Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. (A.) P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 1V-136 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir VRM įsakymas), atnaujinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą ir priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VRM) pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

1.1. pareiškėjas 2022 m. birželio 20 d. pateikė trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Migracijos departamentas) rašytinį pranešimą (prašymą) apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kuriuo informavo apie turimą kitos valstybės (Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV)) pilietybę (toliau – ir Pranešimas) ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjas gali turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 11 punkto pagrindu;

1.2. pareiškėjas nesutinka su VRM įsakymu ir Migracijos departamento 2025 m. vasario 13 d. teikime Nr. 25TR53 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Teikimas) išdėstytais motyvais, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatos, nes atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 1991 m., kuomet buvo pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal LTSR pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) (toliau – ir 1989-11-03 Pilietybės įstatymas) 23 straipsnį, o ne gimdamas, nes nei vienas iš pareiškėjo tėvų jo gimimo metu nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis;

1.3. pareiškėjo nuomone, VRM įsakymas priimtas neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdamas. Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvoje, kuri tuo metu buvo okupuota Sovietų Sąjungos, pareiškėjo tėvas 1991 m. spalio 15 d. pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą („Lietuvos TSR piliečiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai dabartinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje), todėl turėjo būti laikomas pilietybės instituto tęstinumas, atsižvelgiant į pareiškėjo protėvių (senelių) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę. Kadangi Lietuvos TSR pilietybė nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės tąsa, akivaizdu, kad pareiškėjas, gimdamas (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, įgijo būtent Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne tapo „Lietuvos TSR piliečiu“:

1.3.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, be kita ko, konstatavo, kad <...> neteisėtos valdžios neteisėtu sprendimu, paneigusiu ir Lietuvos valstybės, ir tarptautinę teisę, visi tuometiniai Lietuvos gyventojai prievarta buvo paskelbti „TSRS piliečiais“ ir „Lietuvos TSR piliečiais“. Šitokia prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo ir yra niekinė <...>;

1.3.2. šios pozicijos laikomasi ir teisės doktrinoje. Teisine prasme Lietuvos Respublika egzistavo net ir tada, kai ji buvo fiziškai nuslopinta, t. y. visą okupacijos laikotarpį. Kartu egzistavo ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutas. „Lietuvos TSR“ nebuvo Lietuvos Respublikos tąsa, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. „Lietuvos TSR“ įvardinimas valstybe nesiderintų su 1990 m. kovo 11 d. priimtų teisės aktų nuostatomis, atspindinčiomis Lietuvos Respublikos (jokiu būdu ne „Lietuvos TSR“) tęstinumą (V. Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“, Vilnius, 2002 m., p. 122);

1.3.3. pareiškėjas yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu nuo jo gimimo momento, nepaisant to, kad dėl okupacijos jo pilietybė buvo nurodyta kaip „Lietuvos TSR pilietybė“. 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos Lietuvos okupacijos daugelis vakarų valstybių oficialiai taip ir nepripažino. Tai, kad pareiškėjo gimimo metu jo tėvai, gyvendami Sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje objektyviai neturėjo galimybių kreiptis į Vakarų valstybėse veikiančias Lietuvos Respublikos atstovybes dėl jiems teisėtai priklausančių Lietuvos Respublikos piliečių pasų išdavimo, nepaneigia fakto, kad veikiant 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymui, jie šį statusą turėjo;

1.4. ypač svarbus teisės taikymo principas, kad įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit), reiškiantis, kad grįžtamąją galią turi teisinių santykių subjekto padėtį švelninantys teisės aktai, jei nepakenkia kitiems teisinių santykių subjektams. Migracijos departamento Teikime nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjo kitos pilietybės įgijimo momentu galiojęs Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. įstatymo redakcija) (toliau – ir 1991-12-05 Pilietybės įstatymas) nenumatė sąlygų, kurioms esant kitos valstybės pilietybę įgijęs asmuo galėjo likti kartu ir Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas 2022 m. birželio 20 d. pateikė Migracijos departamentui rašytinį pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Pareiškėjo padėtį pagerinančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2, 7, 12, 15, 16, 18, 21, 23, 24, 26, 27, 33, 37, 40, 41, 41¹ ir 42 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 21¹ straipsniu įstatymo (2020 m. gruodžio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir 2020-12-10 Pilietybės įstatymas, Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymas), 7 straipsnis buvo papildytas 11 punktu, numatančiu, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas. Iš Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatų seka išvada, kad tie asmenys, dėl kurių iki 2021 m. sausio 1 d. nebuvo priimti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir kurie atitinka 2020-12-10 Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 dalyje nustatytus kriterijus, išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę.

