- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 1A-109-483/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00615-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- A. V., A. P., D. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ir nuteistųjų D. A. (D. A.) bei A. V. (A. V.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. V. (A. V.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. V. (A. V.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos Brolių g. 4-6) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams;Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su VW Venta, v. n. (duomenys neskelbtini) ir nuteistas laisvės atėmimu 5 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su VW Venta, v. n. (duomenys neskelbtini) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos Švitrigailos g. 4) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams;Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos Statybininkų g. 3) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams;Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su R. K.) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams;Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su R. K.) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių;Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistajam D. A. nustatyta galutinė bausmė – 3 metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.
D. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl E. L. asmens tapatybės kortelės), 22 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. SODR’os pažymėjimo), 302 straipsnio 1 dalį (Dėl R. K. SODR’os pažymėjimo) ir 22 straipsnio 1 dalį,182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš nuteistųjų D. A. ir A. P. O. B. naudai solidariai priteista 50 Lt, Lietuvos salės futbolo asociacijos naudai – 4 200 Lt, V. N. naudai – 240 Lt, J. L. naudai – 40 Lt, E. L. naudai – 230 Lt, Š. A. naudai – 2 400 Lt, R. K. naudai – 574 Lt.
Nukentėjusiosios R. K. civilinis ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmestas.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti ir A. P. (A. P.), G. S. (G. S.), A. B. (A. B.) ir P. T. (P. T.), tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 6 d., nenustatytu laiku, garaže, esančiame prie apleisto namo Vilniuje, Plačioji g. 4, asmeninio konflikto su D. T. metu tyčia sudavė jai mediniu pagaliu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, dėl ko D. T. mirė vietoje, po ko, A. V. slėpdamas padarytą nusikaltimą, nutempė D. T. lavoną ir įmetė jį į gretimo garažo betoninę duobę. Tokiu būdu A. V. nužudė D. T..
A. V. ir M. D. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, tuo, kad jie 2011 m. gegužės 10 d. apie 24.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, A. V. – turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja R. K. prieš jos valią, o M. D. – turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti savo lytinę aistrą analiniu ir oraliniu būdu su nukentėjusiąja R. K. prieš jos valią, prie Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės, esančios Vilniuje, Konstitucijos pr. 16, priėjo prie sėdinčios ant suoliuko nukentėjusiosios R. K., sugriebė ją už parankių ir nusivedė po Baltuoju tiltu iš A. Goštauto g. pusės, kur iki 2011 m. gegužės 11 d., 7.55 val., pakaitomis su A. V., ne mažiau kaip tris kartus lytiškai santykiavusiu su R. K. ir tokiu būdu ją išžaginusiu, M. D. su R. K. lytiškai santykiavo ne mažiau kaip keturis kartus ir tokiu būdu ją išžagino bei tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią analiniu ir oraliniu būdu, t. y. M. D. ir A. V. išžagino ir seksualiai išprievartavo R. K. bendrininkų grupėje.
M. D. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, tuo, kad 2011 m. gegužės 11 d., apie 13.00 val., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu su nukentėjusiąja R. K. prieš jos valią, atsivedė ją po Baltuoju tiltu iš Goštauto g. pusės, Vilniuje, kur pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl psichinės negalios – lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo, nepertraukiamos eigos paranoidinės šizofrenijos, lytiškai su ja santykiavo ir tokiu būdu išžagino R. K., po ko M. D. tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, kišdamas R. K. į makštį įjungtą dantų šepetėlį, tokiu būdu ją seksualiai išprievartavo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu išteisino M. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, bei A. V. – pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis kartu su A. P. nuo 2010 m. gegužės 22 d., 14.00 val., iki 2010 m. gegužės 26 d., 15.00 val., nenustatytu laiku, veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą įsibraunant į butą, esantį Brolių g. 4-6, Vilniuje, atsinešė iš anksto specialiai tam pasigamintas kopėčias, kuriomis, D. A. pasilikus lauke stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimą, A. P. užlipo į antrame namo aukšte esančio O. B. priklausančio buto Nr. 6 balkoną ir per neuždarytas balkono duris įsibrovė į vidų, kur pagrobė nukentėjusiajam priklausančius pinigus – 50 Lt ir Lietuvos salės futbolo asociacijai priklausančius nešiojamą kompiuterį „Toschiba“ (3 500 Lt vertės), ir fotoaparatą „Olympus“ (700 Lt vertės).
