Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 364 str., rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistųjų A. B. ir E. B. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 166 str. 1 d., 233 str. 3 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., jam skirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Tuo pačiu nuosprendžiu E. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 166 str. 1 d., 300 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., jai skirta galutinė subendrinta bausmė - 20 MGL dydžio, t. y. 2600,00 Lt bauda. Baudai sumokėti nustatytas terminas - du mėnesiai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu nukentėjusiosios N. N. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies. Priteista solidariai iš A. B. ir E. B. nukentėjusiosios N. N. naudai 3000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 106 str., solidariai iš A. B. ir E. B. nukentėjusiosios N. N. naudai priteistos turėtos 1500,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi nuteistųjų A. B. ir E. B. bei nukentėjusiosios N. N. apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartimi nuteistųjų A. B. ir E. B. kasacinis skundas atmestas.

Taip pat akivaizdu ir tai, kad apylinkės teismas, atmesdamas nuteistųjų prašymą, vadovavosi tik baudžiamojo įstatymo normomis, kurios nereglamentuoja priteistų civilinių ieškinių mokėjimo išdėstymo, nors baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio atlyginimo vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos CPK, todėl prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo turi būti nagrinėjamas, vadovaujantis šio kodekso normomis. Tą patvirtina ir Lietuvos Respublikos BPK 113 str. 2 d. Lietuvos Respublikos CPK 284 str. 1 d. nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantai sutinka su priteistu civiliniu ieškiniu, tačiau neturi galimybių priteistą ieškinį sumokėti iš karto dėl objektyvių aplinkybių, t. y. susiklosčiusios sunkios materialinės padėties. Bylos medžiagoje yra nustatyta ir pats teismas pripažįsta, kad apeliantė E. B. ir A. B. šiuo metu yra bedarbiai, o duomenų, kad jie piktybiškai vengtų padengti priteistą civilinį ieškinį, taip pat nėra nenustatyta.

Kaip visiškai nepagrįstas turi būti laikomas skundžiamos nutarties argumentas apie tai, jog nuteistieji nuosprendžio priėmimo metu turėjo pajamų ir turto, E. B. dirbo, A. B. buvo registruotas darbo biržoje, be to, tuo pačiu nuosprendžiu buvo panaikintos laikinosios nuosavybės teisės, taikytos nuteistųjų nekilnojamajam turtui. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad nuteistieji neva tai turėjo galimybę gera valia atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą anksčiau. Tačiau vis gi, akivaizdu ir savaime suprantama, kad sprendžiant teismo sprendimo vykdymo išdėstymo klausimą, toks teismo argumentas yra pakankamai ir netgi visiškai nepagristas, kadangi šio klausimo sprendimui yra būtina ir privaloma įvertinti šiuo metu esančia nuteistųjų materialinę padėtį, o ne buvusią praeityje. Bylos medžiagoje yra objektyvūs duomenys apie tai, kad šiuo metu nuteistieji visos neturtinės žalos nepajėgūs įvykdyti ne dėl piktavališkų paskatų, tačiau dėl sunkios finansinės padėties, kadangi abu nuteistieji šiuo metu nedirba ir turi skolinių įsipareigojimų, kurie turi būti padengti iš bendro šeimos turto ir pajamų. Visa tai patvirtina, kad apeliantai piktybiškai nevengia įvykdyti teismo sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau to padaryti negali dėl susiklosčiusios sunkios materialinės padėties. Nors turimomis žiniomis nukentėjusioji N. N. šiuo metu nedirba, tačiau turi kitų pragyvenimo šaltinių. Dėl šios priežasties galima daryti pagristą išvadą, kad priteistos neturtinės žalos ir proceso išlaidų atlyginimo išdėstymas nesukels nukentėjusiajai neigiamų pasekmių, nes šias sumas ji atgaus laipsniškai per ilgesnį laikotarpį, t. y. taip bus tik minimaliai suvaržyta jos teisė į greitą ir visišką žalos atlyginimą. Akivaizdu, kad skundžiama nutartis dalyje dėl atsisakymo išdėstyti neturtinės žalos atlyginimą dalimis, atsižvelgiant į objektyvią nuteistųjų finansinę situaciją (materialinę padėtį), nepagristai ir neteisėtai pažeidžia nuteistųjų teises bei teisėtus interesus, nuteistųjų lygiateisiškumo principą ir suteikia pranašumą nukentėjusiajai.

