- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-572-576/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52952-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Nida Vigelienė
- Nuteistasis
- M. S.
- Nukentėjusysis
- G. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko ir nukentėjusiosios G. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam skirta 2 (dviejų) metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. S. nustatyta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, M. S. nustatyti šie įpareigojimai: 1) visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23 val iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 2) per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti. Nukentėjusiosios G. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš M. S. nukentėjusiosios naudai priteista 22 550 EUR turtinei ir 1 500 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. S. nuteistas už tai, kad veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2018 m. rugpjūčio 18 d. melagingai pranešė nukentėjusiajai G. P. apie neva į Lietuvą iš Kanados gabenamą automobilį „Mercedes Benz GLE 350“, kuris bus taisomas ir vėliau parduodamas Lietuvoje, G. P. sutikus nupirkti automobilį, 2018 m. rugpjūčio 19 d. adresu (duomenys neskelbtini), pastaroji perdavė M. S. 5 000 eurų, 2018 m. rugpjūčio 26 d. toje pat vietoje perdavė M. S. 4 500 eurų, 2018 m. rugsėjo 5 d., 14.50 val., toje pat vietoje perdavė M. S. 2 000 eurų, 2018 m. rugsėjo 10 d., 19.40 val., perdavė M. S. 11 650 eurų, o 2018 m. spalio 8 d. perdavė M. S. 1 400 eurų automobilio įsigijimui ir taisymui, tačiau automobilio M. S. G. P. neperdavė, pinigų negrąžino, t. y. apgaulės būdu įgijo G. P. priklausančius 24 550 eurų, padarydamas nukentėjusiajai 24 550 eurų turtinę žalą.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji G. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas dalyje dėl bausmės skyrimo M. S..
2.1. Apeliantė nurodo, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 8 metų. Skunde teigiama, kad teismas neįvertino M. S. asmenybės pavojingumo, o būtent, neatsižvelgė į tai, kad jis ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, kas rodo nuolatinį netinkamų veiksmų nesuvokimą. Be kita ko, nebuvo nustatyta jokių jo atsakomybę švelninančių aplinkybių, nes M. S. teisme bandė sumenkinti savo veiksmus, teigdamas, jog iš pradžių tyčios apgauti neturėjo, nors nusikaltimas buvo suplanuotas ir apgalvotas. Tuo pačiu nurodo, kad M. S. yra ir anksčiau padaręs panašaus pobūdžio nusikaltimų, o būtent apgaulės būdu išviliojęs ir iki šiol negrąžinęs pinigų iš kelių jai žinomų asmenų, kas rodo, kad M. S. yra linkęs daryti panašaus pobūdžio nusikaltimus. Paskirta bausmė neatitinka protingumo ir kitų teisingo teismo principų, nėra adekvati padarytam nusikaltimui.
2.2. Apeliantė pažymi, kad M. S. per visą laikotarpį nei karto nesikreipė ją, nenurodė, kad gailisi, kad atlygins žalą, tačiau, priešingai, slapstėsi, neatsakė į skambučius, todėl sprendžia, kad jis visai nesigaili ir nesuvokia savo padaryto sunkaus nusikaltimo, nesibaimina pasekmių, tikėdamasis išsisukti.
2.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas neįvertino, jog M. S. grąžino tik labai mažą dalį – 2000 Eur iš apgaule išviliotos didelės pinigų sumos ir kad tai padarė tik po antro teismo posėdžio atidėjimo ir primygtinio teisėjos raginimo. Apeliantės vertinimu, M. S. pats turėjo rodyti iniciatyvą ir grąžinti po truputį pinigus, nuo nusikaltimo padarymo praėjo 11 mėnesių, tačiau ne tik nerodė iniciatyvos, bet jai ieškant slapstėsi. Be kita ko, jis net nekalba apie pinigų grąžinimą, jam svarbiausia buvo išvengti realios laisvės atėmimo bausmės.
2.4. Apibendrindama apeliantė prašo skirti teisingą ir tinkamą bausmę, kuri kaip vienintelė bausmė yra numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, prašo skirti realią 5 metų laisvės atėmimo bausmę arba duoti paskutinę galimybę ir įpareigoti M. S. per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo atlyginti jai padarytą žalą – 24 050 Eur.
3. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vilius Paulauskas (toliau – prokuroras) nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. nuosprendis yra keistinas dėl neteisingos, aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo.