1.5. VRM Įsakymas priimtas nepagrįsto Teikimo pagrindu, netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, aktualius teisės aktus, neatsižvelgus į pareiškėjo pilietybės instituto tęstinumo principą, Konstitucinio Teismo poziciją dėl neteisėtos Sovietų Sąjungos okupacijos teisinių padarinių, yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo, objektyvumo principus bei sukeliantis pareiškėjui itin reikšmingas neigiamas teisines, socialines pasekmes dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

2. Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjo skundą teismo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą iš esmės grįsdama šiais argumentais:

2.1. pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, kitos valstybės JAV pilietybę įgijo natūralizacijos tvarka 2000 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjo kitos valstybės pilietybės įgijimo metu galiojusiame Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. įstatymo redakcija) nebuvo įtvirtintos jokios sąlygos, kuriai esant Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, galėjo likti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Įgijęs 2000 m. JAV pilietybę, pareiškėjas nesilaikydamas įstatymo terminų, tik 2022 m. birželio 20 d. pateikė Migracijos departamentui rašytinį pranešimą, nurodydamas, kad atitinka šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintą daugybinės pilietybės sąlygą, t. y. turi teisę turėti dvigubą pilietybę, tačiau Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostata įsigaliojo tik 2021 m. sausio 1 d., t. y. negaliojo tuo metu, kai pareiškėjas įgijo JAV pilietybę;

2.2. šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte yra įtvirtintos komuliatyvios sąlygos, kurias privalo atitikti asmenys, siekdami pagrįsti savo teisę į daugybinę pilietybę, t. y. turi būti nustatyti šie faktai, kad asmuo: 1) įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas ir 2) kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas. Atsakovės vertinimu, pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu faktas nėra nustatytas, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytos sąlygos:

2.2.1. teisinis reglamentavimas, institucijų praktika, rašytiniai įrodymai, Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje pripažįstama ir 1989-11-03 Pilietybės įstatymo svarba patvirtina, kad atkūrus nepriklausomybę, asmenų pilietybės klausimai buvo sprendžiami būtent pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymą, o ne taikant ar vertinant Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusius įstatymus;

2.2.2. kaip ir nurodyta Teikime, pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR. Teisinio reguliavimo nuostatos ir Konstitucinio Teismo doktrina patvirtina, kad 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nurodytos asmenų grupės nebuvo „įpilietintos“ savaime, nesant jokios asmenų valios, atvirkščiai, visiems šiems asmenims buvo suteikta teisė laisvai apsispręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki konkrečiai įstatyme nustatyto termino – 1991 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjo tėvai 1991 m. rugpjūčio 26 d. ir 1991 m. spalio 15 d., pasirašydami pasižadėjimus Lietuvos Respublikai ir gavę Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus laisvai apsisprendė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir tokiu būdu įgijo / priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę atitinkamų 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio punktų pagrindu, todėl pareiškėjas pripažintinas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 23 straipsnį, t. y. pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo kitu 1989-11-03 Pilietybės įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu, o ne gimimu;

2.2.3. pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 23 straipsnį vaikams iki 14 metų nebuvo nustatytos papildomos sąlygos, kad jie įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę, pasikeitus tėvų pilietybei; jie įgydavo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal įstatymą, jeigu pasikeisdavo tėvų pilietybė, kai tuo tarpu 14–18 metų vaikai Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo įgyti pasikeitus tėvų pilietybei tik esant raštiškam vaiko sutikimui (1989-11-03 Pilietybės įstatymo 26 straipsnis). Kadangi pareiškėjas 1991 m. nebuvo sukakęs 14 metų, jo sutikimo nereikėjo. Taigi, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas;

2.3. pareiškėjas įrodinėja savo atitiktį šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktui. Aiškinant ir taikant Pilietybės įstatymo nuostatas, jos turi būti aiškinamos sistemiškai, dirbtinai nesukuriant vidinio įstatymo nuostatų prieštaringumo. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu požymis, kaip daugybinės pilietybės sąlyga, ir dėl kurio sampratos šiuo atveju kilo ginčas, yra įvardytas šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 ir 11 punktuose, o Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 ir 11 dalyse nurodytas 7 straipsnio 1 punkto įgyvendinimas ir taikymas. Todėl akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, spręsdamas dėl išimtinių atvejų, kai Lietuvos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę, tokią teisę norėjo suteikti asmenims, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami, o gimimu įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžė būtent nuo 1990 m. kovo 11 d. gimusius asmenis (galutinės ribos / datos nėra). VRM laikosi pozicijos, jog nėra teisinio pagrindo laikyti pareiškėją asmeniu, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes tai neatitinka galiojančio Pilietybės įstatymo nuostatų prasmės ir esmės;

2.4. skunde pateiktas asmens, gimimu įgijusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvokos aiškinimas neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinos, nes pareiškėjas plečiamai aiškina Pilietybės įstatymo nuostatas dėl dvigubos pilietybės atvejų, kurie remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 12 straipsniu, turėtų būti ypatingai reti, išimtiniai atvejai;

2.5. pareiškėjas skunde nepagrįstai susiaurina tęstinumo principo sampratą išimtinai iki vienintelio pilietybės įgijimo teisinio pagrindo, t. y. gimimu. Pilietybės tęstinumo principo samprata yra kur kas platesnė ir veikia ne tik filiacijos, bet ir kitais teisiniais pagrindais (atkūrimas, anksčiau turėtos pilietybės atstatymas, išsaugojimas ir įgyvendinimas ir pan.). Nei viename teisės akte nėra nurodyta, kad asmenys, Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję pagal atitinkamus 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio punktus, yra laikomi Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję būtent gimimu, tokią poziciją patvirtinantys įrodymai byloje nepateikti;

