Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir K. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-547-265/2011 pagal ieškovo AS „Parex banka“ (buvęs pavadinimas - akcinė bendrovė Parex bankas) ieškinį atsakovams R. P. ir K. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Kompletus“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl laiduotojų atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Byloje nesant įrodymų, kad ieškovas įteikė atsakovams laidavimo sutarčių 3.4 punkte numatytą pranešimą dėl kredito gavėjo (trečiojo asmens) prievolių nevykdymo, laikytina, kad ieškovas savo pareigos, suteikiančios teisę reikalauti prievolių įvykdymo iš laiduotojų, neįvykdė. Apeliantų teigimu, šioje sprendimo dalyje pažeistos CPK nustatytos įrodinėjimo taisyklės – išvada apie aplinkybės buvimą padaryta nesant šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Teismas sprendime neteisingai aiškino laidavimą reglamentuojančias įstatymo normas, nepagrįstai susiaurino laidavimo negaliojimo pagrindų taikymą. Teismas privalėjo įvertinti ne tik tai, kad nėra ginčo dėl pagrindinio skolininko prievolių neįvykdymo ir skolos dydžio, bet ir kitas laidavimo galiojimui reikšmingas aplinkybes, t.y. aplinkybes, susijusias su laidavimo pasibaigimu bei laiduotojo atleidimu nuo atsakomybės (CK 6.76 str., 6.78 str. 2 d.; 6.86 str.; 6.87 str. 4 d., 6 d., 6.88 str., 6.89 str.). Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas trečiojo asmens nuosavybės teise priklausančių atsargų įkeitimu. Todėl ieškovas turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto (ĮBĮ 34 str.). Apeliantų teigimu, nagrinėjant bylą atskirai nuo BUAB „Kompletus“ bankroto bylos, liko neaiškus ieškovui įkeisto turto likimas – ar šis turtas buvo parduotas ir atitinkamai patenkinti ieškovo reikalavimai, nežinoma, ar ieškovas neatsisakė savo pirmenybės teisės į savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto. Teismas priėmė sprendimą, neišsiaiškinęs visų reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos laiduotojų atsakomybės apimčiai. Teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010, nes pastarojoje byloje buvo nagrinėjamos iš esmės skirtingos nei šioje byloje faktinės aplinkybės, be to, iš esmės skiriasi šiose bylose pateiktas procesinis prašymas. Todėl, apeliantų nuomone, teismas, spręsdamas, jog apeliantų prašymas perduoti bylą nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui atmestinas, neturėjo pagrindo vadovautis šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Apeliantai yra trečiojo asmens steigėjai ir vieninteliai akcininkai. Todėl jie buvo priversti pasirašyti laidavimo sutartis, nes priešingu atveju kredito lėšos, skirtos verslo plėtojimui, trečiajam asmeniui nebūtų suteiktos. Sudarant kredito sutartį bei ją keičiant, laidavimo sutartys buvo pateiktos kaip būtini pagrindinės sutarties priedai. Apeliantų teigimu, laidavimo sutartys buvo sudarytos dėl ieškovo spaudimo, aiškiai nepalankiomis apeliantams sąlygomis bei pagal ieškovo iš anksto paruoštas standartines sutarčių sąlygas. Taigi, laidavimo sutartys sudarytos esant ekonominiam ieškovo spaudimui, šių sutarčių sąlygos pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyros principą, prieštarauja CK normoms, reglamentuojančioms ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens atsakomybę pagal prievoles, todėl apeliantams pagal šias laidavimo sutartis atsakomybė neturi kilti.

