- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-593-252/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00184-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė, Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- V. S., IĮ „V. S.“
- Atsakovas
- V. M.
- Trečiasis asmuo
- Danijos Karalystės įmonei
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-593-252/2017
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugsėjo 25 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės ir Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S., IĮ „V. S.“ ir atsakovų V. M. ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-25-488/2017 pagal ieškovų V. S. ir IĮ „V. S.“ ieškinius atsakovams UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė), V. M., AB (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui Danijos Karalystės įmonei ((duomenys neskelbtini) dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, išlaidų ir kitų nuostolių atlyginimo ir atsakovams UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė), Danijos Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini) dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. S. ir IĮ „V. S.“ prašė: pripažinti negaliojančia IĮ „V. S.“ ir V. M. įmonės 2010-10-28 sudarytą lengvojo automobilio Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį; priteisti IĮ „V. S.“ naudai solidariai iš UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė) ir V. M. 13901,76 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovo V. S. naudai solidariai iš UAB (duomenys neskelbtini) buvusi V. M. įmonė) ir V. M. 3554,77 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovo V. S. naudai solidariai iš UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė), V. M. ir AB (duomenys neskelbtini) 870,84 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti atsakovų Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini) ir V. M. įmonės 2008-07-15 ir 2008-05-04 automobilio Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad V. S. individualios įmonės vardu 2010-10-28 iš UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė) įsigijo lengvąjį automobilį Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013-10-08 nutarimu, priimtu ikiteisminiame tyrime Nr.10-1-987-09 bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus 2013-10-23 pranešimu buvo informuotas, jog nuspręsta iš jo paimtą automobilį grąžinti AB (duomenys neskelbtini). Šiuose procesiniuose dokumentuose nurodyta, jog minėtas automobilis 2009-05-13 Vilniuje buvo pagrobtas iš automobilių aikštelės, jo identifikacinis numeris perdarytas į Nr. (duomenys neskelbtini). Vokietijoje 2011-01-21 automobilis buvo parduotas už 15200 Eur C. N., kuris sužinojęs, kad originali automobilio spalva skiriasi nuo esamos pareikalavo sugrąžinti sumokėtus pinigus ir pareiškė ieškinį teisme. Su Ch. N. buvo sudaryta taikos sutartis ir patirti 16672,88 Eur dydžio nuostoliai. Ieškovai negavo pajamų už parduotą automobilį, patyrė 654,50 Eur advokato išlaidų ir 400 Eur automobilio transportavimo išlaidų, 100 Eur registravimo ir 500 Eur išlaidų už privalomąjį automobilio draudimą. Viso patyrė nuostolių – negautų pajamų ir išlaidų forma - 18327,38 Eur. Ieškovų teigimu, jų turimais duomenis atsakovai 2008-07-15 galėjo pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį dėl automobilio Honda CR-V, valst Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo V. M. įmonei už 2614,55 Eur (19 500 Danijos kronų), o taip pat ieškovai turi duomenų apie atsakovų 2008-05-04 sudarytą sutartį dėl to paties automobilio pardavimo už 20500 Eur, nors pats V. M. teigia, kad pagal šį sandorį joks automobilis jam nebuvo parduotas. Teigė, kad pagal abi šias sutartis minėtas automobilis realiai atsakovų vienas kitam nebuvo parduotas, o V. M. įmonė iki 2008-09-30 perėmė šio iki 2008-02-26 sudegusio automobilio danišką registracijos dokumentą, iš jo kėbulo išmontuotą identifikacinio numerio metalinę plokštelę, t.y. žinojo, kad paties ginčo automobilio realiai nenupirko. Todėl abu sandoriai yra tariami, apsimestiniai ir dėl to negaliojantys.Ieškovų vertinimu, V. M. įmonės su IĮ „V. S.“ sudaryta 2010-10-08 automobilio pirkimo - pardavimo sutartis, yra negaliojanti, nes pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymą. Dėl neteisėtų V. M. įmonės ir V. M. veiksmų atsiradusius nuostolius solidariai prašė priteisti IĮ “V. S.” 13901,76 Eur, likusią 3554,77 Eur sumą – V. S.. Daikto pagerinimo ir remonto išlaidų - 870,84 Eur sumą prašė priteisti solidariai iš visų trijų atsakovų V. S.. Pažymėjo, kad draudimo bendrovė yra perėmusi nuosavybės teises iš buvusio savininko UAB (duomenys neskelbtini), todėl privalo solidariai su kitais atsakovais atlyginti automobilio remonto ir pagerinimo išlaidas, kurios yra ne didesnės kaip daikto vertės padidėjimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017-04-04 sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-11 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-855-452/2015 ir priėmė naują sprendimą: ieškovų IĮ „V. S.“ ir V. S. ieškinį atsakovams UAB (duomenys neskelbtini), V. M., AB (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui Danijos Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini) dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, išlaidų ir kitų nuostolių atlyginimo tenkino iš dalies; pripažino negaliojančia IĮ „V. S.