2.6. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo būtent gimdamas. Skundas grindžiamas išimtinai pareiškėjo individualia, jam palankia teisinių nuostatų ir teismų praktikos subjektyvia interpretacija. Atsakovė laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra laikomas asmeniu, gimimu įgijusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pasikeitus jo abiejų tėvų pilietybei pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 23 straipsnį, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto sąlygos.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo skundą teismo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės šiais argumentais:

3.1. nors pareiškėjo teigimu, VRM įsakymas priimtas neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, Migracijos departamentas su tuo nesutinka, nes pareiškėjas, gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1994 m. gegužės 30 d. (pareiškėjui buvo išduotas vaiko kelionės dokumentas), jo tėvams 1991 m. laisva valia pasirašius pasižadėjimus Lietuvos Respublikai ir tokiu būdu įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę atitinkamų 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio punktų pagrindu, t. y. ne gimimu. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, iki 1990 m. kovo 11 d. priimtus Lietuvos TSR įstatymus pradėjus vadinti Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos TSR pilietybės įstatymas buvo pavadintas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu. Vertinant sistemiškai 1989-11-03 Pilietybės įstatymo nuostatas, vaikai iki 18 m. Lietuvos pilietybę galėjo įgyti pagal gimimą (minėto įstatymo 11–14 straipsniai), o tais atvejais, kai pasikeitė tėvų ar vieno iš jų pilietybė, atitinkamai keitėsi ir vaikų iki 18 metų pilietybė (minėto įstatymo 23–26 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gimdamas negalėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi nei vienas iš jo (kaip vaiko) tėvų būtent jo gimimo metu (kaip to reikalauja minėtos 1989-11-03 Pilietybės įstatymo nuostatos) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tik abiem vaiko tėvams įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę 1991 m., atitinkamai pasikeitė ir jų tuo metu nepilnamečio vaiko, pareiškėjo, pilietybė;

3.2. Migracijos departamentas taip pat nesutinka, kad Teikime nepagrįstai vertintos 1991-12-05 Pilietybės įstatymo nuostatos, galiojusios pareiškėjo JAV pilietybės įgijimo metu. Skundo teiginiai dėl teisė taikymo principo lex benignior retro agit nepagrįsti, kadangi 2020-12-10 Pilietybės įstatymo 44 straipsnyje nurodytas jo įsigaliojimas, o 45 straipsnyje – aiškiai nurodytos šio įstatymo įgyvendinimo sąlygos. Pažymėtina, kad vertinant sistemiškai, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu požymis, kaip daugybinės pilietybės sąlyga, yra įvardijamas ne tik šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte, bet ir to paties straipsnio 1 punkte. Remiantis šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 ir 11 dalimis, asmenimis, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, pripažįstami gimusieji išimtinai nuo 1990 m. kovo 11 d. (t. y. nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo), ir kurių tėvai ar vienas iš tėvų jų gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Išdėstytos aplinkybės taip pat patvirtina, jog nėra teisinio pagrindo laikyti pareiškėją asmeniu, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę;

3.3. pareiškėjas įrodinėja savo atitiktį šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktui, tačiau jokių oficialių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atitiktį daugybinės pilietybės sąlygai ir apie pareiškėjo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį pagrindą – gimimą, išskyrus pareiškėjo subjektyvų teisės nuostatų interpretavimą, nepateikė.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti visa apimtimi. Papildomai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas dėl 2020-12-10 Pilietybės įstatymo pakeitimo nėra pasisakęs, įstatymo pakeitimas apima itin siaurą asmenų grupę, dėl tokių atvejų kaip pareiškėjo ir buvo priimtas.

5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais. Atsakovė pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašė pridėti prie bylos (rašytinius (nuasmenintus) pavyzdžius, padedančius atskleisti byloje įrodinėjamas aplinkybes dėl Pilietybės įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo).

6. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką trečiasis suinteresuotas asmuo informuotas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

7. Byloje ginčas kilo VRM įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (atnaujinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą).

8. Remiantis bylos medžiaga nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

8.1. pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvos TSR. 1994 m. gegužės 30 d. asmeniui buvo išduotas vaiko kelionės dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini), kiti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai asmeniui išduoti nebuvo. Pareiškėjas išvyko nuolatiniam gyvenimui kartu su savo tėvais į JAV. Pareiškėjas 2022 m. birželio 20 d. pateikė Migracijos departamentui Pranešimą, kuriame nurodė, jog 2000 m. rugsėjo 20 d. jis įgijo JAV pilietybę natūralizacijos būdu ir turi teisę vienu metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, kadangi atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatą, t. y. jis yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės (JAV) pilietybę įgijo ne gimdamas, iki jam sukako 18 metų. Kartu su Pranešimu pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė JAV paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2015 m. vasario 5 d., taip pat JAV natūralizacijos pažymėjimo, patvirtinančio, kad pareiškėjas 2000 m. rugsėjo 20 d. įgijo JAV pilietybę, kopiją;