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis veikdamas kartu su A. P., laikotarpyje nuo 2010 m. liepos 5 d., 21.00 val., iki 2010 m. liepos 6 d., 7.10 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, Dariaus ir Girėno 6-ojo namo kieme, Vilniuje, D. A. stovint šalia ir stebint aplinką, A. P. išdaužė akmeniu V. N. priklausančio automobilio VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės galinės orlaidės stiklą (50 Lt vertės), įsibrovė į vidų ir pagrobė 2 vnt. garso kolonėlių (bendros 60 Lt vertės), bei akumuliatorių (180 Lt vertės), iš viso – 240 Lt vertės turto.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad veikdamas kartu su A. P., laikotarpyje nuo 2010 m. liepos 5 d., 19.00 val., iki 2010 m. liepos 6 d., 7.34 val., Dariaus ir Girėno 6-ojo namo kieme, Vilniuje, D. A. stebint aplinką, A. P. išdaužė automobilio VW Venta, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės keleivio durelių lango stiklą (120 Lt vertės) įsibrovė į vidų ir pagrobė pirmosios medicininės pagalbos vaistinėlę (40 Lt vertės), atidarė variklio dangtį ir pasikėsino pagrobti akumuliatorių (200 Lt vertės), tačiau nebaigė nusikaltimo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nes nepavyko išimti akumuliatoriaus, tokiu būdu pagrobė 40 Lt ir pasikėsino pagrobti 200 Lt vertės nukentėjusiajai J. L. priklausantį turtą.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad, veikdamas kartu su A. P., laikotarpyje nuo 2011 m. gegužės 3 d., 21.15 val., iki 2011 m. gegužės 4 d., 09.20 val., prie studentų bendrabučio, esančio Statybininkų 3, Vilniuje, D. A. stebint aplinką, A. P. įlipo per atidarytą kambario Nr. 110 langą į vidų ir pagrobė Š. A. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį „Dell Inspirion N5010“ (2 400 Lt vertės), E. L. priklausančią piniginę (100 Lt vertės), kurioje buvo elektroninis visuomeninio transporto važiavimo bilietas (30 Lt vertės), pinigai - 100 Lt, bei neturintys materialinės vertės daiktai: nuolaidų kortelės, „Swedbank“ debetinė kortelė, „Swedbank Maxima“ kortelė, kortelė su internetinės bankininkystės kodais, „Danske“ banko debetinė kortelė, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajai Š. A. priklausantį 2400 Lt vertės turtą ir nukentėjusiajai E. L. priklausantį 230 Lt vertės turtą.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad, veikdamas kartu su A. P., 2011 m. gegužės 10 d., apie 24.00 val., pasikėsino atvirai pagrobti svetimą turtą: prie Vilniaus Centrinės universalinės parduotuvės, esančios Konstitucijos pr. 16, D. A. pasiūlius pagrobti svetimą turtą iš sėdinčios ant suoliuko R. K., A. P. pribėgo, sugriebė ant suoliuko gulėjusią nukentėjusiajai priklausančią 80 Lt vertės rankinę, kurioje buvo: siuvinėjimo lankelis, 10 Lt vertės, drobė su pradėtu siuvinėti piešinuku, 5 Lt vertės, trijų rūšių siuvinėjimo siūliukai (bendros 10 Lt vertės), Lietuvos Respublikos Konstitucija (10 Lt vertės), piniginė (20 Lt vertės), elektroninis visuomeninio transporto pravažiavimo bilietas (8 Lt vertės), juodos spalvos skėtis (35 Lt vertės), mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ (100 Lt vertės), telefono pakrovėjas (18 Lt vertės), „Pildyk“ SIM kortelė (5 Lt vertės), seifo tipo raktas (50 Lt vertės), „Abloi“ raktas (75 Lt vertės), paprastas raktas (7 Lt vertės), raktas „tabletė“ (15 Lt vertės), du pakeliai cigarečių „Glamūr“ (bendros 16 Lt vertės), kosmetinė piniginė (15 Lt vertės), kurioje buvo blakstienų tušas (20 lt vertės), lūpų blizgis (20 Lt vertės), lūpų dažai (10 Lt vertės), kosmetinis antakių pieštukas (20 Lt vertės), kosmetinis lūpų pieštukas (10 Lt vertės), kosmetinis pincetas (10 Lt vertės), nagų dildė (5 Lt vertės), bei materialinės vertės neturintys daiktai: banko DnB Nord“ mokėjimo kortelė, šios kortelės elektroninės bankininkystės kortelė su kodais, lapelis su „DnB Nord“ mokėjimo kortelės PIN kodu, R. K. vardu išduota banko „Snoras“ mokėjimo kortelė, lapelis su šios kortelės PIN kodu, dvi sutartys, sudarytos tarp R. K. ir banko „DnB Nord“. Tokiu būdu D. A. pasikėsino atvirai pagrobti nukentėjusiajai priklausantį 574 Lt vertės turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusioji pasivijo A. P. ir rankinę atėmė.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad, veikdamas kartu su A. P., 2011 m. gegužės 10 d., apie 24.00 val., atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: prie Vilniaus Centrinės universalinės parduotuvės, esančios Konstitucijos pr. 16, D. A. pakartotinai pasiūlius pagrobti svetimą turtą, A. P. pribėgo prie sėdinčios ant suoliuko R. K., pagriebė nuo suoliuko 80 Lt vertės rankinę, kurioje buvo aukščiau paminėti daiktai, po ko su D. A. pabėgo, tokiu būdu atvirai pagrobė nukentėjusiajai priklausantį 574 Lt vertės turtą.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. gegužės 10 d., apie 24.00 val., kartu su A. P. prie Vilniaus Centrinės universalinės parduotuvės, esančios Konstitucijos pr. 16, pagrobęs R. K. rankinuką, taip pat pagrobė AB „DnB Nord“ bankui priklausančią mokėjimo kortelę Nr. 4314020289898026, išduotą R. K. vardu, skirtą finansinei operacijai inicijuoti, tokiu būdu neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, kol 2011 m. gegužės 11 d., 02.10 val., banko „Snoras“ bankomate, esančiame Gedimino pr. 26, Vilniuje, panaudojo ją finansinei operacijai inicijuoti.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnį už tai, kad 2011 m. gegužės 11 d., 02.10 val. ir 02.13 val. pagrobtą AB „DnB Nord“ bankui priklausančią mokėjimo kortelę Nr. 4314020289898026, išduotą R. K. vardu, įdėjo į AB „Snoras“ bankomatus, esančius Gedimino pr. 26, ir Gedimino pr. 18, Vilniuje, suvedė R. K. suteiktus naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis (PIN kodą), taip bankui pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra R. K., ir tokiu būdu pasikėsino apgaule iš bankomato pagrobti svetimą turtą - 600 Lt grynųjų pinigų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes mokėjimo kortelės sąskaitoje trūko lėšų.
D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. gegužės 11 d., 02.15 val. pagrobtą AB „DnB Nord“ bankui priklausančią mokėjimo kortelę Nr. 4314020289898026, išduotą R. K. vardu, įdėjo į AB „SEB bankas“ bankomatą, esantį Gedimino pr. 12, Vilniuje, suvedė R. K. suteiktus naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis (PIN kodą), taip bankui pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra R. K., patikrino mokėjimo kortelės sąskaitos likutį, tokiu būdu neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria M. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, ir A. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, išteisinti, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
M. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir nuteisti:
pagal BK 149 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 5 metams (veika, padaryta nuo 2011-05-10, 24.00 val. iki 2011-05-11, 7.15 val.);pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams (veika, padaryta nuo 2011-05-10, 24.00 val. iki 2011-05-11, 7.15 val.);pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams (veika, padaryta 2011-05-11, 13.00 val.);pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams (veika, padaryta 2011-05-11,13.00 val.).
