Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla dėl M. G. pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 3 d., nutraukta, nesant veiksmuose šio pažeidimo įvykio ir sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. 2011-09-30 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis 2011-09-30 apie 4.20 val. Vytenio g. – J. Basanavičiaus g., Vilniuje, būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones, vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidarytomis durelėmis, kliudė kitą stovėjusį automobilį „Saab 9-3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sugadino abi transporto priemones, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 132 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau-Institucija) vyresnysis specialistas skundžia pirmosios instancijos teismo nutarimą ir prašo jį panaikinti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui arba grąžinti bylą iš naujo tirti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybai. Skunde nurodoma, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi netinkamai ir neobjektyviai išsiaiškino visas reikšmingas bylos aplinkybes. Nebuvo apklaustas 2011-09-30 M. G. teisės pažeidimą matęs ir apie jį policijai pranešęs Valstybės saugumo departamento budėtojas, pagal kurio pranešimą M. G. atžvilgiu buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai ir vieninteliai, ypatingai, kai pažeidimą padaręs asmuo neigia savo kaltę. Be to, buvo neteisingai nustatyta, kad M. G. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, tokia išvada padaryta remiantis vien tik jo paties duotais parodymais ir jo pateikta vaizdine medžiaga. Objektyviam bylos išnagrinėjimui M. G. parodymus būtina patikrinti apklausiant apie teisės pažeidimą pranešusį liudytoją, policijos pareigūnus M. P. ir J. P., nukentėjusįjį A. Š.. Juolab, kad buvo nustatyta, jog M. G. sėdėjo transporto priemonėje „VW Passat“ vairuotojo vietoje ir ją valdė. Pagal susiformavusią teismų praktiką transporto priemonės vairavimas nėra privalomai sietinas su automobilio vidaus variklio užvedimu, tai gali būti bet kokie kitokie veiksmai, kurių pagalba juda valdoma transporto priemonė. Pažymima jog teismas gali nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus, ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Šioje byloje nebuvo išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus, nes neapklaustas pagrindinio eismo įvykio liudytojas – VSD budėtojas, pranešęs apie M. G. daromą teisės pažeidimą, teisės pažeidimą įforminę pareigūnai bei nukentėjusysis.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos skundas tenkintinas.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas naikintinas, M. G. administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

ATPK 284 straipsnis nustato, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nustatydamas šias aplinkybes, teismas privalo įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, o šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Taip pat teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie, objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Sutinkamai su skundo argumentais, šioje byloje teismas visiškai nenagrinėjo teisės pažeidimo įvykio, neištyrė bylos faktinių aplinkybių, ir tokiu būdu nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos, pagal kurią turi būti betarpiškai apklausiami asmenys, kurių parodymai yra vieninteliai ir esminiai, ypatingai tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neigia savo kaltę.

Nors M. G. kaltu dėl jam inkriminuojamo pažeidimo padarymo neprisipažino, tačiau apylinkės teismas nesiėmė priemonių nustatyti ir apklausti 2011-09-30 M. G. teisės pažeidimą mačiusio ir apie jį policijai pranešusio Valstybės saugumo departamento budėtojo, pagal kurio pranešimą M. G. atžvilgiu buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Nustatyta, kad šioje byloje, gavus VSD budėtojo pranešimą ir nuvykus į pažeidimo vietą, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas M. G. dėl to, kad jis 2011-09-30 apie 4.20 val. Vilniuje, Vytenio g. būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, vairavo transporto priemonę „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė kitą stovėjusį automobilį „Saab 9-3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sugadino abi transporto priemones.

M. G. teisme parodė, kad jis spaudinėjo įvairius mygtukus ir netyčia paspaudė „parkingo“ mygtuką, dėl ko mašina pradėjo riedėti, kad jis bandė stabdyti mašiną koja, po ko pasikvietė pro šalį ėjusius žmones, kurie padėjo jam sustabdyti automobilį. Jis teigė, kad variklis nebuvo įjungtas, tačiau neneigė, kad sėdėjo vairuotojo pusėje. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nėra duomenų, M. G. padarė eismo įvykį vairuodamas neblaivus. M. G. nustatytas 0,85 prom. neblaivumas (b. l. 6). Teismas savo sprendimą grindė tuo, jog ta aplinkybė, kad M. G. nežinodamas paspaudė automobilio stabdymo mygtuką, ko pasekoje, automobilis užvestu varikliu, pradėjo riedėti nuo kalno žemyn, o M. G., norėdamas jį sustabdyti, bandė vairuoti, veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, kas neužtraukia administracinės atsakomybės pagal ATPK 127 str. 3 d. Neaišku kuo remiantis teismas padarė išvadą, jog M. G. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes tokia išvada padaryta remiantis vien tik M. G. parodymais ir jo pateikta vaizdine medžiaga. Objektyviam aplinkybių nustatymui ir bylos išnagrinėjimui administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus buvo būtina patikrinti apklausiant apie teisės pažeidimą pranešusį liudytoją, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusius policijos pareigūnus M. P. ir J. P., nukentėjusįjį A. Š.. Neapklausus paminėtų liudytojų, negalima patikrinti M. G. iškeltos versijos teisingumo, juo labiau, kad bylos medžiaga nustatyta, kad jis sėdėjo vairuotojo vietoje ir automobilį valdė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo, teismų praktikoje remiamasi lingvistine žodžio „vairuoti“ prasme. Vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N1-413/2007). Taigi, pagal susiformavusią teismų praktiką, M. G. veiksmai atitiko automobilio vairavimo sąvoką. Tačiau tokią išvadą galima padaryti tik apklausus liudytojus, kiek įmanoma patikrinus visas objektyvias bylos aplinkybes.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. G. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, tačiau tokioje situacijoje yra būtina išsiaiškinti, ar egzistavo būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos: gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta. Susiklosčiusioje situacijoje nebuvo nustatytos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad M. G. valdytoje transporto priemonėje „VW Passat“ yra įrengtas automatinis elektroninis stovėjimo stabdis, ir tam, kad šis automobilis pajudėtų iš vietos, yra būtina paspausti stabdžio pedalą ir mygtuką, kuriuo atleidžiamas šis stovėjimo stabdis (b. l. 43). Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme tirtos nebuvo, todėl galima manyti, jog apylinkės teismo teiginys, kad M. G. nežinodamas paspaudė automobilio stabdymo mygtuką, ko pasekoje, automobilis neužvestu varikliu pradėjo riedėti nuo kalno žemyn, tėra tik prielaida.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Ir tik išnaudojus visas teisines priemones galima nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą asmeniui, kuomet nebelieka nei mažiausios abejonės dėl to asmens nekaltumo.

Galima tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė ATPK 248 straipsnio reikalavimų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai. Dėl šių priežasčių nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš esmės nėra galimybių patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarimo argumentų bei motyvų pagrįstumo.

Visa tai įvertinus, daroma išvada, kad aukščiau paminėtų administracinio proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teisme ištaisyti negalima, todėl skundžiamas Kauno miesto apylinkės teismo 2012-04-18 nutarimas yra naikinamas, M. G. administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjas

nutaria:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimą panaikinti.

M. G. administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.