Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-28-495/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-25
Bylos Nr.: 1A-28-495/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-11403-2017-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.)
Kaltinamasis: M. V.
Advokatai: Andris Lincevičius

Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-495/2019Teisminio proceso Nr.1-01-1-11403-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.19.1.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019m. sausio 25d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės - Zalieckienės,teisėjų Albino Bielskio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,išteisintajam M. V.,gynėjui advokatui Andriui Lincevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mariaus Venskūno apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas, 2017-03-09 apie 9.45 val. kelio (duomenys neskelbtini) 20 kilometre, sustabdęs Ukrainos Respublikos piliečio O. R. vairuojamą automobilį „Škoda Oktavia“, švediškais valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė O. R., kad šis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairuodamas automobilį viršijo leistiną greitį ir už tai jam gresia administracinė 170 eurų nuobauda, o už tai, kad nebūtų užfiksuotas šis O. R. galimai padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, t. y. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, iš O. R. savo naudai tiesiogiai priėmė 50 eurų dydžio kyšį.

Šalies argumentai

2. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras M. Venskūnas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį, kuriuo M. V. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisintas, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

Žemesnės instancijos teismas

M. V. pripažinti kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 350 MGL dydžio baudą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus - 50 eurų kupiūrą, saugomą (duomenys neskelbtini) Finansų skyriuje, konfiskuoti valstybės naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Tarnybines policijos patrulio knygeles, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti (duomenys neskelbtini) Kelių policijos valdybai.

Kompaktines plokšteles, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie bylos.

Šalies argumentai

2.1. Apeliantas nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojo O. R. apklausa tiek pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tai laikė esminiu procesiniu trūkumu, kuris šioje byloje trukdo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad O. R. policijos pareigūnams A. R. ir A. R. apie faktą, kad davė 50 eurų kyšį pranešė, praėjus vos keletui minučių po šio įvykio. Dėl to O. R. pagrįstai nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už kyšio davimą (papirkimą), jis nei formaliai, nei faktiškai nebuvo įtariamas pagal BK 227 straipsnį, todėl galėjo būti apklausiamas kaip liudytojas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausias teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-511/2018).

2.4. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017). Tačiau minėtų procesinių nuostatų paskirtis yra apsaugoti pačių apklausiamųjų teisę į gynybą ir kitas procesines teises. Kadangi O. R. vėliau nebuvo reiškiami nei įtarimai, nei kaltinimai, šis pažeidimas nepašalina teismo galimybės vienaip ar kitaip vertinti šiuos parodymus.

2.5. Be kita ko, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo liudytojo O. R. parodymais, įžvelgė juose prieštaravimus (dėl M. V. pinigų paėmimo). Liudytojas O. R. apie aplinkybę, kad jį sustabdžiusiam pareigūnui (M. V.) davė 50 eurų kyšį už tai, kad jis nebūtų nubaustas už greičio viršijimą, netrukus po kyšio davimo pranešė pareigūnams A. R. ir A. R.. Po beveik dviejų valandų šį faktą patvirtino apklausiamas liudytoju pas ikiteisminio tyrimo tyrėją bei dar vėliau šį faktą patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismas nepagrįstai suabejodamas liudytojo O. R. parodymais ir įžvelgdamas parodymuose prieštaravimus, neįvertino aplinkybių, jog tokioje situacijoje patekęs asmuo iš didelio susijaudinimo ar baimės gali skirtingai traktuoti vienas ar kitas faktines aplinkybes. Be to, atliekant dvi skirtingas O. R. apklausas jo apklausos protokolus rašė du skirtingi asmenys (tyrimą atliekanti pareigūnė bei teismo sekretorė), kas taip pat gali įtakoti faktinių aplinkybių skirtingą fiksavimą. Apeliantas pažymi, kad liudytojas O. R., iš esmės duodamas paaiškinimus apie kyšio davimą tris kartus patvirtino šį faktą (pareigūnams A. R. ir A. R., tyrimą atliekančiai pareigūnei bei ikiteisminio tyrimo teisėjui), bei pastaraisiais dviem atvejais nurodė kyšio davimo būdą - 50 eurų kupiūrą įdėjo į pasą, kurį padavė pareigūnui M. V., o kai po keleto sekundžių pasą atgavo, pinigų jame nebebuvo.

