Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-628-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-11-05Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-02-05Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-05
Bylos Nr.
1A-106-628-2014
Teisminio proceso Nr.
1-57-1-02072-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigita Bieliauskienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Pažarskis
Nuteistasis
R. Š.
Nukentėjusysis
L. Š., V. G.
Kaltinamasis
R. Š.
Advokatai
Stasys Karvelis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-628/2014

Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso Nr.1-57-1-02072-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.4.8.1.; 2.1.15.; 2.3.4.; 2.4.6.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Vidai Bracevičienei, nuteistojo R. Š. gynėjui advokatui Stasiui Karveliui, nuteistajam R. Š., nukentėjusiajai L. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. (3 epizodai), ir nuteistas:

- pagal BK 140 str. 1 d. (2012-10-31 nusikaltimas) – laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ir uždraudžiant įgyti, turėti ir vartoti alkoholinius gėrimus;

- pagal BK 140 str. 1 d. (2012-12-28 nusikaltimas) – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal BK 140 str. 1 d. (2012-12-31 nusikaltimas) – laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta - 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 48 str. 4 d., 5 d. 3 p., 6 d. 1 p., R. Š. įpareigotas bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ir uždrausta įgyti, turėti bei vartoti alkoholinius gėrimus.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. Š. laikino sulaikymo laikas nuo 2012-12-30 iki 2012-12-31.

Valstybinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir iš R. Š. priteista 86,78 litų suma nukentėjusiosios V. G. gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiųjų L. Š. ir V. G. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies iš R. Š. priteisiant: L. Š. – 1000 litų ir V. G. – 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškiniai atmesti.

Nukentėjusiosios L. Š. 1200 litų išlaidos advokato paslaugoms pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo R. Š..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2012 m. spalio 31 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namų kambaryje, žodinio konflikto metu, tyčia sudavė sutuoktinei L. Š. dešinės rankos kumščiu ne daugiau 2 kartų į kairės rankos viršutinę dalį bei sugriebęs ranka už kairės rankos ją pastūmė, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame žaste, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Taip pat jis, 2012 m. gruodžio 28 d., apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), savo namų kambaryje, tyčia visu kūno svoriu užgriuvo ant lovoje gulinčios sutuoktinės L. Š. ir nepilnametės dukters M. A. Š.. Griūdamas rankos alkūne trenkė L. Š. į krūtinę, o M. A. Š. kūnu prispaudė pilvą ir kojas, pradėjo vartytis, bandydamas jas išstumti iš lovos, ne daugiau 3 kartų spyrė nepilnametei M. A. Š. į dešinį šoną, dėl ko ji nukrito nuo lovos ant grindų ir krisdama kaire alkūne trenkėsi į grindis, po ko, L. Š. atsikėlus iš lovos, keikė abi necenzūriniais žodžiais, varė iš kambario, stumdydamas L. Š. sudavė ne daugiau 3 kartų ranka į dešinį petį iš nugaros pusės ir tuo sukėlė abiems fizinį skausmą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Taip pat jis, 2012 m. gruodžio 30 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), savo namo kieme, žodinio konflikto metu, tyčia sudavė savo uošvei V. G. vieną kartą mediniu pagaliu per kairę ranką ir tuo padarė kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairiame dilbyje, t. y nežymiai sutrikdė sveikatą. Tokiais savo veiksmais R. Š. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. Š. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį, nes išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, susijusius su pirmojo epizodo (2012-10-31) kvalifikavimu, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji – L. Š., pati provokavo apeliantą, kai pokalbio per „skype“ metu, ji užėjo į vyro kambarį ir visais būdais bandė jam sutrukdyti bendrauti su žmonėmis, todėl tokie nukentėjusiosios veiksmai turėtų būti vertinami kaip bandymas išprovokuoti barnį ir ginčą tarp šalių. Be to, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir nepilnametės nukentėjusiosios M. A. Š. prieštaringais parodymais, kurie prieštaravo esminėms bylos aplinkybėms. Aiškinant šio įvykio aplinkybes, nurodoma, kad R. Š. 2012-10-31, grįžęs namo, nuėjo į savo kambarį ir pradėjo bendrauti su žmonėmis. Žmona, išgirdusi, kad vyras bendrauja su kita moterimi, specialiai nusprendė sukelti konfliktą ir įbėgusi į kambarį stipriai smūgiavo vyrui į dešinį petį. Tai patvirtina VšĮ „Lazdynų poliklinikoje“ 2012-11-02 apeliantui nustatyti odos nubrozdinimai dešinio peties sąnario srityje. Tada jis pašoko nuo lovos, o sutuoktinė pradėjo bėgti iš kambario ir atsitrenkė į durų staktą. Nors nukentėjusioji L. Š. nurodo, kad apeliantas ją vijosi, tačiau, apelianto teigimu, jis yra neįgalus ir turi 35 proc. darbingumo bei problemų su koja, todėl abejotina, kad apeliantas galėjo vytis savo sutuoktinę su ligota koja.