Ieškovas pateikė teismui visus įrodymus apie apeliantų įspėjimus dėl netinkamo pagrindinio skolininko prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymo, visi šie dokumentai yra teismo nurodyti (b.l. 175-179). Todėl nesuprantami apeliantų argumentai dėl įrodymais neparemto teismo sprendimo. Ieškovas pažymi, kad tiek apeliantai, tiek trečiasis asmuo gyvena ir veikia tuo pačiu adresu, apeliantai yra šios bendrovės akcininkai, o apeliantė - ir direktorė. Todėl bet kokie argumentai apie tai, kad apeliantai nežinojo apie pagrindinio skolininko nevykdomus įsipareigojimus yra niekuo nepagrįsti. Laidavimo sutarčių 3.1 – 3.6 punktais apeliantai prisiėmė solidariąją atsakomybę su trečiuoju asmeniu ir įsipareigojo sutarties vykdymą užtikrinti visu savo turtu. Ieškovo kreditorinio reikalavimo pareiškimas bankroto byloje trečiajam asmeniui, kuris su apeliantais yra bendraskolis, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovams kaip laiduotojams (CK 6.14 str. 3 d.). Apeliantams, kaip laiduotojams įvykdžius savo prievolę ir sugrąžinus ieškovui priteistą skolą ar ją išieškojus, ieškovas nedelsiant įvykdys jam įstatymu nustatytą pareigą ir perduos apeliantams reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises, o apeliantai įgis teisę tapti kreditoriais BUAB „Komplektus“ bankroto byloje vietoj ieškovo. Todėl jokios situacijos, kad ieškovas du kartus galės išsiieškoti skolą, nėra ir negali būti (CK 6.83 str.), o apeliantų argumentai dėl bylos perdavimo nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ar dėl išieškojimo nukreipimo pirmiausia į pagrindinio skolininko BUAB „Kompletus“ įkeistą turtą yra visiškai nepagrįsti. Apeliantai neginčijo ir nereiškė ieškinio (priešieškinio) dėl jų pačių sudarytų laidavimo sutarčių. Laidavimo sutartys yra teisėtos, nenuginčytos ir galiojančios, todėl šalims privalomos, o visi apeliantų išdėstyti nepasitenkinimai dėl laidavimo sutarčių sudarymo bei jų sąlygų yra teisiškai nereikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su UAB „Kompletus“ 2006 m. spalio 9 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/14/727, kuria (su vėlesniu 2008 m. vasario 19 d. pakeitimu) UAB „Kompletus“ buvo suteiktas 500 000 Lt dydžio kreditas (b. l. 11-30). Pagal 2008 m. vasario 19 d. sudarytas laidavimo sutartis Nr. LS/14/727 atsakovai laidavo už UAB „Kompletus“ kredito grąžinimą visu savo turtu (b. l. 5-10). 2009 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos apygardos teismas iškėlė UAB „Kompletus“ bankroto bylą.

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pabaigą, laiduotojų (apeliantų) atleidimą nuo atsakomybės, esant iškeltai bankroto bylai pagrindiniam skolininkui (trečiajam asmeniui), kuris buvo įkeitęs turtą kredito davėjui (ieškovui) savo prievolių įvykdymo užtikrinimui.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip minėta, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas apeliacinio skundo ribose. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kuriuos nurodo apeliantai.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, laidavimas pasibaigia, kai pagrindinė prievolė pasibaigia arba ji pripažįstama negaliojančia. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, o bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.).

Dėl informavimo apie prievolių vykdymą.

Apeliantų argumentai dėl netinkamo jų informavimo apie kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymą nėra pagrįsti.

Šalių sudarytų laidavimo sutarčių 3.4 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį, laiduotojas per 10 kalendorinių dienų nuo ieškovo rašytinio pranešimo dienos privalo įvykdyti visas kredito gavėjo pareigas pagal kreditavimo sutartį. Laidavimo sutarčių 3.5, 3.6 punktai nustato ieškovo teises laiduotojų atžvilgiu suėjus ar praleidus 3.4 punkte nustatytą terminą - galimybę pačiam nurašyti mokėtinas sumas nuo laiduotojų sąskaitų, esančių pas ieškovą, taip pat kitose kredito įstaigose. Todėl pirmiausia pasakytina, jog iš šių nuostatų galima spręsti, kad šalys tokio pranešimo pateikimo niekaip nesusiejo su apeliantų kaip laiduotojų teise nebevykdyti laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų negavus tokio pranešimo, t.y. laiduotojų atleidimu nuo atsakomybės ar laidavimo pabaiga, o pranešimo laiduotojams pateikimo faktas iš esmės būtų aktualus tik sprendžiant klausimą dėl ieškovo veiksmų teisėtumo nurašant atitinkamas sumas nuo laiduotojų sąskaitų kredito įstaigose (šiuo atveju tokie klausimai nekeliami). Pažymėtina, kad apeliantai, nurodydami ieškovo laidavimo sutarčių 3.4 punkto reikalavimų pažeidimą, ir nepateikia argumentų, kokiu pagrindu, negavus aptariamo pranešimo, jiems laidavimas galėtų būti laikomas pasibaigusiu ar jie būtų atleisti nuo atsakomybės.

Antra, į bylą yra pateikti 2009 m. birželio 16 d., 2009 m. rugsėjo 21 d. pranešimai apeliantams apie kredito gavėjo netinkamą įsipareigojimų vykdymą (t. 1, b.l. 175-179). Trečia, apeliantė buvo kredito gavėjo direktorė ir akcininkė, apeliantas – akcininkas. Todėl jiems apie aplinkybes, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdo savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, turėjo būti žinoma. Pažymėtina, kad priešingai apeliantai ir neįrodinėjo. Ketvirta, bet kuriuo atveju apeliantai apie tokių įsipareigojimų nevykdymą sužinojo ieškovui kreipusis į teismą.

Dėl to teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus šiuo aspektu kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams.

Dėl laidavimo galiojimui reikšmingų aplinkybių.