2.6. Teismas taip pat nepagrįstai sumenkino O. R. parodymų patikimumą dėl to, kad įvykio dieną jis apklausoje nurodęs policijos pareigūno išskirtinį veido bruožą - išraiškingus skruostikaulius, tamsius plaukus, teigdamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad galbūt galės atpažinti, atlikus šį ikiteisminio tyrimo veiksmą- policijos pareigūno M. V. buvusio tarp kitų dviejų asmenų- neatpažino. Teismas nepagrįstai neįvertino O. R. parodymų visumos dėl galimybės atpažinti pareigūną, kuriam jis davė kyšį. O. R. tiek apklausų, tiek rodomo asmens atpažinimo metu nurodė, kad jis turi prastą vaizdinę atmintį, dėl ko jam yra sudėtinga įsiminti žmonių veidus. Be to, liudytojas nurodė, kad jo vairuojamo automobilio sustabdymo metu buvo du policijos pareigūnai, iš kurių jis bendravo tik su vienu ir kuriam jis davė 50 eurų kyšį. Kitas pareigūnas prie jo net nebuvo priėjęs ir su šiuo nebendravo. Apeliantas pastebi ir tai, kad liudytojas su M. V. bendravo labai trumpą laiką, be to, kaip minėta, O. R. sunkiai atsimena asmenų veidus, todėl visiškai natūralu, kad pastarasis M. V. neatpažino, kaip pareigūno paėmusio iš jo kyšį. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pirminėje tyrimo stadijoje (2017-03-09) dar nebuvo tiksliai nustatyta, kuris gi konkrečiai pareigūnas (M. V. ar M. A.) bendravo su liudytoju O. R. ir iš jo paėmė kyšį, nes O. R. to konkretizuoti negalėjo, o apklausti įtariamaisiais M. V. ir M. A. jokių parodymų nedavė. Tačiau vėlesnėje tyrimo stadijoje buvo identifikuota, kad būtent M. V. vienintelis bendravo su liudytoju O. R., ką beje vėliau apklaustas teisme patvirtino ir pats išteisintasis. Todėl liudytojo O. R. nesugebėjimas atpažinti pareigūno, kuriam konkrečiai davė 50 eurų kyšį, negali būti šioje byloje traktuojama kaip aplinkybė, menkinanti pastarojo parodymų patikimumą. Atvirkščiai, tai rodo, kad O. R. duodamas parodymus elgėsi sąžiningai ir tyrimui nurodė tik tas aplinkybes, dėl kurių buvo visiškai tikras, o abejotinas jam aplinkybes nepatvirtino spėliojimais, prielaidomis. Be kita ko, O. R. nurodė, jog M. V. jam išaiškino, kad už leistino greičio viršijimą jam gresia 170 eurų bauda. Nors šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kokiu gi greičiu važiavo O. R. prieš jį sustabdant M. V., tačiau tuo metu (2017-03-09) galiojusiame Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio (Nustatyto greičio viršijimas) 4 dalyje nurodoma: nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą - užtraukia baudą vairuotojams nuo 115 iki 173 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas O. R. yra užsienio pilietis, dėl to jo žinios apie Lietuvoje galiojančias nuobaudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus yra ribotos, jis beveik tiksliai nurodė, kad įspėjimas už šį pažeidimą negalimas, o viena iš galimų baudų už greičio viršijimą yra 170 (173) eurų dydžio, kas jam galėjo tapti žinoma būtent iš M. V. žodžių. Taigi, O. R. parodymai teismui negali kelti jokių abejonių.

2.7. Apeliantas pastebi ir tai, kad pirmos instancijos teisme buvo peržiūrėtas vaizdo bei garso įrašas, gautas iš Lietuvos kelių policijos tarnybos (įrašas darytas A. R. ir A. R. tarnybiniame automobilyje). Šiame įraše matyti, kad jame fiksuojamas ne tik aplinkos vaizdas bei garsas, tačiau ir kiti duomenys: laikas, važiavimo greitis ir kt. Pačioje šio įrašo pradžioje, prieš pat sustabdant O. R. vairuojamą automobilį matyti, kad pastarojo greitis fiksuojamas iki 115 km/h, kai tuo tarpu tame kelyje leistinas maksimalus greitis yra 90 km/h. Tai rodo, kad O. R. linkęs akivaizdžiai viršyti leistiną greitį, bei tai, kad M. V. stebėjo, jog O. R. važiuoja didesniu, nei leistinas, greičiu, tačiau tinkamai nesugebėjo šio greičio fiksuoti techniniu prietaisu - greičio matuokliu (galimai dėl netinkamų oro sąlygų - rūko).