8.2. atsižvelgiant į Migracijos departamento teikimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2022 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 1V-789 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir VRM įsakymas Nr. 1V-789), jame įvardyti asmenys, be kita ko, ir pareiškėjas, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 3 punktą;

8.3. VRM 2023 m. liepos 28 d. raštu Nr. 1D-3879 „Dėl A. P. skundo“ (toliau – ir VRM sprendimas) pareiškėjo skundo dėl VRM įsakymo Nr. 1V-789 panaikinimo netenkinus, pareiškėjas VRM sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris įsiteisėjusiu 2024 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-2413-809/2024 pareiškėjo skundą tenkino, panaikindamas VRM sprendimą ir VRM įsakymo Nr. 1V-789 dalį, priimtą pareiškėjo atžvilgiu, bei klausimą perdavė iš naujo nagrinėti VRM (toliau – ir RAT sprendimas);

8.4. vykdant RAT sprendimą, pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo Pranešimą ir kitus dokumentus, atsižvelgiant į Migracijos departamento Teikimą, ginčijamu VRM įsakymu nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos;

8.5. pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą dėl VRM įsakymo panaikinimo ir pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo atnaujinimo.

9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konstitucija ir Pilietybės įstatymas (atitinkamos įstatymo redakcijos).

10. Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

11.1. Lietuvos piliečiai yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 metų birželio 15 dienos buvusieji nuolatiniai dabartinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą (1 straipsnis);

11.2. asmenys, nurodyti šio įstatymo 1 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose, norintys gauti Lietuvos TSR piliečio pasą, pasirašo pasižadėjimą Respublikai laikytis Lietuvos TSR Konstitucijos ir įstatymų, gerbti jos valstybinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Pilnamečiai asmenys, kurie per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo neįgijo Lietuvos TSR piliečio paso, laikomi nepriėmusiais Lietuvos TSR pilietybės (2 straipsnio 3 ir 4 pastraipos);

11.3. vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos piliečiai, yra Lietuvos pilietis nepriklausomai nuo to, ar jis gimė Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų (11 straipsnis);

11.4. esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas jų buvo Lietuvos pilietis, vaikas yra Lietuvos pilietis: 1) jeigu jis gimė Lietuvos teritorijoje; 2) jeigu jis gimė už Lietuvos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos teritorijoje (12 straipsnio 1 pastraipa);

11.5. jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos TSR pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, nesukakus 14 metų amžiaus, pilietybė (23 straipsnis); 14–18 metų amžiaus vaikų pilietybė, pasikeitus jų tėvų pilietybei, gali būti pakeista tik raštišku vaikų sutikimu (26 straipsnis).

12. 1991-12-05 Pilietybės įstatymas, galiojęs pareiškėjo JAV pilietybės įgijimo metu numatė, kad:

12.1. Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus (1 straipsnio 3 dalis);

12.2. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę (19 straipsnio 2 punktas);

12.3. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos (23 straipsnio 3 dalis);

12.4. Lietuvos Respublikos pilietis, gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, privalo per 30 dienų raštu pranešti apie tai gyvenamosios vietos Lietuvoje (miesto, rajono) migracijos tarnybai arba Migracijos departamentui, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje (23 straipsnio 4 dalis);

12.5. jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio įstatymo 19 straipsnio 2 punktą; toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos (31 straipsnio 3 dalis).

13. Pilietybės įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi ginčijamo VRM įsakymo priėmimo metu) (toliau – ir Pilietybės įstatymas) nuostatos numato:

13.1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus (Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

13.2. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (26 straipsnio 1 dalis);

13.3. atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Pilietybės įstatymo 7 straipsnis, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d; 4) yra Pilietybės įstatymo straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas;

13.4. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktas taikomas Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. liepos 22 d., jeigu jie patys arba, jeigu jie nesukakę 18 metų, jų teisėti atstovai raštu prašo laikyti juos Lietuvos Respublikos piliečiais. Toks prašymas gali būti paduodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai, Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms. Prie prašymo pridedamas prašančio asmens arba asmens, kuriam atstovaujama, gimimo liudijimas ar jį atitinkantis dokumentas ir dokumentas, patvirtinantis, kad šio asmens tėvai ar vienas iš tėvų jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat dokumentas, liudijantis, kad asmuo gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę. Jeigu asmuo atitinka šias sąlygas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą (Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalis); nuo 2008 m. liepos 22 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos gimę vaikai, kurių tėvai ar vienas iš jų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, ar vaikas gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje ar už jos ribų ir ar gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę, ar ne, laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę gimstant (Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 11 dalis);

13.5. Vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo jos atsisakius, įgijus kitos valstybės pilietybę ar stojus į kitos valstybės tarnybą be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo, taip pat pagal Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 2 ir 4 dalis (Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 3 punktas).

14. Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo 19 straipsnio 4 dalis numato, kad asmenys, kurie pagal šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą turi teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais ir kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo neteko Lietuvos Respublikos pilietybės dėl to, kad įgijo kitos valstybės pilietybę, gali paduoti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 21 straipsnyje nustatytais pagrindais ir 42 straipsnyje nustatyta tvarka.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra konstatuota, jog viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, be kita ko, įstatymų viršenybės ir objektyvumo principu. Viešojo administravimo subjektas, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis. LVAT yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio nuostatos reiškia, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Gero administravimo (atsakingo valdymo) principas apima asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (LVAT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015).

16. LVAT taip pat nuosekliai laikosi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente. Tais atvejais, kai sprendimas priimamas kitų dokumentų pagrindu, šie dokumentai laikytini sudėtine sprendimo dalimi (LVAT 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1350-556/2020).

17. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu RAT sprendimu panaikinus VRM įsakymo Nr. 1V-789 dalį, priimtą pareiškėjo atžvilgiu, ir perdavus klausimą iš naujo nagrinėti VRM, buvo konstatuota, kad viešojo administravimo sistemos subjektas, skundžiamame teisės akte arba jį lydinčiame dokumente aiškiai bei konkrečiai nepasisakydamas dėl taikytinos teisės, suponuojančios konkrečiam asmeniui atitinkamas teises ir (ar) pareigas, paneigia galimybę iš esmės pasisakyti ginčo klausimu, teikime nenurodyta, koks teisinis reguliavimas (atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo kaitą laike) taikytinas priimant VRM įsakymą ir, kodėl pareiškėjui, priešingai jo manymui, netaikytina išimtis dėl galimybės turėti ir kitos valstybės pilietybę.

18. Migracijos departamentas, vykdydamas RAT sprendimą, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo Pranešimą ir kitus dokumentus, Teikimu konstatavo, kad oficialūs duomenys akivaizdžiai paneigia, jog pareiškėjas yra laikomas asmeniu, gimimu įgijusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pasikeitus jo tėvų pilietybei, kaip tai buvo nustatyta 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 23 straipsnyje, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto sąlygos, taip pat nėra duomenų, kad asmuo atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktų reikalavimus bei pasiūlė VRM priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgiant į Teikimą, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu, VRM įsakymu nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.

19. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčijamas VRM įsakymas yra priimtas remiantis Migracijos departamento Teikimu, kuris laikytinas sudėtine VRM įsakymo dalimi ir kuriame yra nurodyti VRM įsakymo priėmimo motyvai. Sprendžiant ginčą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti, ar minėtame Teikime nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teikime turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą Migracijos departamentui daryti išvadą, jog asmuo netenka Lietuvos Respublikos pilietybės (žr. pvz. LVAT 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1413-556/2024).

20. Teismo vertinimu, iš ginčijamo VRM įsakymo ir jo neatskiriamos sudėtinės dalies (Migracijos departamento Teikimo) turinio matyti, kad jis yra priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes, atlikus individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, aiškiai ir konkrečiai pasisakant dėl taikytinos teisės, priimant VRM įsakymą pareiškėjo atžvilgiu, ir argumentuotai, aiškiai ir motyvuotai išaiškinant, kodėl pareiškėjui, priešingai pareiškėjo nuomonei, yra netaikytina išimtis dėl galimybės turėti ir kitos valstybės pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatą. Taip pat konstatuota, jog nėra duomenų, kad asmuo atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktų reikalavimus

21. Bylos duomenimis nustatyta, ir dėl to ginčo byloje nėra, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, kitos valstybės (JAV) pilietybę natūralizacijos tvarka įgijo 2000 m. rugsėjo 20 d. Kaip matyti iš aukščiau paminėtų pareiškėjo JAV pilietybės įgijimo metu galiojusio 1991-12-05 Pilietybės įstatymo nuostatų, 1991-12-05 Pilietybės įstatyme nebuvo įtvirtinta sąlygų, kurioms esant Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, galėjo likti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Pareiškėjas, įgijęs JAV pilietybę, nesilaikydamas 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyto 30 dienų termino apie tai nepranešė kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms (iki 18 metų pareigą pranešti turėjo pareiškėjo atstovai – tėvai, vėliau – pats pareiškėjas). Tik praėjus 22 metams pareiškėjas pateikė Pranešimą, kuriame nurodė, jog jis turi teisę vienu metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, kadangi atitinka šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatą, t. y. jis yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę įgijo ne gimdamas, iki jam sukako 18 metų.

22. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostata, kuri numato sąlygą, kada Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, ir kurios atitiktį įrodinėja pareiškėjas, įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d., t. y. negaliojo pareiškėjo kitos (JAV) pilietybės įgijimo metu. Todėl teismo vertinimu, vadovaujantis pareiškėjo JAV pilietybės įgijimo metu galiojusiomis 1991-12-05 Pilietybės įstatymo nuostatomis, Teikime pagrįstai konstatuota, kad pagal tuo metu galiojusį reguliavimą (1991-12-05 Pilietybės įstatymą) pareiškėjas neturi teisės į daugybinę pilietybę, o kadangi Pranešimas buvo pateiktas tik 2022 m. ir pareiškėjas įrodinėja savo teisę į daugybinę pilietybę pagal nuo 2021 m. sausio 1 d. galiojantį Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą (kuris negaliojo pareiškėjo JAV pilietybės atsiradimo metu), Migracijos departamentas, teismo vertinimu, tinkamai ir objektyviai įvertino pareiškėjo faktinę situaciją Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto kontekste.

23. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte yra įtvirtintos komuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos, todėl bent vienos iš jų nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti išimtį dėl galimybės turėti daugybinę pilietybę. Siekiant pagrįsti teisę į daugybinę pilietybę, turi būti nustatyti ir įrodyti šie faktai, kad asmuo: 1) įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas ir kad 2) kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.

24. Byloje nėra ginčo dėl vienos iš aukščiau nurodytų komuliatyvių Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytų sąlygų, t. y. kad pareiškėjas kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas, nes bylos duomenimis JAV pilietybę pareiškėjas įgijo natūralizacijos tvarka 2000 m. rugsėjo 20 d., būdamas 17 metų. Aplinkybė, dėl kurios kilo ginčas, yra bylos šalių skirtingas traktavimas, ar pareiškėjas (asmuo, gimęs Lietuvos TSR, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo) atitinka asmens, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, sampratą, todėl nagrinėjamu atveju nustatytina, ar pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą ir faktinius duomenis pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas.

25. Pareiškėjas VRM įsakymą ginčija tuo aspektu, kad nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdamas. Jo nuomone, jo atžvilgiu turėjo būti taikomas pilietybės instituto tęstinumas, atsižvelgiant į pareiškėjo protėvių (senelių) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Lietuvos TSR pilietybė nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės tąsa. Nurodo, kad akivaizdu, kad pareiškėjas gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, turėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu nuo jo gimimo momento, nepaisant to, kad dėl okupacijos jo pilietybė buvo nurodyta kaip „Lietuvos TSR pilietybė“, kadangi teisiniu požiūriu prievarta pareiškėjui ir jo tėvams primesta „TSRS“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ yra niekinė ir negalėjo lemti pareiškėjo senelių, tėvų ir paties pareiškėjo Lietuvos pilietybės netekimo, tačiau teismas nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija.

26. Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. buvo grindžiamas valstybės tęstinumu, taigi ir Lietuvos pilietybės tęstinumu, o prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ yra niekinė, tačiau pareiškėjas nepagrįstai susiaurina tęstinumo principo sampratą išimtinai iki vienintelio pilietybės įgijimo teisinio pagrindo – gimimu. Tęstinumu grindžiami ir kiti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisiniai pagrindai, nepaisant įstatymų kaitos laike, kaip pvz. 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir jos įgyvendinimo institutas, šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas, kurie taip pat grindžiami tuo pačiu Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principu, bet tai savarankiški teisiniai pagrindai, pagal kuriuos asmuo įgyja ar atkuria Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nepaisant to, kad tai yra asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniai, o „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo pripažinta niekine, šie asmenys nėra laikomi Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję būtent gimimu (nepaisant tęstinumo principo), jų pilietybės klausimai sprendžiami kitais teisiniais pagrindais – atkuriant pilietybę, anksčiau išsaugant teisę į ją ir įgyvendinant ir pan.

27. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (toliau – ir Laikinasis pagrindinis įstatymas) 3 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam pagrindiniam įstatymui. 1989-11-03 Pilietybės įstatymas, nesant jame prieštaraujančių Laikinajam pagrindiniam įstatymui nuostatų, po 1990 m. kovo 11 d. tapo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, valdžios institucijų faktiškai taikomu ir galiojančiu iki 1991 m. gruodžio 10 d. Skundo teiginys, kad pareiškėjo ir jo tėvų pilietybė išspręsta veikiant 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymui neturi teisinio pagrindo, nes 1990 m. kovo 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo aiškiai nustatyta, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų, 1990 m. kovo 11 d. patvirtinus Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, buvo sustabdytas ir 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas.

28. Pagal 1990 m. balandžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ 1 ir 3 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos piliečiams, kol bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti Pasų nuostatai, išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai, ir tokie asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, turėjo pasirašyti pasižadėjimą. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. I-292 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 ir 35 straipsnių taikymo tvarkos“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 1990 m. birželio 20 d. buvo įpareigota organizuoti Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimų išdavimą asmenims, apsisprendusiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. I-1182 „Dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ 1 straipsnio pirmosios dalies pakeitimo“ taikymo“ 1 ir 2 punktuose buvo išaiškinta, kad asmuo, pasirašęs pasižadėjimą, įstatymo numatytą pasirašyti įgyjant Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, yra laikomas apsisprendusiu priimti Lietuvos Respublikos pilietybę. Jam išduodamas Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas arba pažymėjimas apie apsisprendimą priimti Lietuvos Respublikos pilietybę, kuriuo pilietis laikinai naudojasi kartu su turimu pasu; jeigu iki 1991 m. lapkričio 3 d. nebus visiškai užtikrintas Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimas, asmuo, kuriam dėl šios priežasties nebuvo išduotas pasas, bus laikomas priėmusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis bus įgijęs Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą arba turės pažymėjimą apie apsisprendimą priimti Lietuvos Respublikos pilietybę.

29. Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarime konstatuota, jog akivaizdu, kad kiekviename [1989-11-03 Pilietybės įstatymo] 1 straipsnio punkte nurodoma visiškai skirtinga asmenų grupė, turėjusi specifinių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl [1989-11-03 Pilietybės] įstatymu jiems buvo numatyti ne tik bendri reikalavimai, bet ir skirtinga atskirų grupių asmenų įpilietinimo tvarka arba papildomos sąlygos pilietybei įgyti. Bendri reikalavimai ir sąlygos visų grupių asmenims buvo šie: pradžioje visi jie buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, nes jiems buvo garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės; visiems jiems būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje; apsisprendę dėl Lietuvos pilietybės, visi jie privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą. [1989-11-03] Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys ex oficio (pagal turėtą teisę) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais – jiems reikėjo įrodyti atitinkamas aplinkybes ir paprašyti išduoti piliečio dokumentus. Jų teisė apsispręsti dėl pilietybės iš esmės reiškė teisę atsisakyti Lietuvos pilietybės. <...> Minėti bei kiti asmenys, teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės. Nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine. Toks sprendimas reiškė, kad likviduojami okupacijos ir aneksijos padariniai Lietuvos piliečių atžvilgiu, kuriems Sovietų Sąjungos pilietybė buvo primesta jėga ir prieš jų valią. Vėlesnėje Konstitucinio Teismo doktrinoje šis išaiškinimas nebuvo paneigtas ar pakeistas.

30. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta Teikime, pareiškėjo motina T. G. (P.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1991 m. rugpjūčio 26 d. pasirašiusi pasižadėjimą Lietuvos Respublikai pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą (jai 1991 m. rugpjūčio 26 d. išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas), o tėvas A. P., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1991 m. spalio 15 d. pasirašęs pasižadėjimą Lietuvos Respublikai pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą (jam išduotas 1991 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas). Byloje nėra jokių duomenų dėl iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų taikymo. Pareiškėjo tėvams apsisprendus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės 1991 m., ir abiem vaiko tėvams įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę, atitinkamai pasikeitė ir pareiškėjo (kaip vaiko) pilietybė. Dėl šių nustatytų aplinkybių pareiškėjas pripažintinas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 23 straipsnį (jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos TSR pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, nesukakus 14 metų amžiaus, pilietybė), t. y. pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo kitu 1989-11-03 Pilietybės įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu, o ne gimimu.

31. Taigi, pareiškėjo nurodomus argumentus, kad pilietybės klausimas turėjo būti sprendžiamas taikant ar vertinant Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusius įstatymus, paneigia tiek pirmiau išdėstytas teisinis reglamentavimas, tiek Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje pripažįstama 1989-11-03 Pilietybės įstatymo svarba, tiek institucijų praktika ir į bylą pateikti atsakovės rašytiniai įrodymai (nuasmeninti) pavyzdžiai), patvirtinantys, kad atkūrus nepriklausomybę asmenų pilietybės klausimai buvo sprendžiami būtent pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymą ir vaikai, gimę iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR ir tądien buvę nepilnamečiais, kurių tėvai apsisprendė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir pasirašė pasižadėjimus Lietuvos Respublikai, nebuvo laikomi asmenimis, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami, nes Lietuvos Respublikos pilietybę pasikeitus tėvų pilietybei, įgijo kitu teisiniu pagrindu (1989-11-03 Pilietybės įstatymo 24-25 straipsniai).

32. Pareiškėjas taip pat remiasi teisės taikymo principu lex benignior retro agit dėl 2020-12-10 Pilietybės įstatymu 7 straipsnio 11 punkto taikymo, nurodydamas, kad iš Pilietybės įstatymo pakeitimo 19 straipsnio 4 dalies nuostatų seka išvada, kad tie asmenys, dėl kurių iki 2021 m. sausio 1 d. nebuvo priimti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir kurie atitinka 2020-12-10 Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 dalyje nustatytus kriterijus, išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismo vertinimu, teisės taikymo principas lex benignior retro agit nebuvo pažeistas, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto sąlygos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktų reikalavimus.

33. Taigi, kaip minėta, remiantis teisiniu reglamentavimu, Konstitucinio Teismo doktrina, institucijų praktika, byloje esančiais įrodymais, pareiškėjas Lietuvos Respublikos piliečiu tapo pagal 1989-11-03 Pilietybės įstatymo 23 straipsnį, t. y. ne gimimu, kaip to reikalauja viena iš komuliatyviųjų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto sąlygų.

