Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-96-516/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-11
Bylos Nr.: e2A-96-516/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00779-2018-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Vytautas Zelianka, Aldona Tilindienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Švitė“
Ieškovas: akcinės bendrovės „Swedbank“

Kategorijos

2.6.10.2.3Kaltė
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė

Civilinė byla Nr. e2A-96-516/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00779-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Švitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1319-866/2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Švitė“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Swedbank“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Švitė“ 43 957,94 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalių tarpusavio santykiai, atsakovei prekybos vietoje vykdant atsiskaitymą už parduotas paslaugas negrynaisiais pinigais, reglamentuojami 2012 m. lapkričio 30 d. banko su V. turizmo agentūra „Švitė“ (dabar – UAB „Švitė“) pasirašyta Atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis paslaugos sutartimi Nr. RL-ST-12-5247 (toliau – ir Sutartis). Remiantis tą pačią dieną sudarytais Susitarimu Nr. 1 dėl rankinio įvedimo ir autorizavimo prie nurodytos Sutarties Nr. RL-ST-12-5247 ir Terminalo nuomos sutartimi Nr. RL-ST-12-5248, atsakovei buvo išduotas banko aptarnaujamas ir nuomojamas elektroninis kortelių skaitytuvas Nr. 23380457 (terminalas) ir aktyvuota funkcija, leidžianti įvesti mokėjimo kortelės duomenis rankiniu būdu, fiziškai nedalyvaujant mokėjimo kortelės naudotojui. Ieškovės teigimu, atsakovė įsipareigojo imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti, kad atsiskaitymą atliktų tik kortelės turėtojas ir jog ranka įvesti kortelės duomenys būtų gauti teisėtu būdu ir kortelės turėtojo pateikti bendrovei laikantis kortelės duomenims pateikti nustatytų saugos reikalavimų, o jiems įvesti būtų taikomos pakankamos tikrinimo ir atsargumo priemonės (Sutarties bendrųjų sąlygų (nuo 2016 m. liepos 25 d. galiojanti redakcija) 4.23 punktas). Ieškovė paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 9 d. per atsakovei išduotą terminalą buvo atlikti iš viso 265 bandymai įvykdyti mokėjimo operacijas, suvedant mokėjimo kortelių duomenis, fiziškai nedalyvaujant mokėjimo kortelių naudotojams. Iš jų 162 operacijos buvo įvykdytos. Tačiau dėl 156 operacijų už bendrą 105 990 Eur sumą mokėjimo kortelių naudotojai savo mokėjimo paslaugų teikėjams pateikė pranešimus, kad jų vardu išduotų kortelių duomenys neteisėtai panaudoti, todėl naudojantis jų duomenimis per terminalą įvykdytos mokėjimo operacijos mokėtojų neautorizuotos. Dėl šios priežasties užsienio bankai, išdavę aptarnautas mokėjimo korteles, pareiškė ieškovei finansines pretenzijas už bendrą 105 990 Eur sumą bei šią sumą nusirašė iš ieškovės korespondentinės sąskaitos po to, kai atsakovė nesugebėjo pateikti įrodymų, kad ginčijamas atsiskaitymo operacijas atliko mokėjimo kortelių naudotojai.

3. Ieškovė akcentavo, kad atsakovė neužtikrino, jog kortelių duomenys ginčijamoms operacijoms autorizuoti, jai būtų pateikti teisėtu būdu. Atvirkščiai, atsakovė pati patvirtino, kad vykdė operacijas pagal su atsakove el. paštu susisiekusio vieno ir to paties, Prancūzijos piliečiu M. M. M. prisistačiusio, asmens atsakovei perduotas mokėjimo kortelių kopijas ir net neturėjo jokių abejonių dėl to, jog negavo jokių įrodymų, ar sutikimą tokioms operacijoms davė patys kortelių naudotojai. Ieškovė nurodė, kad pagal Sutarties 6.1, 6.2 punktų nuostatas atsakovė prisiėmė pareigą atlyginti visus ieškovės patirtus nuostolius ir žalą, kurie atsiranda atsakovei netinkamai vykdant Sutartyje numatytus įsipareigojimus. Ieškovė papildomai paaiškino, kad atsakovė buvo informuota apie ieškovės gautas pretenzijas, tačiau ji nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų operacijų teisėtumą, vėliau atsisakė taikiai susitarti su ieškove bei su ja bendradarbiauti. Iš nurodytos 105 990 Eur banko patirtų nuostolių sumos 60 920,71 Eur dalį atsakovė yra padengusi iki ieškinio pateikimo teismui, vėliau, 2018 m. rugsėjo 6 d. ir 2018 m. spalio 2 d., atsakovės prievolė buvo sumažinta 1 065, 76 Eur suma; 2018 m. spalio 27 d. ir 2018 m. lapkričio 15 d. – 45,59 Eur suma, todėl likusi nepadengta nuostolių suma sudaro 43 957,94 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisdamas iš atsakovės ieškovei 43 957,94 Eur sumą nuostoliams atlyginti, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teise dienos (2018 m. gegužės 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 922 Eur žyminį mokestį, taip pat nurodė grąžinti ieškovei 17 Eur žyminio mokesčio sumą, sumokėtą 2018 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 19 d. vykdė lėktuvų bilietų pardavimus Prancūzijos piliečiu M. M. M. prisistačiusiam asmeniui: atsakovės darbuotoja rankiniu būdu įvesdavo nuotoliniu būdu praneštus mokėjimo kortelių duomenis į terminalą, nuo kortelių nuskaičiuoti pinigai patekdavo į UAB „Švitė“ atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“. Po sėkmingo apmokėjimo būdavo užsakomi lėktuvų bilietai. Naujas atsakovės klientas, prisistatęs M. M. M., Paryžiaus futbolo klubo mokymo centro „ACADEMY SPORTIVE“ generalinio direktoriaus pavaduotoju, 2017 m. rugsėjo 18 d. pirmą kartą telefonu kreipėsi į atsakovės darbuotoją, vėliau el. paštu buvo pateikęs savo asmens dokumento kopiją bei tokiu pat būdu siuntė tariamai jo vardu išduotų mokėjimo kortelių kopijas ir užpildytų autorizacijos formų, leidžiančių atlikti nuskaitymus, kopijas. Iš viso buvo atlikti 265 bandymai įvykdyti mokėjimo operacijas, suvedant mokėjimo kortelių duomenis fiziškai nedalyvaujant mokėjimo kortelių naudotojams, 162 operacijos buvo įvykdytos. Dėl 156 operacijų už bendrą 105 990 Eur sumą mokėjimo kortelių naudotojai pateikė pranešimus, kad jų vardu išduotų kortelių duomenys panaudoti neteisėtai, todėl per terminalą įvykdytos mokėjimo operacijos mokėtojų nebuvo autorizuotos ir dėl to užsienio bankai, išdavę aptarnautas mokėjimo korteles, pareiškė ieškovei 105 990 Eur bendro dydžio finansines pretenzijas bei šią sumą nusirašė iš ieškovės korespondentinių sąskaitų po to, kai atsakovė nesugebėjo pateikti įrodymų, kad ginčijamas atsiskaitymo operacijas atliko mokėjimo kortelių naudotojai.