Apeliaciniame skunde analizuojant kito nusikaltimo (2012-12-28) aplinkybes, nurodoma, kad nukentėjusiosios L. Š. parodymai, jog vyras ją pradėjo stumdyti, sudavė į petį tris kartus, ji dėl suduotų smūgių jautė fizinį skausmą, o krūtinėje buvo mėlynė, yra nepagrįsti jokiais medicininiais dokumentais. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiųjų parodymai dėl šio įvykio yra prieštaringi, nes, kaip teigia L. Š., R. Š. dukrą išstūmė iš lovos ir ji nukrito ant grindų. Tuo tarpu nukentėjusioji M. A. Š. paaiškino, kad jis L. Š. trenkė į krūtinę, pradėjo vartytis ir vartydamasis spyrė jai į dešinį šoną, po ko, ją nuspyrė nuo lovos ir ji, krisdama susimušė alkūnę. Pažymima, kad L. Š. nieko neparodė apie tai, kad apeliantas jai spyrė į dešinį šoną. Apelianto teigimu, šio įvykio metu R. Š. įėjo į savo kambarį, kuriame lovoje gulėjo nukentėjusiosios - L. Š. ir M. A. Š., paprašė jų užleisti jo vietą lovoje. Nukentėjusiosioms atsisakius tai padaryti, jis atsigulė ant lovos krašto, tačiau apeliantas niekam su alkūne nesmūgiavo.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis nėra pagrįstas ir dėl trečiojo nusikalstamos veikos epizodo, įvykusio 2012-12-30. Nesutinkama su liudytojų – T. S., M. G. ir R. V. parodymais, nurodant, kad visi liudytojai pateikė skirtingas versijas dėl V. G. padarytų sužeidimų, kadangi visi liudytojai pateikė skirtingus sužalojimo požymius apie V. G. rankai padarytus pažeidimus.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nepagrįsti ir V. G. parodymai, kad jai dėl padarytos veikos prasidėjo depresija, nes ji labai jaudinosi dėl savo dukters ir anūkės, turėjo gerti raminamuosius vaistus, o 2013 metais gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, tačiau įvykis įvyko tik 2012-12-30, tuo tarpu V. G. į psichiatrinę ligoninę kreipėsi tik kovo mėnesį, t.y. praėjus maždaug trims mėnesiams nuo padarytos veikos.

Nesutinkama ir su prieštaringais policijos pareigūnų, sulaikiusių apeliantą – R. V. ir T. S. parodymais, nurodant, kad jie skyrėsi dėl esminių sulaikymo aplinkybių. R. V. tarnybiniame pranešime pažymėjo, kad R. Š. sulaikomas priešinosi aktyviais veiksmais traukdamasis į garažą, kieme jis pradėjo muistytis ir nukrito ant žemės, tuo tarpu T. S. tarnybiniame pranešime nieko nekalbama apie tai, kad R. Š. priešinosi traukdamasis į garažo vidų.

Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į specialisto išvadoje nurodytą aplinkybę, jog sužalojimų lokalizacija yra pasiekiama nukentėjusiosios rankai, juos pasidarant pačiai. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad Lazdynų poliklinikoje 2013-01-02 R. Š. nustatyti odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje padaryti nuo trauminio poveikio (poveikių) kietu buku daiktu (daiktais) prieš kreipiantis į gydymo įstaigą, dėl šių sužalojimų apeliantas rašė pareiškimus policijai, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkinus L. Š. ir V. G. civilinius ieškinius, nurodant, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiosios patyrė pažeminimą, skausmą, emocinę depresiją, kad nuo R. Š. veiksmų pablogėjo L. Š. reputacija darbe. Pažymima, kad policijos pareigūnams išvežus R. Š. į policijos komisariatą, L. Š. ir jos motina džiaugėsi, kad pavyko atsikratyti sutuoktiniu, nes visos bylos aplinkybės rodo, jog nukentėjusiosios pačios stengėsi sukelti konfliktines situacijas ir išvaryti apeliantą iš namų.

Teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. Š. ir jo gynėjas advokatas Stasys Karvelis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. Š. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d. buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. Š. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nuteistojo R. Š. argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas pagal BK 140 str.1 d dėl nusikaltimo, įvykdyto 2012 m. spalio 31 d., yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę 2012 m. spalio 31 d., apie 18 val., Vilniaus r. Juodžilių sen., Juodžilių sen., Šv. Uršulės g. 4A, žodinio konflikto metu, tyčia sudavus dešinės rankos kumščiu ne daugiau dviejų kartų savo sutuoktinei L. Š., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.

Nuteistasis R. Š., aiškindamas 2012 m. spalio 31 d. įvykius, parodė, kad savo sutuoktinei L. Š. nesudavė, nagrinėjamo įvykio dieną jis buvo blaivus, jo sutuoktinė susižalojo pati, nes bėgdama atsitrenkė į durų staktą. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. išdėstė analogišką nagrinėjamo įvykio versiją, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, tokią nuteistojo versiją vertina kritiškai, kaip nepagrįstą jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Pažymėtina, kad nukentėjusioji L. Š., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad jos ir jos sutuoktinio – R. Š., santykiai yra blogi, jis turi kitą moterį, o jos ir vaiko atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą. Parodė, kad 2012 m. spalio 31 d., apie 18.00 val., R. Š. gulėjo savo kambaryje lovoje ir internetu bendravo su savo meiluže. Netoliese buvo jų nepilnametė dukra, kuri viską girdėjo. R. Š. tuo metu buvo išgėręs, o ji (L. Š.) blaivi. Ji (L. Š.) priėjo prie savo sutuoktinio, atsisėdo šalia jo, ant lovos ir pasakė, kad norėtų pabendrauti trise. R. Š. dėl tokių savo sutuoktinės žodžių labai supyko, pradėjo ją varyti iš kambario, tris kartus kumščiu sudavė jai į kairės rankos viršutinę sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Ji (L. Š.) išbėgo iš jo kambario ir skambino telefonu 112, o jis tai išgirdęs, pasiėmė savo daiktus, nešiojamą kompiuterį ir pabėgo iš namų. Analogiškas 2012 m. spalio 31 d., apie 18.00 val., įvykio aplinkybes L. Š. parodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 51), 2012 m. lapkričio 6 d. apklausos metu papildomai paaiškindama, kad dėl šio įvykio į jokias gydymo įstaigas ji nesikreipė, kreipėsi tik į teismo medicinos ekspertus, nes jai ant kairės rankos buvo mėlynės (b. t. 1, b. l. 56-57).

Įvertinus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios duotus parodymus, darytina išvada, kad L. Š. nuosekliai ir nedviprasmiškai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, todėl netikėti jos išsamiais parodymais nėra pagrindo. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, o būtent – jai padarytų sužalojimų kiekį, pobūdį bei lokalizaciją, patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2454/12(01), kurioje nurodyta, kad L. Š. 2012-11-02 nustatytos daugybinės poodinės kraujosruvos kairiame žaste atsirado nuo trauminių poveikių kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-10-31); sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais; galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu bei paspaudus žastą pirštais; L. Š. nustatytų sužalojimų atsiradimo griuvimu paaiškinti negalima (b. t. 1, b. l. 54-55). Ši specialisto išvada, be visa ko, akivaizdžiai paneigia nuteistojo argumentus, kad L. Š. nagrinėjamo įvykio metu susižalojo pati, atsitrenkdama į durų staktą.

