Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. O. (toliau – A. O.), D. A. (toliau – D. A.) ir L. R. (toliau – L. R.) apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir nuteistas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

D. A. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

L. R. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiojo naudai iš A. O., L. R. ir D. A. solidariai priteista 600 eurų neturtinei žalai atlyginti bei po 150 eurų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. O., D. A. ir L. R. nuteisti už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 20 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini) namo, veikdami bendrai, viešoje vietoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia prikibo prie nukentėjusiojo V. M., kurį be jokios priežasties L. R. stumdė, A. O., suėmęs už abiejų rankų, jas užlaužė ir pargriovė veidu ant žemės, po to D. A. spyrė vieną smūgį nukentėjusiajam V. M. į galvą ir dėl kraujosrūvų odoje ir poodyje kairėje pusėje ir kairiame žaste bei odos nubrozdinimo kaktos kairėje pusėje nukentėjusiajam V. M. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

7. Nuteistųjų D. A., A. O. ir L. R. apeliaciniai skundai atmetami.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. A., A. O. ir L. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl D. A., A. O. ir L. R. kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistųjų kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant D. A., A. O. ir L. R. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, dėl ko, keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, vadovaujantis objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiais, nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl L. R. ir D. A. apeliacinių skundų

11. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems L. R. ir D. A. paskirtų bausmių, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

1.1. Apylinkės teismas skirdamas bausmę D. A. atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis)), stadiją (nusikalstama veika baigta), kaltės formą (nusikalstama veika padaryta tyčia). Įvertino D. A. asmenybę, konstatuodamas, kad jis ankščiau neteistas (t. 2, b. l. 174), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 172-178), nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 175-176), nevedęs. Spręsdamas D. A. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (BK 61 straipsnis).

1.2. Apylinkės teismas skirdamas bausmę L. R. atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis)), stadiją (nusikalstama veika baigta), kaltės formą (nusikalstama veika padaryta tyčia). Įvertino L. R. asmenybę, konstatuodamas, kad jis ankščiau neteistas (t. 2, b. l. 153), yra baustas administracine nuobauda už girto pasirodymo viešoje vietoje (t. 2, b. l. 155), dirba, mokosi, nevedęs. Spręsdamas L. R. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (BK 61 straipsnis).

2. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems skyrė vieną švelnesnių BK 284 straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą, jo terminą nustatydamas kiek mažesnį nei BK 48 straipsnyje numatytas laisvės apribojimo vidurkis. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, o vien tai, kad apeliantų asmenybių ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistieji, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo nuteistiesiems skirtos bausmės visiškai atitinka tiek jų padarytą nusikalstamą veiką, tiek jų asmenybes, tiek ir paskirtomis bausmėmis siekiamų tikslų įgyvendinimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent laisvės apribojimo bausmė, atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybes, savo ilgalaikiu poveikiu, leis pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje.

3. Sutrumpinti D. A. ir L. R. paskirto laisvės apribojimo terminą ir tokiu būdu dar labiau švelninti jų teisinę padėtį, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, teisinio pagrindo nėra. Jo nesudaro ir nuteistojo L. R. apeliacinio skundo teiginiai, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra aiškiai per giežta, nes jis tik pastūmė nukentėjusįjį ir jo veiksmai neturėjo įtakos nežymaus sveikatos sutrikdymui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, kurios vienas iš tikslų kovoti su nusikalstamomis veikomis bei užkirsti kelią jų vykdymui, todėl tam tikri negatyvūs, nepalankūs nuteisto asmens gyvenime kilę paskirtos bausmės padariniai yra ne tik neišvengiami, bet tuo pačiu ir būtini, nes priešingu atveju bausmės būtų beprasmiškos, jos negalėtų įspėjamai veikti nei konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens, nei kitų asmenų, t. y. neatliktų savo prevencinio vaidmens. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems L. R., D. A. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje nepažeidė. Bausmės nuteistiesiems parinktos ir paskirtos tinkamai.

4. Nuteistasis D. A. taip pat nesutinka su teismo jam paskirtu įpareigojimu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., o nuteistasis L. R. prašo jam neskirti teismo įpareigojimo išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kadangi jis mokosi ir dirba šeštadieniais bei sekmadieniais, todėl negali paskirtų darbų atlikti šventinėmis dienomis.