“ ir UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė) 2010-10-28 sudarytą automobilio Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį bei taikė vienašalę restituciją, priteisiant solidariai iš UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M., 13901,76 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo IĮ „V. S.“. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.Priteisė iš UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M., lygiomis dalimis iš kiekvieno po 2451,81 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovams V. S., IĮ „V. S.“. Priteisė iš ieškovų V. S. ir IĮ „V. S.“, lygiomis dalimis iš kiekvieno po 119,41 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovams UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M.. Priteisė iš ieškovų V. S. ir IĮ „V. S.“, 32,07 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei AB (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovės Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini), 97,17 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovams V. S. ir IĮ „V. S.“. Priteisė iš atsakovų UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. lygiomis dalimis iš kiekvieno po 494 Eur bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui Danijos Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini). Priteisė iš ieškovų V. S. ir IĮ „V. S.“, lygiomis dalimis iš kiekvieno po 5,05 Eur ir iš atsakovų UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. lygiomis dalimis iš kiekvieno po 15,93 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Grąžino D. V. 232,50 Eur dalį sumokėto žyminio mokesčio.Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017-04-04 sprendimu priėmė ieškovų V. S., IĮ „V. S.“ pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsakovams UAB (duomenys neskelbtini), V. M., Danijos Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini) dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsisakymo prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-2360-956/2016 ir civilinę bylą Nr. eA2-2388-488/2016 dalyje nutraukė. Apylinkės teismas įvertinęs, kad įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2016-06-14 sprendimu, V. M. įmonės ir Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini) 2008-05-04 ir 2008-07-15 sudarytos automobilio Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartys, pripažintos negaliojančiomis, ir konstatuota, kad labiau tikėtina, jog Danijos įmonė (duomenys neskelbtini) negalėjo parduoti V. M. įmonei ginčijamais sandoriais automobilio Honda CR-V, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo nepardavė V. M. įmonei, kadangi jis buvo visiškai sugadintas (sudegęs) ir perleistas kitų asmenų nuosavybėn, o ne Danijos Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini), pripažino, kad 2010-10-28 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas pardavė automobilį Honda CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebūdamas šio automobilio savininku jo perdavimo momentu. Teismas nustatė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio Honda CR-V, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2009-05-13 ieškomas kaip pagrobtas. Vilniaus apskrities VPK specialistai, paėmę iš ieškovo V. S. ir apžiūrėję ginčo automobilį su matomu identifikaciniu kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-03-25 išvadoje konstatavo, kad Honda CR-V, identifikacinis kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, o tikrasis numeris yra (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad automobilio registracijos faktas neįtvirtina V. M. teisių į ginčo automobilį. Byloje įrodyta, jog atsakovų 2010-10-28 parduotas ieškovams ginčo automobilis yra vogtas automobilis su suklastotu identifikaciniu numeriu, o atsakovai neįrodė, kad turėjo daikto savininko ir/ar valdytojo įgaliojimą dalyvauti sandoryje ar turėjo teisę jį perleisti, nes vogtas daiktas negali būti teisėtų civilinių sandorių objektas, todėl ginčijama 2010-10-28 automobilio pirkimo - pardavimo sutartis apylinkės teismo pripažinta negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi. Teismas atsakovo poziciją dėl pinigų už aptariamą automobilį negavimo fakto laikė kaip gynybinę ir įvertinęs byloje esančius netiesioginius įrodymus sprendė, kad ieškovas atsakovui sumokėjo sutartyje numatytą 13901,76 Eur kainą. Todėl vertino, kad vienašalės restitucijos taikymas šiuo atveju neprieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams, gerai moralei, nepagrįstai nepablogina pardavėjo padėties ir įpareigojo V. M. įmonę grąžinti IĮ „V. S.