2.8. Asmens kratos metu pas M. V., be kita ko, rasta 50 eurų nominalo kupiūra. Nors ištyrus šią kupiūrą rankų pirštų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, nerasta, tačiau aplinkybę, kad tai yra pinigai, gauti iš liudytojo O. R., kaip kyšis, patvirtina kitos byloje nustatytos aplinkybės, kurias teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vertino išteisintojo naudai.

2.9. Liudytojas S. K. parodė, kad kelių policijos patruliai tarnybos metu negali su savimi turėti didesnės nei 1 MGL (37 eurų) pinigų sumos. Apie su savimi turimą didesnę pinigų sumą pareigūnai privalo pranešti instruktuojantį pareigūną. Liudytojas 2017-03-09 apie 5val. 45 min. instruktavo savo vadovaujamą būrį, tame tarpe ir vyriausiąjį patrulį M. V., tačiau pastarasis (nei kuris nors kitas pareigūnas) apie tai, kad su savimi turi daugiau nei 1 MGL dydžio sumą, nepranešė. M. V. kolega liudytojas M. A. apklaustas du kartus ikiteisminio tyrimo metu apie šią aplinkybę tyrimui nieko nenurodė, tik apklaustas teisme nurodė, kad girdėjo kaip M. V. po instruktažo būrio vadui S. K. pasakė, kad su savimi turi daugiau pinigų nei leidžiama. Tokie šio lydytojo parodymų prieštaravimai vertintini kritiškai, nes M. A., kaip buvęs M. V. kolega, gali būti suinteresuotas šios bylos baigtimi išteisintojo M. V. naudai.

2.10. 2018-03-09 apie 12.20 val. (praėjus ne daugiau kaip trims valandoms po įvykio) atlikus M. V. piniginės apžiūrą, joje rasta viso 85 eurai, tame tarpe 50 eurų nominalo kupiūra Nr. S42875928484, bei keletas monetų (tuo tarpu M. A. piniginėje rasta tik 10 eurų). Taigi, iš pas M. V. rastos pinigų sumos atėmus 50 eurų liktų 35 eurai (bei keletas monetų), kas patvirtina, kad instruktažo metu pastarasis su savimi iš tiesų neturėjo daugiau nei 1 MGL dydžio sumos, todėl jam nebuvo kilusi prievolė apie tai pranešti instruktuojančiam S. K. ir apie tai nepranešė.

Šalies argumentai

2.11. Apeliantas pastebi ir tai, kad M. V. viso ikiteisminio tyrimo metu jokių paaiškinimų nedavė, su tyrimu nebendradarbiavo, o tik bylą nagrinėjant teisme pateikė rašytinius įrodymus bei paaiškinimus, kad jis iš vakaro buvo iš savo sąskaitos paėmęs 300 eurų, du šimtus sumokėjo už vertinimą, dalį išleido, o likusius pinigus laikė piniginėje. Tačiau, apelianto įsitikinimu, šie M. V. teisme pateikti paaiškinimai turėtų būti vertinami tik kaip siekis vengti baudžiamosios atsakomybės, nes jais niekaip nepagrindžiama, kad M. V. piniginėje rasti visi 85 eurai (tame tarpe ir 50 eurų kupiūra) yra likutis iš 300 eurų išgrynintų nusikaltimo išvakarėse.

Žemesnės instancijos teismas

2.12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį į tai, kad M. V., kuris buvo sulaikytas kaip asmuo padaręs nusikalstamą veiką, nebuvo pranešta apie liudytojo O. R. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Taip pat nebuvo nustatytos kartu su O. R. automobilyje važiavusių keleivių asmenybės bei jie nebuvo apklausti. Tačiau teismas nekonstatavo jokių esminių BPK pažeidimų, kas negali būti laikoma aplinkybėmis, šalinančiomis kaltininko (M. V.) baudžiamąją atsakomybę. Be to, teismas nenustatė jokios galimos priešpriešos, neigiamo išankstinio nusistatymo tarp O. R. ir M. V., ar M. V. ir liudytojų A. R. bei A. R.. Todėl lieka nesuprantamos teismo iškeltos abejonės liudytojų parodymų patikimumu ir jų vertinimas išteisintojo M. V. naudai.

