdžio metu parodė, jog nusipirko žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau jame gyventi neketino, jai buvo svarbu investuoti pinigus, be to, žinojo, jog ten gyvens moteris, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme ieškovės nepažinojo, apie namo pardavimą sužinojo iš nekilnojamo turto agentūros ,,Dzūkas“. Nekilnojamojo turto agentūros UAB ,,Dzūkas“ direktorius V. Š. , atsakovės M. K. sūnus, paaiškino teismui, jog jo motina pirko namą jo neapžiūrėjusi, namą nusipirko tam, kad investuotų pinigus, o ne gyventų, pats liudytojas V. Š. buvo nuvykęs prie namo, tačiau jo vidaus neapžiūrėjo, nekilnojamojo turto agentūra ,,Dzūkas“ tarpininkavimo paslaugų parduodant nekilnojamąjį turtą teikimo sutarties su atsakovais R. ir K. P. sudariusi nebuvo. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, o taip pat į tai, kad atsakovė R. P. paaiškino, jog M. K. žinojo, kad B. G. nori panaikinti su R. ir K. P. sudarytą sandorį, tačiau vis tiek norėjo pirkti gyvenamąjį namą, nurodė, kad tokios aplinkybės paneigia M. K. sąžiningumo prezumpciją, teigė, jog atsakovė M. K. neįrodė, kad sudarant pirkimo-pardavimo su uzufruktu sandorį ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sudarytas sandoris nepažeis ieškovės interesų, todėl teismas darė išvadą, jog atsakovė M. K. yra nesąžininga įgijėja, ir 2006 m. gegužės 30 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų R. ir K. P. bei atsakovės M. K. , pripažino negaliojančia kaip prieštaraujančią gerai moralei (CK 1.81 str.). Nurodė, jog iš atsakovės M. K. gali būti išreikalautas įsigytas turtas (CK 6.153 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovė B. G. teismo posėdžių metu paneigė ir savo parašų buvimą ne tik byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, bet ir ieškinyje, teismas neabejojo ieškovės ieškinyje išreikšta valia kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sprendė, kad tokio ieškinio nėra pagrindo palikti nenagrinėto (CPK 296 str. 1 d. 3 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovai R. P. ir K. P. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas iš esmės vadovavosi vien tik ieškovės B. G. nurodytomis aplinkybėmis ir be pagrindo nevertino paties sandorio forminimo aplinkybių, nepasisakė dėl trečiojo asmens notarės J. K. nurodytų aplinkybių. Teismas nenuosekliai išdėstė skundžiamo sprendimo motyvus, nes iš pradžių nurodė, kad ieškovė buvo išreiškusi valią parduoti antrąjį gyvenamojo namo aukštą ir už tai gauti pinigus, tačiau vėliau jau teigė, kad ieškovė norėjusi, jog perleidusi turtą ji būtų išlaikoma iki gyvos galvos.

2. Teismas visiškai nevertino, kad ginčo namas yra ne dviejų aukštų, o vieno aukšto namas su mansarda, kuri nėra įrengta ir nepritaikyta gyventi. Todėl ieškovės motyvai, jog ji neva norėjo parduoti tik antrame aukšte esančias patalpas, yra nepagrįsti, nes tokio sandorio sudarymas apskritai nėra galimas. Vien dėl to, kad ieškovė, išreiškusi valią parduoti namą, pageidavo gyventi iki mirties namo pirmajame aukšte, buvo sudarytas pirkimo-pardavimo su uzufrukto teise sandoris (CK 4.141 str.).

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad ieškovė nesuprato sandorio turinio, patvirtina ir tai, kad ieškovė jau po sandorio sudarė turto draudimo sutartį, pati tvarkė namą, mokėjo mokesčius, sąskaitas gavo kaip turto savininkė. CK 4.144 straipsnis numato uzufruktoriaus pareigas, pagal kurias būtent uzufruktorius, o ne turto savininkas, įstatymo yra įpareigojamas išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, mokėti mokesčius ir kitas su uzufruktu susijusias įmokas. Be abejo, ieškovė gali nežinoti paties žodžio „uzufruktas“, tačiau pagal jos pageidavimus paruoštas sutarties projektas buvo gana aiškiai išdėstytas ir paaiškintas notarės, todėl ir ieškovei, ir apeliantams buvo aiškios visos sandorio sudarymo ir vykdymo sąlygos.

4. Ginčijama sutartis nepažeidė ieškovės valios, teisių bei teisėtų interesų. Šia sutartimi buvo užtikrinta teisė ieškovei uzufrukto teise iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpomis. Toks sandoris visiškai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, tai, kad kaina buvo reali ir kad būtent tokią kainą sudarant sandorį nurodė pati ieškovė, patvirtina ieškovės su AB „Lietuvos draudimu“ sudaryta turto draudimo sutartis, kurioje pati ieškovė yra nurodžiusi draudimo sumą, lygią 30 000 Lt.