“ 13901,76 Eur, gautų pagal negaliojančia pripažintą sutartį. Pasisakė, kad ieškovams iš atsakovų priteistinos solidariai 6 procentų metinės palūkanos nuo 13901,76 Eur nuo 2012-09-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apylinkės teismas atmetė ieškovų reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo solidariai iš atsakovų bei procesinių palūkanų priteisimo. Sprendė, kad atsakovai neturėtų kompensuoti ieškovams jų patirtų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių parduodant kitiems pirkėjams ginčo automobilį, nes ir patys ieškovai sudarė niekinį sandorį. Faktas, kad dėl Ch. N. pareikšto ieškinio buvo sudaryta taikos sutartis ir kompensuotos Ch. N. išlaidos, nereiškia, kad regreso tvarka šiuos nuostolius ieškovui turėtų kompensuoti atsakovai. Automobilis buvo perleistas pirkėjams Vokietijoje, nors jau nuo automobilio sulaikymo Lenkijoje momento ieškovas žinojo, kad automobilio identifikacinis numeris yra suklastotas, tačiau toliau jį pardavinėjo, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, vėliau atsiradusius nuostolius ieškovas patyrė prisiimdamas sau riziką. Be to, automobilio savininkai Ch. N. ir M. R. W. atlikto automobilio atskirų detalių keitimus pagal savo poreikius ir finansines galimybes. Ieškovų nurodyta ir reikalaujama priteisti iš atsakovų suma yra susijusi su automobilio eksploatacijos išlaidomis, todėl, nesant įrodymų apie buvusią automobilio vertę iki šių pakeitimų, nėra pagrindo konstatuoti automobilio vertės padidėjimo ir priteisti nuostolių atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovai ieškinį reiškia dėl automobilio pirkimo - pardavimo sutarties nuginčijimo, CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, o ne, kaip nurodė atsakovai, ieškinį dėl parduotų daiktų trūkumų, kuriam numatytas sutrumpintas šešerių mėnesių ieškinio senaties terminas, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju byloje taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris yra dešimt metų ir tenkinti atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo nėra pagrindo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-04-04 sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškinys panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų teigimu, pagal pareikštą materialinį reikalavimą akivaizdu, kad atsakovu yra juridinis asmuo - sandorio šalis, tačiau ieškinys pareikštas keliems atsakovams, nenurodant ieškinio pagrindo fiziniam asmeniui – V. M.. Sprendimas yra nemotyvuotas ir jame nėra atskleista kokiu pagrindu sandorio šalimi nesančiam fiziniam asmeniui taikoma solidari atsakomybė su juridiniu asmeniu. Byloje nesiaiškinta ar ieškinys yra pareikštas tinkamo asmens – V. S., nes sandorį sudarė IĮ „V. S.“, kuri registruota Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Byloje neatskleista ar reikalavimas yra solidarus ar yra tik kreditorių daugetas.Teismas nepagrįstai byloje rėmėsi kaip prejudiciniais faktais kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-78-902/2016) nustatytomis aplinkybėmis, nes šiose bylose įrodinėtinos aplinkybės yra visiškai kitokios. Paminėtoje byloje neginčijamai nustatyta, kad įmonė (duomenys neskelbtini) automobilį atidavė draudimo kompanijai, pastaroji jį toliau realizavo, pardavė Vokietijos įmonei. Šios aplinkybės įrodo, kad automobilis buvo pirkimo - pardavimo objektas, net ir būdamas sudegęs turėjo savo vertę. Iki ginčo automobilį įsigijo UAB (duomenys neskelbtini), gaisro apgadintas automobilis keitė kelis savininkus, kurie automobilį įsigydavo teisėtai ir jį vėliau perleisdavo. Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad ginčo automobilis nebuvo suremontuotas ir perduotas UAB (duomenys neskelbtini) jo pirkimo metu - 2008 metais. Atsakovo vertinimu, civilinėje byloje Nr. e2-78-902/2016 nustatytos aplinkybės nepaneigia, kad sudegęs automobilis buvo suremontuotas ir parduotas UAB (duomenys neskelbtini), kartu su automobiliu buvo perduoti ir automobilio dokumentų originalai, patvirtinantys, kad automobilį UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo tokį, koks nurodytas dokumentuose. Apelianto nuomone, Panevėžio miesto apylinkės teismas byloje neįvertino įrodymų, susijusių su ginčo automobilio įregistravimu, jo apžiūra atliekant šią procedūrą, jo techninę apžiūrą, sudarant pirkimo – pardavimo sutartį su lizingo bendrove. Atkreipia dėmesį, kad automobilis, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas tarp 2009-05-12 ir 2009-05-13, t.y. po metų, negu ginčo automobilis įregistruotas V. M. įmonės vardu. Todėl automobilio (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį atsakovės įmonė pardavė ieškovės įmonei tam tikros dalys (ekspertas nustatė, kad trys dalys yra perdėtos iš pavogto automobilio) galėjo būti sukeistos su vogto automobilio (kurio Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimis tik po 2009-05-12 ir 2013-02-27. Per tą laikotarpį automobilį valdė nuosavybės teise, realiai jam darė įtaką, remontavo daug asmenų. Kad V. M. įmonė perdavė ieškovui IĮ „V. S.“ nevogtą automobilį patvirtina ir Lenkijos policijos atlikto tyrimo medžiaga. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą dėl medžiagos iš Lenkijos teisėsaugos institucijų išsireikalavimo, todėl tokį prašymą teikia apeliacinės instancijos teismui.Augustavo rajono policijos komendantūroje atlikto tyrimo eigoje nebuvo patvirtinta, kad automobilis buvo įgytas padarius nusikalstamą veiką Lenkijoje ar užsienyje, nepaisant fakto, kad į automobilio konstrukciją buvo įmontuotas svetimas kėbulo elementas su kėbulo identifikaciniu numeriu. Ieškovai po šio patikrinimo automobilį naudojo ir turėjo realią galimybę pakeisti kėbulo identifikacinį kodą iš vogto automobilio arba pakeisti patį automobilį vogtu automobiliu. Skunde dėstoma pozicija, kad automobiliai buvo sukeisti iš V. M. nupirktam automobiliui esant Vokietijoje, nes Vokietijoje buvo imami nauji automobilio rakteliai, automobilis dažytas, atlikti kiti remonto darbai, kurie liudija apie galimą automobilio dalių keitimą, nes automobilis į autoįvykį, dėl kurio būtų reikėję jį dažyti, keisti dalis, nebuvo patekęs. Teigia, kad ieškovo įmonė, pats V. S., aiškiai žinodamas, kad yra automobilyje pakeistas identifikacinis numeris (tikėtina su jo žinia ir jo iniciatyva) sutiko toliau naudoti automobilį, jį perpardavė kitiems asmenims, todėl prisiėmė visa riziką susijusią su automobilio valdymo naudojimu ir disponavimu. Nustačius, kad automobilis, kurį įsigijo iš UAB (duomenys neskelbtini), V. S. buvo pakeistas į vogtą automobilį tuo metu, kai automobilio valdytoju buvo V. S. ir pastarajam sugadinus automobilį autoįvykio metu, o galiausiai automobilį atsiėmus teisėtam savininkui - restitucija netaikytina. Juolab, kad nėra priežastinio ryšio tarp automobilio paėmimo iš ieškovo ir atsakovo automobilio pardavimo ieškovui. Apeliantai teigia, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog yra sumokėję pinigus už aptariamą automobilį bei cituoja juridinių asmenų ūkinių operacijų įforminimo teisinį reglamentavimą bei su tuo susijusią teismų praktiką. Nesutinka ne tik su atliktu įrodymų vertinimu, bet ir mano, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo taikyti ieškinio senatį. Atsakovų nuomone, reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu turėjo būti atmestas, nes automobilis buvo parduotas su identifikaciniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir tik vėliau jis pakeistas į vogtą automobilį. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę, be to remiantis šia norma turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Kitą vertus, CK 6.38 straipsnis nustato, kad jeigu vienai iš šalių prievolės įvykdymas yra ir profesine veikla, ši šalis prievolę vykdyti turi taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Pažymi, jog ieškovė IĮ „V. S.” užsiima automobilių perpardavimu, todėl priimdama iš V. M. įmonės automobilį, privalėjo įsitikinti, kad perka tą daiktą, kuris nurodytas sutartyje.Teigia, kad per šį laikotarpį automobilio vertė ženkliai sumažėjo, automobilis buvo visiškai sugadintas. Ieškovas negali būti laikomas suklydusi dėl sandorio esmės, nes jis siekė įsigyti konkretų automobilį, matė jo stovį, automobilį patikrino prieš jį įsigydamas, apžiūrėjo, pretenzijų dėl automobilio kokybės nekėlė 5 metus ir šį automobilį visa laiką naudojo, iki pat to laiko, kai jį nepataisomai sugadino autoįvykio metu. Apelianto nuomone, klausimas iš kur atsakovai įsigijo automobilį nėra aktualus, nes dėl automobilio, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) niekas jokių pretenzijų nekėlė. Atsakovai apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė duomenis apie tai, kad rinkoje yra laisvai pardavinėjamos automobilių detalės, įskaitant ir kėbulus. Apeliaciniame skunde dėsto, jog tikėtina, kad V. M. įmonės įsigytas automobilis buvo sukomplektuotas iš kelių automobilių, tačiau komplektavimo pagrindu paimtas automobilis su identifikaciniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir suremontuotą automobilį lydėjo šio automobilio dokumentai, kurie yra originalūs perduoti VĮ (duomenys neskelbtini) automobilį įregistruojant Lietuvoje 2008 metais.Ieškovai apeliaciniu skundu prašo 2017-04-04 teismo sprendimą pakeisti ir tenkinant dalį ieškinio 3-iojo reikalavimo, papildomai priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui V. S. jo patirtų kitų 2771,12 Eur nuostolių, susijusių su civilinio ginčo užbaigimu Vokietijos Federacinės Respublikos Vupertalio miesto teisme, atlyginimą. Mano, jog CK 6.249 ir 6.251 straipsnių normos, nustatančios negautų pajamų sampratą kaip nuostolių rūšį ir visiško nuostolių atlyginimo principą, nagrinėjamu atveju buvo pritaikytos nevisiškai tiksliai. Ginčo sandoriu IĮ „V. S.“ pirko automobilį už 13901,76 Eur kainą ir tikėjosi jį perparduoti brangiau. Po 2,5 mėn. automobilis perparduotas Ch. N. Vokietijoje už 15 200 Eur, t.y. gautas 1298,24 Eur dydžio pelnas. Būdamas priverstas Ch. N. grąžinti už ginčo automobilį iš jo gautą 15 200 Eur sumą bei atlyginti dalį kitų, t.y. 1 472,88 Eur išlaidų, įskaitant ginčo automobilio transportavimo, taip pat bylinėjimosi (teismo) išlaidas, ieškovas patyrė ne vien teismo priteistus 13 901,76 Eur nuostolius, bet visą 2012-12-10 taikos sutartyje su Ch. N. nurodytą ir faktiškai jam sumokėtą bendrą 16 672,88 Eur nuostolių sumą. Atsižvelgiant į tai, kad teismas priteisė tik automobilio kainą, pakeičiant teismo sprendimą papildomai turėtų būti priteistinos ieškovų negautos 1298,24 Eur pajamos perparduodant automobilį bei kiti 1472, 88 Eur nuostoliai, susiję su ieškovo patirtomis išlaidomis, civilinėje byloje Vokietijoje grąžinant automobilį ieškovams, t.y. viso 2771,12 Eur. Sprendime apibūdinta paties ieškovo rizika ir tokios rizikos prisiėmimo pasekmės nėra numatytos nei teisės aktuose, nei yra įrodytos bylos medžiaga, juolab, kad ieškovai pagrįstai manė turintys teisę laisvai disponuoti ginčo automobiliu Vokietijoje, nes jo sulaikymo Lenkijoje metu buvo konstatuota, jog nepasitvirtino įtarimai dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su šiuo automobiliu, o atsakovai žinoję ginčo automobilio