6. Vertindamas atsakovės veiksmus teismas padarė išvadą, kad Sutarties sąlygos buvo grubiai pažeistos, atsakovės veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.200 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto principo, pažeista bendra pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kortelių duomenų įvedimui nebuvo taikomos pakankamos tikrinimo ir atsargumo priemonės, nebuvo imtasi net minimalių pastangų įsitikinti dėl naujo kliento perduodamų duomenų tikrumo ir atsakovei jokie aptarnaujamo kliento veiksmai nesukėlė įtarimų, nors, teismo vertinimu, galėjo ir turėjo sukelti jau nuo pat bendravimo pradžios. Teismo įsitikinimu, atsakovė neįvykdė pareigos imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti, kad atsiskaitymą atliktų tik kortelės turėtojas ir jog ranka įvesti kortelės duomenys būtų gauti teisėtu būdu.

7. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl to, kad pati ieškovė sudarė atsakovės veiklai padidintos rizikos sąlygas, leidusi naudotis itin nesaugia funkcija, t. y. fiziškai nesant kortelės turėtojo autorizuoti atsiskaitymą rankiniu būdu įvedant duomenis į terminalą. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad abi šalys sutiko, jog banko leidimas atsakovei vykdyti atsiskaitymo operacijas, fiziškai nedalyvaujant kortelei (Susitarimas Nr. 1), galėjo būti ir buvo suteiktas tik paties banko kliento, t. y. atsakovės, prašymu ir jos patogumui vykdant ūkinę veiklą. Ieškovė paaiškino, kad paprastai tokią rankinio įvedimo funkciją prekybininkai leidžia taikyti savo seniems patikimiems klientams, kai nėra rizikos kliento (kortelės turėtojo) neidentifikuoti. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ilgametę patirtį versle turintis subjektas (atsakovė vykdo turizmo veiklą nuo 1992 metų) turėjo ir galėjo objektyviai įvertinti naujų verslo santykių riziką, kai su verslo partneriu, teikiančiu nuotoliniu būdu finansinių priemonių duomenis, nebuvo kontaktuota fiziškai. El. paštu pateikta asmens dokumento kopija, teismo vertinimu, negalėjo būti atsakovės traktuojama kaip tinkamas ir pakankamas asmenybės nustatymas. Verslininkui yra žinoma, kad nei banko sektoriuje, nei viešojo sektoriaus subjektų santykiuose toks būdas identifikuoti asmenį nėra tinkamas ir nenaudojamas. Atsakovė negalėjo būti tikra, kad jai pateikta kopija yra padaryta iš originalaus dokumento, jog su atsakove bendrauja būtent tas pats M. M. M..

8. Teismas sutiko su ieškovės teiginiais, kad atsakovė neatliko net elementarios patikros interneto paieškos programose, kuri būtų parodžiusi, jog informacija, pateikta naujo verslo partnerio, yra neteisinga, nurodytas sporto klubas neegzistuoja. Be to, iš el. pašto adreso nesimato, kad el. pašto dėžutė yra registruota būtent Prancūzijoje. Akivaizdu, kad atsakovė nesusidomėjo ir netikrino M. M. M. suteiktų įgaliojimų veikti įmonės vardu, darbo ir užimamų pareigų įmonėje fakto. Teismas taip pat sutiko su banku, kad tik pats klientas, kuris yra verslo subjektas, turi įsivertinti, su kuo jis turi dalykinius santykius. Neradusi tinkamo būdo įsitikinti dėl būsimo verslo partnerio pateikiamų duomenų tikrumo ir patikimumo, atsakovė turėjo priimti atitinkamus sprendimus dėl bendradarbiavimo galimybių.

9. Teismas taip pat akcentavo, kad to paties asmens užsakymu buvo vykdomi atsiskaitymai, nuskaitant pinigus daugiau kaip nuo 60 vnt. mokėjimo kortelių. Teismo vertinimu, visiškai neįtikėtina, kad atsakovei neturėjo sukelti jokių įtarimų tas faktas, jog M. M. M., kaip fizinis asmuo (ne įmonė), turi savo vardu virš 60 bankuose atidarytų sąskaitų, susietų su kredito mokėjimo kortelėmis, ir po dešimtis sąskaitų konkrečiame banke; kad jis, kaip fizinis asmuo, vykdo skrydžių pirkimus kitiems asmenims, atsiskaitydamas vis kitomis kortelėmis. Tokio kiekio mokėjimo operacijų atlikimas, kai informacija apie kortelių duomenis gaunama iš vieno asmens, ir jokių veiksmų neatlikimas, siekiant įsitikinti kortelių turėtojų valia atlikti mokėjimo operacijas, aiškiai patvirtina neatsakingą ir Sutarties sąlygų neatitinkantį atsakovės elgesį. Teismas pastebėjo, kad atsakovė negalėjo žinoti, ar pasirašo iš tikrųjų M. M. M., ar mokėjimo kortelių kopijos padarytos iš originalių mokėjimo instrumentų, o ne jų sukurtų kompiuterinių grafikos apdorojimo programų pagalba maketų, ir net kad nukopijuotos viršutinė ir apatinė kortelės dalys yra vienos ir tos pačios kortelės.

10. Teismas taip pat nustatė, kad po kiekvienos operacijos atlikimo buvo atspausdinamas kvitas. Atsakovės vadovas patvirtino, kad vadybininkei buvo žinoma (ir jis asmeniškai matė kvituose), jog operacijos buvo atmetamos dėl skirtingų priežasčių: „Nepakankamas likutis“, „Atmesta, neaptarnauti“, „Atmesta, sulaikyti kortelę“. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad didelis atmestų operacijų skaičius (apie 100) turėjo sukelti įtarimą ne jai, bet bankui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad viena mokėjimo kortele atsiskaitymai buvo vykdomi iš esmės tol, kol ji buvo priimama, o atmetus kortelę dėl vienos ar kitos priežasties, „klientas“ ją pakeisdavo kita. Laiko tarpai tarp šių veiksmų labai trumpi, dažnai kelios minutės, tačiau atsakovei visas tris savaites šie faktai nesukėlė nei abejonių, nei įtarimų, bei nepaskatino imtis papildomų atsargumo priemonių. Teismo vertinimu, neįtikėtina, kad bent nuo 2017 m. rugsėjo 26 d., kai iš tą dieną ranka įvestų 6 skirtingų mokėjimų kortelių duomenų operacijos buvo atmetamos dėl nepakankamų likučių, neaptarnaujamų kortelių, ir su kodu „sulaikyti kortelę“, atsakovė nepamatė priežasčių skirti papildomą užsakovo patikrinimą, kreiptis į banką dėl konsultacijos ir pan.