5. Teismo motyvas, kad ieškovė nesuprato sandorio turinio ir esmės, kadangi nesupranta ir nemoka lietuvių kalbos, paneigtinas ne tik teisme apklaustų liudytojų M. V. ir N. P. paaiškinimais, tačiau ir byloje esančiais rašytiniais dokumentais, t. y. turto draudimo sutartimi, kuri yra sudaryta lietuvių kalba, ją yra pasirašiusi ieškovė, taip pat mokesčių už komunalines paslaugas kvitais, kuriuos lietuviškai yra užpildžiusi ir pasirašiusi ieškovė.

6. Tai, kad ieškovė nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, matyti ir iš to, kad ji teigia apie sandorį sužinojusi 2006 m. balandžio pradžioje, kai ji kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos skyrių dėl įvažiavimo į savo sklypą. Tokios aplinkybės paneigiamos rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Druskininkų žemėtvarkos skyrius raštu patvirtino, kad ieškovė nėra kreipusis dėl įvažiavimo į sklypą. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog savo turtą ji norėjusi perleisti savo sūnėnui K. K. , gyvenančiam Lenkijoje, tačiau šis liudytojas teisme patvirtino, kad su ieškove ilgą laiką jokių ryšių apskritai nepalaikė, o ieškovė niekada nebuvo žadėjusi jam perleisti turto. Ieškovės nurodomos tokios aplinkybės, kurios yra akivaizdžiai paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, tik patvirtina tai, kad ieškovė melagingai aiškindama aplinkybes teismui bet kokiomis priemonėmis siekia sau palankaus teismo sprendimo.

7. Teismas sprendime vadovaujasi liudytojo L. Š. (L. Š.) parodymais, nors tokie parodymai liudytojo buvo duoti ne teismo posėdyje, o pasibaigus parengiamajam posėdžiui, t. y. teismui jau priėmus nutartį šį parengiamąjį posėdį atidėti. Teismas sprendime taip pat vadovaujasi ir šalių paaiškinimais, kurie buvo duoti parengiamųjų posėdžių metu, tačiau civilinio proceso įstatymas numato, jog parengiamajame posėdyje yra atliekami tik pasirengimo bylos nagrinėjimui veiksmai.

8. 2006 m. gegužės 30 d. sutartis buvo sudaryta dar iki ieškinio pateikimo teisme, todėl atsakovai nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimus ginčus. Šis sandoris taip pat yra teisėtas ir jo pripažinti negaliojančiu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Ginčo nekilnojamieji daiktai su uzufrukto teise atsakovei M. K. perleisti pagal tarpusavyje sulygtas sąlygas. Pardavimo kaina, įvertinus tai, kad turtas perleistas su uzufrukto teise, atitiko sandorio metu buvusias rinkos kainas. Sandoris sudarytas notarine forma, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl pripažinti negaliojančiu nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu atsakovė M. K. taip pat prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Skundui pagrįsti apeliantė nurodo tokius motyvus:

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė M. K. yra nesąžininga minėto turto įgijėja, nes nepakankamai ištyrė faktinius bylos duomenis, pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas, priimdamas sprendimą, motyvuojamojoje sprendimo dalyje privalo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, bet ir argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. M. K. nebuvo žinoma apie ieškovės ketinimus ateityje kreiptis į teismą dėl šio sandorio panaikinimo, atsakovai R. P. ir K. P. tokių faktų nenurodė. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto registro pažymos, 2006 m. gegužės 30 d. sutartis), atsakovai R. P. ir K. P. , taip pat liudytojas UAB ,,Dzūkas“ direktorius V. Š. , tačiau teismas dėl šių įrodymų nepasisakė. Duomenų apie tai, kad dėl šio turto vyksta teisminiai ginčai, M. K. neturėjo ir negalėjo turėti. Apie tai jai tapo žinoma tik tuomet, kai 2006 m. rugpjūčio 2 d. gavo teismo šaukimą į parengiamąjį teismo posėdį, kadangi ieškovė ieškinį pareiškė jau po minėtos sutarties sudarymo. Po konsultacijos su Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notare R. G. prieš sudarant sandorį, atsakovė M. K. žinojo, kad nekilnojamojo turto savininko pasikeitimas neturės įtakos uzufruktoriaus teisėms ir pareigoms ir kad uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas. Tai, kad tarp UAB ,,Dzūkas“ ir atsakovų R. P. ir K. P. nebuvo sudaryta tarpininkavimo paslaugų parduodant nekilnojamąjį turtą teikimo sutartis, nepaneigia aplinkybės, kad šie atsakovai pirkėjo ieškojo per UAB ,,Dzūkas“ ir ten susipažino su pirkėja M. K. . UAB ,,Dzūkas“ direktorius V. Š. teisme patvirtino, kad jis nuvyko apžiūrėti ginčo nekilnojamojo turto, išsiaiškino uzufrukto sąvoką bei nusprendė, jog tai būtų tinkama investicija jo motinai M. K. . Todėl atsakovams R. P. ir K. P. vėl atvykus į UAB ,,Dzūkas“ sudaryti tarpininkavimo paslaugų parduodant nekilnojamąjį turtą teikimo sutartį, tokios sutarties su jais nesudarė, nes potencialus pirkėjas - V. Š. motina M. K. - jau buvo ir būtų buvę nekorektiška esant tokiai situacijai sudaryti tarpininkavimo sutartį. Teismas grindžia atsakovės M. K. nesąžiningumą taip pat ir tuo, jog ji pirko nekilnojamąjį turtą jo neapžiūrėjusi. M. K. žemės sklypo su nekilnojamaisiais daiktais prieš sudarant sandorį neapžiūrėjo, kadangi vieta, perkamas žemės sklypas ir kokio tipo gyvenamieji namai jai, kaip seniai gyvenančiai Druskininkuose, buvo labai gerai žinomi. Be to, namų valdą detaliai apžiūrėjo V. Š. , kuris 14 metų vadovauja nekilnojamojo turto agentūrai UAB „Dzūkas“ Druskininkuose. Atsakovė po ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ketino susipažinti su uzufrukto turėtoja B. G. , tačiau kai netrukus gavo teismo pranešimą apie vykstantį teisminį procesą, toks susipažinimas tapo nebeprasmingas, dėl to nutarė nuo to susilaikyti. Teismas nuspręsdamas pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 9 d. sutartį taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovei apie jos teisės pažeidimą tapo žinoma 2006 m. balandžio pradžioje, nepasisakė ir nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo - Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. sausio 4 d. rašto Nr. 13-V-3(1.41), kuriame nurodyta, kad ieškovė į Druskininkų žemėtvarkos skyrių 2006 m. kovo-balandžio mėn. nesikreipė. Teismo posėdyje ieškovė B. G. nurodė, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo, kai kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos skyrių, kad galėtų priregistruoti savo giminaitį K. K. , tačiau liudytojas K. K. nurodė, kad jis gyventi Lietuvoje nesiruošia ir apie gyvenimą Lietuvoje su B. G. nėra kalbėjęs. Teismas konstatavo, kad ieškovė gerai nesupranta lietuviškai, ir šias išvadas padarė remdamasis liudytojų parodymais, tuo, kad B. G. teismo posėdžių metu kalbėjo rusiškai ir kad sutartyje su advokatu savo parašą ir prierašą surašė ne lietuvių kalba. Visi minėti įrodymai tiesiogiai susiję su pačiu teismo procesu. Tačiau teismas vertindamas įrodymus neatsižvelgė į tai, kad anksčiau, iki teisminio proceso, ieškovė pasirašė ne vieną lietuvių kalba surašytą juridinį dokumentą. Tai patvirtina, kad ieškovė pakankamai supranta lietuvių kalbą ir sugeba tinkamai išreikšti savo valią sandoriuose lietuvių kalba. Taip pat nėra pagrindo abejoti notarės J. K. paaiškinimais, kad ieškovė kalbėjo lietuviškai ir suprato sandorio esmę. Teismas pripažino negaliojančia 2005 m. kovo 9 d. sutartį kaip sudarytą iš esmės suklydus, motyvuodamas tuo, kad tikroji ieškovės valia buvo perleisti tik dalį turto su išlaikymu iki gyvos galvos. Tačiau pati ieškovė akcentavo, kad ji turėjo tikslą sudaryti atlygintinį sandorį - pirkimą-pardavimą ir siekė gauti pinigus už parduodamą turtą. Tuo tarpu išlaikymo iki gyvos galvos sutarties dalykas yra ne pinigai už perduotą nekilnojamąjį daiktą, o išlaikymas iki gyvos galvos, kuris suprantamas kaip aprūpinimas gyvenamąją patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimu, priežiūra. Notarė J. K. nurodė teismui, kad siūlė ieškovei ir kitus variantus, bet ji atsisakė. Atsižvelgiant į ieškovės B. G. pageidavimus ir valią iš karto gauti visus pinigus už perleidžiamą nekilnojamąjį turtą ir turėti teisę iki mirties gyventi būtent name (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis su uzufruktu. Sprendime nurodoma, jog sudarant ginčo sandorius buvo pažeistos ieškovės, kaip pagyvenusio, sunkiau besiorientuojančio esant sudėtingesnėms aplinkybėms žmogaus, teisės. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta bylos įrodymais. Pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyto uzufrukto teise, ieškovei liko galimybė naudotis visomis be išimties gyvenamojo namo, išskyrus neįrengtos palėpės patalpomis. Tokiu būdu ieškovės gyvenimo sąlygos iki ginčo sutarčių sudarymo ir po jų sudarymo bent kiek esmingiau nepasikeitė.