įsigijimo trūkumus iki automobilio pardavimo ieškovų apie juos neinformavo. Atsakovams nepatvirtinus parduodamo daikto nuosavybės teisės, ginčo 2010-10-28 sutarties Lietuvoje bei vėliau 2011-01-21 sutarties Vokietijoje ieškovai sudarę net nebūtų. Ieškovai apeliaciniu skundu neprašo priteisti iš atsakovų likusių 1654,50 Eur nuostolių, t.y. ieškinio sumos dalies, susijusios su ginčo automobilio pagerinimais ir disponavimu juo po susigrąžinimo iš Ch. N..Ieškovai atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prašo atsakovų pateikiamų naujo įrodymo - skelbimo - į bylą nepriimti. Atsakovo įmonė buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę bylos nagrinėjimo metu, todėl tiek V. M., tiek UAB (duomenys neskelbtini) buvusi individuali V. M. įmonė yra tinkami atsakovai. Ieškovui asmeniškai, kaip jo įmonės savininkui Vokietijoje buvo pareikštas ieškinys dėl jo įmonės 2011-01-21 sudarytu sandoriu perparduoto automobilio 15200 Eur kainos grąžinimo. Ieškovas šią kainą ir papildomas išlaidas sumokėjo, ką patvirtina atlikto 16 672,88 Eur mokėjimo pavedimo patvirtinimas iš banko Postbank. Ieškovas V. S., atsižvelgiant į tai, kad jam, kaip individualios įmonės savininkui buvo pareikštas ieškinys Vokietijoje dėl ginčo automobilio, patyrė nuostolių, todėl jis turi reikalavimo teisę tiek į nuostolių, tiek į palūkanų atlyginimą bei kartu su savo įmone - reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis HONDA CR-V identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebeegzistuoja, nes jis po sudegimo buvo išregistruotas ir priduotas į laužyną. Iš Danijos Interpolo ir Lietuvos policijos Kriminalinio biuro rašto - pakankamai aišku, jog paskutinis asmuo, teisėtai įsigijęs automobilį Honda CR-V su identifikaciniu Nr. (duomenys neskelbtini), yra Vokietijos bendrovė „B. A.“. Atsakovai neįrodė, kad „B. A.“ pardavė jiems ginčo automobilį. Atsakovai ieškovams pardavė tik jo daniškus registracijos dokumentus be valstybinio numerio ir į kito, važiuojančio automobilio kėbulą įvirintą (matomą) identifikacinio Nr. (duomenys neskelbtini) metalinę lentelę, rastą tiek VĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojų apžiūroje 2008 metais, tiek Lenkijos policijos, tiek ir aprašytą Specialisto 2013-03-19 išvadoje. Ieškovai tokio sandorio sudaryti neketino. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovai patys pakeitė automobilio duomenis ir detales ar, kad su jais neatsiskaitė. Pažymi, kad 2014-10-31 ieškinį patikslino aplinkybėmis dėl ieškovų suklaidinimo, nurodydami ne prekių, o ieškovų valios trūkumus, dėl ko atsakovų prašymas taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas. Juolab, kad ieškinio dėl CK 1.81 straipsnyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų atsisakė ir šioje dalyje byla yra nutraukta. Mano, kad aktuali teismų praktika ir galiojantis teisinis reglamentavimas šioje situacijoje suponavo restitucijos – įpareigojant V. M. įmonę grąžinti IĮ „V. S.” 13 901,76 Eur gautų pagal negaliojančia pripažintą sutartį, taikymą. Tretysis asmuo Danijos Karalystės įmonė (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į ieškovų ir atsakovų apeliacinius skundu prašo atmesti atsakovų UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. apeliacinį skundą; dėl ieškovų V. S. ir IĮ „V. S.“ apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra bei prašo priteisti trečiojo asmens Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovų UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad automobilį, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), po to, kai jis sudegė, perdavė savo draudikui Danijos Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini). Bendrovė nei su ieškovais, nei su atsakovais niekada nėra sudariusi jokių susitarimų, sandorių ar sutarčių dėl automobilių pirkimo - pardavimo ar bet kokių kitų sandorių su ieškovais ar atsakovais. Bendrovei nėra žinoma kokiomis aplinkybėmis automobilis (jeigu tai tas pats automobilis) atsidūrė Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini.Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šalių skundžiamas sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimo ir dėl bylos esmės neatskleidimo.(CPK 329 str. 2d. 2 ir 4p.)Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-09-21 nutarimu byloje Nr. 35/03-11/06 yra išaiškinęs, kad „.. teismo priimamas baigiamasis aktas turi būti vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir ( arba ) motyvuojamojoje dalyse.“ Šios nuostatos pirmos instancijos teismas nesilaikė, nes teismo sprendimo motyvai neatitinka rezoliucinės dalies. Ginčijamas sprendimas surašytas išvardinant kiekvieną ieškinio reikalavimą atskira dalimi. Dalyje „Dėl 2010-10-28 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia“, motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad sutartis yra negaliojanti ir todėl ieškovams iš atsakovų solidariai priteistinos 6 procentų palūkanos nuo 13 901,76 € sumos , kurios skaičiuotinos nuo 2012-09-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dalyje „Dėl vienašalės restitucijos taikymo“ teismas motyvuose nurodo, kad ji taikytina įpareigojant V. M. įmonę grąžinti IĮ „V. S.“ 13 901,76 €. Rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas taikydamas vienašalę restituciją jau solidariai iš atsakovų V. M.