11. Teismas atmetė atsakovės vadovo argumentus, kad banko reakcija 2017 m. spalio 9 d. yra nesąžininga, nes stebėti ir kontroliuoti vykdomas padažnėjusias operacijas per atsakovės terminalą turi pats bankas, kaip stiprioji Sutarties šalis, finansų sektoriaus profesionalas, suteikęs atsakovei teisę vykdyti padidintos rizikos operacijas. Nesutikdamas su šiais argumentais teismas nurodė, kad ieškovė Sutartimi neprisiėmė pareigos stebėti atsakovės vykdomus per terminalą atsiskaitymus, o atsakovė apie riziką informuota Sutarties 4.1, 4.23, 6.1, 6.2 punktais, Susitarimo Nr. 1 3.1 punktu, taip pat viešai skelbiamoje Saugumo elementų ir mokėjimo kortelių priėmimo instrukcijoje. Dėl jai trūkstamos informacijos ar atsiradus abejonėms dėl savo veiksmų pakankamumo ar kliento patikimumo, atsakovė galėjo ir turėjo kreiptis į banką vien jau todėl, kad prisiėmė visą atsakomybę už tokiomis operacijomis padarytus nuostolius. Teismo įsitikinimu, atsakovė neįrodė, kad jos elgesys ginčo situacijoje buvo toks, kiek tai įprastai reikalaujama ar priimtina toje situacijoje. Teismas konstatavo, kad nesant (neradusi) galimybių įsitikinti, jog operacijos yra saugios, atsakovė jų negalėjo vykdyti (autorizuoti).

12. Spręsdamas dėl atsakovės argumento, kad bankas nepateisinamai uždelsė ir nesiėmė jokių veiksmų sustabdyti neteisėtas operacijas, todėl banko ir atsakovės žala stipriai padidėjo, nes laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 9 d. per terminalą iš viso buvo įvykdyta 80 mokėjimo operacijų, teismas pažymėjo, jog pirmos pretenzijos dėl trijų skirtingų užsienio bankų išduotų mokėjimo kortelių panaudojimo skirtingomis dienomis buvo ieškovės gautos tik 2017 m. spalio 5 d. (ketvirtadienį, po pietų), 2017 m. spalio 6 d. (penktadienį) – dėl vienos kortelės, o 2017 m. spalio 9 d., kai atsakovė jau buvo informuota, pritaikytos ribojamosios priemonės (užblokuotas terminalas, rezervuotos lėšos atsakovės sąskaitoje) gauta dar viena pretenzija. Savaitgaliais bankas pretenzijų nenagrinėja, taigi, trys darbo dienos atlikti pirminį faktų patikrinimą ir sustabdyti neteisėtus veiksmus, teismo vertinimu, nėra neprotingai didelis laiko tarpas, todėl vertinti banko veiksmus, kaip nepateisinamą uždelsimą, kuris lėmė didesnių nuostolių atsiradimą, nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovė UAB „Švitė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Skundžiamu sprendimu netinkamai aiškinta ir vertinta AB „Swedbank“, kaip banko, pareiga bendradarbiauti su UAB „Švitė“ ir banko atsakomybė už nepakankamą rūpestingumą. Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. (kai AB „Swedbank“ gavo pirmąją pretenziją dėl terminalo pagalba neteisėtai atliktų operacijų su mokėjimo kortelėmis) iki 2017 m. spalio 9 d. (kai AB „Swedbank“ informavo UAB „Švitė“ apie įtartinas operacijas) terminalo pagalba iš viso buvo įvykdyta 80 mokėjimo operacijų, dėl kurių nuo mokėjimo kortelių buvo nuskaityta 56 120 Eur suma. Ieškovė negalėjo nežinoti, kad UAB „Švitė“ yra smulkaus verslo atstovas, su mažomis mėnesio apyvartomis, taigi, bankas negalėjo nežinoti, jog gautos tūkstančius eurų siekiančios pretenzijos iš Prancūzijos bankų dėl galimai neteisėtų mokėjimų per UAB „Švitė“ naudojamą terminalą gali sukelti atsakovei ypač reikšmingus nuostolius. Teismas nepagrįstai ir netinkamai vertindamas ieškovės veiksmus (neveikimą), padarė neteisingą išvadą, kad AB „Swedbank“ pastangos informuoti atsakovę apie gaunamas pretenzijas dėl mokėjimo operacijų vykdymo terminale buvo pakankamos ir atitiko banko veiklos standartą.

13.2. Banko civilinė atsakomybė gali kilti ne tik dėl to, kad bankas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidė įstatymą ar sutartį, bet ir dėl to, jog pažeidė bendrąją banko pareigą užtikrinti pakankamą savo vykdomos veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą tam, kad žala (nuostoliai) neatsirastų. Dėl banko veiklos specifikos ir reikšmingumo jam, kaip ir bet kurios kitos srities profesionalui, yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės kriterijus. Vadinasi, banko veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui negu įprastu civilinės atsakomybės atveju. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties. Ieškovė nesilaikė bankų veikla užsiimančiam subjektui keliamų didesnių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų ir, jau 2017 m. spalio 5 d. turėdama informacijos apie galimai neteisėtas finansines operacijas, vykdomas per AB „Swedbank“ išduotą terminalą, nepagrįstai delsė informuoti UAB „Švitė“ ir (ar) nesiėmė kitų galimų prevencinių priemonių tokiems vykdomiems mokėjimams sustabdyti iki pat spalio 9 d. vakaro. Todėl savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) bankas sukėlė 56 120 Eur dydžio žalą. AB „Swedbank“ reikalavimo teisės dydis turi būti mažinamas, atsisakant tenkinti jos ieškinio reikalavimus, nes dėl pačios ieškovės kaltės buvo patirta didesnė žala (56 120 Eur) nei AB „Swedbank“ palaikomas reikalavimas (43 957,94 Eur).