Atsiliepimu į atsakovų R. P. ir K. P. apeliacinį skundą ieškovė B. G. su šiuo skundu nesutiko, tokią savo poziciją grindė šiomis faktinėmis aplinkybėmis:

Apeliantų nurodytos aplinkybės nepaneigia, kad tikrasis ieškovės ketinimas buvo ginčo sandoriu užsitikrinti nuolatinę priežiūrą senatvėje. Tačiau ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje ieškovės ketinimai ir lūkesčiai neatsispindi. Akivaizdu, kad ginčo atveju uzufruktas buvo panaudotas kaip priemonė, kad ieškovė iki mirties nesuprastų tikrosios sandorio esmės, nes galėjo turtą valdyti kaip nuosavą. Fakto, kad sutarties tekstas buvo perskaitytas lietuviškai, kad klausimai buvo užduoti lietuviškai, nei notarė, nei apeliantai neneigia. Apeliantai žinojo, kad ieškovė yra lenkų tautybės ir kad jos šnekamoji kalba yra netikra rusų (gudiška), todėl protingas ir atsargus žmogus privalėjo sutarties turinį išaiškinti pardavėjai gerai suprantama kalba. Apeliantai teigia, kad mansarda nėra įrengta ir pritaikyta gyventi. Ši aplinkybė buvo aptarta teisme. Jeigu siūloma parduoti ar dovanoti mansarda nebuvo įrengta ir pritaikyta gyventi, tai nereiškia, kad to neįmanoma buvo padaryti, norint sudaryti siūlomą sandorį.

Atsiliepimu į atsakovės M. K. apeliacinį skundą ieškovė B. G. nurodo, jog su šiuo skundu taip pat nesutinka, ir išdėsto tokius nesutikimo motyvus:

1. Apeliantė yra neteisi teigdama, kad teismas nepakankamai ištyrė faktinius bylos duomenis, reikšmingus vertinant M. K. sąžiningumą. Be teismo minėtų apeliantės nesąžiningumą patvirtinančių aplinkybių, paminėtina ir tai, jog liudytojai patvirtino, kad M. K. buvo pranešta apie ketinimą ginčyti 2005 m. kovo 9 d. sandorį. Vertintina ir tai, kad ieškinys teisme užregistruotas po 5 dienų kai buvo sudarytas ginčo sandoris, byloje esanti atstovavimo sutartis su advokate R. K. sudaryta prieš mėnesį - 2006 m. gegužės 5 d., po kurios Druskininkuose buvo pradėti rinkti įrodymai.

2. Apie apeliantės sąžiningumą kalba ir toks apeliaciniame skunde nurodytas faktas, kad investicija į nekilnojamąjį turtą būtent tuo ir buvo gera bei patraukli, kad gyvenamuoju namu uzufrukto teise naudojasi ieškovė, kuri privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, mokėti mokesčius bei kitas su uzufruktu susijusias įmokas. Kita vertus, kai teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog per maža sandorio kaina, apeliantė aiškino, kad ji sumažinta dėl uzufrukto, o ne dėl to, kad daikto pirkimas yra ginčijamas. Nors apeliantė ir jos pusėje teisme liudijęs sūnus, nekilnojamojo turto agentūros „Dzūkas“ direktorius, teisme pripažino, kad nežinojo ir aiškinosi, ką reiškia uzufruktas, tačiau apeliuoja į ieškovės, nusenusio ir ligoto žmogaus sąmoningumą, kuri net neprašoma „suprato“, kad reikia saugoti uzufrukto objektą, ir tik dėl to jį apdraudė.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl 2005 m. kovo 9 d. sutarties

Nagrinėjant bylą teisme pagal reikalavimus pripažinti pirkimo-pardavimo su uzufruktu sutartį negaliojančia dėl suklydimo, sudarytoji sutartis turi būti aiškinama ir vertinama pagal tikruosius šalių ketinimus, šalių valios faktorių, kitas aplinkybes, turėjusios įtakos sutarties sudarymo metu (CK 6.193 str.).

Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Ginčo sandoriu 2005 m. kovo 9 d. ieškovė B. G. sudarė su atsakovais R. ir K. P. žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo su uzufruktu sutartį, kuria ieškovei priklausantis 0,09 ha ploto žemės sklypas, gyvenamasis namas, du ūkiniai pastatai, kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), už 30 000 Lt buvo perleisti atsakovams. Ieškovei šia sutartimi buvo palikta teisė iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis indeksais nuo 1-1 iki 1-12, t. y. pirmuoju gyvenamojo namo aukštu.

Šį sandorį ieškovė prašė naikinti CK 1.90 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. dėl suklydimo. Ieškovė įrodinėjo, jog sandorio sudarymo metu jos valia buvo suprasta ydingai. Todėl būtina nustatyti, ar sandorio turinys ir forma atitiko jo subjektų valią.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Be to, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta, – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu.

