Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. (toliau – M. L.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir nuteistas subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, šios bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant M. L. tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, per visą bausmės atidėjimo laikotarpį nesilankyti name (duomenys neskelbtini), nebendrauti su J. D. ir per 18 mėnesių atlyginti padarytą turtinę žalą.

Iš M. L. E. Š. priteista 236,62 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, 2214,30 eurų proceso išlaidų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško įvykdymo; J. D. priteista 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo; Kauno teritorinei ligonių kasai – 155,97 eurų turtinės žalos atlyginimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 1990,70 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis E. Š. ir jo atstovas advokatas Mindaugas Vasiliauskas prašo atmesti apelianto M. L. apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti iš apelianto patirtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

9. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu, bet ne atskirų įrodymų, paimtų iš konteksto, aptarimu. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi ir jų visumoje pagrįstai sprendė, kad M. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

12. Nors nuteistojo M. L. parodymus apie tai, kad durys, į patalpas įeinant J. D. ir E. Š., vis tik buvo išlaužtos, patvirtina liudytojo Ž. V. parodymai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie prieštaravo ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojo L. Š. išdėstytai įvykių versijai, Ž. V. parodymai, kiek jie neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių, nevertinami. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu Ž. V. parodė, kad jam atvykus apžiūrėti M. L. patalpų, jis sutiko asmenį su laidais (bylos duomenimis, vertinamo įvykio dieną M. L. patalpose buvo tik santechnikai ir L. Š., kuris patalpose atliko elektros instaliacijos darbus, vedė naują elektros instaliaciją, iš ko spręstina, kad Ž. V. šiuo atveju sutiko būtent L. Š.), lipantį žemyn, kuris jam nurodė lipti į viršų ir apsižiūrėti. Ž. V. apžiūrėjo patalpas ir jau ruošėsi iš jų išeiti, kai jam einant link durų, pro jas pabeldę įėjo vyras ir moteris (J. D. ir E. Š.). Ž. V. jų paklausė, ar šie užsidarys duris, ir iš patalpų išėjo. Pasak Ž. V., patalpų durys atsidarė į vidų, tie asmenys pabandė už rankenos įeiti, kabliukas išplyšo ir durys atsidarė. Ž. V. paskambino M. L. ir pajuokaudamas nurodė jam, kad į jo patalpas kažkas vos ne su „mėsomis“ įėjo.

13. Vertinant šiuos liudytojo parodymus visų pirma pažymėtina, jog nepaisant to, kad L. Š. apie Ž. V. apsilankymą M. L. priklausančiose patalpose neužsiminė, jis vis tik patvirtino, jog nusileidęs į apačią šalia J. D. ir E. Š. jis matė ir kitus asmenis, kuo galėjo būti ir Ž. V., todėl abejoti tuo, jog komentuojamo įvykio dieną Ž. V. buvo M. L. priklausančiose patalpose, nėra pagrindo. Juo labiau, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. Š. patvirtino, kad jam su J. D. užėjus į M. L. patalpas, jose jis matė ne tik vyrą su laidais (L. Š.), bet ir dar vieną asmenį, kuris jokių darbų neatlikinėjo, kiek pastovėjo ir išėjo (kas iš esmės atitinka Ž. V. parodymus apie jo veiksmus M. L. patalpose – jis atvyko tik jų apžiūrėti, jokių darbų ten neatliko). Tačiau, jo parodymai apie tai, kokiu būdu į M. L. patalpas pateko J. D. su E. Š., visiškai neatitinka tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojo L. Š. pateiktos įvykių versijos. Minėta, jog L. Š. patvirtino, kad J. D. ir E. Š. į M. L. patalpas užėjo paskui jį, jis buvo palikęs duris neužrakintas, jų apskritai nerakindavo ir nežino, ar durys turi kokį nors užrakinimo mechanizmą. Šią įvykių seką visiškai atitinka J. D. ir E. Š. paaiškinimai, kad į M. L. patalpas juos geranoriškai įleido ten dirbęs asmuo su laidais (elektros instaliaciją M. L. patalpose tvarkė būtent L. Š.). Tokiu būdu, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių Ž. V. teiginius, jog J. D. ir E. Š. į M. L. patalpas pateko išlaužę duris, šie liudytojo teiginiai, sprendžiant M. L. kaltės klausimą, nevertinami. Juo labiau, jog ir pats Ž. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu painiojosi, teigdamas, jog tiksliai nepamena, ar kabliukas buvo, nežino, ar jis įeinant J. D. ir E. Š. sulūžo, ar tiesiog atsikabino.