Šalies argumentai
3.1. Apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas M. S. laisvės apribojimo bausmę, pažeidė bausmės skyrimo taisykles ir netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl paskyrė per švelnią bausmę. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tačiau priimtame nuosprendyje nenurodytos jokios išimtinės aplinkybės, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuosprendyje išvardintų aplinkybių, o būtent: M. S. teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, registruotas Užimtumo tarnyboje, siekia susirasti darbą, kad galėtų atlyginti padarytą žalą, laiko vairavimo teises, atlygino 2000 Eur turtinę žalą, pripažinti išimtinėmis nėra pagrindo. Pasak apelianto, šios aplinkybės daugiau tipinės, nei išimtinės. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui konkrečioje byloje turi būti nustatyta visuma aplinkybių, susijusi su daug mažesniu asmenybės ar veikos pavojingumo vertinimu, o jų vertinimas turi suponuoti išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas nebūtų teisingas. Be to, teismo argumentas, kad skiriant laisvės atėmimo bausmę nukentėtų nukentėjusiosios materialinė gerovė, nėra pakankamas ir išimtinis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.
3.2. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir galutinė bausmė paskirta vadovaujantis BK 64¹ straipsniu. Taigi teismas sušvelnino bausmę vadovaujantis ne tik BK 64¹ straipsniu, bet ir paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį, kuri nėra numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Prokuroras nurodė, kad vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, M. S. nepagrįstai paskirta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, be to, ji neproporcinga nukentėjusiosios G. P. patirtai žalai – tiek materialinei, tiek moralinei, kadangi pinigus ji ne tik taupė pati, bet jai padėjo ir artimieji, jai teko skolintis. M. S. pinigus išviliojo per daugiau nei 2 mėnesius, per 5 kartus, nuolat kurdamas naujas versijas ir sistemingai pateikdamas įrodymus, kas sukėlė nukentėjusiajai nuolatinį stresą ir nerimą.
3.3. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas M. S. neatitiktų nukentėjusiosios interesų, nes tokiu būdu būtų apsunkintos M. S. galimybės atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. M. S. paskirta bausmės rūšis – laisvės apribojimas - nesukels jokių suvaržymų ir nebus pasiektas bausmės tikslas – taip asmenį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Prokuroro vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti tik taikant laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas.
3.4. Apibendrindamas prokuroras prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo ir paskirti M. S. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant 3 metams, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
5. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, skirti M. S. laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėti maksimaliam terminui, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, nes nors M. S. ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, pažymėdama, kad jai svarbiausia, jog būtų atlyginta žala,. sutiko su prokuroro siūloma bausmės rūšimi. Nuteistojo gynėjas prašė skundus atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nuteistasis pritarė gynėjo išreikštai pozicijai bei sutiko su bausmės vykdymo atidėjimu.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nukentėjusiosios G. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniuose skunduose nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas nėra keliamas, tačiau tiek nukentėjusioji, tiek prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, be kita ko, nukentėjusioji prašo įpareigoti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti jai visą padarytą žalą.
Dėl bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
7. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016).
8. Prokuroras apeliaciniame skunde neginčydamas M. S. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos prašo skirti jam laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, atidėti. Griežtesnės laisvės atėmimo bausmės prašo skundu ir nukentėjusioji. Kaip matyti iš prokuroro skundo turinio, jis vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalį paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį, tačiau ir pats skunde prašo M. S. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį atidedant nuteistajam bausmės vykdymą.
9. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek skunduose nurodytus argumentus, tiek formuojamą teismų praktiką, tiek šią konkrečią situaciją, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė M. S. švelnesnę bausmę nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas taikė įvertinęs nustatytas aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, įvertino ir pačios nukentėjusiosios interesus, ir sprendė, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Nors tiek nukentėjusioji, tiek prokuroras prašo skirti M. S. laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokia bausme būtų pasiektas vienintelis bausmės tikslas – nubaudimas, atitinkamai nukentėjusiosios interesai, kad kaip įmanoma greičiau būtų atlyginta jai padaryta žala, nebūtų patenkinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė tiek į nukentėjusiosios, tiek į nuteistojo interesus, paskyrė teisingą bausmę, kuria neabejotinai bus pasiekti bausmės tikslai ir kuria nebus pasiektas išimtinai vienas tikslas – nubaudimas. Be to, tinkamai motyvavo tokį pasirinkimą, nors prokuroras ir teigia priešingai. Paskyrus laisvės apribojimą maksimaliam terminui su įpareigojimu per du mėnesius įsidarbinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iš esmės yra siekiama ne tik pataisyti nusikaltusį asmenį, siekiant, kad jis teisėtais būdais užsidirbtų pragyvenimui, tačiau ir atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Šiuo konkrečiu atveju visos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra svarbios ir sudarančios pagrindą teigti, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nebūtų teisingas.