2.13. Apelianto įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje. Skiriant M. V. bausmę, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad tiesiogine tyčia padarytas baigtas sunkus nusikaltimas, nusikaltimas padarytas savanaudiškais tikslais, baudžiamąją atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nėra, įvertinta kaltininko asmenybė - neteistas, charakterizuojamas teigiamai, bei paskirta mažesnė nei vidurkis piniginė bauda.

2.14. Byloje nustatyta, kad M. V. neteisėtai, nusikalstamu būdu gavo 50 eurų, todėl šie pinigai, saugomi Kauno apskrities VPK Finansų skyriuje, turi būti konfiskuoti (BK 72 straipsnio 2 dalis).

3. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis M. V. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

4. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. Venskūno apeliacinis skundas atmetamas.

Šalies argumentai

4.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo M. V. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu. Mano, jog apygardos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas, nesilaikė kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais, vertindamas jų leistinumą bei patikimumą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, apelianto teigimu, neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su paminėtais prokuroro apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

4.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma.

4.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 4 dalis įtvirtina du pagrindus, pagal kuriuos vertinamas įrodymų leistinumas: įrodymų gavimas teisėtais būdais ir galimybė patikrinti surinktus įrodymus BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėtais būdais gautais duomenimis laikomi tokie duomenys, kurie yra surinkti atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus ir nepažeidžiant šiems procesiniams veiksmams keliamų reikalavimų bei tinkamai juos užfiksuojant. Įrodymų leistinumas reiškia jų tinkamumą, būtent, ar teisėtai buvo panaudoti tie šaltiniai, iš kurių tos žinios gautos, ar teisėti tų žinių gavimo būdai ir priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2006, 2K-590/2014).

Žemesnės instancijos teismas

4.4. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2017-03-09 ryte kelio (duomenys neskelbtini) 20 kilometre (duomenys neskelbtini) pareigūnai M. V. ir M. A. vykdė tarnybines pareigas (pravažiuojančių automobilių greičio kontrolę ir kt.) tarnybiniu su policijos skiriamaisiais ženklais automobiliu Škoda Oktavia, v/n (duomenys neskelbtini). Apie 9.45 val. pareigūnas M. V., atlikdamas savo tarnybines funkcijas, sustabdė Ukrainos Respublikos piliečio O. R. vairuojamą baltos spalvos automobilį Škoda Oktavia, švediškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo dar du asmenys. Paminėtame kelio ruože dirbę (duomenys neskelbtini) pareigūnai A. R. ir A. R., pravažiuodami tarnybiniu policijos skiriamaisiais ženklais nepažymėtu automobiliu Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) pastebėjo, kad automobilis Škoda Oktavia, švediškais v/n (duomenys neskelbtini) buvo labai trumpai tikrinamas ir greitai paleistas, kas pastariesiems sukėlė įtarimus. Specialiosios paskirties skyriaus pareigūnai nusprendė paminėtą baltos spalvos automobilį Škoda Oktavia sustabdyti ir išsiaiškinti aplinkybes. Automobilio Škoda Oktavia sustabdymas bei pareigūnų pokalbis su šio automobilio vairuotoju Ukrainos Respublikos piliečiu O. R. buvo užfiksuoti vaizdo ir garso įrašymo įranga.

