Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo E. A. ir nukentėjusiosios D. A. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 2 d. 3p. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta daliniu sudėjimo būdu su Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta E. A. galutinė laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

E. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 17 d., apie 20 val., E. A. priklausančiame name, esančiame Anykščių r., Skiemonių sen., Gikonių k., kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio tarpusavio konflikto metu, smogė D. A., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), kumščiu 5 kartus į veidą, pargriuvusiai spyrė 3 kartus į kojas bei, sugriebęs už plaukų ir pakėlęs galvą, 3 kartus trenkė ją į grindis, tuo padarė apatinio žandikaulio kairės pusės kampo lūžį, t.y. nesunkiai sutrikdė savo šeimos narės D. A. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad savo kaltę pripažįsta pilnai ir nuoširdžiai gailisi. D. A., su kuria gyvena dvylika metų neįregistravęs santuokos, atsiprašė, ji jam atleido. Šiuo metu su D. A. santykiai geri. Įvykio metu susipyko dėl tarpusavio nesutarimų, vartodami alkoholinius gėrimus. Pripažįsta, kad smogė D. A. į veidą kelis kartus, dėl to lūžo kairės pusės žandikaulis, tačiau kategoriškai neigia daužęs galvą į grindis ir spardęs. Pati nukentėjusioji to negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu prašė atlikti pakartotinę ekspertizę tikslu nustatyti prieš kiek laiko buvo padaryti sužalojimai, tačiau prašymas patenkintas nebuvo.

Skunde nurodoma, kad T. A., kaip liudytojui buvo pateiktas tuščias popieriaus lapas, ant kurio jis pasirašė. Šią aplinkybę jis patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiųjų statuso pripažinimu P. A. ir G. A., nes vaikai, jo manymu, nenukentėjo.

Apeliantas skunde nurodo, kad sulaikytas buvo nepagrįstai, nes sulaikymo metu su D. A. buvo susitaikęs, ji rašyti pareiškimą atsisakė. Atvykus į namus apylinkės inspektoriui, pareiškimas buvo parašytas kito žmogaus, o ji, būdama neblaivi, tik pasirašė.

Prašymą švelninti bausmę nuteistasis motyvuoja ir tuo, kad šeimoje auga trys vaikai, o D. A. bedarbė, pragyvena tik iš savo ūkio. Jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam apdirbti žemę, prižiūrėti gyvulius.

Skunde pažymima, kad atlygino praeitu nuosprendžiu priteistą žalą nukentėjusiajam, teismo išlaidas bei 800 Lt vertės turto konfiskavimą (kalba netaisyta). Sutinka su skundžiamu nuosprendžiu priteistu 4319, 23 Lt dydžio civiliniu ieškiniu Valstybinei ligonių kasai, tačiau, būnant nelaisvėje, to padaryti negalėtų. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad nuo 1980 metų serga plaučių tuberkulioze.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. A. prašo švelninti nuteistajam E. A. skirtą bausmę, pritaikant susitaikymą (kalba netaisyta). Skunde nurodo, E. A. nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo ir jos elgesys, nes abu vartodami alkoholinius gėrimus, susipyko dėl šeiminių aplinkybių. Nurodo, kad šeimoje auga trys vaikai, du iš kurių yra nepilnamečiai. Yra bedarbė, šeima gyvena tik iš žemės ūkio, todėl vienai išlaikyti ir auklėti vaikus labai sunku.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis E. A. neneigia savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytas BK 138 str. 2 d. 3 p., tačiau teigia, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba keisti ją į švelnesnę. Kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą apeliacinio skundo ribose, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas bausmes už E. A. padarytas nusikalstamas veikas paskyrė, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais.

Atmestinas apeliacinio skundo prašymas skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Baudžiamojo kodekso BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcija numato vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, visumos nėra, t.y., skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta Lietuvos Respublikos 138 str. 2 d. 3 p. sankcijoje, negalima.

Bausmės dydis individualizuotas taip pat tinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad E. A. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą žmogaus sveikatai, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Nusikalto, bausmės, skirtos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, t.y. esant neišnykusiam teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą. Tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas, o asmuo laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Ši aplinkybė suponuoja teismo pareigą skirti griežtesnę bausmę. Administracine tvarka metų laikotarpyje nebaustas, tačiau Anykščių rajono savivaldybės administracijos Skiemonių seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, kaip piktnaudžiaujantis alkoholiu ir smurtaujantis šeimoje. Veikos pavojingumą lemia ir tai, kad smurtą prieš šeimos narę nuteistasis naudojo jos vaikų akivaizdoje, kas, be abejo, traumuoja vaikų psichiką bei gali iškreipti jų suvokimą apie visuomenėje galiojančias elgesio taisykles. Vertinant nuteistojo asmenybę, atkreiptinas dėmesys į tai, kad už sistemingą smurtą prieš D. A. vaikus teistas net du kartus: 2005 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžiais, taip pat eilę kartų teistas už tyčinius nusikaltimus viešai tvarkai, žmogaus gyvybei ir nuosavybei, tačiau skirtomis griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis jų tikslai pasiekti nebuvo. Visi aptarti duomenys nulemia nuteistojo asmenybės pavojingumą, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. E. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui – ši aplinkybė teismo pripažinta atsakomybę sunkinančia. Įvertinus minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė, nei sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, yra pakankamai švelni ir dar labiau ją švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Bendrindamas bausmes, teismas įstatymo taip pat nepažeidė. Kaip minėta, nusikaltimą E. A. padarė Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu skirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Baudžiamojo kodekso 64 straipsnyje įtvirtintos bausmių bendrinimo pagal nuosprendžių sutaptį taisyklės numato šiuo atveju du bendrinimo būdus: visišką arba dalinį (BK 64 str. 1 d.). Tačiau teismas, parinkęs nuteistajam palankesnį – dalinį bendrinimo būdą, prie griežtesnės 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu skirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo nedidelę šiuo nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės dalį. Todėl paskirta galutinė dvejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Apeliaciniu skundu nuteistasis kategoriškai neigia daužęs D. A. galvą į grindis ir spardęs ją, nors ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu prisipažino sudavęs ranka smūgius nukentėjusiajai į veido sritį, dėl ko lūžo žandikaulis, taip pat prisipažino spardęs jos kojas, tačiau, jo žodžiais tariant, negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti, kad paėmęs už plaukų, trankė D. A. galvą į grindis (b.l. 49-50, 53-54, 169). Ši aplinkybė patvirtinta nuosekliais D. A. parodymais (b.l. 11-12, 13-14), teismo medicinos specialisto išvada (b.l. 25). Taigi, E. A. skundo argumentai, kad netrankė D. A. galvą į grindis ir nespardė jos, vertinami kaip jo bandymas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Reikia pažymėti, kad tiek nukentėjusiosios D. A., tiek jos vaikų T. A. bei P. A. pozicija kaltinamojo atžvilgiu teisiamojo posėdžio metu tapo palankesnė, bet tai paaiškinama baime bei materialine priklausomybe nuo nuolat smurtaujančio E. A..