10. Kaip matyti iš nuosprendžio, M. S. padarė vieną sunkų turtinio pobūdžio nusikaltimą vieno asmens atžvilgiu. Jis apgaulės būdu įgijo G. P. priklausančius 24550 eurų, minėtą sumą gaudamas per penkis kartus. Aukštesnysis teismas įvertina ir tai, kad nuteistojo nusikaltimas padarytas pirmą kartą, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms (automobilį aukcione nupirko kiti ir ši versija nepaneigta), bylos duomenimis nuteistajam apskritai nėra būdingos antivisuomeninės nuotaikos, nėra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. S. padarė nusikaltimą tiesiogine tyčia, įvertino nukentėjusiajai padarytos žalos dydį, tai, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat įvertino nuteistojo į M. S. asmenybę: jis teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra, M. S. davė išsamius parodymus apie jo padarytą nusikalstamą veiką, jis jauno amžiaus, registruojasi Užimtumo tarnyboje ir siekia susirasti darbą, kad galėtų atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Įvertino ir tai, kad padarius bylos nagrinėjime pertrauką M. S. atlygino nukentėjusiajai dalį, t. y. 2 000 eurų turtinės žalos. Teismas sprendė, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumo, be to, laisvės atėmimo bausmės skyrimas neatitiktų ir nukentėjusiosios interesų, nes tokiu būdu būtų apsunkintos M. S. galimybės atlyginti savo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajai padarytą žalą.
11. Išvada, kad pirmosios instancijos teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalį pagrįstai, daroma ir atsižvelgiant į tai, kad prokuroras apeliaciniame skunde neprašo skirti nuteistajam M. S. realios laisvės atėmimo bausmės, kaip kad numato BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija, o prašo jos vykdymą atidėti (BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu), kad leidžia skundą nagrinėjančiam teismui spręsti, kad prokuroras jo skunde nurodytai bausmei paskirti visgi mato galimybę taikyti M. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neprašo realios laisvės atėmimo bausmės. Ką šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas.
12. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra ir duomenų, kad būtų bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų M. S. atžvilgiu. Visų sąlygų švelninti jam paskirtą bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra. Kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teismas visuomet turi turėti galimybę pritaikyti kitokios rūšies bausmę, paskirti mažesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Tokiu atveju teismui turi būti palikta laisvė taikyti įstatymą konkrečiam atvejui. Konkretūs atvejai turi būti siejami su padaryta veika, jos padariniais, nusikaltėlio asmenybe, kitų aplinkybių vertinimu, ir kurie išreiškia bausmės individualizavimą konkrečioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-677/2015). Turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-195-677/2016).
13. Nukentėjusioji skunde nurodė, kad žino ir daugiau asmenų, kuriuos apgavo M. S., tačiau teisėjų kolegija, nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų, pavyzdžiui, duomenys apie vykstančius ikiteisminius tyrimus, priimtus teismų sprendimus, negali į tai atsižvelgti vertindama paskirtos bausmės teisingumą. Be kita ko, nukentėjusiosios skunde nurodyti argumentai, kad M. S. tik po pirmosios instancijos teismo raginimo grąžino 2000 eurų ir kad daugiau nesistengia atlyginti padarytos žalos bei vengia su ja bendrauti, teismo negali būti vertinami vienareikšmiškai, nes, pirma, M. S. finansinė padėtis ir turimi turtiniai įsipareigojimai (pateikti vykdomieji raštai) rodo jo pakankamai sunkią finansinę padėtį, visgi tai nepateisina jo pasyvumo, antra, nukentėjusiosios nurodytas jo vengimas bendrauti gali būti siejamas su viena ar keletu aplinkybių, subjektyviu pačios nukentėjusiosios vertinimu ir esminės įtakos bausmės skyrimui neturi.
14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2000 eurų suma yra ženkli, atsižvelgiant į nuteistojo finansinę padėtį. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas neišvengiamai įpareigoja nuteistąjį atlyginti padarytą žalą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nukentėjusiosios prašymo įpareigoti M. S. atlyginti priteistą žalą per 6 mėnesius, atsižvelgia į prie bylos pridėtus vykdomuosius dokumentus, patvirtinančius M. S. turimus didelius finansinius įsipareigojimus, bei į trijų mėnesių darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius, ir vertina, kad pusės metų terminas atlyginti 24 050 eurų turtinę ir neturtinę žalą yra neprotingas ir tokio įpareigojimo nuteistasis objektyviai neturės galimybių įgyvendinti. Be to, akcentuotina ir tai, kad BK 48 straipsnio 6 dalis nustato, kad gali būti skiriamas įpareigojimas atlyginti tik turtinę žalą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, o ne priešingai, skatinti ieškoti neteisėtų būdų atlyginti padarytą žalą. Neginčytina, kad nukentėjusioji patyrė didelę žalą, kad jos tikslas yra kaip įmanoma greičiau atgauti prarastus pinigus, tačiau teismas negali priimti tokio sprendimo, kuris, įvertinus objektyvias galimybes, būtų neteisingas ir juo nebūtų pasiekti bausmės tikslai, ar, priešingai, juo būtų sudaromos sąlygos asmeniui priimti neteisingus ir galimai vėl nusikalsti, siekiant įvykdyti teismo sprendimą.