( kaip fizinio asmens) ir UAB (duomenys neskelbtini) priteisė 13 901,76 € ir 6 procentų metines palūkanas ieškovui IĮ „V. S.“, tačiau jas jau skaičiuoja ne nuo 2012-09-27, o nuo 2014-01-21. Ieškovui V. S. nepriteisė nieko, nors nurodė, kad ieškovams priteistinos 6 procentų palūkanos.Sprendimo motyvuose teismas nurodė, kad abiejų ieškovų ieškinį tenkina iš dalies, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra duomenų, kad ieškovui V. S. būtų priteistos kokios nors sumos nuostolių atlyginimui ar kt., nors dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezoliucinėje dalyje nurodo, kad jas priteisia ir ieškovui V. S., nors jo ieškinio reikalavimai netenkinti visiškai.Pagrįstas atsakovų apeliantų teiginys, kad sprendime nėra jokių motyvų dėl atsakovų solidarios atsakomybės taikymo. Kaip minėta 50 punkte, sprendimo motyvai yra tik vieno atsakovo atžvilgiu, t.y. jau nesančios V. M. įmonės atžvilgiu, o rezoliucijoje jau atsakovams pritaikyta solidari atsakomybė.Taip pat nesuprantamos teismo sprendimo tiek motyvuojamoji tiek rezoliucinė dalys dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimo. Patikslintas ieškinys ieškovų buvo pareikštas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kurios sudarytos buvo 2008-05-14 ir 2008-07-15 ir teismo posėdžio metu ieškovai nuo šio reikalavimo atsisakė. Tačiau teismas tiek motyvuose, tiek rezoliucijoje priėmė ieškovų atsisakymą jau išnagrinėtoje, prijungtoje byloje, o rezoliucijoje nutraukė bylą, kuri buvo nagrinėjama ir turėjo 2016 metų numerį. Sprendimas priimtas 2017-04-04 ir bylai suteiktas kitas numeris ir šioje byloje pateiktas atsisakymas nuo ieškinio, bet ne prijungtoje civilinėje byloje, kurioje teismas jokio atsisakymo nuo ieškinio negalėjo priimti. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis Honda CR-V, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), V. M. įmonės (2015-07-17 pertvarkyta į UAB (duomenys neskelbtini)) vardu VĮ (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas 2008-09-30 ir jam suteiktas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išduotas registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (civ.b. e2A-439-227/2016, 2t., b.l. 65). 2008-05-14 V. M. įmonės ir UAB „Hansa lizingas“ pirkimo - pardavimo sutartis įpareigojo pardavėją - V. M. įmonę perduoti minėtą automobilį pirkėjai – UAB „Hansa lizingas“, kuri įsipareigojo priimti turtą, sumokėti už jį nustatytą sumą ir perduoti valdyti ir naudotis pačiam pardavėjui. 2010-10-27 Pabaigos aktu, lizingo bendrovė pareiškė, kad sutartį laiko pasibaigusia ir perleidžia V. M. įmonei nuosavybės teisę į turtą – automobilį HONDA CR-V, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (civ.b. e2A-439-227/2016, 1 t., b.l. 148-150). Šios transporto priemonės registracijos VĮ (duomenys neskelbtini) duomenų bazėje patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), UAB aptariamos transporto priemonės savininke buvo registruota nuo 2010-01-27 iki 2010-10-28. Nuo šios datos automobilio HONDA CR-V, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininku nurodoma UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi V. M. įmonė) (civ.b. e2A-439-227/2016, 2t., b.l. 65). 2010-10-28 HONDA CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota ir jai išduoti tranzitiniai valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) (civ.b. e2A-439-227/2016, 2t., b.l. 65). Tą pačią dieną sudaryta ginčijama automobilio HONDA CR-V, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis (civ.b. e2A-439-227/2016, 1t., b.l.39). Automobilis yra kilnojamasis daiktas, kuriam privaloma teisinė registracija, o nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys. Todėl automobilio teisinės registracijos duomenis vertinti kaip nereikšmingus sprendžiant ginčo klausimą, taip pat negalima. Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės VĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojams numato pareigą maksimaliai tinkamai apžiūrėti registruojamą automobilį, t.y. transporto priemonės įregistruojamos (išregistruojamos) jas apžiūrėjus ir patikrinus, ar transporto priemonės duomenys sutampa su įrašais pateiktuose transporto priemonės dokumentuose. Todėl teismas turėjo pareigą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu VĮ (duomenys neskelbtini), išsiaiškinęs galimą poveikį šio juridinio asmens teisėms ir pareigoms. Todėl byloje pasisakė dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų. Toliau kolegija pasisako dėl neatskleistos bylos esmės. Taip pat bylos duomenų kontekste būtina įvertinti kodėl sudarant automobilio, kurio dokumentuose nurodomas identifikacinis kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) lizingo sutartį, ne kartą atliekant transporto priemonės techninę apžiūrą ir registraciją, keičiant valstybinius numerius, savininkus, nekilo jokių kliūčių ir abejonių dėl teisėto disponavimo šiuo objektu ar nuosavybės teisių. Ginčo sandorio objektas ne kartą buvo tikrinamas teisinę registraciją ir automobilio techninę būklę vertinančių pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, specialistų pakankamai ilgą laikotarpį – daugiau nei dvejus metus, juo disponavo ir jam vienokį ar kitokį poveikį darė kiti asmenys, tačiau teismas šių duomenų neanalizavo