Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. (R.) J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. gegužės 16 d. gautas pareiškėjo R. J. skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, kuriame pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. neužtikrintų teisės aktų reikalavimus atitinkančių jo kalinimo sąlygų (b. l. 1–17).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes dėl netinkamo kamerų įrengimo, cituoja teismų praktiką, susijusią su minimalaus laisvo ploto užtikrinimu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į minėtame EŽTT sprendime pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 m².

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m², jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m² (b. l. 32). Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra nepriimtinas asmens orumo aspektu. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., kuomet jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis (iš viso 254 paras) (b. l. 30), jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl ko jis patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Vilniaus PN kameros buvo netvarkingos, apipelijusios, neremontuotos, dažai nusilupę, buvo šalta, netinkamai ventiliuojama, langai sudužę, apšvietimas netinkamas, kamerose buvo pilna parazitų, t. y. tarakonų, vorų ir kt. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 94, 100 ir 226. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose yra duomenų, kad kameroje Nr. 226 kondicionavimo salygos atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 54–59), kiti pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyti. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamų kondicionavimo sąlygų. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais. Be to, pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl netinkamo apšvietimo, nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą dėl minėtų veiksnių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip pelėsis ir grybelis, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.

Akcentuotina, jog pareiškėjas turi galimybę kreiptis dėl kalinimo sąlygų į kompetentingas valstybės institucijas, įskaitant ir Centrą, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl skunde dėlstomų aplinkybių byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami. Byloje nepateikta Centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio ir grybelio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio, grybelio, drėgmės patalpose, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K patalpos buvo neremontuojamos ir / ar avarinės būklės. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog patalpos remontuojamos pagal poreikį (b. l. 64). Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl netinkamų patalpų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN kamerose buvo netinkamai vėdinamos, nes prie langų įrengtos grotos. Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas ir gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklėse 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Vilniaus PN nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Tai, kad ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų vėdinimo šiuo aspektu. Teismas pažymi, kad Centro patikrinimo aktuose nėra nustatyti kamerų vėdinimo neatitikimai teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir dėl baldų trūkumo. Nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo sąlygų visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu valgyti, todėl pareiškėjui tekdavo laukti, kol kiti asmenys pavalgys, jo maistas atšaldavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį, kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomus baldus, o ši būtų atsisakiusi tai padaryti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas pažymi, kad šis pareiškėjui kilęs nepatogumas taip pat susijęs su kameros ploto trūkumu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jam nebuvo skirtas pakankamas maitinimas. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 įsakymu Nr. V-447 patvirtintais Valgiaraščiais suimtiesiems ir nuteistiesiems. Atsakovės atstovas pateikė teismui pranešimą dėl pareiškėjo skundą, kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims teikiamas matinimas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintą tvarką (b. l. 65). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl maitinimo kiekio ir kokybės kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo argumentai dėl maitinimo kiekio ir kokybės atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjui yra suteikta teisė įsigyti maisto produktus įkalinimo įstaigoje veikiančioje parduotuvėje.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai pareigūnams iškviesti. Teismas pažymi, jog vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar jis buvo sugedęs, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada ir dėl kokių aplinkybių buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje ar pasivaikščiojimo kiemelyje tuo metu nebuvo ar jis neveikė. Nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl sugedusių signalizacijos mygtukų ar jų nebuvimo Lukiškių TI-K jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliu jis galėjo naudotis tik vieną valandą per parą. Pagal Higienos normos Nr. 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Higienos norma Nr. 134:2015 pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nereglamentuota. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Vilniaus PN nurodo, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjo teiginiai dėl diskriminavimo, nenurodant faktinių aplinkybių, o tik dėstant teisės aktų nuostatas yra deklaratyvūs, abstraktūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Kiti pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.). Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., kuomet pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis (iš viso 254 paras) (b. l. 30) nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 750 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 10 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 750 Eur (sptynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.