4.5. Iš tarnybiniame automobilyje Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) įrengtos technikos pagalba užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų matyti, jog sustabdžius automobilį Škoda Oktavia, švediškais v/n (duomenys neskelbtini) jo vairuotojas O. R. pareigūno A. R. buvo pakviestas į tarnybinį automobilį. Ukrainos piliečiui O. R. įsėdus į tarnybinį automobilį ir pasisveikinus, užfiksuotas jo ir pareigūnų pokalbis: pareigūnas A. R. paklausė „Lietuvoje turėjote pažeidimų?“, į ką O. R. atsakė „Ne.“, pareigūnas A. R. „Už ką sustabdė dabar?“, O. R. „Kada?“, pareigūnas A. R. „Na, dabar, prieš tris minutes?“, O. R. „Davė įspėjimą...“, pareigūnas A. R. „Už ką?“, O. R. „Amm... Kad taip greitai nevažiuočiau.“, pareigūnas A. R. „O jeigu mes jums parodysime vaizdo įrašą...“, O. R. „Kokį vaizdo įrašą?“, pareigūnas A. R. „Jūsų pažeidimo ir jūsų įspėjimo. Geriau iš karto sakykite, kaip ir kas buvo, kad vėliau nebūtų problemų... Štai...“, pareigūnas A. R. „Jums problemų. Aišku?“, O. R. „Aš esu įstatymų paisantis pilietis, patikėkite manimi...“, pareigūnas A. R. „Ai, matome... Šiaip sau sustabdė?“, O. R. „Kas man bus už tai?“, pareigūnas A. R. „Jums nieko...“, O. R. „Reikės duoti kažkokius parodymus? Ko reikės?“, <...>, pareigūnas A. R. „<...> Kiek? Daug viršijote greitį?“, O. R. „Ne... Aš nežinau, kiek... Na, važiavau kažkur... Daugiau nei šimtu tikrai važiavau... Bet juk aš dabar nieko nepažeidžiau, taip?“, pareigūnas A. R. „Mes jus sustabdėme...“, O. R. „Aš supratau, supratau...“, pareigūnas A. R. „Žinote dėl ko?“, O. R. „Taip...“, pareigūnas A. R. „Kiek davėte? Sakykite iš karto, kad...“, pareigūnas A. R. „Taip.“, pareigūnas A. R. „Ar reikės..., ar reikės ir jus vežti į komisariatą?“, O. R. „Ne, nereikia...“, pareigūnas A. R. „Na, tai...“, pareigūnas A. R. „Na, tai... Davėte kyšį? Taip?“, O. R. „Taip. Penkiasdešimt...“, pareigūnas A. R. „Davėte penkiasdešimt?“, pareigūnas A. R. „Penkiasdešimt eurų?“, O. R. „Taip... O tai dabar visa tai įrašoma?“, pareigūnas A. R. „Taip, viskas įrašoma...“, O. R. „Ooo...“, <...> (t. 1, b.l. 58-70). Pareigūnai A. R., A. R. apklausiami liudytojais nagrinėjamoje byloje pripažino, kad paties galimo kyšio davimo momento jie nematė. Spendžiant iš šių pareigūnų parodymų, jie neturėjo vaizdo įrašo, kuriame būtų užfiksuotas galimas kyšio davimo faktas. Šie liudytojai taip pat pripažino, kad bendraujant su O. R. tarnybiniame automobilyje, pastrajam nebuvo išaiškintos jo procesinės teisės (t. 1, b.l. 32-33, 36-37; t. 2, b.l. 87-90, 104-106).

4.6. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, pripažinti, kad pirminė informacija apie galimą kyšio davimo kelių policijos pareigūnui faktą buvo gauta teisėtais būdais, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Iš tarnybiniame automobilyje Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) užfiksuoto vaizdo ir garso įrašo akivaizdu, kad informacija iš O. R. apie galimą kyšio davimą buvo išgauta, pasitelkiant melą (O. R. buvo nurodyta, jog neva pareigūnai turi vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas kyšio davimo momentas), darant psichologinį spaudimą, gąsdinant pristatymu į policijos komisariatą. Be to, pastebėtina tai, kad nors pats O. R. dar iki pareigūnams pasakant „Taip. Penkiasdešimt...“, teiravosi pareigūnų „Kas man bus už tai?“, „Reikės duoti kažkokius parodymus? Ko reikės?“, tačiau vietoj to, kad pastarajam išaiškintų jo teises,- teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save, teisę savanoriškai duoti parodymus ir įgyti įstatyme numatytą galimybę būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės už galimą papirkimą, pareigūnai ir toliau darė šiam asmeniui spaudimą, gąsdino vežimu į policijos komisariatą, vertė jį prisipažinti, davus pareigūnui kyšį už neteisėtą neveikimą, vykdant savo funkcijas, t.y. duoti parodymus prieš save patį, kas vertintina kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save, pažeidimas.

4.7. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje, taip pat ir apelianto skunde minimoje kasacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-511/2018 priimtoje nutartyje, yra nurodyta, jog pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017).

4.8. Toje pačioje apelianto skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, taip pat kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-788/2018, be kita ko, yra išaiškinta, kad pagal teismų praktiką liudytojai, duodantys parodymus apie jų pačių duotus kyšius, turi būti apklausiami laikantis BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos. Toks asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse.