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti, jas apimant ir iš dalies sudedant, M. D. paskirti subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaityti M. D. suėmimo terminą iki 2014 m. vasario 18 d.
A. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 5 metams (veika padaryta nuo 2011-05-10, 24.00 val. iki 2011-05-11, 7.15 val.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2014 m. vasario 18 d. teismo nuosprendžiu, iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
Patenkinti iš dalies nukentėjusiosios R. K. civilinį ieškinį, priteisiant jos naudai solidariai iš nuteistųjų A. V. atstovės pagal įstatymą (motinos) J. B. ir M. D. 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. V. ir M. D., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei A. V., nei M. D. nesuvokė, kad santykiavo ir tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, nepatvirtinta įrodymais, išnagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Pasak prokuroro, iš pačių kaltinamųjų duotų parodymų seka, kad nukentėjusioji R. K. atrodė nenormali, lyg būtų iš psichiatrinės ligoninės, jos eisena ir elgesys atrodė keisti, ji kalbėjo ne kaip normalus žmogus, jos kalba buvo nesuprantama, nukentėjusioji kalbėjosi pati su savimi, pati uždavinėjo sau klausimus ir pati į juos atsakinėjo. Prokuroro teigimu, darytina loginė išvada, kad kaltinamieji suvokė, jog nukentėjusioji serga psichine liga ir, būtent, pasinaudoję tuo, ją žagino ir seksualiai prievartavo. Prokuroras nurodo, kad iš kaltinamųjų parodymų matyti, jog, būtent, dėl to, kad nukentėjusioji keistai elgėsi ir keistai atrodė, jie priėjo prie jos ir paėmę už parankės nusivedė nukentėjusiąją po Baltuoju tiltu, kur žagino ir prievartavo ją; iš šių kaltinamųjų veiksmų galima daryti išvadą, kad jie, pamatę ant suoliuko sėdinčią bei keistai besielgiančią nukentėjusiąją, suvokė, kad ji gali būti psichiškai nesveika ir nesipriešins jų prievartiniams veiksmams, todėl nuvedė ją į nuošalią vietą, kur kelis kartus prievartavo ir žagino nukentėjusiąją. Pasak prokuroro, nukentėjusioji parodė, jog ji pasakė kaltinamiesiems, kad nenori lytiškai santykiauti, tačiau jie vis tiek ją išprievartavo; nukentėjusiosios nesutikimą lytiškai santykiauti su kaltinamaisiais patvirtina ir nukentėjusiosios tėvo V. K. parodymai apie tai, kad duktė jam paaiškino, jog prie jos priėjo du vaikinai, paėmę ją už parankių, nusivedė prie Baltojo tilto, R. K. jiems nesipriešino, nes bijojo.
Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytose išvadose yra esminių prieštaravimų: nuosprendyje nurodomos faktinės aplinkybės, kuriomis pagrindžiamas kaltinamųjų suvokimas, jog nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės, nes neadekvačiai vertino aplinką, tačiau teismas priėmė sprendimą, priešingą baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. kad kaltinamieji nesuvokė, jog santykiavo ir tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje jį išteisinti, arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalimi, ir skirti bausmę kaip nepilnamečiui, nustatydamas bausmės minimumą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jam skirtinos bausmės minimumą – 7 metus (kaip pilnamečiui).
Apelianto nuomone, nukentėjusiosios D. T. mirties priežastis liko nenustatyta. Pasak nuteistojo, jis pripažino savo kaltę dėl to, kad sudavė D. T. smūgius, tačiau teismo ekspertai nenustatė, jog D. T. mirė, būtent, nuo nuteistojo suduotų smūgių; tarp nuteistojo veiksmų ir D. T. mirties nenustatytas priežastinis ryšys. Apelianto teigimu, teismo medicinos ekspertas nurodė, kad D. T. galėjo mirti dėl užspringimo – kaip jos sunkaus girtumo pasekmės; nurodyta eksperto versija liko neištirta ir nepaneigta.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam paskirtą bausmę iki 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų jo apeliacinio skundo, prašo pritaikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 159 straipsnį (lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos, atlikus pusę paskirtos bausmės termino).
Apeliantas nurodo, kad būdamas laisvėje jis turės daugiau galimybių atlyginti žalą ir pasitaisyti; šiuo metu jis yra atlikęs daugiau kaip pusę jam paskirtos bausmės, dirba stogdengiu, turi besilaukiančią sugyventinę ir 2 metų vaiką. Pasak apelianto, jis padarė nusikalstamas veikas, būdamas nepilnamečiu, iš dalies nesuvokdamas, ką daro.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, atmesti nuteistųjų skundus, nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė patenkinti A. V. apeliacinį skundą, prokuroro apeliacinį skundą – atmesti, nuteistasis D. A. ir jo gynėjas prašė patenkinti D. A. apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinis skundas ir nuteistojo A. V. apeliaciniai skundai atmetami. Nuteistojo D. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. V. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, 2011 m. gegužės 10 d. apie 24.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su M. D., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja R. K. prieš jos valią, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl psichinės negalios (lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo, nepertraukiamos eigos paranoidinės šizofrenijos) lytiškai santykiavo su ja ne mažiau kaip 3 kartus, tokiais veiksmais grupėje su M. D. išžagino nukentėjusiąją R. K.. M. D. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 d., 150 straipsnio 1 dalį, tuo, kad jis, 2011 m. gegužės 10 d. apie 24.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su A. V., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti savo lytinę aistrą analiniu ir oraliniu būdu su R. K. prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios padėtimi dėl psichinės negalios (lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo, nepertraukiamos eigos paranoidinės šizofrenijos), ne mažiau kaip 4 kertus lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja: išžagino ir tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja analiniu ir oraliniu būdu. Be to, kaltinamasis M. D. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2011 m. gegužės 11 d., apie 13.00 val., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą kitokios sąlyčio būdu su R. K. prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl psichinės negalios (lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo, nepertraukiamos eigos paranoidinės šizofrenijos), lytiškai su ja santykiavo ir tokiu būdu išžagino R. K., po to tenkino savo lytinę aistrą su R. K. prieš jos valią, kišdamas į R. K. makštį įjungtą elektrinį dantų šepetėlį, tokiu būdu ją seksualiai išprievartavo (14 b. t., 51-95 l.).