14. Atmetant šiuos Ž. V. parodymus, tuo pačiu ir nuteistojo versiją, jog E. Š. ir J. D. į patalpas pateko į jas įsilauždami, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp J. D. ir M. L. jau kurį laiką susiklostę itin konfliktiški santykiai, kurių neneigia nei nukentėjusioji, nei nuteistasis. Tačiau, bylos duomenimis, į patalpas J. D. pateko ne viena. Kartu su ja į jas ėjo ir visiškai jokio suinteresuotumo J. D. ir M. L. konflikte neturintis E. Š., be kita ko, vertinamo įvykio metu atlikęs jam, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, priskirtas darbines funkcijas. Akivaizdu, kad asmuo, vykdydamas savo darbines funkcijas, matydamas užrakintas duris ir negalėdamas į jas patekti prie jam reikalingo elektros prietaiso, nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir į patalpas veržęsis per prievartą. Tokia įvykių versija atrodo nelogiška ir vertinama kaip gynybinė nuteistojo pozicija, siekiant sušvelninti savo padėtį, tvirtinant, jog E. Š. atžvilgiu jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes būtent su tariamu įsilaužimu į jo patalpas M. L. sieja savo fizinio pobūdžio kontaktą su E. Š..

15. Daryti priešingą išvadą, sprendžiant, kad M. L. turėjo pagrindą manyti, jog į jo patalpas vis tik buvo įsilaužta, teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo teiginiai, kad įvykio dieną jam paskambino Ž. V. ir pranešė, kad į jo patalpas įsilaužė du žmonės. Kaip nustatyta Ž. V. parodymais, jis iš tiesų skambino M. L. po J. D. ir E. Š. įėjimo į M. L. patalpas, pasakydamas, kad tie žmonės vos ne su „mėsomis“ įėjo į vidų, tačiau, tuo pačiu liudytojas paaiškino, kad tokiu būdu jis tik pajuokavo. Įvertinus tai, kad pats Ž. V. savo parodymuose apie užrakintas patalpų duris pirmosios instancijos teisme painiojosi, negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad durų kabliukas iš tiesų buvo, kokiomis aplinkybėmis jis iškrito – buvo nulaužtas ar pats atsikabino, atsižvelgiant į tai, kad jis neneigė M. L. tik pajuokavęs apie į jo patalpas įsiveržusius asmenis, M. L. neabejotinai žinant faktą, kad tuo metu jo patalpose darbavosi ir kitas, jam gerai žinomas asmuo – L. Š., sutikti su M. L. teiginiais, jog po tokio Ž. V. skambučio jis jautėsi įbaugintas, bijojo dėl savo patalpų saugumo, dėl ko, atvykęs į įvykio vietą susigrūmė su E. Š., nėra pagrindo.

16. Šios išvados kontekste būtina įvertinti ir tai, kad tiek M. L., tiek L. Š. patvirtino, jog po Ž. V. skambučio nuteistajam, jam paskambino ir L. Š.. Nors, pasak M. L., jis jam taip pat pranešė, kad patalpose yra žmones (apie platesnį šio pokalbio turinį M. L. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu nepaaiškino), tačiau, L. Š. teigimu, paskambinęs M. L. jis paaiškino, kad į patalpas atėjo tvarkyti elektros, o elektra, visa jos instaliacija yra jo nuosavybėje, todėl kvietė jį atvykti. Atsižvelgiant į tokius L. Š. paaiškinimus, kuriuos, be kita ko, M. L. apklausiamas teisme nutylėjo, būtina pažymėti ir tai, kad sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, tarp M. L. ir J. D. jau seniai vyko konfliktas dėl elektros. J. D. siekė, kad jos elektros skaitiklis būtų iškeltas iš M. L. patalpų, ne kartą dėl to kreipėsi į atitinkamas institucijas, apie ką neabejotinai žinojo ir M. L.. Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad L. Š. (be kita ko, pačiam atlikinėjus elektros darbus M. L. patalpose) paskambinus M. L. ir pranešus, kad į patalpas atėjo asmenys tvarkyti elektros, nuteistasis, net ir tikint jo versija, jog L. Š., pažinodamas J. D. (ką jis patvirtino pirmosios instancijos teisme), skambučio metu M. L. apie ją neužsiminė, neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti, jog į jo patalpas pateko ne kas kitas, bet J. D. su dar vienu asmeniu, atvykusiu tvarkyti elektros. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog atvykdamas į įvykio vietą M. L., priešingai nei jis tvirtino viso baudžiamojo proceso metu, žinojo, jog jo patalpose yra ne jam nepažįstami įsibrovėliai, bet J. D. su dar vienu asmeniu, ką visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

17. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir M. L. versija, jog jam atvykus į įvykio vietą, joje buvo tik E. Š.. J. D. niekur nesimatė. Šią versiją paneigia ne tik nuoseklūs ir neprieštaringi E. Š. teiginiai, kad į patalpas jis įėjo kartu su J. D., kuri nuo jo nesitraukė, buvo kartu ir M. L. atvykus į įvykio vietą, bei šiuos E. Š. teiginius betarpiškai patvirtinantys J. D. parodymai, bet ir L. Š. bei Ž. V. paaiškinimai. Abu liudytojai (nors tam tikros jų nurodytos aplinkybės ir nesutapo) betarpiškai patvirtino, kad E. Š. ir J. D. į M. L. patalpas įėjo ir ten buvo kartu. Net ir tikint M. L. teiginiais, jog jam atvykus į įvykio vietą E. Š. patalpoje buvo vienas, vien šis faktas, įvertinus šios nutarties 15 punkte išsamiai aprašytas aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, kad M. L. šiuo atveju turėjo teisę į būtinąją gintį, būdamas įbaugintas pranešimo apie įsilaužimą į jo patalpas.

18. Atmetant šiuos M. L. argumentus, atkreiptinas dėmesys ir į tolesnę konflikto eigą. Sprendžiant iš E. Š. parodymų, įėjus į M. L. patalpas, jis kopėčiomis pasilipo kelias pakopas ir pradėjo tikrinti elektros įvadus. Netrukus išgirdo vyro balsą, kuris šaukė lauk iš jo patalpų, atsisukęs pamatė vyriškį, kuris priėjęs prie jo nustūmė nuo kopėčių ir nukentėjusysis nukrito ant grindų. Nukritęs pajuto skausmą dešiniame petyje ir dešinės rankos alkūnėje, taip pat suplyšo jo striukė. Jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Nesutikdamas su šiais nukentėjusiojo parodymais M. L. savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog jokių kopėčių įvykio vietoje nebuvo, o jam atėjus į patalpas E. Š. link jo pradėjo eiti su smaigu (tai galėjo būti atsuktuvas) rankoje, dėl ko, jis, išsigandęs įsibrovėlio, apsistumdė su E. Š., abu nukrito ant grindų, o kai atsistojo, jis (nuteistasis) pradėjo rėkti, kad E. Š. apleistų patalpas.

19. Nesutinkant su nuteistojo pateiktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu, svarbu paminėti, kad E. Š. versiją tiek dėl M. L. veiksmų jo atžvilgiu, tiek ir dėl įvykio vietoje buvusių kopėčių patvirtino ne tik nukentėjusioji J. D., bet ir liudytojas L. Š., kurio parodymais dėl aukščiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija tiki ir jais remiasi spręsdama M. L. kaltės klausimą. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu L. Š. parodė, kad į įvykio vietą atvykus M. L., kilo triukšmas, girdėjosi raginimai apleisti patalpas, policijos kvietimo būtinybė, girdėjo, kaip moteriškas balsas šaukė „gelbėkit, kvieskit policiją, padėkit prašau“, kažkas kažką numetė, lyg žmogus ant kopėčių buvo užlipęs, lyg bandė elektrą tvarkyti. L. Š. teigimu, atėjęs į patalpas, kuriose stovėjo skydinė, jis matė kopėčias, šiek tiek elektriko įrankių buvo, kopėčios buvo sau, įrankiai – sau, kopėčios nebuvo tokioje situacijoje, kokioje turėjo būti, nepastatytos, nuverstos, kas iš esmės patvirtina tiek E. Š., tiek ir J. D. teiginius, jog M. L., vos tik įėjęs į patalpas, stūmė E. Š. nuo kopėčių. Nors kopėčių buvimo faktas patalpose, kaip tai teisingai pažymėta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, įvykio vietos apžiūros protokole (surašytas atliekant kitą ikiteisminį tyrimą pagal M. L. pareiškimą) neužfiksuotas, jų nematė ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti aukščiau aptartų asmenų parodymais. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko jau po kurio laiko, todėl E. Š. turėjo pakankamai laiko susirinkti savo daiktus, tame tarpe ir kopėčias, bei nusinešti juos į netoliese stovintį automobilį. Kopėčių buvimo fakto įvykio vietoje, priešingai nei tai tvirtinama apeliaciniame skunde, nepaneigia ir nuteistojo pateiktas vaizdo įrašas. Jis trunka vos 56 sekundes, jame užfiksuoti vaizdai yra padriki, nesufokusuoti, patalpos bendras vaizdas matomas vos kelias sekundes, vaizdo įrašas neabejotinai neapima viso patalpos vaizdo, vaizdas nėra ryškus, todėl sutikti su nuteistojo teiginiais, jog jame užfiksuoti vaizdai paneigia kopėčių buvimo faktą, nėra pagrindo.