13.3. Kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, bankas, privalėdamas atlikti nuolatinę savo klientų vykdomų finansinių operacijų stebėseną ir nuo 2017 m. spalio 5 d. turėdamas akivaizdžius įrodymus, kad UAB „Švitė“ vykdomos finansinės operacijos terminalo pagalba galimai yra neteisėtos, nesiėmė jokių veiksmų ir apie tai niekaip neinformavo atsakovę, neprašė jos pateikti papildomų duomenų ir tokių operacijų nesustabdė iki pat 2017 m. spalio 9 d., t. y. AB „Swedbank“ sąmoningai leido dar 5 dienas atsakovei toliau vykdyti nepatikimas finansines operacijas. AB „Swedbank“ veiksmai rodo, kad kredito kortelių savininkų skundai 2017 m. spalio 9 d. data buvo pakankamas pagrindas įspėti UAB „Švitė“ ir užblokuoti atsakovės naudojamą terminalą bei rezervuoti jos sąskaitoje atitinkamas pinigų sumas, tačiau nei AB „Swedbank“, nei pirmosios instancijos teismas niekaip nepaaiškino, kodėl tokios adekvačios reakcijos veiksmų ieškovė negalėjo atlikti iškart po 2017 m. spalio 5 d. gautų pretenzijų. Iš esmės tiek spalio 5 d., tiek ir spalio 9 d. AB „Swedbank“ turima informacija savo turiniu ir esme niekaip nesiskyrė. Skundžiamu sprendimu AB „Swedbank“ delsimas yra nepagrįstai pateisinamas neva kredito kortelių aptarnavimo taisyklių pagrindu. Ieškovė niekada byloje neįrodinėjo fakto, kad Visa ir (ar) Mastercard kredito kortelių aptarnavimo taisyklės (ir jose nustatyti pretenzijų nagrinėjimo terminai) būtų taikomos atsakovei. Nagrinėjamame ginčo santykyje UAB „Švitė“ veikia ne kaip kredito kortelės savininkas ir (ar) naudotojas. UAB „Švitė“ su AB „Swedbank“ sieja Sutartis ir Susitarimas Nr. 1 dėl Terminalo naudojimo. Šiose sutartyse nėra nurodyta jokių taisyklių, kad AB „Swedbank“ turi teisę 30 – 45 dienų neinformuoti atsakovės apie gautas pretenzijas iš užsienio bankų dėl terminalu įvykdytų operacijų.

Žemesnės instancijos teismas

13.4. Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai plečiamai aiškino saugaus terminalo komercinio naudojimo pagal Susitarimą Nr. 1 sąlygas. Bankas, sudarydamas Susitarimą Nr. 1, pripažino ir sutiko, kad UAB „Švitė“ vykdytų mokėjimo operacijas per terminalą, nustatydama mokėjimo kortelės turėtojo tapatybę per atstumą, kitomis nei fizinio atpažinimo priemonėmis. AB „Swedbank“ negalėjo nežinoti, kad tokiu būdu vykdant atsiskaitymus, mokėtojų banko kortelėmis tapatybė bus nustatoma elektroninėmis ryšių priemonėmis t. y. telefonu, el. paštu, kita. Kartu AB „Swedbank“ privalėjo skirti papildomą dėmesį terminalu vykdomoms operacijoms, o gavus pretenzijas dėl terminalu vykdomų operacijų – nedelsiant informuoti atsakovę. Objektyviai tiesiog neegzistuoja kitokios protingos ir proporcingos priemonės per atstumą nustatyti asmens tapatybę, kaip tik prašyti asmens dokumento kopijos, banko kortelės kopijos, užpildytos ir pasirašytos deklaracijos bei pokalbio telefonu su mokėjimą užsakančiu asmeniu ir visa tai UAB „Švitė“ darbuotojo buvo padaryta. Atsakovė neturėjo jokio pagrindo reikalauti iš asmens, prisistačiusio M. M. M., duomenų apie Paryžiaus futbolo klubo mokymo centro „ACADEMY SPORTIVE“ juridinio asmens steigimą (registravimą), nes pateiktos banko mokėjimui kredito kortelės (jų kopijos) buvo įvardintos fizinio asmens M. M. M. vardu, o nei internete, nei registruose neegzistuoja galimybė gauti informaciją apie fizinį asmenį ir jam išduotas banko mokėjimo korteles. AB „Swedbank“ bylos nagrinėjimo metu neneigė fakto, kad rankiniu būdu į terminalą įvedus banko kortelės duomenis ir esant sėkmingam pinigų nuskaitymui nuo kortelės, atsakovės banko sąskaitoje nerodo kortelės, kuria atsiskaityta, informacijos, t. y. nėra jokių duomenų apie kortelės turėtoją, pavyzdžiui, jo vardo, pavardės ir pan., kad būtų galima identifikuoti (patikrinti) kortelės turėtoją. Savo ruožtu ieškovė, kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, turi visas technines galimybes nustatyti kiekvienos jos kliento vykdomos finansinės operacijos detalius duomenis. Ieškovė disponuoja reikšminga informacija, tačiau jos atitinkamu laiku UAB „Švitė“ nesuteikė, o UAB „Švitė“, neturėdama tokios informacijos, niekaip negalėjo įtarti, kad jos vykdomos finansinės operacijos yra galimai neteisėtos.

13.5. AB „Swedbank“, kaip finansų rinkos dalyvis, taip pat turi daugiau patirties ir informacijos apie galimas kilti rizikas atsiskaitant per terminalą ir kaip tokių rizikų išvengti, tačiau nei Susitarimo Nr. 1 pasirašymo metu, nei per visą terminalo naudojimo laikotarpį atsakovė negavo iš ieškovės jokios informacijos, kaip apsisaugoti nuo galimų kilti rizikų bei kaip tinkamai identifikuoti asmenį, kai banko kortelės duomenys pateikiami mokėjimui el. paštu, telefonu t. y. nedalyvaujant pačiam banko kortelės savininkui, nors tokią pareigą AB „Swedbank“ turėjo pagal Susitarimo Nr. 1, 2.1 punkto sąlygas. AB „Swedbank“ nevykdė minėtame punkte nurodytų įsipareigojimų, t. y. nevykdė jokių apmokymų UAB „Švitė“ ir jos darbuotojams, kaip atpažinti rizikingas operacijas bei kokių prevencinių veiksmų imtis, siekiant nustatyti galimai neteisėtą banko kortelių panaudojimą. Teismas privalėjo atsižvelgti ir vertinti, kad AB „Swedbank“ sutartiniuose santykiuose su atsakove veikia kaip paslaugos teikėja ir privalo tinkamai informuoti UAB „Švitė“ apie terminalo naudojimo rizikas (CK 6.719 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė to nepadarė, jai privalo būti taikoma atsakomybė dėl tokios pareigos neįvykdymo, atmetant pareikšto ieškinio reikalavimus.