Pirmosios instancijos teismas išteisino A. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, bei M. D. – pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei A. V., nei M. D. nesuvokė, kad santykiavo bei tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, nesuvokė, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikimu: iki įvykio jos nepažinojo, ji jiems atrodė kaip apsvaigusi nuo alkoholio, nes miegojo ant suoliuko, kalbėjosi pati su savimi; kitą dieną M. D. nukentėjusioji atrodė „kaip iš psichiatrinės ligoninės“. Pasak pirmosios instancijos teismo, nei A. V., nei M. D. nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, negrasino tuoj pat jį panaudoti, kitaip neatėmė iš jos galimybės priešintis, nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad nukentėjusioji serga lėtiniu psichikos sutrikimu ir dėl to negali adekvačiai pasipriešinti. Teismas padarė išvadą, kad nenustatyta nei objektyvioji, nei subjektyvioji nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149, 150 straipsniuose pusė (17 b. t., 151-171 l.).
Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnį ir 150 straipsnį tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai Lietuvos Respublikos BK 149 ir 150 straipsniuose numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.
Kaltinamiesiems M. D. ir A. V. yra inkriminuotas nusikalstamos veikos – išžaginimo – sudėties (išteisintajam M. D. – ir seksualinio prievartavimo sudėties) požymis – pasinaudojimas nukentėjusiosios bejėgiška dėl psichinės negalios būkle.
Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Bejėgiškumas siejamas su tam tikra fizine arba psichine žmogaus būkle, kuri nulemia jo negebėjimą adekvačiai reaguoti į pavojingus žagintojo veiksmus. Bejėgiškumas gali būti fizinis ir psichinis. Fizinis bejėgiškumas – tai negalėjimas imtis savisaugos priemonių, kurių gali imtis panašioje situacijoje kiti žmonės – rėkti, bėgti, suduoti smūgį ir pan. Fizinį bejėgiškumą gali nulemti invalidumas, nesąmoninga būsena, išsekimas, sužeidimas, apsvaigimas, aklumas ir pan. Psichinis bejėgiškumas – tai negalėjimas suprasti žagintojo ketinimų lytiškai santykiauti faktinės arba socialinės prasmės. Toks negalėjimas gali būti nulemtas dviejų veiksnių: 1) psichinės ligos ar sutrikimo; 2) amžiaus (mažametystės arba gilios senatvės).
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog kaltinamieji M. D. ir A. V. nesuvokė, kad nukentėjusioji serga psichine liga bei, kad nebuvo nusikalstamos veikos požymio – pasinaudojimo nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl psichinės negalios.
Byloje nėra ginčijamos aplinkybės, susijusios su kaltinamųjų M. D. ir A. V. seksualinio pobūdžio veiksmais, atliktais nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu, abu kaltinamieji prisipažino, kad atliko tokius veiksmus su nukentėjusiąja (A. V. – 2011 m. gegužės 10 d., apie 24.00 val.; M. D. – 2011 m. gegužės 10 d., apie 24.00 val., ir 2011 m. gegužės 11 d., apie 13.00 val.). Šios bylos nagrinėjimo dalykas – nustatyti, ar nukentėjusioji įvykių metu buvo bejėgiška, ir, ar kaltinamieji M. D. bei A. V. suvokė nukentėjusiosios bejėgiškumo faktą.
Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-286/2011 matyti, kad R. K. 2001 m. diagnozuota nervinė anoreksija, nuo 2003 m. jai buvo diagnozuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, 2009 m. diagnozė pakeista į – paranoidinė šizofrenija. R. K. 2011 m. gegužės men. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – nepertraukiamos eigos paranodine šizofrenija, dėl psichikos sveikatos būklės ji galėjo teisingai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo adekvačiai ir kritiškai vertinti savo bei kitų įvykio dalyvių veiksmų, negalėjo aktyviai priešintis su ja atliekamiems veiksmams, R. K. jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. R. K. galėjo teisingai suvokti tik faktines bylos aplinkybes (įvykių vieta, laikas) ir jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį (vagystės, lytinio santykiavimo faktas), gali duoti apie tai paašikinimus, tačiau jos paaiškinimus reikėtų vertinti kritiškai. R. K. gebėjimas teisingai suvokti aplinkos įvykius ir faktus, juos įsiminti bei vėliau atgaminti priklauso nuo jos psichikos sveikatos būklės (5 b. t., 112-117 l.). Teisiamajame posėdyje, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo perskaityti nukentėjusiosios parodymai. Nukentėjusioji R. K. parodė, kad 2011 m. gegužės mėn. naktį ji atėjo prie Centrinės universalinės parduotuvės, atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo mintimis kalbėtis su dviem merginomis. Tuo metu, kai ji sėdėjo ant suoliuko, prie jos priėjo vaikinas vardu Mantas, jis kartu su „berniuku“ paėmė ją už alkūnių ir nuvedė po Baltuoju tiltu, jie nevartojo jėgos; po Baltuoju tiltu abu pradėjo ją nurenginėti, pasak nukentėjusiosios, ji