20. Atsižvelgiant į nustatytų duomenų visumą, įvertinus tai, kad E. Š. teiginius dėl jo atžvilgiu M. L. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadose nustatytos aplinkybės, kurių duomenimis E. Š. buvo konstatuotas dešinio peties ir alkūnės sumušimas, šie sužalojimai galėjo būti padaryti E. Š. nukritus nuo kopėčių ir atsitrenkus į kietą buką daiktą užduotyje nurodytu laiku, abejoti M. L. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus E. Š. sveikatos sutrikdymo, nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo. Kaip nustatyta aukščiau aptartais duomenimis, E. Š. nurodytas aplinkybes patvirtino ne tik J. D., bet ir iš dalies liudytojas L. Š., viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir detalūs, atitiko ir rašytinius bylos duomenis. Sprendžiant iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, iki vertinamo įvykio E. Š. M. L. nepažinojo, jokio suinteresuotumo jį melagingai apkalbėti neturėjo, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis, priešingai nei M. L., buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Esant šiems duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. Š. parodymais, jais tiki ir nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

21. Tokiu būdu, paneigus nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl jo atvykimo į įvykio vietą priežasties, jo teiginius dėl E. Š. veiksmų jam atvykus – ėjo link nuteistojo su smaigu rankoje, nesant pagrindo netikėti E. Š. versija, jog jis tyčiniais M. L. veiksmais buvo nustumtas nuo kopėčių, sutikti su nuteistojo versija, jog E. Š. atžvilgiu jis veikė esant būtinosios ginties sąlygomis, nėra pagrindo. Jokių sąlygų būtinajai ginčiai šiuo atveju nebuvo. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018). Aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis po L. Š. skambučio neabejotinai suprato, kad į jo patalpas patekę du asmenys yra susiję su jo ir J. D. seniai įsisiūbavusiu konfliktu dėl elektros skaitiklių, atvykęs į įvykio vietą, dar net nepasiekęs savo patalpų, jis jau pradėjo rėkti, keiktis necenzūriniais žodžiais, o pamatęs patalpose E. Š., palypėjusį ant kopėčių, jis nieko nepaklausęs, nesiaiškinęs situacijos, nukentėjusįjį tiesiog nustūmė, dėl ko šis krito ir susižalojo. Jokių aktyvių veiksmų M. L. atžvilgiu jam patekus į patalpas, E. Š. neatliko, kas suponuoja pagrįstą išvadą, šiuo atveju nebuvo jokio nukentėjusiojo kėsinimosi, todėl ir sąlygų gintis M. L. nebuvo. Tokiu būdu, abejoti M. L. veiksmų teisiniu vertinimu dėl nežymaus E. Š. sveikatos sutrikdymo, nėra pagrindo.

