- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-23
- Bylos Nr.
- eI2-2413-809/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08101-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) P. atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. (A.) P. (toliau – ir pareiškėjas, A. P.) pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2023-07-28 raštą (toliau – ir Raštą) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022-12-19 įsakymą Nr. 1V-789 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) bei atnaujinti pareiškėjo A. P. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą.
Pareiškėjas nurodo, kad jis per Migracijos departamentą prie vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateikė pranešimą (prašymą), kuriuo informavo Migracijos departamentą apie turimą kitos valstybės pilietybę bei pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjas gali turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 11 punkto nuostatos pagrindu.
Pareiškėjas A. P. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir išvyko nuolatiniam gyvenimui kartu su savo tėvais į Jungtines Amerikos Valstijas. 2000-09-20 pareiškėjas natūralizacijos tvarka įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Pareiškėjo prašymas grindžiamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktu - pareiškėjas gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė Įsakymą priėmė, be kita ko, atsižvelgiant į Migracijos departamento 2022 m. lapkričio 11 d. teikimą Nr. 22TR181 m. (toliau – ir Teikimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Įsakymu ir Rašte išdėstytais argumentais.
Pirma, tiek Migracijos departamentas, vertindamas pateiktus dokumentus, tiek Vidaus reikalų ministerija, priimdama Įsakymą bei Raštą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdamas.
Pažymi, jog pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, kuri tuo metu buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Gauti iš Migracijos departamento dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas (duomenys neskelbtini)pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai pagal 1989-11-03 LTSR Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą. 1989-11-03 LTSR Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog: „Lietuvos TSR piliečiai yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai dabartinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje“.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Raštu Ministerija pateikia informaciją apie pareiškėjo tėvo (duomenys neskelbtini). pasirašytą pasižadėjimą Lietuvos Respublikai būtent 1989-11-03 LTSR Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto pagrindu, galima daryti pagrįstą išvadą, jog ypatingai svarbiu aspektu pareiškėjo byloje turėjo būti laikomas pilietybės instituto tęstinumas, atsižvelgiant į pareiškėjo protėvių (senelių) iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjo gimimas (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, kurios tuometinė teritorija buvo okupuota Sovietų Sąjungos, neturėjo teisinės reikšmės pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės statusui, kadangi teisiniu požiūriu prievarta pareiškėjui ir jo tėvams primesta „TSRS“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ yra niekinė. Pareiškėjas buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu nuo jo gimimo momento, nepaisant to, kad dėl okupacijos jo pilietybė buvo nurodyta kaip „Lietuvos TSR pilietybė“ (neteisėta Sovietų Sąjungos okupacija negalėjo lemti pareiškėjo senelių, tėvų ir pačio pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo).
Aplinkybę, jog Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija ir aneksija teisine prasme buvo laikoma niekine bei nepanaikino tarpukariu priimtų nepriklausomos Lietuvos valstybės teisės aktų galiojimo, patvirtina ir tai, jog 1940-06-15 įvykdytos Lietuvos okupacijos daugelis vakarų valstybių oficialiai taip ir nepripažino - daugelyje užsienio valstybių tarpukariu įsteigtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos atstovybės tęsė veiklą net iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Pavyzdžiui, Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke (JAV) įkurtas 1923 metais veiklą tęsė net iki 1992 metų. Anot pareiškėjo, visuotinai žinomi faktai, kad tokiuose Lietuvos Respublikos konsulatuose Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo išduodami, pratęsiami ir užsienio valstybėse pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečių pasai emigracijoje gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams.
Teigia, jog tai, kad pareiškėjo gimimo metu jo tėvai gyvendami Sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje, t. y. geležinės uždangos sąlygomis, objektyviai neturėjo galimybių keliauti po Vakarų valstybes su tikslu kreiptis į ten veikiančias Lietuvos Respublikos atstovybes ir išsiimti jiems teisėtai priklausančius Lietuvos Respublikos piliečių pasus, nepaneigia fakto, kad, veikiant 1939 m. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui, jie šį statusą turėjo.
Pažymi, jog ar nuo Sovietų okupacijos praeina 1 metai, ar praeina 100 metų - nuo to šis niekinis teisine prasme aktas ir iš jo išplaukę neigiami padariniai nesilegitimizuoja.
Kadangi Lietuvos TSR pilietybė nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės tąsa, akivaizdu, kad pareiškėjas, gimdamas (duomenys neskelbtini)Lietuvoje, įgijo būtent Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne tapo „Lietuvos TSR piliečiu“.