tuo metu nenorėjo lytiškai santykiauti, pasakė apie tai vaikinams, tačiau jie, nepaisydami to, ją išprievartavo. Nukentėjusioji nurodė, kad po to, kai vaikinai ją išprievartavo, jie trys ilgai gulėjo ir kalbėjosi, ji užmigo kartu su vaikinais, atsibudusi ryte, pamatė šalia savęs „berniuką“ (A. V.), kurį apkabino ir paklausė, kodėl jis uosto klijus; kai pabudo Mantas (M. D.), ji kartu su juo nuėjo į parduotuvę maisto, paskui į Katedrą, kur Mantas paėmė šventinto vandens ir ją peržegnojo, paskui Mantas nupirko alaus, kurį jie abu išgėrė, ir ėjo pasivaikščioti po Sereikiškių parką. Nukentėjusioji parodė, kad po to jie grįžo po Baltuoju tiltu, kur parūkė, Mantas norėjo mylėtis, tačiau nukentėjusioji pasakė, jog nenori, nors iš tikrųjų norėjo, nes buvo įsimylėjusi Mantą, tada jie lytiškai santykiavo abiejų noru (5 b. t., 66-68 l., 17 b. t., 130-136 l.). Nukentėjusiosios tėvas V. K. teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad įvykio metu R. K. sirgo psichine liga (asmenybės susidvejinimas), tuo metu liga nebuvo paūmėjusi, tačiau iš jos išvaizdos galima buvo suprasti, kad ji serga psichine negalia, nes nukentėjusioji kalba su savo vidiniu balsu (17 b. t., 114-116 l., 5 b. t. 120-123 l.). Aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad įvykio metu, t. y. 2011 m. gegužės 10-11 d., nukentėjusioji R. K. sirgo psichine negalia - nepertraukiamos eigos paranodine šizofrenija. Nukentėjusioji, turėdama tokį sutrikimą, galėjo teisingai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo adekvačiai ir kritiškai vertinti savo bei kitų įvykio dalyvių veiksmų, negalėjo aktyviai priešintis su ja atliekamiems veiksmams. Nukentėjusiosios psichinė būklė nulėmė tai, jog ji negebėjo adekvačiai reaguoti į kaltinamųjų M. D. ir A. V. veiksmus, dėl to galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji buvo bejėgiška dėl psichinio sutrikimo.
Nustačius, kad įvykio metu nukentėjusioji R. K. buvo bejėgiška dėl jos psichinio sutrikimo, byloje spręstinas klausimas: ar kaltinamieji A. V. ir M. D. suprato, kad nukentėjusioji serga psichine negalia, kuri yra jos galimo bejėgiškumo priežastis.
Nuteistasis A. V. bei išteisintasis M. D. pirmosios instancijos teisme patvirtino jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (17 b. t., 130-136 l.). A. V. parodė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (9 b. t., 19, 20 l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju A. V. parodė, jog pripažįsta savo kaltę dėl to, kad išžagino nukentėjusiąją R. K., tuo metu jis nežinojo, kad ji yra psichiškai nesveika, tačiau matė, jog ji elgiasi keistai, galvojo, kad ji apsvaigusi nuo alkoholio ar narkotikų (9 b. t., 60-61 l.). A. V. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad pamatė R. K., sėdinčią ant suoliuko, beveik miegančią, jis ir M. D. pakvietė ją eiti kartu, nukentėjusioji sutiko, tada M. D. ir A. V. paėmė ją už parankių ir nuvedė po Baltuoju tiltu, nukentėjusioji atsigulė po tiltu ir pradėjo su savimi šnekėtis. Pasak A. V., jis pagalvojo, jog mergina yra girta, tada M. D. ją nurengė, bet ji nesipriešino, tiesiog gulėjo ir kalbėjo pati su savimi, lytinių aktų metu nukentėjusioji taip pat nesipriešino, tiesiog kalbėjo pati su savimi (9 b. t., 8-9 l.). Išteisintasis M. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad įvykio dieną pamatė R. K., gulinčią ant suoliuko, ji buvo visiškai girta, jis kartu su „Malu“ (A. V.) paėmė nukentėjusiąją už rankų ir nuvedė ją po Baltuoju tiltu, kur „Malas“ ją nurengė ir lytiškai su ja santykiavo, mergina nieko nesakė, po to, kai išteisintasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, M. D. paklausė R. K., kiek jai metų, nukentėjusioji atsakė, kad – 25, antrą kartą išteisintasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, kai ji buvo blaivesnė, R. K. nesipriešino, kažką sakė, paskui jis rūkė su nukentėjusiąja. M. D. taip pat parodė, kad po lytinio santykiavimo su nukentėjusiąja jie visi trys (A. V., M. D. ir R. K.) užmigo, ryte atsibudę visi trys nuėjo į parduotuvę, kur nupirko maisto, pavalgė, po ko „Malas“ (A. V.) išėjo namo, o išteisintasis kartu su nukentėjusiąja susikabinę už rankų vaikščiojo po miestą, paskui apie 11.30-12.00 val. jis ir nukentėjusioji grįžo po Baltuoju tiltu, kur vėl lytiškai santykiavo, mergina jam atrodė kaip nenormali, tačiau ji nesipriešino, tuo metu nukentėjusioji jau buvo blaivi; paskui jie nuėjo prie upės apsiprausti, vėliau – į Katedros aikštę, susitarė susitikti dar kartą, tačiau R. K. neatėjo sutartu laiku (8 b. t. 86-88 l.). Išteisintasis apklausiamas įtariamuoju parodė, kad tuo metu, kai pamatė R. K. ji atrodė lig apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų: sunkiai ėjo, sunkiai kalbėjo, nelaikė lygsvaros, pasak išteisintojo M. D., jis nežinojo, kad nukentėjusioji serga psichine liga (8 b. t., 100, 101 l.).