Suklydimas laikomas esminiu, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Kiekvienas asmuo prieš sudarydamas sandorį turi išsiaiškinti, kokias pareigas jis įgis sandorio pagrindu ar kokias teises jis praras. Tuo atveju, kai klydo tik viena iš šalių, t. y. kai nėra kitos šalies kaltės, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, kai yra svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškovo suklydimą galima pateisinti.

Vieną iš aplinkybių, šalinančių sandorio negaliojimą, numato CK 1.90 straipsnio 5 dalis, pagal kurią suklydimas negali būti pripažintas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba prisiėmė suklydimo riziką. Ši norma paaiškinama tuo, kad kiekvienas asmuo, būdamas civilinių santykių dalyvis, privalo elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai (CK 1.5, 1.6 str.). Todėl asmuo, kuris sudarydamas sandorį elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, negali vėliau to sandorio ginčyti remdamasis savo neapdairumu ar nerūpestingu. Tokią teisminę praktiką aiškinant ir taikant CK 1.90 straipsnio nuostatas yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilines bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-974/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v. B. V., V. L. įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2004).

Be to, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio sudarymo faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Taigi suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. T. P., bylos Nr. 3K-3-150/2007, ir kt.). Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Suklydimo sąlygos, nors ir nulemtos įvairių sandorio aplinkybių, turi būti susijusios su sandorio turiniu.

Ieškovė nurodė, kad ji iki 2005 m. kovo 9 d. sutarties sudarymo su atsakovais R. ir K. P. tarėsi tik dėl gyvenamojo namo dalies (mansardos) pardavimo. Po sutarties sudarymo jai buvo paaiškinta, jog ji gyvens pirmajame aukšte, todėl ji suprato, jog už 30 000 Lt pardavė būtent mansardą.

Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, be jau paminėtų aplinkybių, taip pat reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų R. ir K. P. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas vertino tik ieškovės nurodytas aplinkybes, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir nepasisakė dėl rašytinių įrodymų, nepagrįstas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog ieškovė gimusi 1920 metais, t. y. sudarant 2005 m. kovo 9 d. sandorį buvo brandaus amžiaus, gera sveikatos būkle nepasižymi - iš VšĮ Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centro 2008 m. vasario 28 d. rašto Nr. 154, jos sveikatos būklė yra prasta dėl lėtinio galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, neurastenijos, astenodepresinio sindromo nuo 1980 metų, 1999 m. prisidėjo kataraktos, 2001 m. stuburo, 2002 m. sąnarių bei nuo 2003 m. kurtumo problemos (t. 1, b. l. 26, t. 2, b. l. 153), ieškovė baigė penkias klases lenkų mokykloje, ji yra lenkų tautybės, vieniša ir jai reikėjo pagalbos (t. 2, b. l. 85, 87, 176). Tiek ieškovė, tiek atsakovai R. ir K. P. nurodė, kad pastarieji ieškovei padėjo buityje, kitais būdais rūpinosi ieškove (t. 2, b. l. 85-86). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina ieškovės padėtį kaip ekonomiškai silpnesnės šalies, priklausančios nuo atsakovų. Šias aplinkybes sudarant 2005 m. kovo 9 d. sutartį pirmosios instancijos tesimas pagrįstai vertintino ieškovės naudai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2005 m. kovo 9 d. sutartis buvo surašyta ir ieškovei perskaityta lietuvių kalba, kurios supratimą ieškovė neigia. Apeliantai skunduose pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė, nors ir būdama lenkų tautybės, gerai supranta lietuvių kalbą, moka gerai lietuviškai kalbėti ir rašyti. Su tokia apeliantų pozicija sutikti nėra pakankamo pagrindo. Nors byloje esantys liudytojų parodymai, susiję su ieškovės lietuvių kalbos supratimu, prieštaringi ir negali būti vertinami vienareikšmiškai, tačiau, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytas faktas, jog ieškovė yra lenkų tautybės (t. 1, b. l. 27), byloje esanti ieškovės sutartis su advokate R. K. sudaryta ieškovei savo ranka padarius papildomą įrašą ne lietuvių kalba (t. 2, b. l. 104), teismo posėdžiuose su ieškove buvo bendraujama rusiškai. Apeliantai nurodo, jog ieškovės gebėjimą gerai suvokti lietuvių kalbą patvirtina tai, kad iki teisminio proceso ji pasirašė ne vieną dokumentą – sutartį dėl paslaugų, draudimo sutartį ir kt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek 2004 m. spalio 1 d. sutartis dėl pastato šildymo priežiūros (t. 1, b. l. 32-34), tiek UAB ,,Lietuvos draudimas“ 2005 m. rugsėjo 3 d. draudimo sutartis (t. 1, b. l. 31) iš esmės laikytinos tipinėmis sutartimis, ir jų patvirtinimas parašu ieškovės gebėjimo tinkamai išreikšti savo valią sandoriuose lietuvių kalba neįrodo. Kartu pažymėtina, jog byloje esančiuose dokumentuose rašydama savo pavardę ir vardą, išskyrus pačią 2005 m. kovo 9 d. sutartį, ieškovė lietuviškų raidžių nenaudojo, trumpino vardą (t. 1, b. l. 31, t. 2, b. l. 103). Teismo posėdžio apeliacinės instancijos metu atsakovė R. P. patvirtino, kad ji su atsakove bendrauja pusiau rusiškai, kad ieškovė, nors ir supranta lietuvių kalbą gerai, tačiau kalba sunkiai (t. 3, b. l. 12). Dėl to, kas išdėstyta, bei vadovaujantis įrodymų tikėtinumo taisykle, teigtina, jog atsakovai neįrodė, kad ieškovės lietuvių kalbos žinios buvo pakankamos išdėstyti savo valią bei suprasti notarės perskaitytos 2005 m. kovo 9 d. sutarties esmę (CPK 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos medžiaga vienareikšmiškai neįrodo, jog ieškovė išreiškė valią visą ginčo nekilnojamąjį turtą parduoti su galimybe jo dalimi naudotis uzufruktoriaus teise iki gyvos galvos. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog viso bylos nagrinėjimo laikotarpiu ieškovė laikėsi nuoseklios ir nedviprasmiškos pozicijos, jog ji turėjo tikslą parduoti gyvenamojo namo dalį, ir tuo bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme įtikino teisėjų kolegiją (t. 3, b. l. 22). Apeliantų nurodomos aplinkybės, jog ieškovė ne kartą melagingai nurodė aplinkybes, susijusias su sutarties esmės sužinojimu bei sūnėnu K. K. negali būti pagrindas manyti, jog ieškovė siekė suklaidinti teismą. Kaip jau minėta, be to, šį faktą patvirtino ir ieškovės atstovė apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 23), kad ieškovė blogai girdi, ne visada supranta jai užduodamus klausimus. Pažymėtina, jog ieškovės nurodomos aplinkybės, kad apie savo pažeistą teisę ji sužinojo kreipusis į Druskininkų žemėtvarkos skyrių, negali būti paneigiamos apeliantų pateiktu Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. sausio 4 d. raštu Nr. 13-V-3(1.41), kuriame nurodoma, jog ieškovė į Druskininkų žemėtvarkos skyrių 2006 m. kovo-balandžio mėnesiais nesikreipė (t. 2, b. l. 71-72), nes ieškovė niekada ir nenurodė, jog ten kreipėsi raštu ar kitokiu minėtame žemėtvarkos skyriuje registruotinu būdu. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad pačios pažeistos teisės sužinojimo aplinkybės nagrinėjamu atveju ieškinio pagrįstumui esminės reikšmės neturi.