22. Nors nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais nuteistasis neigia smurtavęs J. D. atžvilgiu, tačiau ir šie apelianto motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Tiek E. Š., tiek ir J. D. betarpiškai patvirtino, kad M. L. užėjus į patalpas ir pastūmus E. Š. nuo kopėčių, jis netrukus ėmė stumdytis su J. D., tempė ją už plaukų, sprando, su durimis prispaudė jai koją. Analogiškas aplinkybes, kiek jos susijusios su M. L. veiksmais J. D. atžvilgiu, tiek E. Š., tiek ir J. D. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, kaip nustatyta liudytojo D. E. parodymais, jam atvykus į įvykio vietą, J. D. paaiškino, kad M. L., norėdamas ją išstumti iš patalpų, buvo suėmęs ją už sprando ir plaukų, stūmė ją pro duris, dėl ko, ši jautė fizinį skausmą. Pasak D. E., M. L. jam patvirtino iš tiesų stūmęs J. D. iš savo patalpų, tačiau, kokiais veiksmais tai atliko, nepatikslino. Tuo tarpu tai, kad J. D. buvo stumiama pro duris ir M. L. jai buvo suėmęs už plaukų, patvirtino ir, išgirdusi mamos šauksmus, į įvykio vietą atbėgusi A. J.. Esant šių duomenų visumai, netikėti nukentėjusiosios J. D. teiginiais dėl M. L. jos atžvilgiu atliktų fizinio pobūdžio veiksmų, nėra pagrindo. Jos parodymus šioje dalyje patvirtino tiek nukentėjusysis E. Š., kurio parodymais teisėjų kolegija tiki, tiek ir liudytojas D. E., kurio suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, tiek ir liudytoja A. J.. Tuo tarpu M. L. teiginių, jog jis nieko J. D. nedarė, jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Priešingai, juos paneigia.

23. Sutikti su apelianto teiginiais, jog nei E. Š., nei A. J. negalėjo matyti jo veiksmų J. D. atžvilgiu, nėra pagrindo. E. Š. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog tuo metu, kai jis nukrito ant žemės, jis matė, kaip M. L. tampo J. D. už plaukų ir tik po to apleido patalpas. Tuo tarpu, A. J. teigimu, išgirdusi mamos – J. D., riksmus, ji atėjo pažiūrėti, kas vyksta ir tarpduryje matė prispaustą savo mamą, kurią nuteistasis laikė už plaukų. Peržiūrėjus byloje pateiktą vaizdo įrašą matyti, kad tarpdurio tarpas, kuriame stovėjo prispausta J. D. buvo pakankamai platus, kad per jį A. J. aiškiai įžiūrėtų M. L. veiksmus.

24. Apeliaciniame skunde, nesutikdamas su savo veiksmų J. D. atžvilgiu vertinimu, nuteistasis didelį dėmesį skiria savo pateiktam vaizdo įrašui, kuris, nuteistojo teigimu, patvirtina jo parodymus, jog jokių smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu jis neatliko. Nors pirmosios instancijos teismas šio vaizdo įrašo nevertino, suabejojęs jo autentiškumu, tačiau, peržiūrėjęs jį apeliacinės instancijos teismas, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Tiek E. Š., komentuojamame name buvęs pirmą ir vienintelį kartą, tiek ir J. D. patvirtino, jog vaizdo įraše yra užfiksuoti jie. Vertindami vaizdo įraše užfiksuotą aplinką, nei vienas nukentėjusiųjų neneigė, jog įraše užfiksuota ta pati konflikto vieta, tačiau, J. D. teigimu, vertinamo konflikto metu ant grindų buvo daugiau šiukšlių nei užfiksuota vaizdo įraše. Ir vis tik, vien tik šis nukentėjusios subjektyvus vertinimas negali būti pakankamas pagrindas atmesti pateiktą vaizdo įrašą kaip nepatikimą. Minėta, jog vaizdo įrašas trunka vos 56 sekundes, jame užfiksuoti vaizdai yra padriki, nesufokusuoti, patalpos bendras vaizdas matomas vos kelias sekundes, jis neabejotinai neapima viso patalpos vaizdo, vaizdas nėra ryškus, todėl neabejotina, kad proceso dalyvių paminėtos šiukšlės bei statybinės atliekos šiame vaizdo įraše galėjo būti ir neužfiksuotos. Darant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaizdo filmavimo kamerą, sprendžiant iš vaizdo įrašo fiksavimo rakurso, laiko M. L., tuo pačiu metu jis konfliktuoja su J. D. ir, kaip pats patvirtino tiek pareigūnui D. E., tiek ir vėliau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, tuo pačiu metu bandė ją išstumti iš patalpos. Šioje vietoje vaizdo įrašas visai nesuprantamas, matomi pavieniai sekundiniai vaizdai – M. L. drabužiai, patalpos vaizdai. Iš tokio nekokybiško vaizdo įrašo spręsti, jog jame užfiksuotoje patalpoje nebuvo jokių šiukšlių ir statybinių atliekų ir dėl to atmesti vaizdo įrašą kai ne autentišką, nebuvo pagrindo.