Apeliantai savo skunde nurodo CK straipsnius, reglamentuojančius laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, laidavimo pabaigą (CK 6.86, 6.87, 6.88, 6.89 str.), teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl laidavimo galiojimui ir pabaigai reikšmingų aplinkybių. Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju yra reikšmingos CK 6.86 straipsnio, 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija nepripažįsta šių argumentų pagrįstais.

Galima sutikti, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo laidavimo pabaigą ar laiduotojų atleidimą nuo atsakomybės reglamentuojančių teisės normų. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pagrindo pasisakyti šiais klausimais visais aspektais, nes apeliantai savo atsiliepime iš esmės jų net ir nekėlė (t. 1, b.l. 49-51). CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Todėl pirmosios instancijos teismas, savo sprendime iš esmės nepasisakydamas dėl apelianto nurodomų visų teisės normų aiškinimo ir taikymo ginčui, įstatymų reikalavimų nepažeidė. CPK 306 straipsnio 2 nustato, kad ir apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija dėl paminėtų priežasčių išsamiau laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės ir laidavimo pabaigos visais pagrindais taip pat nepasisako. Tiesa, apeliantai atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde yra iš dalies pateikę argumentus dėl CK 6.86 straipsnio, 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo, bet tai siejama santykyje su įmonės (kredito gavėjo) bankrotu, turto įkeitimu bei laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybėmis ir jų sąlygomis. Apie tai pasisakoma šioje nutartyje toliau.

Dėl kredito gavėjo bankroto bylos ir turto įkeitimo įtakos

Apeliantai teigia, kad byla turėjo būti perduota į kredito gavėjo (trečiojo asmens) bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas su tuo, remdamasis teismine praktika, pagrįstai nesutiko.

Šiuo atveju ieškinys buvo pareikštas ne įmonei, kuriai iškelta bankroto byla (ši įmonė byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu), o apeliantams. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Pažymėtina, kad joks įstatymas apskritai neįpareigoja teismo nei privalomai stabdyti bylą dėl to, kad byloje dalyvaujančiam trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla, nei tokią bylą perduoti šios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Apeliantai tokią savo poziciją sieja su kredito gavėjo turto įkeitimu kredito davėjui (ieškovui) ir CK 6.86 straipsniu, nustatančiu laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, jei pasinaudojus teisėmis, kurių kreditorius atsisakė, reikalavimą galima būtų patenkinti. Tačiau teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, jog hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010), nes tai yra bendro pobūdžio taisyklė, o ne skirta vienai konkrečiai bylai atsižvelgiant į tam tikras faktines aplinkybes. Tokios taisyklės taikymas iš esmės konstatuotas ir minėtame kasacinio teismo plenarinės sesijos nutarime, kur nurodyta, jog laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.), o „kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip“. Taigi, tam, kad laiduotojas būtų atleistas nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu, jis turėtų įrodyti, kad šalys buvo susitarę, jog kreditoriaus (ieškovo) nepasinaudojimas teise patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto prieš reiškiant reikalavimą laiduotojui reiškia tokios teisės atsisakymą laiduotojo atžvilgiu (CPK 12, 178 str.), ir tai nepriklauso nuo to, ar byla nagrinėjama kredito gavėjo bankroto byloje ar atskirai. Tokių įrodymų į bylą nėra pateikta.

Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl būtinojo trečiojo asmens dalyvavimo teismo posėdyje, bylos neperdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir kredito gavėjo turto įkeitimo įtakos ginčo išsprendimui.

Dėl laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybių ir sąlygų

Apeliantai nurodo, kad laidavimo sutartys buvo pasirašytos priverstinai, ieškovui spaudžiant ir nepalankiomis, standartinių sutarčių pagrindu parengtomis sąlygomis, dėl ko apeliantams atsakomybė neturėtų kilti, taip pat remiasi CK 6.87 straipsnio 4 dalimi dėl laidavimo pabaigos, t.y. kai iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

Visų pirma, reikalavimas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl apeliantų nurodomų aplinkybių byloje nebuvo pareikštas. Be to, šiuo aspektu apeliantai apskritai pateikia tik deklaratyvius teiginius. Pažymėtina, kad laidavimo sutartys nėra vartojimo sutartys ir nagrinėjamu atveju apeliantai, laiduodami už kredito gavėją, kuris nėra vartotojas, niekaip nesietini su vartojimo santykių subjektais. Todėl teismas savo iniciatyva ginti apeliantus vartotojų teisių gynimo aspektu neturi jokio pagrindo.

Antra, nėra pagrindo pripažinti laidavimo pabaigą remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi. Sutarčių sudarymo aplinkybės, sutartyse nustatytos sąlygos nėra reikšmingos šios normos taikymui. Tuo tarpu joje nurodytos aplinkybės – kad po laidavimo sutarčių sudarymo prievolė pasikeitė (ir pasikeitė iš esmės), dėl ko laiduotojų atsakomybė padidėjo ar atsirado kitos nepalankios pasekmės, nėra nustatytos, to faktiškai nenurodo ir apeliantai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.