Ieškovė nurodė aplinkybes, jog buvo suklaidinta dėl sandorio turinio (apimties), t. y. jos valia formavosi taip, kad iš tikrųjų ji siekė parduoti tik gyvenamojo namo dalį (53,16 kv. m ploto mansardą), o ne visą (duomenys neskelbtini), esantį ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą su uzufruktu iki gyvos galvos.

Usus fructus (lot.) – naudojimasis svetimu turtu (be nuosavybės teisės). Įstatyme uzufruktas apibūdintas kaip asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (CK 4.141 str. 1 d.). Teisė valdyti daiktą suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimas yra suprantamas kaip gavimas iš daikto ekonominės naudos, taigi ir uzufruktoriaus asmeninių poreikių patenkinimas. Teisės disponuoti daiktu uzufruktorius neturi. Uzufruktas nėra atlygintinis, tačiau uzufruktorius privalo uzufrukto objektu rūpintis kaip geras šeimininkas (bonus pater familias), jį išlaikyti ir remontuoti, kiek tai būtina objekto normaliai būklei užtikrinti, mokėti mokesčius, jeigu sutartis arba įstatymas nenustato kitaip.

CK 4.147 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia. Taigi, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovės valios išraiška buvo svarbi dviem momentais – tiek dėl parduodamo nekilnojamojo turto apimties sudarant 2005 m. kovo 9 d. sutartį, tiek apsisprendžiant tapti uzufruktore. Notarė J. K. 2008 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog parduoti turtą su uzufruktu, siekdama apsaugoti ieškovės interesus, notarė pasiūlė pati (t. 2, b. l. 88). Uzufruktorius proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CK 4.144 str. 1, 2 d.). Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto būklės pablogėjimą dėl uzufrukto netinkamo įgyvendinimo (CK 4.146 str.).