ir jų nevertino, o konstatavo bylos duomenų visuma neparemtą išvadą, kad ginčo sutartimi buvo parduotas vogtas su suklastotu kėbulo numeriu automobilis. Byloje sprendžiamas ginčas dėl automobilio Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-10-28 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.307 straipsnio (pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas) pagrindu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo. CK 6.317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo – pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t.y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą) (2 dalis). CK 1.80 straipsnis nustato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nagrinėjamu atveju, ieškovų argumentais, imperatyvios CK 4.37 ir 6.317 straipsnių nuostatos reikalavo, jog atsakovas perleisdamas ginčo automobilį ieškovui IĮ „V. S.“ patvirtintų ir garantuotų, jog nuosavybės teisės į automobilį priklauso jam, t.y. individualiai V. M. įmonei. To nepadarius, yra pagrindas taikyti CK 6.307 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą – tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį.Ieškovai įrodinėjo, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu automobilis buvo vogtas, atsakovui tai buvo žinoma, kaip ir žinoma, kad jo kėbulo identifikacinis numeris yra suklastotas, dėl to atsakovai neturėjo teisės jo perleisti. Augustavo rajono policijos komendantūros Padlesės vaivadijos 2011-01-13 ir 2011-10-01 nutarimuose nurodoma, kad Sienos apsaugos Augustavo užkardos pareigūnams 2010-11-07 patikrinimo metu kilo įtarimų, jog Lenkijos teritorija autovežiu gabenamo automobilio Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)identifikacinis numeris yra pakeistas trečiųjų asmenų, kadangi kitos to paties modelio transporto priemonės kėbulo elementas su VIN (identifikaciniu) numeriu buvo privirintas prie sulaikytos transporto priemonės konstrukcijos. Tolesnėje tyrimo eigoje kilo įtarimas, kad automobilis įgytas padarius nusikaltimą Ukrainoje. Nepasitvirtinus faktams, kad ši transporto priemonė buvo įgyta nusikalstamu būdu Lenkijoje ar užsienyje, nepaisant to, kad į automobilio konstrukciją buvo įmontuotas svetimas kėbulo elementas su identifikaciniu numeriu, Lenkijos pareigūnai, nutraukė parengtinį tyrimą ir nutarė automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su numerio lentelėmis, registracijos liudijimu ir raktu grąžinti Lietuvoje registruotos V. S. firmos savininkui ar jo įgaliotam asmeniui (civ.b. e2-855-452/2015, 2 t., b.l. 36-37, 39-40). 2011-01-21 automobilis HONDA CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 15 200 Eur parduotas C. N. (civ.b. e2A-807-452/2015, 1t., b.l.43,102), nuo 2011-02-11 jis registruotas M. R. W. vardu (civ.b. e2-855-452/2015, 2t., b.l.100), o nuo 2013-01-11 – V. S. (civ.b. e2-855-452/2015, t., b.l.43,102. 2013-02-27). V. S. vairuojamas automobilis Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelyje Kėdainiai - Kaunas pateko į eismo įvykį. Automobilis buvo nepataisomai apgadintas ir jo savininkas V. S. kreipėsi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos. Kadangi draudikams kilo įtarimas dėl galimo eismo įvykio inscenizavimo ir tam tikrų neatitikimų, susijusių su automobilio HONDA CR-V identifikaciniu numeriu, buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad automobilio Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto V. S. vardu, tikrasis identifikacinis numeris yra ne dokumentuose nurodomas (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) (civ.b. e2-855-452/2015, 2t., b.l.24-26). Bylos duomenys patvirtina, kad Honda CR-V, kurios identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusi UAB (duomenys neskelbtini) buvo pagrobta prie pastato (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009-05-12 iki 2009-05-13. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro 2015-12-11 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00987-09 dalyje nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 306¹ straipsnio 1 dalyje; nutarta nepradėti baudžiamojo proceso V. M. atžvilgiu dėl sukčiavimo, dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu, nesant jo veikoje nusikaltimų numatytų BK 182 ir 300 straipsniuose, požymių; sustabdytas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00987-09 (dėl automobilio HONDA CR-V vagystės), konstatavus, kad asmenys pagrobę automobilį nenustatyti (Civ. b. Nr. e2A-439-227/2016, 2 t., b.l. 106-116). Tuo pačiu nutarimu nutarta grąžinti automobilį Honda CR-V, kurio tikrasis identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), jo raktelius draudimo kompanijai AB (duomenys neskelbtini), pateikusiai dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į šį automobilį.Nors apylinkės teismas vertino, kad atsakovų pateiktos HONDA CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-04 ir 2008-07-15 pirkimo - pardavimo sutartys bei 2008-09-30, 2010-01-27 ir 2010-10-28 išduoti automobilio registracijos liudijimai buvo pakankami ieškovams patvirtinti atsakovo nuosavybės teises į šį automobilį, tačiau išvadą, kad atsakovas pardavė ieškovui ginčo sutartimi automobilį nebūdamas jo savininku grindė Panevėžio apygardos teismo 2016-06-14 įsiteisėjusiu sprendimu, kuriuo V. M. įmonės