Atmetant apelianto argumentus dėl nukentėjusiosios L. Š. parodymų nepagrįstumo, būtina įvertinti ir nukentėjusiosios – nepilnametės M. A. Š. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus. M. A. Š., apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. spalio 31 d. tėtis namo grįžo maždaug 16.00 val., iš šaldytuvo išsitraukė užkandos ir sėdėdamas virtuvėje vienas gėrė degtinę. Po to nuėjo į savo kambarį ir ji girdėjo, kaip jis kompiuteriu kalbėjo su savo meiluže. Mama (L. Š.) raktu atrakino miegamojo duris ir pamatė, kad tėtis kompiuteriu bendrauja su ta pačia moterimi. Ji atsisėdo šalia tėčio ant lovos ir bandė pasikalbėti su tėčiu ir ta moterimi. Tėtis dėl to labai supyko ir ėmė mamai smūgiuoti. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nepilnametė M. A. Š. paaiškino analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes (b. t. 1, b. l. 58-61). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokie nukentėjusiosios parodymai prieštaravo esminėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais sutikti negali. Įvertinus tiek L. Š., tiek M. A. Š. parodymus matyti, kad esminėse nagrinėjamo įvykio aplinkybėse jie sutapo visiškai, todėl abejoti šių asmenų parodymais ir vertinti juos kaip prieštaringus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Be to, apeliantas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių nepilnametės nukentėjusiosios parodymų nepagrįstumą. Nukentėjusiųjų L. Š. ir M. A. Š. parodymai tikrinti ir akistatų tarp nuteistojo ir L. Š. bei M. A. Š. metu (b. t. 1, b. l. 178-181).

Teismų praktikoje, aiškinant provokuojančio nukentėjusiojo elgesio savybes nurodoma, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Įvertinus tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų parodymus, L. Š. veiksmuose provokuojančio elgesio teisėjų kolegija neįžvelgia.

Skundu apeliantas nesutinka ir dėl jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 140 str. 1 d. antrajame epizode, t. y., kad jis (R. Š.) 2012 m. gruodžio 28 d., apie 22.30 val. Vil(duomenys neskelbtini), savo namų kambaryje, tyčia, griūdamas ant lovos, rankos alkūne trenkė L. Š. į krūtinę, o M. A. Š. kūnu prispaudė pilvą ir kojas, pradėjo vartytis, bandydamas jas išstumti iš lovos, ne daugiau 3 kartų spyrė nepilnametei M. A. Š. į dešinį šoną, dėl ko ji nukrito nuo lovos ant grindų ir krisdama kaire alkūne trenkėsi į grindis, po ko, L. Š. atsikėlus iš lovos, keikė abi necenzūriniais žodžiais, varė iš kambario, stumdydamas L. Š. sudavė ne daugiau 3 kartų ranka į dešinį petį iš nugaros pusės. Apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini, apelianto kaltė dėl šio epizodo visiškai įrodyta nukentėjusiųjų L. Š. ir M. A. Š. parodymais bei kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, R. Š. savo kaltę dėl šio epizodo neigia, nurodydamas, kad 2012 m. gruodžio 28 d. jo dukra bei sutuoktinė gulėjo miegamojo lovoje, jis atsigulė šalia. Jokio smurto jų atžvilgiu nenaudojo, nebent netyčia galėjo užkabinti koja, beguldamas. Papildomai nuteistasis paaiškino, kad L. Š. pati galėjo išstumti M. A. Š. iš lovos, kad sudarytų intrigą. Pripažįsta tik tai, kad keikėsi necenzūriniais žodžiais, nes pati sutuoktinė jį keikė, prišokdama prie pastarojo su virtuviniu peiliu, sakydama „paleisiu aš tau žarnas“.

Nukentėjusioji L. Š., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 28 d. R. Š. grįžo namo pasibaigus jo iškeldinimo laikui. Dukra (M. A. Š.) buvo namuose, tačiau bijojo įsileisti savo tėvą. Tuomet R. Š. duryse išgręžė spyną ir taip įsibrovė į namus. Jai (L. Š.) grįžus namo, jis išėjo pas kaimynus ir parėjo tik apie 22.30 val. Tuo metu ji (L. Š.) ir jos dukra (M. A. Š.) buvo miegamajame, žiūrėjo televizorių. R. Š. grįžęs namo, ėmė jas varyti iš kambario, joms nepaklusus, užgriuvo ant jų ir griūdamas alkūne sudavė jai (L. Š.) į krūtinę, ėmė vartytis lovoje, stumdytis, išstūmė dukrą iš lovos, kuri nukrito ant grindų. Jai (L. Š.) atsikėlus, R. Š. pradėjo ją stumdyti, sudavė jai tris kartus į petį. Analogiškus parodymus L. Š. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b. t. 1, b. l. 124-125, 127-134).

Iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apklausiama teisiamojo posėdžio metu, paaiškino ir nepilnametė nukentėjusioji M. A. Š., nurodydama, kad 2012 m. gruodžio 28 d. namo grįžo tėtis (R. Š.), kuriam tą dieną pasibaigė įpareigojimo gyventi skyrium terminas. Ji (M. A. Š.) į namus jo neįsileido, nes bijojo. Dėl to R. Š. sugadino durų spyną ir taip pateko į namus. Vakare joms su mama gulint lovoje ir žiūrint televizorių, į kambarį įėjo tėtis (R. Š.), griuvo ant jų, L. Š. trenkė į krūtinę, pradėjo vartytis ir vartydamasis koja spyrė jai (M. A. Š.) į dešinį šoną, o po to ją nuspyrė nuo lovos. Ji krisdama susimušė alkūnę. Joms atsikėlus, R. Š. ėmė jas abi keikti necenzūriniais žodžiais, vyti iš kambario, o L. Š. iš nugaros pastūmė. Analogiškus parodymus M. A. Š. yra davusi ir ikiteisminio tyrimo metu, atliktas ir liudytojos parodymų patikrinimas vietoje (b. t. 1, b. l. 135-136, 139-147).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais dėl nukentėjusiųjų parodymų pagrįstumo, pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiais atvejais, kai iš kelių asmenų gaunama skirtinga informacija apie tą patį įvykį, vertinant tokių asmenų parodymus, būtina nustatyti, kurie iš jų laikytini patikimais ir objektyviais. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusiosios L. Š. ir M. A. Š. siekia apkalbėti nuteistąjį, jų parodymai tarpusavyje sutapo visiškai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti. Pabrėžtina ir tai, kad nukentėjusiosios M. A. Š. parodymus, jog R. Š. nebuvo įleistas į namus, patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta nukentėjusioji V. G.. Tuo tarpu vertinant paties nuteistojo R. Š. parodymus, pažymėtina, kad jie nuo nukentėjusiųjų parodymų skiriasi iš esmės, o nurodyta aplinkybė, jog L. Š. pati išspyrė savo nepilnametę dukrą iš lovos, siekdama sukelti intrigą, vertinama kaip visiškai nelogiška ir prieštaraujanti kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintiems įrodymams.

Esant šių aplinkybių visumai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. Š. kaltės 2012 m. gruodžio 28 d. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., apylinkės teismo argumentacija pakankama, abejonių dėl nuteistojo kaltės teisėjų kolegijai, įvertinus aptartas aplinkybes, nekyla.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis 2012 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini), savo namo kieme, žodinio konflikto metu, tyčia sudavė savo uošvei V. G. vieną kartą mediniu pagaliu per kairę ranką ir tuo padarė kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairiame dilbyje, iš esmės ginčija teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų – T. S., M. G. ir R. V. parodymus, nurodant, kad visi liudytojai pateikė skirtingas versijas dėl V. G. padarytų sužalojimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistojo argumentais sutikti negali.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, nukentėjusioji V. G., aiškindama 2012 m. gruodžio 30 d. įvykio aplinkybes, parodė, kad 2012 m. gruodžio 30 d. R. Š. atėjo į namus, prašė duoti raktą nuo garažo, nes norėjo pasiimti savo daiktus. Tačiau su savo daiktais ėmė mesti į krūvą ir V. G. priklausančius daiktus. Ji (V. G.) pradėjo tempti savo daiktus, o R. Š. pagaliu jai trenkė per ranką. Buvo mėlynė, nubrozdinimas ir ištino. Kaip trenkė nematė, tik pajuto skausmą. Jos vyras nė karto kaltinamajam nesudavė. Buvo iškviesta policija. Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji parodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu (b. t. 1, b. l. 165, 172-174, 183-185, 186-189).

Šiuos nukentėjusiosios parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir jos sutuoktinis M. G., paaiškindamas, kad 2012 m. gruodžio 30 d. buvo atvažiavęs R. Š. ir paprašė atrakinti garažą, nes norėjo pasiimti savo daiktus. Garaže paėmė rankinį volą, o jo žmona (V. G.) laikė volą už kito galo ir tempė į save, nes šis daiktas žentui nepriklauso. Tuo metu žentas paėmė pagalį ir sudavė jo žmonai per kairę ranką. Anksčiau niekada nei jo, nei žmonos nemušė. Buvo iškviesta policija ir žentą sulaikė, o žmoną išvežė į ligoninę. Žmonai nuo sumušimo buvo nubrozdinimai ir mėlynė. Jis pats ir jo žmona žento nemušė. Savo parodymus liudytojas yra patvirtinęs parodymų patikrinimo vietoje metu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė analogiškas įvykio aplinkybes (b. t. 2 b. l. 17-19, 20-23).