Akivaizdu, jog negalėjęs teisingai suvokti sandorio esmės asmuo negali tinkamai įgyvendinti iš šio sandorio kilusių teisių ir pareigų. Kaip minėta, pagal 2005 m. kovo 9 d. ginčo sutartį ieškovė įgijo teisę naudoti gyvenamojo namo dalį (pirmąjį aikštą), tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokio uzufrukto esmės ji nesuvokė, t. y. nesuvokė savo teisių ir pareigų apimties. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantė tiek iki 2005 m. kovo 9 d. sudarymo, tiek po to rūpinosi visu ginčo turtu – visa apimtimi mokėjo mokesčius bei draudė visą ginčo turtą (t. 1, b. l. 20-25, 31, 36). Tokie bylos duomenys patvirtina ieškovės nurodytą aplinkybę, jog ji neketino parduoti viso ginčo turto, ir negali būti laikomi, kaip teigia apeliantai, pareigingo uzufruktoriaus veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad, tinkamai nesuvokdama savo kaip uzufruktoriaus teisių ir pareigų, ieškovė negalėjo įvertinti ir uzufruktoriaus atsakomybės su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis (CK 4.146, 4.159 str.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė galėjo ir nežinoti tokio termino, kaip uzufruktas, tačiau iš šio instituto kylančios teisės ir pareigos, priešingai nei nurodo apeliantai, jai tinkamai išaiškintos nebuvo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės siekimą sudaryti namo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, o ne viso ginčo turto pirkimo-pardavimo su uzufruktu sutartį patvirtina ir atsakovų už įgytą turtą sumokėta kaina. Pažymėtina, kad nė viena iš šalių neįrodinėjo, kiek sutarties sudarymo metu buvo vertas visas (duomenys neskelbtini), esantis turtas – žemė su pastatais, tačiau į bylą pateiktos 2006 metais atliktos šio turto vertės nustatymo ataskaitos patvirtina, jog turto rinkos vertė tuo metu buvo apie 400 000 Lt, atsižvelgiant į uzufruktą – 112 000 Lt. Juo labiau kad 2006 m. gegužės 30 d. atsakovė M. K. tą patį turtą nupirko jau už 160 000 Lt ir traktavo tai kaip gerą investiciją. Remdamasi šiais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, jog, net įvertinus 2005-2006 m. kainų augimą nekilnojamojo turto rinkoje, atsakovų R. ir K. P. sumokėta 30 000 Lt kaina neadekvačiai maža palyginus su ginčo nekilnojamojo turto, netgi apsunkinto uzufruktu, verte, tačiau atitinka kainą, tuo metu mokėtiną už šio turto dalį – 53,16 kv. m ploto mansardą. Atkreiptinas dėmesys, jog Druskininkų m. apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. parengiamajame posėdyje atsakovas K. P. , sutikdamas su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, paaiškino, jog 30 000 Lt ieškovei sumokėjo už tris antrame aukšte esančius kambarius, o sutartis, kuria parduotas visas nekilnojamasis turtas, buvo sudaryta tik todėl, kad nebuvo antro aukšto plano (t. 1, b. l. 120).

Apeliantai R. ir K. P. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas skundžiamu sprendimu nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad ginčo namo mansarda nėra pritaikyta gyventi ir negali būti parduota. Šių savo argumentų apeliantai nemotyvavo jokiais įrodymais, negrindė jokiomis aplinkybėmis (CPK 178 str.), todėl teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Nors apeliacinės instancijos teisme ieškovės atstovė ir pažymėjo, jog reikalavimas grindžiamas ir CK 1.91 straipsniu, tačiau pirmosios instancijos teisme teisinio tokio reikalavimo pagrindo ieškovė nebuvo nurodžiusi, teigė, kad ją atsakovai suklaidino, tačiau neįrodinėjo aplinkybių, jog ji (ieškovė) buvo apgauta. Pirmosios instancijos teismas tokio pagrindo taip pat nenagrinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės.

Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 30 000 Lt perdavimo ieškovei faktu, nes ieškovė, nors kai kuriuose savo parodymuose ir teigia, jog negavo minėtų pinigų, tokio reikalavimo ieškinyje nenurodė. Dėl to pats pinigų perdavimo faktas ir su tuo susijusios aplinkybės nagrinėjamam ginčui esminės reikšmės neturi.

Apeliantai R. ir. K. P. skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą grindžia ir tuo, kad teismas sprendime vadovaujasi liudytojų ir šalių paaiškinimais, kurie buvo duoti parengiamųjų posėdžių metu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apklausti liudytojų ir tirti kitų įrodymų parengiamajame teismo posėdyje, nes parengiamajame teismo posėdyje įrodymai nėra tiriami ir vertinami (CPK 235 str. 1 d., 250 str.), tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokiame teismo posėdyje šalis gali pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą (CPK 187 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, neturėjo pagrindo vadovautis liudytojo L. Š. parodymais, tačiau sprendžia, kad šis procesinis pažeidimas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes šio liudytojo parodymai esminės reikšmės priimant teismo sprendimą neturėjo.