Įvertinus nurodytus nuoseklius kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei perskaitytus teisiamajame posėdyje, galima daryti išvadą, kad kaltinamieji M. D. ir A. V., pamatę nukentėjusiąją, galvojo, jog ji yra apsvaigusi nuo alkoholio arba narkotinių medžiagų, tačiau tuo metu ji nebuvo visiškai fiziškai bejėgiška, nes galėjo eiti, kalbėjosi su M. D., atsigulusi po Baltuoju tiltu, kalbėjo pati su savimi, ir nors vieną kartą išreiškė nenorą lytiškai santykiauti su A. V., tačiau pastarajam ją užgulus, tam nesipriešino, toliau kažką kalbėjo, atrodė abejinga. Kaltinamųjų veiksmai, atlikti nukentėjusios atžvilgiu, turi būti vertinami, atsižvelgiant į kaltinamųjų subjektyvų suvokimą aplinkybių, buvusių veikos padarymo metu. Pažymėtina, kad abu kaltinamieji nepasižymėjo aukštu intelekto lygiu: nuteistasis A. V. padarė veiką, būdamas 15 metų nepilnamečiu, o M. D., Ekspertizės akto Nr. 79TPK-53/2011 duomenimis, yra žemo intelekto, nebrandžių, primityvių emocijų (8 b. t., 218-220 l.). Kaip minėta, abu kaltinamieji manė, jog nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Toks kaltinamųjų manymas buvo pagrįstas, įvertinus nukentėjusiosios elgesį (ji sėdėjo ant suoliuko apie 24.00 val., beveik miegodama, vos galėjo paeiti pati, kalbėjosi pati su savimi), bei kaltinamųjų gyvenimišką patirtį (abu kaltinamieji gyveno asocialų gyvenimo būdą, kuriame įprasta svaigintis alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis) ir protinio išsivystymo lygį. Be to, faktas, kad nukentėjusioji buvo gana savarankiška: viena išeidavo į gatvę, viena lankė gydymo įstaigas, - taip pat galėjo apsunkinti kaltinamųjų suvokimą apie nukentėjusiosios psichinę būklę. Tai paneigia prokuroro iškeltą versiją, kad kaltinamieji suprato, jog nukentėjusioji yra psichiškai nesveika ir dėl to – bejėgiška. Juo labiau, kad kaltinamieji, duodami juos kaltinančius parodymus, vertindami savo veiksmus kaip nusikalstamus, parodė, kad jie nesuprato, jog mergina turi psichinių sutrikimų, ji jiems atrodė „kaip iš psichinės ligoninės“ dėl, jų manymu, buvusio nukentėjusiosios apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. V. ir M. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149, 150 straipsnius, dėl ko prokuroro apeliacinis skundas yra atmetamas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nužudė nukentėjusiąją D. T.. Teismas konstatavo, kad byloje pakanka A. V. kaltės dėl D. T. nužudymo įrodymų, tarp jų išvardinęs A. V., liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus (įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadas, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo, daiktų pateikimo protokolus).
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta tiksli D. T. mirties priežastis, dėl to jis turi būti išteisintas. Pasak nuteistojo, D. T. galėjo mirti ne nuo jo suduotų smūgių, tačiau dėl asfikcijos (t. y. paspringusi savo skrandžio turiniu).
Byloje nėra ginčijama tai, kad nuteistasis sudavė daugybę smūgių medine lazda nukentėjusiajai D. T., tarp kurių buvo smūgiai į gyvybiškai svarbų organą – galvą. Pats nuteistasis nuosekliai tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po jo atlikto D. T. sumušimo buvo daug kraujo, pati nukentėjusioji buvo nusėta mėlynių. Taip pat nėra ginčijamas ir nukentėjusiosios mirties laikas, t. y. byloje nustatyta, kad D. T. mirė neužilgo po to, kai D. V. ją sumušė medine lazda. Nuteistasis ginčija priežastinio ryšio tarp jo suduotų nukentėjusiajai smūgių ir pastarosios mirties fakto.
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai nustatyti visi šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir elementai. Iš objektyviosios pusės būtina nustatyti, kad kaltininkas padarė priešingą įstatymui pavojingą veiką, kilo pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, kad tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.
Specialisto išvadoje Nr. M802/11(01) nurodyta, kad D. T. mirties priežastis dėl toli pažengusio puvimo ir irimo nenustatyta; D. T. lavone nustatyti nosikaulių lūžiai, padaryti ne daugiau kaip prieš tris paras iki mirties; ar D. T. lavone nustatytas sužalojimas turėjo priežastinį ryšį su mirtimi, pasisakyti negalima dėl toli pažengusio lavono puvimo ir irimo (3 b. t., 15-19 l.). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklaustas šią specialisto išvadą parengęs ekspertas S. L., kuris paaiškino teismui, kad, tiriant mirusiąją, buvo nustatyti jos nosikaulio lūžiai, kurie paprastai yra lydimi gausaus kraujavimo iš nosies, nustatytas sunkus nukentėjusiosios girtumas, sugretinus šiuos du faktus, padaryta preliminari išvada, kad viena iš tiriamosios mirties priežasčių galėjo būti užspringimas krauju; mažai tikėtina versija, kad nukentėjusioji užspringo vandeniu ar skrandžio turiniu, kadangi nukentėjusiosios skrandyje autopsijos metu buvo rasti galimai kažkokio maisto likučiai, o plaučiuose, kvėpavimo takuose, trachėjoje, stambiuose bronchuose nebuvo nustatyta svetimkūnių, kurie galėtų būti vertinami kaip nukentėjusiosios skrandžio turinys. Ekspertas taip pat paaiškino, kad dėl aspiracijos krauju nukentėjusioji galėjo mirti neilgai trūkus po nosies sulaužymo; 50 smūgių sudavimas yra siejamas su skausmu, galinčiu sukelti skausminį šoką, kuris, laiku nesuteikus medicininės pagalbos, gali baigtis mirtimi (18 b. t., 181-186 l.).
Sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistojo A. V. veiksmų ir nukentėjusiosios D. T. mirties, būtina pažymėti, kad specialisto išvada yra vienas iš įrodymų, kuriuo remiantis gali būti nustatyta nusikaltusio asmens kaltė dėl jam inkriminuotų veiksmų. Tačiau teismas nustato kaltinamojo kaltę, įvertindamas ne tik šį vieną įrodymą (specialisto išvadą), tačiau byloje esančių įrodymų visetą. Nagrinėjamoje byloje liudytojai S. Š., A. A. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus (kuriuos pirmosios instancijos teismas perskaitė teisiamajame posėdyje, 3 b. t., 103-104 l. 4 b. t., 36-38, 17 b. t., 124-125), apie tai, kad A. V. sudavė daug smūgių D. T. į įvairias kūno vietas. Pats nuteistasis A. V. patvirtino šiuos liudytojų parodymus, nurodęs, kad mušė nukentėjusiąją su mediniu pagaliu per įvairias kūno vietas, iš pradžių ji sėdėjo, bet paskui nukrito ir A. V. mušė ją gulinčią (17 b. t., 126-128 l.). Iš A. V. 2011 m. birželio 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nuteistasis mušė nukentėjusiąją ir per gyvybiškai svarbų organą – galvą (9 b. t., 34-52 l.). Nors įvykį stebėję asmenys (tarp jų – liudytojai S. Š. ir A. A.) matė, kad po sumušimo D. T. judėjo, kalbėjo, t. y. buvo gyva, tačiau, įvertinus tai, kad A. V. sudavė daug smūgių mediniu pagaliu D. T. į įvairias kūno vietas (tarp jų – į gyvybiškai svarbų organą – galvą), nukentėjusioji buvo rasta negyva netrūkus po sumušimo, galima daryti išvadą, kad D. T. mirtis buvo priežastiniame ryšyje su daugybe A. V. mediniu pagaliu suduotais jais smūgiais.
Nuteistojo A. V. versija apie tai, kad nukentėjusioji galėjo mirti dėl to, jog užspringo savo skrandžio turiniu, paneigta specialisto išvada Nr. M802/11(01) bei ją tikslinančiais eksperto S. L. paaiškinimais apie tai, kad nukentėjusiosios skrandyje buvo rasti maisto likučiai, o kvėpavimo organuose tokių likučių nebuvo. Eksperto S. L. iškelta versija apie tai, jog nukentėjusioji galėjo mirti dėl užspringimo krauju, nepaneigia nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuoto D. T. nužudymo. Ekspertas nukentėjusiosios galimą užspringimą krauju siejo su nosies lūžiu, padarytu kietu buku daiktu. Byloje nustačius, kad A. V. mušė nukentėjusiąją medine lazda į galvos sritį, kad įvykio metu nukentėjusiosios atžvilgiu smurtą naudojo tik A. V., galima daryti išvadą, kad D. T. nosis buvo sulaužyta A. V. smūgiuojant D. T. į galvos sritį, nukentėjusioji galėjo paspringti krauju, atsiradusiu dėl patirtos nosies lūžio traumos, kurią sukėlė A. V. suduoti smūgiai. A. V. smūgiai tokiu atveju turėtų būti vertinami kaip pagrindinė kraujo išsiliejimo priežastis, o nukentėjusiosios girtumas tik iš dalies galėjo prisidėti prie jos mirties, laiku nukentėjusiajai nesureagavus dėl apsvaigimo į kraujo išsiliejimą.
Įvertinus byloje esančių aukščiau paminėtų įrodymų visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog, nepaisant to, kad specialisto išvada nepavyko nustatyti D. T. mirties priežasties dėl toli pažengusio lavono puvimo bei irimo, byloje surinkta pakankamai A. V. kaltės įrodymų dėl D. T. nužudymo.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. V., nurodė, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog nusikalstamą veiką padarė, būdamas nepilnamečiu, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi; padarytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, A. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, teigdamas, kad teismas be pagrindo nepritaikė jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalies, kadangi jis padarė nusikalstamą veiką, būdamas nepilnamečiu.
Lietuvos Respublikos BK 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skyriaus „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d.). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (Lietuvos Respublikos BK 90 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Remiantis nurodytomis Lietuvos Respublikos BK normomis, nepilnamečiui pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 3 metų 6 mėnesių iki 10 metų.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.
Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi.
Nuteistasis A. V. nužudė D. T. 2011 m. gegužės mėn., kai jam buvo 15 metų, tuo metu jis buvo nepilnametis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 81 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalies nuostata, t. y. skiriant bausmę už jo padarytą nusikaltimą, turi būti nustatytos skirtinos bausmės ribos nuo 3 metų 6 mėnesių iki 10 metų.
Pirmosios instancijos teismas paskyrė A. V. laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas (8 metai) didesnis už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, 91 straipsnio 3 dalyje bei 90 straipsnio 5 dalyje nustatytą vidurkį (6 m. 9 mėn.).