4.9. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, O. R. ikiteisminio tyrimo metu tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo apie taip pat ir jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (kyšio davimą) buvo apklaustas kaip liudytojas, įspėjant jį dėl atsakomybės, numatytos BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse, kas, atsižvelgus ir į tai, jog O. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas byloje nebuvo sprendžiamas, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina, kad paminėtas asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

4.10. Sprendžiant iš kasacinės instancijos teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48-788/2018, 2K-94-511/2018 pateiktų išaiškinimų, BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytos liudytojo apklausos tvarkos nesilaikymas, atsižvelgus į tai, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte, 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procesinių nuostatų paskirtis yra apsaugoti pačių apklausiamųjų teisę į gynybą ir kitas procesines teises, tokiam liudytojui vėliau nebuvo reiškiami nei įtarimai, nei kaltinimai, patikrinus parodymų davimo aplinkybes, gali būti nelaikoma parodymų leistinumą panaikinančia aplinkybe. Apie tai sprendžiama įvertinus konkrečios bylos aplinkybes.

4.11. Nagrinėjamu atveju pirmiau išdėstytų duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirminiai duomenys, prieš pradedant ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje, buvo gauti neteisėtu būdu, t.y. O. R. verčiant duoti prieš save parodymus. Patikrinti O. R. parodymų davimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybių. Abiejų instancijų teismuose buvo siekiama liudytoją O. R. iškviesti apklausai, tačiau išnaudojus visas galimybes, to nepavyko padaryti. Su liudytoju O. R. buvo bandoma susisiekti elektroniniu paštu, telefonu, siunčiami teismo šaukimai, taip pat ir per LR Teisingumo ministeriją (t. 2, b.l. 95, 106-107, 109-110, 113-114, 116-117, 120-121, 122-126, 127, 129-143, 151, 152-153, 208-212). Nors pirmą kartą atsiliepęs telefonu jis pažadėjo atvykti į apklausą, pats nurodė, kokiu elektroninio pašto adresu jam siųsti teismo šaukimą, apeliacinės instancijos teismo siųstas teismo šaukimas jam buvo įteiktas asmeniškai, tačiau į apklausas jis taip ir neatvyko. Pakartotinai bandant su liudytoju susisiekti telefonu, šis jau neatsakė į skambučius bei elektroninius laiškus. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad O. R. vengia atvykti į teismą ir duoti parodymus, kas taip pat kelia abejones dėl šio liudytojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu davimo laisva valia. Tokiu būdu, nustačius O. R. vertimo duoti parodymus prieš save aplinkybes, be to, nesant galimybės patikrinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisme (nustatyti, ar asmuo parodymus davė savanoriškai, niekieno neverčiamas, ar jo atžvilgiu nebuvo daromas neteisėtas poveikis), pripažinti, kad O. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kaip ir duomenys, gauti tarnybiniame automobilyje Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) vaizdo ir garso technikos pagalba fiksuojant O. R. ir pareigūnų pokalbį, atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus įrodymams keliamus leistinumo, patikimumo reikalavimus, nėra pagrindo.

4.11.Kartu pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).

4.12. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015,2K-48-788/2018). Byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti.

4.13. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad liudytojo pasinaudojimas teise tylėti EŽTT praktikoje paprastai pripažįstamas svarbia priežastimi neduoti parodymų (pvz., Sievert prieš Vokietiją; 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje El Khoury prieš Vokietiją, peticijų Nr. 8824/09 ir 42836/12; 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Vidgen prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 29353/06; 2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Carta prieš Italiją, peticijos Nr. 4548/02). Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, § 116). Tokių garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-489/2016).

4.14. Teisėjų kolegija, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju kaltinamajam M. V. ir jo gynėjui viso baudžiamojo proceso eigoje nesuteikus galimybės liudytojui O. R. užduoti klausimų, ginčyti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie iš esmės yra pagrindiniai, lemiantys duomenys, kuriais grindžiamas jam pateiktas kaltinimas, ir šių liudytojo parodymų pagrindu priėmus M. V. apkaltinamąjį nuosprendį, būtų pažeistos ne tik BPK 44 straipsnio 7 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatos, bet ir kaltinamojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu nustatyta, kad pirminiai duomenys apie galimą kyšio pareigūnui davimą, o taip pat ir jo paėmimą iš O. R. išgauti neteisėtu būdu, verčiant jį duoti parodymus prieš save. Kokiomis aplinkybėmis buvo atliktos šio liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, neapklausus teisme O. R., nėra galimybės patikrinti. Kaip minėta, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, kad užsienio valstybės pilietis O. R. atvyktų į vieną ar kitą teismą ir būtų apklaustas, tačiau pastarasis akivaizdžiai to vengia, kas, be kita ko, taip pat suteikia abejonių dėl jo parodymų patikimumo, parodymų davimo laisva valia.