Rašte nurodoma, kad pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ reikalavimus (toliau – ir Aprašas), todėl jo nagrinėjimas negali būti atnaujintas.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog kartu su pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą (prašymu grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę), Migracijos departamentui buvo pateikti visi Pilietybės įstatymo reikalaujami pateikti dokumentai, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas siekdamas įrodyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimimu, o kitos valstybės pilietybę įgijo iki jam sukankant 18 metų, Migracijos departamentui pateikė šiuos dokumentus: gimimo įrašą, kuris patvirtina, kad A. P. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, tėvai - T. P. ir A. P.; Jungtinėse Amerikos Valstijose išduotą natūralizacijos liudijimo originalą patvirtintą dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille, kuris patvirtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini)įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę būdamas 16 metų; 2022-01-24 Migracijos departamento raštą, kuriame nurodoma, kad A. P., (duomenys neskelbtini)buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei patvirtina, kad Migracijos departamentas neturi duomenų apie tai, kad minėtas asmuo būtų netekęs arba atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjui nėra aišku, kuo remiantis daroma prielaida, jog pareiškėjo dokumentai neatitiko Aprašo reikalavimų, kadangi Rašte nėra pateikiama detali informacija, kurie konkrečiai pareiškėjo pateikti dokumentai nebuvo pateikti remiantis teisės aktų reikalavimais. To pasėkoje, anot pareiškėjo, Ministerija nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjo prašymas negali būti atnaujinamas.
Akcentuoja, jog pareiškėjas pateikė visus Pilietybės įstatyme nurodytus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjas turi teisę būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu remiantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktu. Migracijos departamentas ir Ministerija neatsižvelgė į pilietybės instituto tęstinumo principą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo poziciją dėl neteisėtos Sovietų Sąjungos okupacijos teisinių padarinių bei priėjo prie nepagrįstos išvados, jog pareiškėjas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu. Dokumentai patvirtina, kad tiek pareiškėjo tėvas, tiek jo seneliai teisiškai negalėjo prarasti turėtos Lietuvos pilietybės dėl neteisėtų Sovietų Sąjungos veiksmų.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pagal teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatas Lietuvos Respublikai atkuriant nepriklausomybę ir formuojant piliečių korpusą, jokia Pilietybės įstatymo (1989-11-03 teisės akto redakcija) 1 straipsnyje nurodyta asmenų grupė nebuvo „įpilietinta“ ipso facto (savaime), nesant asmenų valios (net ir buvę Lietuvos Respublikos piliečiai bei jų palikuonys ar nuolatiniai gyventojai). Atvirkščiai, visi asmenys buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, garantuojant teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės ir tik dėl jos apsisprendus, t. y. savo laisva valia atlikus aktyvius veiksmus, davus ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą ir teisėtai įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę, asmenys buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės. Tačiau akcentuoja, kad asmenys turėjo lygiavertę teisę ir galimybę nepriimti Lietuvos Respublikos pilietybės (neduoti ištikimybės pasižadėjimo Lietuvai, neįgyti piliečio paso). Apibūdinta „įpilietinimo“ tvarka neatitinka tipinės filiacijos (pilietybės įgijimo gimstant) sampratos, kai asmens valios (noro) būti tos valstybės piliečiu išreiškimas nėra esminis faktorius pilietybei įgyti (pastaruoju atveju asmenys yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, o dėl kitų objektyvių aplinkybių).
Nurodo, jog nustatyta, jog pareiškėjo tėvai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės apsisprendė tik (duomenys neskelbtini) metais, laisva valia pasirašę pasižadėjimus Lietuvos Respublikai ir tokiu būdu įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę atitinkamų Pilietybės įstatymo (1989-11-03 redakcija) 1 straipsnio punktų pagrindu. Vertinant sistemiškai pastarojo Pilietybės įstatymo nuostatas, vaikai iki 18 metų Lietuvos pilietybę galėjo įgyti pagal gimimą (įstatymo 11 – 14 straipsniai), o tais atvejais, kai pasikeitė tėvų ar vieno iš jų pilietybė, atitinkamai keitėsi ir vaikų iki 18 metų pilietybė (įstatymo 23 – 26 straipsniai); ir kt. Pažymi, kad pareiškėjas gimstant negalėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi nei vienas iš jo (kaip vaiko) tėvų būtent jo gimimo metu (kaip to reikalauja Pilietybės įstatymo nuostatos) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tik abiem vaiko tėvams įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę (duomenys neskelbtini) metais, atitinkamai pasikeitė ir jų tuo metu nepilnamečio vaiko A. P. pilietybė.