25. Ir vis tik, net ir įvertinus vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, jokios reikšmės M. L. veiksmų juridiniam vertinimui jos neturi. Minėta, kad vaizdo įrašas yra labai trumpas, neinformatyvus, jame iš tiesų jokie fizinio pobūdžio veiksmai J. D. atžvilgiu neužfiksuoti, tačiau, sprendžiant iš garsų, tarp J. D. ir M. L. vyksta susirėmimas. Sprendžiant iš M. L. balso, jis agresyviai nusiteikęs, į jokius J. D. paaiškinimus, jog tai tik elektrikas, kad name nėra elektros jis nereaguoja, kartodamas tas pačias frazes – tu privačioje valdoje, apleisk patalpas ir pan. Įvertinus tokį M. L. elgesį, tvirtinti, jog vaizdo įrašas patvirtina, kad jokių fizinio pobūdžio veiksmų J. D. atžvilgiu jis neatliko, nėra pagrindo. Jokie tai paneigiantys objektyvūs duomenys vaizdo įraše neužfiksuoti.

26. Tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti J. D. atžvilgiu M. L. atliktais fizinio pobūdžio veiksmais, vertinant juos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Neabejotina, kad M. L. stipriai suėmus ir patempus už save fiziškai silpnesnės J. D. plaukus, suėmus ją už sprando bei prispaudus durimis jos koją, nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Šį faktą betarpiškai patvirtina ir tai, kad į įvykio vietą analizuojamu atveju buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri įvykio vietoje apžiūrėjo J. D.. Svarbu ir tai, kad jau į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams J. D. patvirtino jautusi fizinį skausmą, paaiškino dėl jo turinti pretenzijų M. L. atžvilgiu, kai tuo tarpu pats M. L. pretenzijas reiškė tik dėl neva neteisėto J. D. ir E. Š. patekimo į patalpas ir tik vėliau kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą su pareiškimu dėl fizinio skausmo jam sukėlimo, kuris buvo nutrauktas.

27. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra M. L. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi M. L., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. L. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Pripažindamas M. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. L. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos). Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Jis paliekamas galioti nepakeistas.

28. Priimant tokį procesinį sprendimą, M. L. apeliacinio skundo motyvai dėl Kauno teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinių ieškinių, atmetami kaip neturintys jokio teisinio pagrindo. Pasak M. L., nepadarius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nėra ir sąlygų, privalomų civilinei atsakomybei taikyti. Tačiau, aukščiau aptartais duomenimis nustačius, kad M. L. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neabejotina, kad Kauno teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai šiuo atveju buvo patenkinti pagrįstai. Šie ieškiniai buvo pagrįsti objektyviais duomenimis apie E. Š. suteiktas medicinines paslaugas ir jų kainas bei E. Š. dėl nedarbingumo išmokėtas sumas, nedarbingumo pažymėjimus ir sprendimus dėl E. Š. teisės į nedarbo išmokas. Šia nutartimi paneigus M. L. versiją, jog E. Š. nustatyti sužalojimai kilo M. L. veikiant būtinosios ginties sąlygomis, darytina pagrįsta išvada, kad Kauno teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus patirtos išlaidos, susijusios su E. Š. ir atitinkančios 155,97 eurų (Kauno teritorinei ligonių kasa) bei 1990,70 eurų (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius), yra pagrįstos, jos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo priteistos pagrįstai ir teisėtai.

29. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su E. Š. bei J. D. priteistų civilinių ieškinių dydžiais. Bylos duomenimis, J. D. pateikė civilinį ieškinį dėl patirtos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo bendroje sumoje – 1877 eurų (1 t., b. l. 171). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu civilinio ieškinio sumą ji patikslino, atsisakydama turtinės žalos atlyginimo, prašydama jai priteisti 1800 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios prašymą ir iš nuteistojo priteisė 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo. E. Š. pateikė civilinį ieškinį dėl 3236,62 eurų, iš jų 236,62 eurų turtinės žalos ir 3000 eurų neturtinės žalos, taip pat prašė priteisti iš M. L. patirtas proceso išlaidas ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo pirmosios institucijos teisme nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško įvykdymo (1 t., b. l. 160-167). Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo prašymą ir iš nuteistojo priteisė 236,62 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, 2214,30 eurų proceso išlaidų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško įvykdymo.