Taip pat kaip teisiškai nepagrįstas turi būti vertinamas teismo argumentas apie tai, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pradinio kreditoriaus, t. y. N. N. yra perleistas naujajam kreditoriui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų skundas atmestinas.

Išnagrinėjus nuteistųjų skundą ir įvertinus jo byloje esančią medžiagą konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kaip teisingai nurodoma ir nuteistųjų skunde, baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio atlyginimo vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos CPK, todėl prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nagrinėjamas, vadovaujantis šio kodekso normomis. Lietuvos Respublikos CPK 284 str. 1 d. nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, teismui suteikta teise nustatyti skolininkui lengvatinį terminą prievolei įvykdyti siekiama užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą galima tik išimtiniais atvejais, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti tokį sprendimą priimantis teismas. Pirmiausia, nuteistojo turtinė padėtis turėtų būti itin sunki, tačiau byloje turėtų būti duomenų, kad ji ateityje pagerės. Teismas, priimdamas nutartį atidėti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus teismo sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti ieškotojo interesai. Atidedant sprendimo vykdymą, reikšmingi ir kreditoriaus interesai – jie negali būti neproporcingai pažeisti. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nuteistųjų prašymą išdėstyti jiems priteistą civilinio ieškinio mokėjimą atmetė, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad priteista 3000,00 litų neturtinės žalos suma nėra didelė, į nuteistųjų turtinę padėtį jau buvo atsižvelgta priimant nuosprendį, taigi, žemesnės instancijos teismas iš esmės įvertino nuteistųjų turtinę padėtį. Kaip minėta, išdėstyti sprendimo vykdymą galima konstatavus itin sunkią nuteistojo turtinę padėtį. Vien blogos nuteistojo materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Nagrinėjamu atveju, aplinkybės, kad nuteistieji šiuo metu yra bedarbiai, turi kitų skolinių įsipareigojimų, nesuteikia pagrindo pripažinti jų turtinę padėtį esant itin sunkia, dėl ko jiems galėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos CPK 284 str. 1 d. nuostatos. Juo labiau, kad pats A. B. nurodė turintis reikalavimo teisę į nukentėjusiąją 57 277,37 Lt sumai. Be to, abu nuteistieji yra darbingi, gali registruotis darbo biržoje, ieškotis darbo, kas suteikia pagrindą manyti, kad ateityje jiems pradėjus dirbti, jų turtinė padėtis pagerės ir jie galės atlyginti ieškovui padarytą žalą. Akcentuotina ir tai, kad priteistų civilinių ieškinių atlyginimo klausimai sprendžiami pateikus vykdomuosius raštus antstoliams. Civiliniai ieškovai dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gautus vykdomuosius raštus gali pateikti vykdyti antstoliui, kuris vykdymo proceso metu iškylančius klausimus išsprendžia motyvuotais patvarkymais. Lietuvos Respublikos CPK 625 str. 1 d. numatyta, kad vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio Kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1N-34/2013). Pažymėtina ir tai, jog vien ta aplinkybė, jog nuteistieji turi kitų skolinių įsipareigojimų, neduoda pagrindo minėtų įsiskolinimų vykdymą iškelti aukščiau už nukentėjusiosios reikalavimo savalaikį įvykdymą, nes būtent tokiu būdu būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fizinių asmenų sudaryti juridiniai sandoriai yra ginčijami kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka, todėl dėl nukentėjusiosios sudaryto reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisakys.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. B. ir E. B. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.