13.6. Ieškovė neįrodė patirto nuostolio fakto ir jo dydžio, todėl ieškinio reikalavimai negalėjo būti tenkinami. Iš AB „Swedbank“ pateiktų rašytinių įrodymų nematyti, kas ir kokiu pagrindu nurašo lėšas. Iš pateiktos Korespondentinės sąskaitos išrašo nėra galimybės identifikuoti, ar toks išrašas atspausdintas ranka, ar sugeneruotas programinės įrangos. Ieškovės pateikti patvirtinimai apie atliktus lėšų nurašymus yra parengti pačios AB „Swedbank“, nėra aišku, kokiu pagrindu ir kieno reikalavimu buvo vykdyti lėšų nurašymai. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu aiškiai pareiškė, kad laiko šiuos įrodymus nepakankamais ir neaiškiais, tačiau AB „Swedbank“ jokių paaiškinimų ir kitų įrodymų nepateikė. AB „Swedbank“ administruoja ir kontroliuoja atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemą, valdo informaciją apie banko korespondentines sąskaitas, todėl būtent AB „Swedbank“ kyla pareiga aiškiai ir įtikinamai pagrįsti nuostolio patyrimo faktą. Iš UAB „Švitė“ negali būti reikalaujama įrodymais pagrįsti ir paneigti banko pateiktų įrodymų nepakankamumą.

Atsiliepimas

14. Ieškovė AB „Swedbank“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Apeliantė neužtikrino, kad kortelių duomenys ginčijamoms operacijoms autorizuoti jai būtų pateikti teisėtu būdu. Buvo šiurkščiai pažeistas Sutarties sąlygų 4.23 punktas. Apeliantė yra ilgametę patirtį versle turintis subjektas, vykdantis turizmo veiklą nuo 1992 metų, todėl turėjo ir galėjo objektyviai įvertinti naujų verslo santykių riziką, kai su verslo partneriu, teikiančiu nuotoliniu būdu finansinių priemonių duomenis, nebuvo kontaktuota fiziškai. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad neatliko net elementarios patikros interneto paieškos programose, kurios būtų parodžiusios, jog informacija, pateikta naujo verslo partnerio, yra neteisinga, t. y. kad kliento nurodytas sporto klubas, kurio nariams bus perkami lėktuvo bilietai, neegzistuoja. Taip pat apeliantei turėjo sukelti įtarimų lėktuvų bilietų pirkimo schema – per Lietuvos turizmo agentūrą buvo perkami skrydžiai Afrikos šalyse, o juos užsakė Prancūzijos pilietis. Be to, to paties asmens užsakymu įvykdyti atsiskaitymai, nuskaičius pinigus daugiau kaip nuo 60 vnt. mokėjimo kortelių. Apeliantei neabejotinai turėjo sukelti įtarimų faktas, kad fizinis asmuo savo vardu turi virš 60 bankuose atidarytų sąskaitų, susietų su kredito mokėjimo kortelėmis, jog jis, kaip fizinis asmuo, vykdo skrydžių pirkimus kitiems asmenimis, atsiskaitydamas vis kitomis kortelėmis. Vertinti verslo santykiais prisiimamą riziką apeliantę įpareigojo ir apeliantės atsakomybę nustatančios Sutarties nuostatos (6.1–6.2 punktai). Taip pat Susitarimu (3.1 ir 3.2 punktai) šalys patvirtino, kad prekybininkas prisiima visą riziką ir įsipareigoja atlyginti visus galimus nuostolius, galinčius atsirasti dėl to, kad toks atsiskaitymas bus laikomas neatitinkančiu Sutarties sąlygų, taip pat jei kortelės numerį ir ar kitus duomenis prekybininkui pateiks ne kortelės turėtojas, arba atsiskaitymas bus atliktas neteisėtai dėl kitų priežasčių. Apeliantė pažeidė Sutarties sąlygas bei bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl būtent dėl jos neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė nuostolių.

14.2. Ieškiniu prašomiems priteisti nuostoliams pagrįsti į bylą buvo pateiktas operacijų, dėl kurių gautos pretenzijos, sąrašas, atliktus nurašymus patvirtinantys dokumentai bei korespondentinės sąskaitos išrašai, todėl nesutiktina su apeliantės argumentu, kad ieškovė neįrodė patirto nuostolių fakto ir dydžio. Byloje taip pat buvo pateiktas ieškovės korespondentinės sąskaitos išraše esančių įrašų reikšmių paaiškinimas, iš kurio matyti, kad pretenzijose nurodytos sumos nurašytos nuo ieškovės korespondentinės sąskaitos.

14.3. Tai, kad banko apeliantei teikiamos mokėjimo paslaugos atitinka teisės aktų reikalavimus buvo konstatuota Lietuvos banko Priežiūros tarnybos atsakyme į apeliantės skundą dėl ieškovės veiksmų. Duomenų, kad šis Lietuvos banko atsakymas būtų apskųstas, atsakovė nepateikė. Ieškovei ir apeliantei sudarius Sutartį ir Susitarimą Nr. 1, buvo pasirašyti ir terminalo pristatymo / instaliavimo aktas bei elektroninių kortelių skaitytuvo instaliacijos kokybės aktas, kuriame pažymėta, kad klientas yra apmokytas naudotis elektroninių kortelių skaitytuvu. Apie rankiniu būdu įvedamų operacijų riziką ir galimus pavojus prekybininkas informuojamas atskirais Sutarties punktais (4.23, 6.1 ir 6.2), taip pat viešai skelbiamoje instrukcijoje „Saugumo elementų ir mokėjimo kortelių priėmimo instrukcija“, kuri yra neatsiejama Sutarties dalis. Taigi, apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog apeliantės darbuotojai buvo apmokyti dėl saugaus terminalo naudojimo.