Pažymi, kad tokia skundo argumentacija dėl pareiškėjo ir jo tėvų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimo pagrindu gali kelti pagrįstų abejonių dėl lex retro non agit principo (“įstatymas atgal negalioja”) pažeidimo. Be to, atsakovės nuomone, skunde siūlomas asmens, gimimu įgijusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvokos interpretavimas neatitinka Pilietybės įstatymo raidės ir juridinės struktūros (sandaros), sukuria įstatymo vidinius prieštaravimus – paneigia kitų įstatyme įtvirtintų nuostatų turinį bei paskirtį, taip iškreipiant viso pilietybės teisinio reguliavimo esmę. Kaip pavyzdžiui, pritarus skunde siūlomai interpretacijai ir pradėjus šiuo metu taikyti Pilietybės įstatymo nuostatą pareiškėjo siūlomame kontekste, galėtų būti dirbtinai iškreiptas (net paneigtas) įstatymo leidėjo įtvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo instituto egzistavimas, jo prasmė ir paskirtis. Pareiškėjas siekia įrodyti, jog nustačius galimą Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo faktorių (vaikų – tėvų – senelių), tokie asmenys, nepaisant jų gimimo laikotarpio (iki 1990 m. kovo 11 d.) ir apsisprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės momento, turėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję gimimu. Akcentuoja, jog pritarus skunde siūlomai interpretacijai, egzistuojantis Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas taptų beprasmis ir savitikslis iš esmės, nes subjektai, turintys įstatyminę teisę kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo – asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę ir jų palikuonys, taip pat, anot pareiškėjo, turėtų būti laikomi įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu (o ne kreiptis dėl jos atkūrimo). Tokia interpretacija iškreipia Pilietybės įstatymo struktūrą ir teisines nuostatas.
Pastebi, kad pareiškėjas nepateikė jokių oficialių duomenų, patvirtinančių skundo motyvą dėl jo atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintai daugybinės pilietybės sąlygai. Skundas grindžiamas teisinio reguliavimo nuostatų subjektyviu suvokimu ir interpretacija, sudarančia palankias sąlygas pareiškėjui turėti dvigubą pilietybę, tačiau jokių objektyvių įrodymų, apart pareiškėjo Pilietybės įstatymo nuostatų interpretavimo, patvirtinančių pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį pagrindą – gimimas, nėra. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., 2013-03-13 sprendimą byloje Nr. 40/03; 45/03-36/04).
Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas negali būti atnaujinamas grindžiama tuo, kad pareiškėjo pranešimo nagrinėjimo procedūra yra baigta pagal galiojančiame Pilietybės įstatyme ir Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-04-03 nutarimu Nr. 280, nustatytas procedūras ir jas atnaujinti nebuvo teisinio pagrindo (priimtas iki šiol galiojantis Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, atsakovės 202307-28 raštu pareiškėjo 2023 m. birželio 16 d. skundas dėl Įsakymo panaikinimo netenkintas).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundą jame išdėstytais motyvais, prašė skundą tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai prašo pareiškėjo skundą atmesti.
konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-07-28 rašto bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022-12-19 įsakymo Nr. 1V-789 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus - atnaujinti pareiškėjo A. (A.) P. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)pareiškėjas A. (A.) P. pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašytinį pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini)jis įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę ir atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintą daugybinės pilietybės sąlygą (atvejį), t. y. jis yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs asmens pranešimą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei 2022-11-11 teikimą Nr. 22TR181, kuriame, atlikęs pranešime nurodytos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytos daugybinės pilietybės sąlygos (ne)egzistavimo individualaus atvejo ir faktinių aplinkybių kontekste vertinimą, konstatavo, jog asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimimu ir pasiūlė priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę (toliau – ir Teikimas).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė, atsižvelgiant į Teikimą, priėmė šioje byloje ginčijamą administracinį aktą, kurio pagrindu jame įvardyti asmenys, be kita ko, ir pareiškėjas A. (A.) P.), neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį, ir 32 straipsnio 3 punktą.
2023-06-19 pareiškėjas pateikė skundą vidaus reikalų ministrei dėl Įsakymo panaikinimo, kuris ginčijamu Raštu buvo netenkintas.
Pareiškėjas dėl Įsakymo ir Rašto panaikinimo pateikė skundą teismui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-11-13 nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.