34. Be to, Pilietybės įstatymo teisės norma yra vientiso teisės akto sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis, todėl aiškintina, be kita ko, ne tik lingvistiškai, bet ir sistemiškai (pagal poreikį pasitelkiant ir kitus teisės aiškinimo metodus), atitinkamai ir taikoma. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu požymis, kaip daugybinės pilietybės sąlyga, yra įvardytas ne tik šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte, bet ir to paties 7 straipsnio 1 punkte (abiejuose punktuose vartojama tapati asmens, kuris įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas, sąvoka). Galiojančio Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 ir 11 dalyse įstatymų leidėjas apibrėžė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkto įgyvendinimą ir taikymą, pateikė išaiškinimą dėl šio punkto turinio, pagal kurį matyti, jog Pilietybės įstatymo prasme asmenimis, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, pripažįstami gimusieji išimtinai nuo 1990 m. kovo 11 d. (t. y. nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo), ir kurių tėvai ar vienas iš tėvų jų gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

35. Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog nėra teisinio pagrindo laikyti pareiškėją asmeniu, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Sistemiškai aiškinant ir taikant Pilietybės įstatymo nuostatas, 7 straipsnio 11 dalies nuostata negali būti eliminuojama iš Pilietybės įstatyme įtvirtintų nuostatų visumos ir aiškinama ar taikoma izoliuotai nuo kitų netgi tame pačiame straipsnyje esančių nuostatų, atvirkščiai – turi būti aiškinama sistemiškai, dirbtinai nesukuriant vidinio teisės akto prieštaravimo ir skirtingos tos pačios sąvokos interpretacijos, kai tame pačiame įstatyme ir net jo straipsnyje vartojama teisinė sąvoka bus taikoma skirtingai, t. y. sprendžiant dėl asmens atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nustatytai sąlygai, asmeniu, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, bus laikomas gimęs nuo 1990 m. kovo 11 d., nes tą aiškiai apibrėžė ir pats įstatymų leidėjas, o sprendžiant dėl asmens atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytai sąlygai, asmeniu, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, bus laikomas gimęs ir iki 1990 m. kovo 11 d., kaip kad skunde nepagrįstai nurodo pareiškėjas.

36. Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu teigė, kad Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas dėl tokių kaip pareiškėjo atvejų ir apima itin siaurą asmenų grupę, teismas su šiuo argumentu nesutinka, kadangi šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio įstatymo pakeitimo tikslas: „papildyti Pilietybės įstatyme nurodytus atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis: asmuo, kuriam nesukako 20 metų ir kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas, toks asmuo galės per 2 metus savarankiškai apsispręsti, kurios valstybės pilietis jis nori būti <...> Tokių asmenų pilietybės klausimus paprastai sprendžia jų tėvai, be to, šiuo metu asmuo, net ir įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas, jos netenka įgijęs kitos valstybės pilietybę“. Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad siekiant įgyvendinti Rezoliuciją, Įstatymo 7 straipsnyje siūloma nustatyti atskirą atvejį, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietis – asmuo, kuriam nesukako 20 metų ir kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas. Šiuo atveju asmuo turės galimybę per 2 metus (iki jam sukaks 20 metų) savarankiškai pasirinkti, kokios valstybės pilietybę pageidauja turėti, taip pat ir apsispręsti, ar atsisakyti kitos valstybės pilietybės ar netekti Lietuvos Respublikos pilietybės. Per vienus metus tokių asmenų galėtų būti apie 300. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, kad asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę ir įgyjantis Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, privalo per 2 metus prisiekti Lietuvos Respublikai, Įstatymo projekte siūloma analogišką terminą nustatyti ir Įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytiems asmenims. 2 metų terminas nustatomas ir atsižvelgiant į tai, kad asmuo, siekdamas atsisakyti kitos valstybės pilietybės, turės atlikti tam tikrus veiksmus ir procedūras, numatytas kitos valstybės teisėje (paprastai kitos valstybės pilietybės atsisakymo procedūra gali trukti nuo 6 mėnesių iki vienų metų).

37. Pabrėžtina, kad pareiškėjo Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas neatitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos. Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad pagal Konstituciją negalimas įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi, nes juo būtų sudarytos prielaidos dvigubai (daugybinei) pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

38. Konstitucinis Teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendime pažymėjo, kad referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, Seimas negali įstatymu nustatyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos ir įgiję Europos Sąjungos arba (ir) Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Konstitucinis Teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendime pažymėjo, jog ne kartą yra konstatavęs, kad oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas. Socialiniai ir demografiniai pokyčiai, taip pat politinio tikslingumo argumentai negali būti pagrindu koreguoti ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra būtent toks pilietis, dėl kurio galimybių turėti dvigubą pilietybę išaiškinimą pateikė Konstitucinis Teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendime, ir nors jis priimtas iki 2020-12-10 Pilietybės įstatymo įsigaliojimo ir konstitucinėje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu, kaip teisinio pagrindo, sampratos, tačiau akivaizdu, kad toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys, neatitiktų oficialiosios konstitucinės doktrinos.

40. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad VRM įsakymas (ir jo neatskiriama dalis Migracijos departamento Teikimas) yra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, priimtas kompetencijos ribose, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir principų (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Teismui nenustačius kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo panaikinimo pagrindų, pareiškėjo reikalavimas panaikinti VRM įsakymą netenkintinas – netenkinus šio reikalavimo negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę atnaujinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą. Pareiškėjo skundą atmetus, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis ir 88 straipsnio 1 punktas).

41. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, kurie nekeičia nagrinėjamos bylos rezultato, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A. (A.) P. skundo netenkinti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.