Nuteistasis pripažintas kaltu už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). A. V. padarytos veikos didelį pavojingumą rodo nuteistojo pasirinktas nusikaltimo padarymo įrankis (medinė lazda), suduotų nukentėjusiajai smūgių skaičius (nuteistasis ir liudytojas parodė, jog D. T. buvo suduota labai daug smūgių, buvo labai daug kraujo) ir lokalizacija (nuteistasis mušė nukentėjusiąją į įvairias kūno vietas, tarp jų – į gyvybiškai svarbų organą – galvą), motyvas (D. T. buvo sumušta dėl mažareikšmės dingsties, nes neva pavadino nuteistąjį necenzūriniais žodžiais). Nuteistojo asmenybės pavojingumą liudija tai, kad jis, būdamas nepilnamečiu, faktiškai nesimokė, nelankė vidurinės mokyklos, gyveno asocialų gyvenimo būdą, vartojo alkoholį, bendravo su vyresniais asocialaus tipo žmonėmis, buvo teistas keturis kartus (tarp jų – už smurtinio pobūdžio nusikaltimus – plėšimus), siekdamas nuslėpti jo padarytą nusikaltimą, A. V. ciniškai nutempė nukentėjusiosios lavoną į šalia esantį garažą, įmetė jį (lavoną) į garaže esančią duobę su buitinėmis šiukšlėmis bei padegė garaže stovėjusią lovą. Iš 2011 m. gegužės 20 d. Vilniaus Liepkalnio pagrindinės mokyklos charakteristikos matyti, kad nuteistasis konfliktavo su klasės draugais ir su mokytojais, nors jo motina stengiasi, išgyvena dėl A. V. problemų, tačiau įtakos pastarajam neturi (9 b. t., 175 l.). Iš 2011 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-119/2011 matyti, kad nuteistasis nužudė nukentėjusiąją jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio įsiteisėjusio 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. N1-66-725/2014 matyti, kad A. V., būdamas nepilnamečiu, bei būdamas suimtas, 2013 m. rugpjūčio 20 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, Priėmimo ir paskirstymo skyriaus laikinojo uždarymo kamerų patalpose, panaudodamas fizinį smurtą bei įžeisdamas savo pareigas einantį valstybės tarnautoją Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnįjį prižiūrėtoją A. B., nepaklusdamas pastarojo reikalavimams, aktyviais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu prižiūrėtojo A. B. atžvilgiu, pasipriešino smurtu savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui A. B.. Nurodytos aplinkybės patvirtina aukštą nuteistojo A. V. asmenybės pavojingumą, bei tai, kad jis nėra linkęs taisytis.
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar pagriežtinti bausmę tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė A. V. skirtinos laisvės atėmimo bausmės minimumą, tačiau, įvertinus nuteistojo padarytos veikos ir asmenybės pavojingumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą ir proporcingą laisvės atėmimo bausmės terminą nuteistajam A. V.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo koreguoti A. V. paskirtos bausmės, jo apeliacinis skundas yra atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. A. kaltu pagal skundžiamame nuosprendyje nurodytus straipsnius, paskyrė galutinę subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo terminą iki 1 metų 10 mėnesių arba pritaikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BVK 157 straipsnį.
Byloje nustatyta, kad D. A. padarė 10 apysunkių turtinių nusikalstamų veikų laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 22 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Dalis (3 veikos) D. A. nusikalstamų veikų nutruko pasikėsinimo stadijoje (Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d.). Byloje nustatytos D. A. veikos padarytos jam būnant nepilnamečiu. Teismas konstatavo, kad kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei kad padarė nusikalstamas veikas, būdamas nepilnamečiu. Tačiau kaltinamojo nepilnametystė veikos padarymo metu nėra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nurodyta aplinkybė dėl kaltinamojo amžiaus veikos padarymo metu sudaro pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ nuostatas (Lietuvos Respublikos BK 81 str. 1 d.). Teismas, skirdamas bausmę D. A., turėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ nuostatomis.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nuteistasis D. A. iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo buvo teistas keturis kartus (tame tarpe ir už analogiškas šioje byloje nustatytoms nusikalstamas veikas: Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.). D. A. psichiatrinėje ligoninėje negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis niekur nedirba. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo nuosprendžiu D. A. paskyrė bausmes baudžiamojo įstatymo normų sankcijų ribose, neviršydamas laisvės atėmimo bausmių vidurkių; dalies paskirtų bausmių terminai yra artimi laisvės atėmimo bausmės, skirtinos nepilnamečiui, minimumui. Nors Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios laisvės atėmimui bausmės, tačiau pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs D. A. padarytų nusikalstamų veikų ir asmenybės pavojingumą, parinko teisingą bausmės rūšį. D. A. nusikalto ne primą kartą, šioje byloje nustatyti jo nusikalstami veiksmai sudaro 10 epizodų, tai patvirtina, kad ankstesniais teismo procesiniais sprendimais paskirtomis baudžiamojo įstatymo nustatytomis poveikio priemonės nepavyko pasiekti bausmei keliamų tikslų. Todėl pirmosios instancijos teisingai nusprendė, kad D. A. turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Byloje nenustatyta D. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje, 54 straipsnio 3 dalyje.
Nuteistajam D. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje negali būti sumažinta Lietuvos Respublikos BVK 157 straipsnio pagrindu. Lietuvos Respublikos BVK nuostatos gali būti taikomos tik įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo metu. Šioje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir įsiteisėjimo klausimas, todėl Lietuvos Respublikos BVK normos negali būti taikomos.
Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė.
D. A. skundžiamo teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteistas už 11 nusikalstamų veikų, tarp jų – už nusikaltimą, kurį padarant, nedalyvavo – A. P. vagystę iš buto, esančio Švitrigailos g. 4-70P, Vilniuje (Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.). Kaltinamajame akte D. A. taip pat nebuvo kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, padarytos A. P. Vilniuje, Švitrigailos g. 4-70P (14 b. t., 51-95 l.). Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl D. A. kaltės, padarant byloje nustatytą nusikaltimą Vilniuje, Švitrigailos g. 4-70P. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje skundžiamo nuosprendžio dalyje pripažindamas D. A. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės Švitrigailos g. 4-70P), neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 2 dalies ir BK 2 straipsnio 3 dalies normas. Todėl nuosprendžio dalis, kuria D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės Švitrigailos g. 4-70P), naikinama, D. A. šioje dalyje išteisinamas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, o nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė turi būti sumažinta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalies, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos prokuroro ir nuteistojo A. V. skundus atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės Švitrigailos g. 4, Vilniuje) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
D. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės Švitrigailos g. 4, Vilniuje) išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes paskirtas, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos Brolių g. 4-6), BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su VW Venta, v. n. (duomenys neskelbtini) BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su VW Venta, v. n. (duomenys neskelbtini) BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos Statybininkų g. 3), BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su R. K.), BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su R. K.), BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, subendrinti iš dalies jas sudedant ir skirti D. A. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.