5. Sprendžiant klausimą dėl minėtų apeliacinių skundų reikalavimų pagrįstumo, pažymėtina, kad sutinkamai su BK 48 straipsnio 4 dalimi, asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis komentuojamo straipsnio 5 dalyje numatytus draudimus bei šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įpareigojimus. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu L. R. ir D. A. kartu su paskirta bausme įpareigojo per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu) bei per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas). Aukščiau aptartų duomenų pagrindu spręsti, kad šie įpareigojimai pirmosios instancijos teismo buvo parinkti netinkamai ar jie apsunkins nuteistojo L. R. galimybes dirbti, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad L. R. įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 60 valandų nemokamų darbų nustatyto ilgo šio įpareigojimo termino (6 mėnesių) kontekste, neleidžia teigti, jog šis įpareigojimas ribos nuteistojo galimybes dirbti ar mokytis. Nors nusikalstama veika padaryta dienos metu, tačiau įvertinus nuteistųjų asmenybes, spręsti, kad įpareigojimu nuteistiesiems būti namuose nuo 23 iki 6 val., jų laisvės ir teisės buvo suvaržytos nepagrįstai ar per griežtai, pagrindo nėra. Priešingai - neabejotina, kad tokio įpareigojimo paskyrimas darys teigiamą įtaką nuteistųjų elgesiui, sudarys sąlygas nuteistiesiems laiką nakties metu praleisti kartu su šeima, užkirs kelią galima neteisėtam nuteistųjų elgesiui ir tai leis pasiekti bausmės tikslus.

6. Kaip matyti iš nuteistųjų apeliacinių skundų, jie taip pat nesutinka ir nukentėjusiajam V. M. priteistu 600 eurų neturtinės žalos dydžiu. Nuteistasis D. A. nurodo, kad jis niekur nedirba, negauna pajamų, šiuo metu prižiūri sūnų ir neįgalią dukrą, todėl priteista žalos atlyginimo suma jam yra per didelė finansinė našta.

7. Sutinkamai su BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

8. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju dėl A. O., L. R. ir D. A. neteisėtų veiksmų V. M. patyrė fizinį skausmą, stresą, išgąstį, jam nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, padarytos kraujosrūvos odoje ir poodyje kaktos kairėje pusėje ir kairiame žaste bei odos nubrozdinimas kaktos kairėje pusėje. Kaip nurodė nukentėjusysis po įvykio jis neramiai miegojo naktimis, bijojo grįžti į bendrabutį, teko pakeisti gyvenamąją vietą, darbą. Dėl nurodytų aplinkybių neabejotina, kad nukentėjusiajam tyčiniai nusikalstami A. O., L. R. ir D. A. veiksmai sukėlė skausmą bei atitinkamus dvasinius išgyvenimus (išgąstį, baimę). Nors nusikalstamos veikos pasekmės nebuvo ilgalaikės, gydymas nebuvo skirtas, patirti sužalojimai sugijo patys, tačiau dėl šio įvykio nukentėjusysis nebejotinai buvo pažemintas (konfliktas įvyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims). Įvertinus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus bei jų pasekmes, konflikto aplinkybes, nuteistųjų turtinę padėtį pirmosios instancijos teismas sumažino V. M. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir priteisė jo naudai tik 600 eurų (vietoje prašytų 5000 eurų) neturtinės žalos atlyginimui. Dar labiau mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tokia suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktiką tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-78/2013, 2K-314/2012, 2K-497/2011 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkaujant, todėl nepriklausomai nuo kiekvieno nuteistojo atliktų veiksmų apimties, žalos atlyginimas iš jų pagrįstai priteistas solidariai.

9. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto D. A. prašymas sumažinti priteistos žalos dydį dėl sunkios finansinės padėties, nes jis niekur nedirba, pajamų negauna, prižiūri mažą sūnų ir neįgalią dukrą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio teismas nustatydamas žalos dydį atsižvelgė į nuteistojo D. A. nurodytas turtinės ir šeimyninės padėties aplinkybes, o teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visų byloje esančių duomenų visumą, minėtos aplinkybės nėra pakankamu pagrindu priteistą neturtinės žalos dydį dar labiau mažinti, kadangi nuteistasis yra darbingo amžiaus, duomenų apie jo nedarbingumą nėra, kaip jis pats nurodė neįgali dukra lanko mokyklą, todėl vien tai, kad jis nedirba, nesudaro pagrindo spręsti, kad 600 eurų neturtinės žalos solidariai priteisimas jam bus nepakeliamas.