30. Pasisakant apie nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos dydį visų pirma pažymėtina, kad neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

31. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymima, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, konstatuoja, kad E. Š. ir J. D. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkinti iš dalies pagrįstai ir teisėtai. Šiuo klausimu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, priimtos vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į pažeistų vertybių svarbą bei teismų praktikos pavyzdžius analogiško pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

33. Dėl nuteistojo M. L. nusikalstamos veikos nukentėjusysis E. Š. patyrė neturtinę žalą, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, jis, atlikdamas savo darbines funkcijas, be jokios aiškios dingsties, buvo nustumtas nuo kopėčių, dėl ko, krito ir susižalojo. Smurtas neabejotinai buvo netikėtas, sukėlęs jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir padaręs specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Tokie veiksmai be jokios abejonės sukelia ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus – išgąstį, baimę, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimą ir pasitikėjimo praradimą. Juo labiau, kad smurtiniai veiksmai buvo atlikti kitų asmenų akivaizdoje. Nukentėjusysis dėl smurto tam tikrą laiką jautė skausmą, turėjo vykti į gydymo įstaigą, vartojo vaistus, smurto pasekmės buvo matomos kurį laiką, asmuo turėjo dėvėti įtvarą, sukeliantį papildomus nepatogumus, dėl ko jis neabejotinai patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, bet ir fizinius, estetinius nepatogumus. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis – 2000 eurų, nėra nepagrįstai didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmenų kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies.

34. Analogiškai pasisakytina ir dėl J. D. priteistos neturtinės žalos. Bylos duomenimis, konfliktai tarp jos ir M. L. vyksta seniai, o, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, nuteistasis nesiekia ginčo išspręsti civilizuotais būdais ir priemonėmis, atvykęs į įvykio vietą, nukentėjusiajai bandant paaiškinti jos buvimo jo patalpose aplinkybes, jis nieko nesiklausė, šaukė ant J. D., tąsė ją už plaukų, sprando bei durimis prispaudė jos koją, tokiais savo veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą Tokie veiksmai neabejotinai sukelia ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus – išgąstį, baimę, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimą ir pasitikėjimo praradimą, kadangi smurtiniai veiksmai buvo atlikti dar ir kitų asmenų akivaizdoje. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji patikino, jog įvykio metu ji buvo pažeminta, sumenkinta, po įvykio, su baime eina į namus, kas neabejotinai kelia įtampą. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis – 800 eurų, nėra nepamatuotai didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmenų kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies.

35. Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl E. Š. priteistos turtinės žalos dydžio, tačiau jokie nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais šioje dalyje apeliaciniame skunde nepateikiami. Tuo tarpu E. Š. patirta turtinė žala yra susijusi su jo patirtomis gydymo išlaidos ir sugadintos striukės verte, kas pagrįsta objektyviais duomenimis – vaistų įsigijimo kvitais, kuro kvitais (dėl vykimo pas gydytojus), įtvaro įsigijimą patvirtinančiu kvitu. Nors nukentėjusysis negalėjo pateikti striukės įsigijimą patvirtinančio kvito, tačiau jis paaiškino, kad striukė buvo įsigyta tų pačių metų pavasarį ir kainavo 94,06 eurus. Tokia suma už vyrišką šiltą striukę atitinka protingumo ir proporcingumo reikalavimus ir nėra per didelė.

36. Kartu su atsiliepimu į nuteistojo M. L. apeliacinį skundą buvo pateiktas nukentėjusiojo E. Š. atstovo advokato M. Vasiliausko prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiojo savo nuožiūra pakviestam atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtą pinigų sumą – 1210 eurų (5 t., b. l. 75-83).

37. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-303/2022, 2K-236-495/2021, 2K-204-303/2021).

38. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla M. L. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esantis 2021 m. gruodžio 19 d. mokėjimo pavedimas patvirtina nukentėjusiojo E. Š. 1210 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato M. Vasiliausko teisinės pagalbos ruošiantis baudžiamosios bylos nagrinėjimui Kauno apygardos teisme bei parengiant atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta dviejų teismo posėdžio metu, byloje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, peržiūrėtas nuteistojo pateiktas vaizdo įrašas. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas ir nukentėjusiojo atstovo išsamus ir pagrįstas atsiliepimas į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokatui apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta visiškai, iš nuteistojo M. L. priteisiant 1210 eurų nukentėjusiojo E. Š. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Jokių duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo finansinę padėtį, dėl kurios šios išlaidos galėtų būti sumažintos, apeliacinės instancijos teismui nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo M. L. priteisti nukentėjusiajam E. Š. 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) eurų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.