14.4. Nesutiktina, kad bankas delsė informuoti apeliantę apie iš užsienio bankų gautas pretenzijas. Ieškovė, gavusi informaciją apie mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjų Visa ir MasterCard taisyklėse nustatyta tvarka inicijuotas operacijų ginčijimo procedūras (angl. chargeback), nedelsdama inicijavo papildomą operacijų apeliantės sąskaitoje tyrimą, o įvertinusi esamą situaciją kreipėsi į apeliantę ir pritaikė ribojamąsias priemones. Ieškovė Sutartimi neprisiėmė pareigos stebėti apeliantės vykdomus per terminalą atsiskaitymus, o gavus užsienio banko pretenziją, visų pirma, turi būti atliekama situacijos analizė ir kai yra įtariami duomenų vagystės ar sukčiavimai, naudojant svetimus duomenis, iš karto klientas niekada nebūna informuojamas, nes bent minimaliai turi būti išsiaiškintos aplinkybės, dėl kurių gali būti informuojami atitinkamų institucijų (FNTT, policijos) pareigūnai. 2017 m. spalio 5 d. (ketvirtadienį) gavus pirmąją pretenziją, pirma, turėjo būti įvertintas jos pagrįstumas, todėl apeliantė apie pretenzijas buvo informuota spalio 9 d. (pirmadienį), vėliau buvo registruotu paštu siunčiamos visos gautos pretenzijos. Apeliantės informavimas trečią darbo dieną nuo pirmos pretenzijos gavimo dienos negali būti laikomas delsimu ar netinkamu bendradarbiavimu. Tai, kad gautos pretenzijos nagrinėjamos Visa ir Mastercard taisyklėse nustatyta tvarka yra numatyta Sutarties 5.6 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Švitė“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

16. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino paties banko pareigą bendradarbiauti su atsakove ir banko atsakomybę už nepakankamą jo rūpestingumą ir atidumą, pranešus atsakovei UAB „Švitė“ apie Prancūzijos bankų pretenzijas dėl galimai neteisėtų mokėjimų tik po 5 dienų nuo pirmųjų pretenzijų gavimo momento. UAB „Švitė“ įsitikinimu, būtent dėl banko neveikimo (jam keliamų didesnių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų nesilaikymo) kilo 56 120 Eur dydžio žala, todėl remiantis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi, ieškovės reikalavimas šioje byloje turėjo būti atmestas. Apeliantė taip pat įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plačiai aiškino saugaus terminalo naudojimo sąlygas, neatsižvelgdamas į tai, kad neegzistuoja kitokios protingos ir proporcingos priemonės per atstumą nustatyti asmens tapatybę, kaip tik prašyti to asmens dokumento kopijos, banko kortelės kopijos ir pan., be to, pats bankas nevykdė atsakovės ir jos darbuotojų apmokymų, kaip atpažinti rizikingas operacijas ir kokių prevencinių priemonių imtis, nors tokią pareigą turėjo. Galiausiai, apeliantės tvirtinimu, ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų jos patirtų nuostolių faktui bei dydžiui įrodyti.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su apeliantės pozicija.

18. Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

19. Pirmiau nurodytoje teisės normoje įtvirtintas mišrios kaltės principas, suteikiantis teisę teismui sumažinti skolininko atsakomybę proporcingai kreditoriaus kaltei ar apskritai atleisti skolininką nuo atsakomybės, jei žala atsirado daugiausia dėl kreditoriaus kaltės. Tačiau kreditoriaus kaltę dėl žalos atsiradimo, siekdamas šios normos pritaikymo, privalo įrodyti būtent skolininkas.

20. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju UAB „Švitė“ banko kaltę dėl laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 9 d. atsiradusios 56 120 Eur žalos, įrodinėja ieškovės pareigos bendradarbiauti su atsakove (CK 6.200 straipsnis) ir atitinkamai ieškovei, kaip finansų rinkos profesionaliai, keliamų griežtesnių atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų pažeidimu, ieškovei, atsakovės nuomone, neprotingai delsiant informuoti atsakovę apie gautas pretenzijas dėl per atsakovės turimą terminalą įvykdytų mokėjimų.

21. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad banko atliktas atsakovės UAB „Švitė“ informavimas apie iš Prancūzijos bankų gautas pretenzijas dėl galimai neteisėtų mokėjimų ir ribojamųjų priemonių (terminalo blokavimo) pritaikymas per nepilnas 3 darbo dienas (pirmos pretenzijos dėl 4 mokėjimų, atliktų 2017 m. rugsėjo 19 d. (sumos nuo 703 iki 704 Eur), 1 mokėjimo, atlikto 2017 m. rugsėjo 26 d. (suma 700 Eur) ir 2 mokėjimų, atliktų 2017 m. rugsėjo 27 d. (sumos – po 700 Eur), gautos 2017 m. spalio 5 d. (ketvirtadienį) po pietų, o atsakovė informuota ir jai suteiktas terminalas užblokuotas jau 2017 m. spalio 9 d. (pirmadienį), per kurį, kaip matyti iš pačios apeliantės skunde pateiktos atliktų mokėjimų lentelės, mokėjimai nebebuvo patvirtinti ir priimti) negali būti laikomas neprotingu ir nepateisinamu delsimu, nes, kaip pagrįstai akcentavo bankas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, gavus tokio pobūdžio pretenzijas, visų pirma turi būti atlikta bent pirminė situacijos analizė, siekiant įvertinti gautų pretenzijų pagrįstumą, o taip pat bent minimaliai išsiaiškintos aplinkybės, dėl kurių gali būti poreikis informuoti atitinkamas institucijas (pavyzdžiui, FNTT), todėl klientas objektyviai negali ir neturi būti informuojamas iškart, kai tik gaunama tokio pobūdžio (susijusi su galima kortelės duomenų vagyste ar sukčiavimu) pretenzija.

22. Atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino banko pareigą bendradarbiauti su savo klientu (atsakove), banko nepakankamą rūpestingumą ir banko veiklos standartų nesilaikymą, faktiškai remiasi tik bendro pobūdžio pasvarstymais apie bankų veiklos specifiką, bankams, kaip tam tikros srities profesionalams, taikomus aukštesnius atidumo ir rūpestingumo standartus, tačiau jokių konkrečių nuostatų, kurias ieškovė AB „Swedbank“ pažeidė, informavusi atsakovę apie pretenzijas 3 darbo dieną nuo pirmos pretenzijos gavimo momento, jokių bankui taikytinų kliento informavimo terminų ar pan., nenurodo.

23. Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, neva ieškovės veiksmai rodo, jog 2017 m. spalio 9 d. gautos pretenzijos buvo savaime pakankamas pagrindas įspėti atsakovę UAB „Švitė“ apie galimai neteisėtus mokėjimus, užblokuoti atsakovės naudojamą terminalą ir rezervuoti atsakovės sąskaitoje pinigų sumas, todėl, apeliantės teigimu, neaišku, kodėl bankas, 2017 m. spalio 5 d. turėdamas savo turiniu ir esme analogišką informaciją, kaip ir 2017 m. spalio 9 d., tokių veiksmų neatliko iškart 2017 m. spalio 5 d., leisdamas atsakovei toliau vykdyti galimai neteisėtas operacijas per terminalą ir taip sudarydamas sąlygas nuostoliams didėti. Nesutikdama su šiuo argumentu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei interpretuoja apeliantė, 2017 m. spalio 9 d. ieškovės darbuotojo atsakovei 16.26 val. atsiųstas el. laiško turinys rodo, jog pagrindą informuoti atsakovę apie įtartinas operacijas ir imtis kitų ribojamųjų veiksmų sudarė ne konkrečiai 2017 m. spalio 9 d. gautų pretenzijų turinys, bet būtent ieškovės nuo 2017 m. spalio 5 d. (gavus pirmąsias pretenzijas) atliktas pirminis tyrimas, nes, kaip matyti iš pirmiau nurodyto el. laiško, ieškovė įtartinomis (galimai neteisėtomis) įvardino ne tik 2017 m. spalio 5-9 dienomis gautose pretenzijose nurodytas operacijas, bet ir tas, dėl kurių pretenzijų tuo metu dar nebuvo pateikta, be to, bankas apeliantės UAB „Švitė“ sąskaitoje rezervavo net 106 704,58 Eur sumą, t. y. akivaizdžiai susijusią ne tik su 20 mokėjimų (kurių bendra suma sudarė 14 004 Eur), dėl kurių iki 2017 m. spalio 9 d. buvo pateiktos Prancūzijos bankų pretenzijos.

24. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė UAB „Švitė“, Susitarimo Nr. 1 dėl rankinio įvedimo ir autorizavimo prie Sutarties Nr. RL-ST-12-5247 3.2 punkte patvirtinusi, kad supranta, jog atsiskaitymams, atliekamiems kortelės duomenis įvedus į terminalą ranka, yra taikomi didesni atsargumo ir atidumo reikalavimai, ir šiuo bei 3.1 punktu, taip pat Sutarties 6.2 punktu prisiėmusi visą su tokiais mokėjimais (t. y. fiziškai neturint pačios kortelės) susijusią riziką bei įsipareigojusi atlyginti visus galimus nuostolius, galinčius atsirasti dėl to, kad atsiskaitymas, atliktas ranka įvedus kortelės duomenis į terminalą, bus laikomas neatitinkančiu sutarties sąlygų, be kita ko, dėl to, jog kortelės numerį ar kitus duomenis prekybininkui pateiks ne kortelės turėtojas arba atsiskaitymas bus atliktas neteisėtai dėl kitų priežasčių, nepagrįstai siekia perkelti atsakomybės už kilusius nuostolius dalį bankui, per nepilnas 3 darbo dienas atlikusiam preliminarų tyrimą ir taikiusiam efektyvias ribojamąsias priemones, kai pati atsakovė laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 9 d. vykdė mokėjimus be kortelės per savo terminalą asmens, prisistačiusio Prancūzijos piliečiu, prašymu, nors: pirma, atsakovė šio asmens niekada tiesiogiai nematė ir jokių verslo santykių su juo iki tol neturėjo, o Prancūzijos piliečiu prisistatęs asmuo, dėl neaiškių priežasčių, siekė įgyti skrydžius Afrikos šalyse būtent per Lietuvos turizmo agentūrą; antra, iki tol atsiskaitymai per terminalą, pačios atsakovės teigimu, vykdavo retai ir paprastai bendrovės patalpose tiesiogiai dalyvaujant kortelės turėtojui, o įvesti ranka į terminalą užsienio bankų išduotų kortelių duomenis, neturint pačios kortelės fiziškai, apskritai buvo prašoma pirmą kartą; trečia, lėktuvo bilietus perkantis asmuo paprašė atsakovės darbuotojus mokėjimus iš kortelių vykdyti, skaidant mokėtinas sumas į mažesnes; ketvirta, vienas fizinis asmuo, atsakovės darbuotojai daug kartų negalint nuskaityti tam tikros sumos nuo kortelės ir prašant kliento patikrinti kortelę ir joje esantį lėšų likutį (iš viso buvo atlikti 265 bandymai įvykdyti operacijas, iš jų tik 162 operacijos pavyko, o likusios operacijos buvo atmetamos dėl skirtingų priežasčių: „Nepakankamas likutis“, „Atmesta, neaptarnauti“, „Atmesta, sulaikyti kortelę“, kurias (atmetimo kodus) atsakovės darbuotoja matė terminalo spausdinamuose kvituose), iš viso pateikė net 60 skirtingų, neva M. M. M. vardu, išduotų kortelių, susietų su užsienio bankuose atidarytomis sąskaitomis. Visos šios aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neabejotinai bet kuriam vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui, tuo labiau juridiniam asmeniui, vykdančiam veiklą dar nuo 1992 metų, galėjo ir turėjo sukelti pagrįstus įtarimus, tuo labiau kai nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. atmetamų dėl skirtingų priežasčių operacijų, susijusių su Prancūzijos piliečio teikiamomis mokėjimo kortelėmis (jų duomenimis), kiekis iš esmės išaugo (2017 m. rugsėjo 25 d. iš 14 operacijų atmestos 5 operacijos, 2017 m. rugsėjo 26 d. – iš 20 atmestos 8, o 2017 m. rugsėjo 27 d. atmesti net 9 bandymai iš bandomų atlikti 12 mokėjimų).

25. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino saugaus terminalo komercinio naudojimo sąlygas, nes objektyviai neegzistuoja kitokios protingos ir proporcingos priemonės per atstumą nustatyti asmens tapatybę, kaip tik prašyti asmens dokumento kopijos, banko kortelės kopijos, užpildytos ir pasirašytos deklaracijos, leidžiančios naudoti kortelės duomenis mokėjimams atlikti. Nesutikdama su pirmiau nurodytu apeliantės argumentu, kuriuo ji siekia įrodyti neva atsakovė (jos darbuotojai) padarė viską, ką tik buvo įmanoma tokiu atveju, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė, sutartinėmis sąlygomis savo valia prisiėmusi visą su mokėjimais, atliktais nedalyvaujant pačiam kortelės turėtojui ir neturint fiziškai mokėjimo kortelės, susijusią riziką, turėdama tik asmens, su kuriuo iki tol niekada neturėjo verslo santykių, el. paštu atsiųstą dokumento kopiją, taip pat el. paštu atsiųstas mokėjimo kortelių kopijas, bei neradusi (nesugalvojusi) jokių kitų galimybių įsitikinti verslo santykių su šiuo asmeniu saugumu (patikimumu), turėjo apskritai atsisakyti vykdyti tokius ypatingos rizikos atsiskaitymus, siūlyti klientui kitus mokėjimo būdus. Savo ruožtu UAB „Švitė“, turėdama tik asmens tapatybės dokumento ir mokėjimo kortelių kopijas, patikimai nepatvirtinančias nei aplinkybės, kad su atsakove tikrai el. paštu bendrauja asmens tapatybės dokumento kopijoje ir mokėjimo kortelėse nurodytas asmuo, nei aplinkybės, jog kopijos padarytos iš realiai egzistuojančio, originalaus dokumento, neturėdama jokių logiškų paaiškinimų, kodėl Prancūzijos pilietis, veikiantis Paryžiaus futbolo klubo mokymo centro „Academy Sportive“ interesais, užsakinėja lėktuvų bilietus skrydžiams Afrikoje būtent per Lietuvoje veikiančią bendrovę bei prašo skaidyti mokėjimus mažesnėmis sumomis, net ir po to, kai daug kartų mokėjimo operacijos nepavyko ir naujas klientas vis teikė naujus mokėjimo kortelių duomenis, nenurodydamas jokių paaiškinimų dėl nuolat atmetamų operacijų, ne tik pati neieškojo galimybių papildomai patikrinti kliento patikimumą (nors net elementari paieška internete parodytų, kad Paryžiaus futbolo klubo mokymo centro pavadinimu „Academy Sportive“ neegzistuoja), bet ir nesikreipė į banką dėl susiklosčiusioje situacijoje galimų imtis papildomų patikrinimo ir saugumo priemonių.