10. Nuteistieji nesutinka ir su nukentėjusiajam priteistomis proceso išlaidomis. Sutinkamai su BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusįjį V. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu atstovavo advokatas V.V. Jis, nukentėjusiojo prašymu, teismui parengė ir pateikė civilinį ieškinį. Remiantis 2019 m. sausio 14 d. pinigų priėmimo kvitu (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) išlaidos advokato paslaugoms apmokėti sudarė 2000 eurų. Apylinkės teismas, įvertinęs, kad bylos nagrinėjimas apylinkės teisme iš viso užtruko 7 valandas, byla nebuvo sudėtinga ir didelės apimties bei pateikto civilinio ieškinio apimtį, tenkintų reikalavimų dydį ir kitas aplinkybes, šias bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 450 eurų, priteisiant nukentėjusiajam po 150 eurų bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno nuteistojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo atstovo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atliktus procesinius veiksmus, jų sudėtingumą ir reikšmę, sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, o dar labiau mažinti jų dydį, atsižvelgiant į apeliacinių skundų deklaratyvius argumentus, pagrindo nėra.

Dėl A. O. apeliacinio skundo

1. Sprendžiant A. O. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 284 straipsnyje, padaryme, paminėtina, jog šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

2. Abejonių tuo, kad 2018 m. rugpjūčio 20 d., apie 17.30 val., A. O. veikdamas bendrai su L. R. ir D. A., viešoje vietoje prie namo įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia prikibo prie nukentėjusiojo, kurį be jokios priežasties L. R. stumdė, A. O., suėmęs už abiejų rankų, jas užlaužė ir pargriovė veidu ant žemės, po to D. A. spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į galvą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti nukentėjusiojo bei jo parodymus patvirtinančių liudytojų išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis bei rašytine nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, todėl vien tai, kad apeliaciniu skundu A. O. nesutinka su jo veiksmų vertinimu, deklaratyviai nurodydamas, kad jo kaltė grindžiama melagingais nukentėjusiojo V. M. parodymais, nesudaro pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimui ar pakeitimui.

3. Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad nuteistojo A. O. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad jokių muštynių bendrabučio kieme jis nematė, niekas su niekuo nekonfliktavo ir nesimušė (t. 1, b. l. 113-114), tuo tarpu apklausiamas apylinkės teisme jis jau nurodė, kad tik pastūmė nukentėjusįjį į šoną, kad nekiltų konfliktas. Iš esmės analogiškus argumentus apeliantas nurodo ir apeliaciniame skunde. Akivaizdu, kad remtis tokiais nenuosekliais ir prieštaringais apelianto parodymais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, jog A. O. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme betarpiškai patvirtino nukentėjusysis V. M., liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kiti objektyvūs bylos duomenys, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja.

4. Kaip nustatyta nukentėjusiojo V. M. parodymais, įvykio dieną į bendrabutį po darbo jis grįžo anksčiau apie 17.00 val. Kai buvo beveik prie bendrabučio įėjimo, iš automobilio išlipo L. R. ir pradėjo jį stumdyti rankomis į petį link suoliukų. Tada iš bendrabučio išėjo du nepažįstami vyriškiai - A. O. ir D. A.. A. O. prie jo priėjęs užlaužė rankas ir paguldė jį ant žolės veidu žemyn, rankas laikė užlaužęs už nugaros ir atsisėdo ant jo. D. A. liepė jam atsiprašyti L. R. ir spyrė jam į galvą, į kairę pusę. Tada A. O. jį paleido.