15. Visgi teisėjų kolegija vertina, kad pats nukentėjusiosios prašymas įpareigoji atlyginti M. S. jai padarytą žalą yra pagrįstas ta apimtimi, kad siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje, esant duomenų, kad nuteistasis dirba, teismo posėdžio metu išreiškė norą kuo greičiau atlyginti nukentėjusiajai žalą, atsižvelgiant į jo finansines galimybes ir nukentėjusiosios interesus, tikslinga skirti jam BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį. Tačiau būtina nustatyti tokį turtinės žalos atlyginimą, kuris realiai įmanomas. Teismo sprendimas turi būti toks, kad nuteistasis būtų kuo labiau suinteresuotas kiek įmanoma operatyviau atlyginti padarytą žalą, t. y. įvykdyti teismo sprendimą. Tai reiškia, kad, nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą žalą, svarbu yra ir užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galės sumokėti nukentėjusiajam priteistą žalos dydį ir bus suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gaus jam priteistą sumą. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju, proporcingumo principo reikalavimus atitinka įpareigojimas atlyginti dalį – 8 000 Eur – nukentėjusiajai padarytos žalos. Visai neskirti šio įpareigojimo nėra teisinio pagrindo, kadangi nukentėjusiosios interesų taip pat turi būti paisoma, be to, M. S. yra darbingo amžiaus, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, jokių kitų turtinio pobūdžio pasekmių nagrinėjamoje byloje jam nekilo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks įpareigojimas, numatytas BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte, padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
Dėl BK 64¹ straipsnio taikymo
16. BK 64¹ straipsnyje numatyta, kad, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu.. Teisėjų kolegija pažymi, kad, jeigu kiekvienu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecija, tai BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymas yra imperatyvus ir yra pagrįstas tuo atveju, jeigu yra nustatyti būtini šiai BK nuostatai keliami reikalavimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Šiuo konkrečiu atveju BK 64¹ taikytas byloje atliktus byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą. BPK 273 straipsnis reglamentuojantis sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo taisykles be kitų reikalavimų nustato ir tai, kad su sutrumpintu įrodymų tyrimu turi sutikti prokuroras ir gynėjas, t.y. imperatyviai reikalauja prokuroro sutikimo. Kaip matyti iš 2019 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio protokolo( 2 t., b.l. 14-18) prokurorė ne tik sutiko, tačiau ir pati prašė atlikti byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas esant visoms BPK 273 straipsnyje numatytoms sąlygoms atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą, o prokuroro argumentas, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas atliktas nepagrįstai, neatitinka bylos duomenų.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam
17. BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija nustato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. spalio 6 d.). BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d. numatė galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą už sunkius nusikaltimus.
18. Bausmės vykdymo atidėjimas yra bausmės realizavimo forma, galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-168/2014, 2K-119-489/2017). Pažymėtina tai, kad sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės, teismas visų pirma turi nustatyti visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas. Šiuo gi atveju nėra formalių sąlygų taikyti BK 75 straipsnį. M. S. nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą, kurio sankcija numato laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmę, taigi terminuotas laisvės atėmimas yra vienintelė numatyta bausmės rūšis. M. S. nusikalstamus veiksmus atliko laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 18d. iki 2018 m. spalio 8 d, t.y. galiojant BK 75 straipsnio redakcijai, numatančiai, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą bausmės vykdymo atidėjimas netaikomas, todėl, M. S. bausmės vykdymas negali būti atidėtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 75 straipsnio taikymas pirmiausia yra nukreiptas ne į laisvės atėmimo bausmės dydį, tačiau į padaryto nusikaltimo sunkumą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
Prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiosios G. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Paskirti M. S. BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą - atlyginti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį – 8000 (aštuonis tūkstančius) eurų, įpareigojant atlyginti nukentėjusiajai G. P. šią sumą per 1 metų 4 mėnesių laikotarpį.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.