Vertinant šių asmenų parodymus, pastebėtina, kad jie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, esminėmis aplinkybėmis sutapo visiškai, byloje nenustatyta, kad pastarieji siekia apkalbėti nuteistąjį, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jais netikėti.

Nors nuteistasis tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu neigia sumušęs V. G., nurodo, kad jos sutuoktinis M. G. sudavė jam į nugarą pagaliu, tačiau šiuos jo parodymus paneigia byloje pateikta ir apylinkės teismo tinkamai įvertinta Valstybės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 14/13(01), kurioje nustatyta, kad V. G. padaryta kraujosruva su odos nubrozdinimu kairiame dilbyje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-12-30), paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu; sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu; sužalojimas būdingas smūgio sudavimui (b. t. 1, b. l. 168-169). Aptariamoje specialisto išvadoje nurodyti V. G. padaryti sužalojimai, jų lokalizacija bei mastas visiškai atitinka nukentėjusiosios V. G. bei liudytojo M. G. paaiškinimus bei paneigia R. Š. nurodytas aplinkybes, kad V. G. jis nemušė.

Pasisakant dėl nuteistojo R. Š. skunde nurodyto argumento, kad 2012 m. gruodžio 30 d. nukentėjusiosios V. G. sutuoktinis M. G. sudavė jam pagaliu į nugarą, pažymėtina, kad tokie sužalojimai R. Š. nustatyti nebuvo. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G51/13(01), remiantis 2013 m. sausio 2 d. pateiktais medicininiais dokumentais iš Lazdynų poliklinikos, R. Š. buvo nustatyta kaktos muštinė žaizda, kairės rankos sumušimas, šie sužalojimai galėjo būti padaryti R. Š. priešinantis policijos pareigūnams sulaikymo metu nukritus ir atsitrenkus į kietą paviršių (pvz. apledėjusią žemę) (b. t. 2, b. l. 45-46).

Kaip nepagrįsti vertinami ir apeliacinio skundo argumentai dėl prieštaringų policijos pareigūnų – R. V. ir T. S., 2012 m. gruodžio 30 d. sulaikiusių R. Š., parodymų. Šie asmenys buvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, iš esmės nurodė analogiškas R. Š. sulaikymo aplinkybes, todėl jų parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini pagrįstais ir objektyviais. Nors apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose jų nurodytos nagrinėjimo įvykio aplinkybės skyrėsi, atsakydamas į tokius nuteistojo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad apklausus šiuos asmenis teisme, prieštaravimai jų parodymuose buvo pašalinti. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose negali būti pagrindu nesivadovauti tokių asmenų parodymais. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti policijos pareigūnų parodymų neatitikimai – R. V. nurodė, kad R. P. sulaikomas priešinosi aktyviais veiksmais traukdamasis į garažą, o T. S. šios aplinkybės nenurodė, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini mažareikšmiais, jie nepaneigia esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, Vilniaus rajono apylinkės teismas, pripažindamas R. Š. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (3 epizodai), iš dalies patenkino nukentėjusiųjų L. Š. ir V. G. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, jų atžvilgiu iš R. Š. priteisė po 1000 (vieną tūkstantį) litų. Apeliaciniu skundu nesutinkama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodant, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiosios patyrė pažeminimą, skausmą, emocinę depresiją, kad nuo R. Š. veiksmų pablogėjo L. Š. reputacija darbe. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nukentėjusiosioms tyčiniais nuteistojo veiksmais padarytų sužalojimų sunkumą ir pobūdį, ne tik į nuteistojo, bet ir nukentėjusiųjų elgesį konfliktų metu, į nukentėjusiosios sveikatos būklę iki padaryto sužalojimo (b. t. 1, b. l. 179-180), į nuteistojo sveikatos būklę – jis iš dalies neįgalus, į kaltininko bei į nukentėjusiųjų turtinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutrikdant asmeniui sveikatą paprastai tam asmeniui padaroma neturtinė žala, nes taip yra sukeliamos pasekmės (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.), kurios pagal CK 6.250 straipsnį, kuriuo vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose, laikomos neturtine žala. Aptariamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiosioms priteista motyvuotai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą bei teisėtą jos prioritetą yra išlaikyta.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai: Jolanta ČepukėnienėArtūras Pažarskis