ir Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini) 2008-05-04 ir 2008-07-15 automobilio HONDA CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartys pripažintos negaliojančiomis. Taip pat ikiteisminio tyrimo duomenimis, jog 2009-05-13 automobilis HONDA CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paieškomas kaip vogtas bei specialisto R. U., patvirtinusio savo išvadą, kad 2009-05-13 pavogto automobilio Honda CR-V, kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastotas, vietoj jo „įvirinant“ lentelę su identifikavimo numeriu (duomenys neskelbtini). Kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas be teisinio pagrindo sprendė, jog prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-78-902/2016 Panevėžio apygardos teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Panevėžio apygardos teismo 2016-06-14 įsiteisėjusio sprendimo išvados yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, tačiau skirtingai nei interpretavo apylinkės teismas šio sprendimo prejudicialumas negali būti taikomas, nes toje byloje įrodinėjimo dalykas buvo visai kitas, t.y. V. M. ir Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini) 2008-05-04 ir 2008-07-15 automobilio HONDA CR-V, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis, o šioje byloje pareikšti reikalavimai sudaro naują ginčo dalyką, kuris nebuvo nagrinėjamas ankstesnėje byloje. Ginčijamas turto pirkimo – pardavimo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik neabejotinai įrodžius, jog sandorio objektas – automobilis HONDA CR-V, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra perleistas asmens, neturinčio teisės juo disponuoti (šiuo atveju įrodinėjama, jog atsakovas perleido vogtą ir su kito automobilio elementu – įvirinta kėbulo identifikavimo numerio lentele, transporto priemonę). Apylinkės teismas pasisakė, jog V. M. įmonė, kaip automobilio pardavėja neįrodė savo nuosavybės teisės daikto pardavimo momentu, o byloje esant jos nuosavybės teisę paneigiantiems įrodymams - V. M. įmonė įsigijo iš byloje nenustatytų asmenų vogtą automobilį su suklastotu identifikaciniu kėbulo numeriu, todėl sprendė, kad CK 6.307 straipsnio pagrindu ginčo sutartis pripažįstama negaliojančia bei taikytina vienašalė restitucija. Pirmiausia, duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad V. M. įmonė ar jis pats įsigijo ir ieškovams pardavė automobilį kurio kėbulo identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), byloje nėra.Tai, kad transporto priemonė su identifikaciniu kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdegusi, po eismo įvykio netinkama eksploatuoti, ar pardavinėjama dalimis, įskaitant ir kėbulą, ar, kad yra duomenys, kad ji 2008 m. kovo mėnesį buvo Vokietijos bendrovės „B. A.“ nuosavybė ir tuo laikotarpiu vis dar buvo netinkama eksploatuoti ar, kad automobilis atsakovo nebuvo įgytas iš Danijos Karalystės įmonės (duomenys neskelbtini) 2008-05-04 ir 2008-07-15 sutarčių pagrindu, nėra pakankami spręsti, kad ieškovei buvo parduotas vogtas automobilis, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų procesiniais sprendimais įvertintas ikiteisminio tyrimo aplinkybes, kurios neabejotinai patvirtina, kad automobilis, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairuodamas V. S. pateko į eismo įvykį ir kurio (kaip nustatyta Specialisto išvadoje) identifikacinis kėbulo numeris buvo suklastotas įvirinant lentelę su kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrobtas vėliau, t.y. 2009-05-13, nei V. M. įmonė 2008-09-30 pirmą kartą Lietuvoje įregistravo automobilį HONDA CR-V identifikaciniu Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija laiko, jog tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįvertinus galimybių surinkti ir gauti papildomus duomenis, reikšmingus vertinant ginčo sutartį CK 6.307 prasme. Šiuo aspektu yra pagrindas tenkinti vieną iš atsakovų apeliaciniame skunde dėstomų prašymų – dėl papildomų duomenų išreikalavimo iš Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijų. Sprendžiant ginčo klausimą būtina gauti ir įvertinti visą Lenkijos Respublikos atlikto parengtinio tyrimo medžiagą, nes iš pateiktų procesinių sprendimų nėra aišku, koks buvo tikrasis sulaikyto automobilio kėbulo identifikacinis numeris, ar buvo transporto priemonei paskelbta paieška ir kodėl, nustačius kėbulo numerio klastojimo faktą, jis buvo grąžintas automobilio įgijėjui. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovų teikiamą naują įrodymą – automobilių atskirų dalių skelbimų kopijas bei pritaria ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą pozicijai, kad iš esmės analogiško turinio informacija, kad rinkoje laisvai prekiaujama ir automobilių kėbulais, jau buvo atsakovo teikta pirmosios instancijos teismui ir teismas spręsdamas ginčo klausimą ją turės galimybę įvertinti.Teisėjų kolegija taip pat mano tikslinga spręsti klausimą ar ieškovas V. S. kaip fizinis asmuo turi reikalavimo teisę ginčyti sudarytą sandorį, kurio šalimi nėra.Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja, kadangi bylą nagrinėjant pakartotinai ir įvertinus naujas aplinkybes sprendžiamu klausimu, tiek ieškovų, tiek atsakovų ginčijamos aplinkybės ir reikalavimai turi būti vertinami pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.