26. Pažymėtina, kad apeliantė akcentuoja tik tai, jog rankiniu būdu į terminalą įvedus banko kortelės duomenis, atsakovės banko sąskaitoje nerodo kortelės, kuria atsiskaityta, detalios informacijos, t. y. apeliantė negali pamatyti kortelės turėtojo vardo ir pavardės bei taip patikrinti pastarojo tapatybės, ir todėl, atsakovės teigimu, negalėjo įtarti, jog jos vykdomos operacijos galimai yra neteisėtos. Tačiau UAB „Švitė“ nenurodo, kad neturėjo galimybės pati kreiptis į banką, jog pastarasis suteiktų atsakovei, kaip mokėjimų gavėjai, mokėjimo operacijų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 16 straipsnį (pagal šiuo metu galiojančią redakciją – 18 straipsnis) atitinkančias ataskaitas apie priimtus atsiskaitymus mokėjimo kortele, tuo labiau kai, kaip jau minėta pirmiau, operacijos, atliekamos naudojant atsakovės naujo kliento atsiųstus mokėjimo kortelių duomenis, labai dažnai buvo atmetamos su skirtingais atmetimo kodais ir negalėjo vidutiniškai apdairiam asmeniui nesukelti pagrįstų įtarimų.

27. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad bankas nevykdė jokių apmokymų atsakovei (jos darbuotojams) dėl saugaus terminalo naudojimo. Byloje yra POS terminalo perdavimo eksploatacijos aktas, kuriame dvi atsakovės darbuotojos pasirašė, kad apmokymą aptarnauti mokėjimo korteles išklausė ir su mokėjimo kortelių požymių atmintine susipažino. Be to, kaip pagrįstai akcentavo ieškovė, į bylą pateiktas ir atsakovės atstovės pasirašytas Elektroninių kortelių skaitytuvo (EKS) instaliacijos kokybės aktas, kuriame pažymėta, kad klientas yra apmokytas naudotis EKS, klientui pateikta naudotojo instrukcija, o taip pat pažymėta, jog klientas neturi pastabų dėl apmokymų kokybės. Savo ruožtu EKS instaliavimo–aptarnavimo akte atsakovės vadovas P. V. pasirašė po sakiniu, kad EKS priėmė, slaptažodį gavo, įmonės personalas darbui su EKS apmokytas. Apie rankiniu būdu įvedamų operacijų padidintą rizikingumą atsakovė informuota Sutarties ir Susitarimo Nr. 1 atskirais punktais, be to, apie galimus pavojus, atliekant tokias operacijas, klientas informuojamas ir viešai skelbiamoje Saugumo elementų ir mokėjimo kortelių priėmimo instrukcijoje, kuri laikoma neatsiejama Sutarties, kurią atsakovė pasirašė laisva valia, dalimi. Kaip jau minėta, apeliantė, esant aplinkybių, detaliai išdėstytų šios nutarties 24 punkte, visumai, akivaizdžiai turėjusiai sukelti atsakovei įtarimų, abejonių dėl verslo santykių su Prancūzijos piliečiu prisistačiusiu asmeniu galimybės, pati dėl papildomos informacijos į banką nesikreipė, todėl, įvertinus visus pirmiau nurodytus motyvus, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė, kaip paslaugos teikėja, netinkamai informavo atsakovę apie terminalo naudojimo rizikas ir dėl to jos ieškinys neturėtų būti tenkinamas.

28. Galiausiai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir atsakovės argumentą, kad ieškovė neįrodė patirtų nuostolių fakto bei jų dydžio. Kaip paaiškino ieškovė, Swedbank įmonių grupė atsiskaitymams su Mastercard ir Visa naudoja Swedbank AB (Swedbank Švedijoje) korespondentinę sąskaitą. Savo ruožtu Švedijos Swedbank nuo šios korespondentinės sąskaitos nurašytas sumas, jeigu jos susijusios su „Swedbank“ AB (t. y. Lietuvos Swedbank) klientams pareikštomis pretenzijomis, nusirašo nuo Lietuvos Swedbank korespondentinės sąskaitos. Ieškovė (t. y. Lietuvos Swedbank) į bylą pateikė jos korespondentinės sąskaitos išrašus bei Švedijos Swedbank patvirtinimus apie nuo Lietuvos Swedbank sąskaitos atliktus nurašymus. Pažymėtina, kad patvirtinimuose nurodytos nurašytos sumos, taip pat atliktų neteisėtų mokėjimų, dėl kurių įvykdytas lėšų grąžinimas (angl. chargeback) teisėtiems mokėjimo kortelių turėtojams ir atitinkamai šių sumų nurašymas nuo banko sąskaitos, kortelių numeriai sutampa su operacijų, dėl kurių gautos pretenzijos, sąraše esančiais duomenimis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo abejoti ieškovės pateiktų dokumentų patikimumu, o taip pat ir pakankamu nuostolių buvimo faktui bei dydžiui įrodyti (CPK 185 straipsnis), vien dėl to, kad Švedijos bankas, nurašydamas pretenzijų sumas atitinkančias lėšas nuo įmonių grupei priklausančios ieškovės sąskaitos, atskirai nenurodė kas nurašė lėšas nuo paties Švedijos banko korespondentinės sąskaitos.

29. Apibendrindama pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės UAB „Švitė“ apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimas, kuriuo ieškovės AB „Swedbank“ ieškinys tenkintas visiškai, paliktinas nepakeistas.

30. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš priešingos šalies nepriteisiamas (CPK 93 straipsnis).

31. Ieškovė bylinėjimosi išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAldona TilindienėVytautas Zelianka