1.1. Netikėti šiais nukentėjusiojo, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymais, teisinio pagrindo nėra. Iki komentuojamo įvykio A. O. jis nepažinojo, todėl nukentėjusiojo suinteresuotumas melagingai apkalbėti nuteistąjį, nenustatytas. Be to, nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės iš esmės atitiko ir jo po įvykio policijai parašytame pareiškime nurodytas aplinkybes, kad jį užpuolė trys asmenys, L. R. jį stumdė, stambesnio kūno sudėjimo nepažįstamas vyriškis priėjęs iš nugaros užlaužė jo abi rankas ir pargriovė veidu į žemę, o antras nepažįstamas asmuo įspyrė į kairę kaktos pusę (t. 1, b. l. 1-8). Be to, aukščiau aptartiems nukentėjusiojo parodymams neprieštarauja ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais jis taip pat patvirtino, kad kitas nepažįstamas asmuo, stambesnio kūno sudėjimo priėjo prie jo iš nugaros, suėmė abi jo rankas, užlaužė ir pastūmė jį į priekį, ko pasėkoje jis nugriuvo priekiu ant žemės, o minėtas asmuo ant jo atsisėdo ir toliau laikė užlaužtas rankas (t. 1 , b. l. 34). Kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, nukentėjusysis atpažino, kad rankas užlaužė A. O. (t. 1, b. l. 37-39). Tai, kad nukentėjusysis buvo A. O. pargriautas ant žemės patvirtino ir liudytojai H. G.ir H. P. S. Vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, atkreiptinas dėmesys ir tai, kad nukentėjusiojo išdėstytas aplinkybes dėl rankų užlaužimo, betarpiškai patvirtina ir specialisto išvados duomenys dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų (t. 1, b. l. 28). Minėtoje išvadoje užfiksuoti nukentėjusiojo kairiojo žasto sužalojimai – trys kraujosrūvos išoriniame žasto paviršiuje ir išorinio bei užpakalinio paviršiaus riboje patvirtina, kad V. M. buvo stipriai laikomas ranka už kairės rankos žasto.

1.2. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste neabejojant nukentėjusiojo V. M. parodymų, iš esmės patvirtinančių esmines A. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, įvykdymo aplinkybes, patikimumu, akcentuotina ir tai, kad nuteistasis D. A. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, jog A. O. pribėgo prie V. M., suėmė jį už rankų ir jas užlaužė bei paguldė jį veidu į žemę (t. 1, b. l. 67).

2. Atsižvelgiant į išdėstytą, neabejojant, jog komentuojamas konfliktas vyko viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) studentų bendrabučio, dienos metu, t. y. tokioje vietoje, kur bet kokiu momentu gali lankytis kiti asmenys bei fizinio smurto panaudojimo prieš V. M. faktu, vertinant nuteistojo veiksmus (sugriebė nukentėjusįjį už rankų, jas užlaužė už nugaros ir pargriovė) BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių plotmėje, pažymėtina, jog smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011). Kartu pažymėtina, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. O. ir kitų bendrai su juo veikusių asmenų smurtiniai veiksmai ne tik sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, bet ir sukėlė išgąstį bei neigiamas emocijas aplinkiniams asmenims - liudytojams H. G., H. P. S., kurie pasak paties apelianto A. O. kažką šaukė, I. J. ir S. J., kuri prašė nemušti. Visi šie duomenys teisėjų kolegijos įsitikinimu patvirtina, kad pašaliniams asmenims tokie įžūlus nuteistojo A. O. ir kitų jo bendrininkų veiksmai neabejotinai sukėlė įtampą ir baimę, nesaugumo jausmą, atitraukė šiuos asmenis nuo jų įprastinių reikalų. Esant šioms aplinkybėms, abejoti tuo, kad aukščiau aprašytais neteisėtais A. O. veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo.

3. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, jog jis tik pastūmė nukentėjusįjį į šalį, kad nekiltų konfliktas ir tokiu būdu gynė žmogų. Vertinant šį nuteistojo argumentą vis tik pažymėtina, kad kaip patvirtino pats apeliantas ir kitas nuteistasis D. A., kai jie iš bendrabučio išėjo į lauką, jokio susistumdymo tarp L. R. ir nukentėjusiojo nebuvo, todėl akivaizdu, kad minėti apelianto teiginiai yra nelogiški ir niekuo nepagrįsti. Jei konflikto nebuvo, tuomet nebuvo būtinybės ir stumti nukentėjusįjį į šalį, siekiant išvengti konflikto. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų teiginį, kad konfliktą kėlė pats nukentėjusysis, priešingai – iš bylos medžiagos matyti, kad dar iki aptariamo įvykio pradžios nukentėjusiojo buvo ieškoma bendrabutyje, o įvykio metu jis buvo vienas prieš tris asmenis, iš kurių dviejų net nepažinojo. Be to, kaip matyti iš liudytojo H. P. S. parodymų D. A. su A. O. greitu žingsniu priėjo prie nukentėjusiojo ir A. O. griebė jį už kaklo bei parklupdė ant žemės. Liudytoja S. J. patvirtino, kad po to kitas nuteistasis pribėgęs spyrė nukentėjusiajam į galvą. Visi šie duomenys neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis jokio konflikto nekėlė ir nuo jo ginti L. R. nereikėjo, juolab, kad apeliantas nukentėjusiojo net nepažinojo ir jokių asmeninių konfliktų tarp jų nebuvo, todėl akivaizdu, kad A. O. su kitais bendrininkais prie V. M. prikibo be jokios priežasties. Nors apeliantas nurodo, kad jo teiginius patvirtina liudytojų parodymai, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo atlikta visų nuteistųjų ir liudytojos S. J. parodymų dėl A. O. veiksmų analize ir padaryta išvada, kad šių asmenų nenuoseklius ir prieštaringus parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo, liudytojų H. G., H. P. S. parodymai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

4. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo A. O. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. O. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo sveikatos būklės. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto pateikti medicininiai dokumentai, nepatvirtina, jog dėl sveikatos būklės A. O. negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. jog nuteistasis turėtų būti atleistas nuo bausmės dėl ligos (BK 76 straipsnis) arba nuosprendžio vykdymas turėtų būti atidėtas, nuteistajam susirgus sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, kol nuteistasis pasveiks (BPK 338 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) yra numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos, o stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės (BVK 174 straipsnio 2 dalis). Be to, laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (BVK 174 straipsnio 3 dalis). Paminėtos įstatymo nuostatos patvirtina, kad, netgi atliekant laisvės atėmimo bausmę, nuteistajam yra garantuojama ir esant reikalui suteikiama tinkama sveikatos priežiūra. Tuo atveju, jei bausmės atlikimo metu paaiškėtų nauji duomenys, kurie sudarytų pagrindą spręsti klausimą dėl nuteistojo A. O. negalėjimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, BVK 69 straipsnio 1 dalis numato galimybę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais.

5. Nors A. O. apeliaciniame skunde motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, teigiama, jog nuteistasis nepagrįstai nuteistas laisvės atėmimo bausme, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu A. O. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė A. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas ir bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertinta ir A. O. charakterizuojančios aplinkybės, tokios kaip ankstesni teistumai (praeityje teistas ne vieną kartą (t. 2, b. l. 120-131)), naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus net mėnesiui laiko po ankstesnės bausmės atlikimo (tik 2018 m. liepos 30 d. buvo paleistas į laisvę atlikus laisvės atėmimo bausmę), baustas administracinėmis nuobaudomis, paskirtų baudų nesumokėjęs (t. 2, b. l. 134-135), niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Aptarti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, jog A. O. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, laikytis įstatymų ir daugiau nebenusikalsti, todėl apylinkės teismo parinkta bausmė rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, nustatant jos dydį artimą straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Įvertinus paminėtas aplinkybes, pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą nėra.

6. Apeliaciniu skundu A. O. taip pat nesutinka su nukentėjusiajam priteistu 600 eurų neturtinės žalos dydžiu bei proceso išlaidomis. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 18, 19, 21 punktuose, teisėjų kolegija pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžiu dalį dėl priteistos neturtinės žalos dydžio bei proceso išlaidų nukentėjusiajam nenustatė, todėl nuteistojo argumentai dėl nepagrįsto neturtinės žalos ir proceso išlaidų priteisimo yra atmetami šios nutarties 18, 19 ir 21 punktuose nurodytais motyvais.

7. Visi trys nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose kėlė klausimą dėl ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno D. G. veiksmų teisėtumo. Pažymėtina, kad BPK 62 straipsnyje yra numatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamų veiksmų ir priimamų nutarimų apskundimo tvarka, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neskundė, dėl apklausos protokolų pastabų neturėjo ir jų nereiškė, juos pasirašė, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamų ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų laikytini deklaratyviais ir atmetami.

8. Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. vasario 14 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų A. O., D. A. ir L. R. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.