Dėl 2006 m. gegužės 30 d. sutarties

Pirmosios instancijos teismas 2006 m. gegužės 30 d. sutartį, sudarytą tarp R. ir K. P. ir M. K. , nurodydamas, kad M. K. yra nesąžininga įgijėja, pripažino negaliojančia ir taikė restituciją. Apeliantė M. K. nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, nes teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, bei teisės normas, ginančias sąžiningą įgijėją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006).

Kaip pagrįstai nurodė apeliantė M. K. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006, pažymėta, jog asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Toje pačioje nutartyje konstatuota, jog nustatant asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje yra suformuluota, jog sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu, dėl to jam atsiranda pareiga domėtis su sudaromu sandoriu susijusiomis aplinkybėmis.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovai R. ir K. P. pardavė ginčo turtą žinodami, jog ieškovė reiškia pretenzijas dėl pirkimo-pardavimo sutarties (t. 2, b. l. 210).

Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės R. P. paaiškinimų matyti, jog M. K. žinojo, kad B. G. nori panaikinti sandorį, sudarytą su R. ir K. P. , tačiau vis tiek norėjo pirkti gyvenamąjį namą (t. 1, b. l. 121). M. K. žinojimą patvirtina ir nepaneigti liudytojo A. G. parodymai, jog iki 2006 m. gegužės 30 d. ieškovės prašymu M. K. liudytojo žmona telefonu pranešė apie susidariusią situaciją (t. 2, b. l. 89). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog abejonių M. K. sąžiningumu kelia ir ta aplinkybė, jog ieškinys teisme užregistruotas po 5 dienų nuo2006 m. gegužės 30 d. sandorio sudarymo, be to, byloje esanti atstovavimo sutartis tarp ieškovės ir advokatės R. K. buvo sudaryta dar 2006 m. gegužės 5 d. (t. 2, b. l. 104), t. y. iki ginčo sutarties sudarymo. Pažymėtina, jog byloje nustatytos ir apeliantės M. K. skunde nurodomos aplinkybės, jog ji (M. K. ), kaip ginčo turto savininkė, nė karto nepasidomėjo savo turtu, be to, visos paslaugų sutartys liko ieškovės vardu, taip pat negali būti vertinamos kaip patvirtinančios apeliantės M. K. sąžiningumą (CPK 185 str.).

M. K. skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nelaikė 2005 m. kovo 9 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. notarine tvarka patvirtintų sandorių prima facie įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog šie sandoriai nagrinėjamoje byloje ir yra ginčijami. Apeliantė M. K. skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos sūnaus, nekilnojamojo turto agentūros ,,Dzūkas“ direktoriaus, V. Š. bei visų atsakovų paaiškinimų. Su tokia apeliantės pozicija sutikti nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas visų šių asmenų poziciją skundžiamame sprendime apžvelgė, o CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismas tinkamai vertino surinktus įrodymus. Kaip jau minėta, ieškovės nurodytas aplinkybes, jog M. K. tai, kad dėl 2005 m. kovo 9 d. sandorio reiškiamos pretenzijos, žinojo dar iki 2006 m. gegužės 30 d. sutarties sudarymo, patvirtino ir atsakovė R. P. , tačiau V. Š. teiginių, jog apie parduodamą turtą buvo sužinota atsakovams R. ir K. P. atvykus į nekilnojamojo turto agentūrą, nepatvirtina jokie įrodymai. Todėl spręstina, jog V. Š. parodymai, jog apie kilusius ginčus tarp 2005 m. kovo 9 d. sutarties nebuvo žinoma, nėra pakankami išvadai, jog M. K. – sąžininga įgijėja.

Šios ir kitos teismų nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas išvadai, kad M. K. yra nesąžiningas asmuo – pirkimo-pardavimo sandorio dalyvė. Apeliantė nenurodė teisinių argumentų, dėl ko ši pirmosios instancijos teismo padaryta išvada galėtų būti pripažinta nepagrįsta, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto sąžiningumo principo taikymo atmestinas.

Apeliantė M. K. pažymėjo, kad nebuvo jokių kliūčių sudaryti 2006 m. gegužės 30 d. sutartį, sudaryti turto pirkimo-pardavimo su uzufruktu sutarties įstatymai nedraudžia, be to, po šios sutarties sudarymo ieškovės teisinė padėtis nepasikeitė. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims, ar prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai; jeigu asmuo piktnaudžiauja teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Teismas šiais bendraisiais teisės principais turi vadovautis aiškindamas ir taikydamas kiekvieną teisės normą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas aplinkybes, aiškino ir taikė sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo bei restituciją reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė nurodytų bendrųjų teisės principų ir pagal esamą situaciją priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ieškovės teisių gynimo.

Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų R. P. , K. P. , M. K. į valstybės biudžetą po 11 Lt (vienuolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.