Pilietybės įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2022-01-28, ginčijamo Įsakymo priėmimo metu) 24 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu; 6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota; 7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus; 9) jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo 23 straipsnio 13 ar 14 dalyje nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018-01-05 sprendime, aiškindamas Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, kuris buvo taikytas priimant apskųstą Įsakymą, nurodė, kad „<...> Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 – 5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Vadinasi, Įstatymo 24 straipsnio 2 punkto formuluotė “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę” reiškia, kad Respublikos pilietybės šiuo reguliuojamu atveju netenkama, kai kitos valstybės pilietybė įgyjama vėliau nei Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, kai asmuo jau turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, po to įgyja kitos valstybės pilietybę.“
Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Įstatymo 7 straipsnis (redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu). Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų, be kita ko, šiam ginčui aktualaus Įstatymo 7 straipsnio 11 punktą, kuris numato, jog yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimimu, o kitos valstybės pilietybę įgijo iki jam sukankant 18 metų, be to, Lietuvos TSR pilietybė buvo Lietuvos Respublikos pilietybės tąsa, vienam iš tėvų esant Lietuvos Respublikos piliečiui, jis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą tapo Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl apskųstas Įsakymas negalėjo būti priimtas. Taigi, teisė likti / būti Lietuvos Respublikos piliečiu pareiškėjas sieja su įstatymų leidėjo numatytais atvejais, apibrėžtais pareiškėjo A. P. gimimo metu.
Pažymėtina, jog ginčijamas Įsakymas priimtas ir Migracijos departamento Teikimo pagrindu, todėl teismo turi būti vertinamas kartu su Įsakymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Teikimas, kuriuo remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuotas Teikimas yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame turėtų būti nustatomi visi su pilietybe susiję asmens faktai, jų teisinis įvertinimas. Taigi, būtent Teikime ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą Migracijos departamentui daryti išvadą, jog asmuo netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. Tad sprendžiant ginčą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtame Teikime nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tokią praktiką aktualiu klausimu formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1413-556/2024.
Nagrinėjamu atveju Teikime yra išdėstytos faktinės aplinkybės, cituojamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, po to, daroma bendrinė išvada, kad Įsakyme nurodomi asmenys neatitinka nurodytų reikalavimų, todėl siūloma priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta, kad visi minėti asmenys neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kas ir buvo padaryta – priimtas ginčijamas Įsakymas, kuriame, kartu su kitais Įsakyme paminėtais asmenimis, Lietuvos Respublikos pilietybės netenka ir pareiškėjas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, t. y. kada viešojo administravimo sistemos subjektas, skundžiamame teisės akte arba jį lydinčiame dokumente aiškiai bei konkrečiai nepasisako dėl taikytinos teisės, suponuojančios konkrečiam asmeniui atitinkamas teises ir (ar) pareigas, paneigia galimybę iš esmės pasisakyti ginčo klausimu. Priešingu atveju, ginčas būtų išspręstas neteisingai, ką ne kartą jau yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje esantys duomenys neleidžia nustatyti, kokiais vis dėlto teisiniais argumentais buvo priimtas skundžiamas sprendimas (bendrine prasme). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui, esant nepilnamečiui, Lietuvos Respublikos pilietybė jam buvo suteikta, ką nurodo ir pats atsakovas. Pastebėtina, jog Teikime nurodyta, kad pareiškėjas Migracijos departamento turimais duomenimis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini), tuo tarpu 2023-07-28 Vidaus reikalų ministerijos rašte nurodoma, kad pareiškėjas pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini). Taip pat Teikime nenurodyta, koks teisinis reguliavimas (atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo kaitą laike) taikytinas priimant Įsakymą pareiškėjo atžvilgiu ir, kodėl pareiškėjui, priešingai pareiškėjo manymui, netaikytina išimtis dėl galimybės turėti ir kitos valstybėspilietybę. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinėje byloje esantys duomenys nepakankami visapusiškam bylos išnagrinėjimui bei galutinio procesinio sprendimo priėmimui, kuris turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame detaliai nurodo faktinį ir teisinį pagrindą dėl kurio buvo priimti tokio pobūdžio aktai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik ginčą dėl individualaus administracinio akto nagrinėjant teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolat akcentuoja, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo skundas tenkintinas ir naikintina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022-12-19 įsakymo Nr. 1V-789 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę dalis, kuri priimta pareiškėjo A. P. atžvilgiu; panaikinus Įsakymą atitinkamai naikintinas ir ginčijamo Įsakymo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-07-28 raštas, klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. (A.) P. skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-07-28 raštą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022-12-19 įsakymo Nr. 1V-789 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuri priimta pareiškėjo A. P. atžvilgiu, ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.