Utenos apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1955-842/2017 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei S. J. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos, reglamentuojančios teismo sprendimo už akių priėmimo bei peržiūrėjimo procesą, numato, kad teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovei šaukimas į parengiamąjį teismo posėdį buvo įteiktas asmeniškai (b. l. 69), tačiau iki parengiamojo teismo posėdžio negauta jokių atsakovės prašymų posėdį atidėti ar pranešimo, kad ji negali/nespėja į jį atvykti. Į parengiamąjį posėdį atvykęs ieškovės atstovas prašė priimti sprendimą už akių. CPK 230 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiais atvejais teismas turi teisę priimti sprendimą už akių, taigi sprendimas už akių nagrinėjamoje byloje galėjo būti priimtas. Prašydama atnaujinti procesą ieškovė taip pat nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad į teismo posėdį ji neatvyko dėl svarbių priežasčių.

Kitas pagrindas bylos nagrinėjimo atnaujinimui – šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsakovė jokių įrodymų neteikia, pripažįsta, kad dėl žemės pirkimo – pardavimo sutarčių ginčo nėra, tik mano, kad byloje yra netinkamas ieškovas.

Byloje buvo nagrinėjamas ginčas, susijęs su valstybinės žemės pirkimo – pardavimo teisiniais santykiais. Žemės teisinius santykius reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos žemės įstatymas Nr. I-446 (toliau – Žemės įstatymas). Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais bei būdais ir yra imperatyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014).

Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte numatyta, kad valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) yra Nacionalinė žemės tarnyba – visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą Nacionalinė žemės tarnyba yra įgaliota perleisti valstybinės žemės sklypus kitų asmenų nuosavybėn įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendimą parduoti valstybinės žemės sklypą priima ir valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudaro Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Patikėjimo teisės sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.106 straipsnio 1 dalyje – turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų (CK 4.109 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.110 straipsniu, turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas šio kodekso 4.95–4.99 straipsniuose. Nurodytų straipsnių nuostatos išimtinai susiję su savininko teisių gynimu esant nuosavybės teisės pažeidimams, tiek susijusiems su valdymo netekimu, tiek ir nesusijusiems su valdymo netekimu (Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2228-260/2013).

Nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba kreipdamasi į teismą dėl skolos už parduotą valstybės žemę veikė kaip turtą patikėjimo teise valdantis subjektas, kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, įgyvendinantis atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl laikytina tinkamu ieškovu. Nacionalinė žemės tarnyba turi teisę reikalauti, kad atsakovė atsiskaitytų už įgytą žemę.

Įvertinus atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo argumentus, teismas daro išvadą, kad atsakovė teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų ir pagrįstų, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimas, priimtas atsakovei už akių, yra akivaizdžiai neteisingas ir nepagrįstas, todėl pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 290, 291 straipsniais,

nutaria:

atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties įteikimo dienos gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą Panevėžio apygardos teismui per Utenos rajono apylinkės teismą.