Skunde nurodoma, kad T. A., kaip liudytojui ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas tuščias popieriaus lapas, ant kurio jis pasirašė. Šis skundo argumentas taip pat atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytoju vieną kartą, apklausa vyko gyvenamosiose patalpose, tai pripažino ir T. A.. Prieš apklausą liudytojas pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu draudimu versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius bei Baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnio 2 dalyje, 81, 83 ir 163 straipsniuose numatytos liudytojo teisėmis ir pareigomis bei atsakomybe (BPK 183 str.). Protokolą surašė tyrimo veiksmą atlikęs asmuo, t.y. tyrėja S. P., kaip to reikalauja tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką reglamentuojančio BPK 179 straipsnio 2 dalis. Perskaitęs protokolą, T. A. parašu patvirtino jo teisingumą. Neįtikėtina, kad pilnametis, 10 klasių išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį turintis asmuo, pasirašytų ant tuščio lapo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. A. parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 31) ir teisiamojo posėdžio metu (b.l. 170), iš esmės nesiskiria. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apklausiant T. A. liudytoju, jokios baudžiamojo proceso taisyklės pažeistos nebuvo.

Apeliantas nesutinka su nukentėjusiųjų statuso pripažinimu P. A. ir G. A., nes vaikai, jo manymu, nenukentėjo. Kolegija su nuteistojo argumentu nesutinka, nes motinos mušimas jos vaikų akivaizdoje, be abejo, sukėlė jiems šoką, išgąstį bei stresą. Reikia pažymėti, kad pagal BPK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta ne tik fizinė ar turtinė žala, bet ir moralinė žala.

Apeliantas skunde nurodo, kad sulaikytas buvo nepagrįstai, nes sulaikymo metu su D. A. buvo susitaikęs, ji rašyti pareiškimą atsisakė. Atvykus į namus apylinkės inspektoriui, pareiškimas buvo parašytas kito žmogaus, o ji, būdama neblaivi, tik pasirašė. Šie skundo argumentai atmestini. Liudytoja apklausta socialinė darbuotoja J. U., kuri 2011 m. gruodžio 20 d. buvo atvykusi su policijos pareigūne pas nukentėjusiąją, matė, kad namuose vyko išgertuvės, tačiau nukentėjusioji jautėsi blogai, ji gulėjo lovoje ir buvo blaivi (b.l. 32-33, 170). Byloje esantis D. A. protokolas – pareiškimas, kuris buvo surašytas tyrėjos S. P. ir pasirašytas D. A., atitinka baudžiamojo proceso reikalavimus. Be to, reikia pažymėti, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti pagal BK 138 str. 2 d. 3 p., nėra būtina prielaida - nukentėjusiojo pareiškimas, nes ši nusikalstama veika neįeina į privataus kaltinimo bylų sąrašą, įtvirtintą BPK 407 straipsnyje.

Apelianto prašymas atsižvelgti į tai, kad nuo 1980 metų serga plaučių tuberkulioze taip pat netenkinamas, nes pataisos įstaigose asmens sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus (BVK 174 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. A. taip pat prašo švelninti nuteistajam E. A. skirtą bausmę, pritaikant susitaikymą (kalba netaisyta). Tačiau kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas, kuris numatytas Baudžiamojo kodekso VI skyriaus 38 straipsnyje, pagal to paties straipsnio 2 dalį recidyvistams netaikomas.

Prašymą švelninti bausmę nukentėjusioji argumentuoja nuteistojo reikalinga materialine pagalba bei pagalba reikalinga auklėjant vaikus. Kaip matyti, nukentėjusioji materialinių šeimos problemų išsprendimui suteikia prioritetą prieš savo vaikų teisę augti bei vystytis harmoningoje ir saugioje nuo smurto aplinkoje. Nuteistojo naudojamas šeimos narių „auklėjimo“ būdas taip pat netoleruotinas.

Byloje nėra duomenų, kad veikos padarymo metu nukentėjusiosios D. A. elgesys būtų provokuojantis ar rizikingas. Todėl atmestinas nukentėjusios apeliacinio skundo argumentas, kad E. A. nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo ir jos elgesys.

Kolegija daro išvadą, kad keisti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo E. A. ir nukentėjusiosios D. A. apeliacinius skundus atmesti.