4.15. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, spręsdamas apie liudytojo O. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į šio liudytojo parodymuose esančius prieštaravimus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnės O. R. parodė, kad jį sustabdęs policijos pareigūnas, priėjęs patikrino dokumentus ir liepė išlipti iš automobilio. Šalia jo (O. R.) automobilio pareigūnas jam pasakė, kad jis viršijo greitį už ką Lietuvoje gresia 170 Eur bauda. Jis pareigūno paklausė, ar už šį pažeidimą galimas įspėjimas, į ką šis atsakė, kad ne, yra numatyta tik bauda. Tuomet jis pareigūnui pasakė, kad gali duoti 50 Eur. Pareigūnas jam pasakė – duok atsargiai. Jis (O. R.) grįžo į automobilį, pasiėmė savo antrą pasą (jų turi du, kadangi turi dvigubą pilietybę), į jį įdėjo vieną 50 Eur kupiūrą ir pasą padavė pareigūnui. Po kokių dviejų sekundžių pareigūnas jam grąžino pasą. Kokiu momentu pareigūnas paėmė pinigus, jis nepastebėjo. Po to pareigūnas jam grąžino kitus dokumentus, pasakė, kad nedarytų pažeidimų ir paleido. Pinigus iš jo paėmęs pareigūnas buvo apie 176-178 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, tamsiaplaukis, maždaug 30-40 metų amžiaus. Veidas nesmulkus, su išreikštais žandikauliais. Jokių ypatingų bruožų nėra (t. 1, b.l. 15-17). Tuo tarpu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas O. R. parodė, kad neprivažiavus 15-20 km iki Marijampolės jį sustabdė policijos pareigūnas. Patikrino dokumentus ir liepė išlipti iš automobilio. Išlipus iš automobilio, jie su pareigūnu apėjo aplink jo automobilį. Jiems sustojus šalia automobilio, pareigūnas pasakė, kad jis viršijo greitį, tai yra pažeidimas, už kurį numatyta 170 Eur bauda. Jis paklausė pareigūno, ar galėtų apsiriboti įspėjimu, nes niekada nėra nieko pažeidęs. Pareigūnas atsakė, kad ne, reikia rašyti protokolą. Tuomet jis paklausė pareigūno, ar galima šį klausimą išspręsti kaip nors kitaip. Pareigūnui paklausus, kaip, jis pasakė, 50 Eur. Pareigūnas pasakė, kad klausimą galima spręsti apdairiai, būtent tada jis (O. R.) pasiūlė pinigus. Jam pasiūlius 50 Eur, pareigūnas liepė jam eiti į mašiną ir paruošti, kad niekas nematytų, t.y. liepė paimti iš kolegos antrą pasą ir pinigus įdėti į pasą, tada perduoti jam. Kadangi jis turi dvi pilietybes, paėmė Rumunijos pasą ir mašinoje į jį įdėjo vieną 50 Eur kupiūrą. Nuėjęs atgal prie pareigūno, padavė jam antrąjį pasą ir dėl akių atidarė bagažinę. Pareigūnas iš karto pasiėmė į pasą įdėtus 50 Eur, tačiau nematė, kur įsidėjo, nes tuo metu atidarinėjo bagažinę. Po to pareigūnas grąžino jam visus dokumentus, liepė uždaryti bagažinę ir važiuoti. Liudytojas O. R. parodė, kad pareigūną, kuris jį sustabdė, jis galbūt atpažintų (t. 1, b.l. 18-22).

4.16. Be kita ko, svarbu pastebėti ir tai, kad iš ikiteisminio tyrimo pareigūnės atliktos liudytojo apklausos protokolo matyti, kad nors O. R. pradžioje parodė, kad jį sustabdė ir bendravo jis tik su vienu pareigūnu, vienam pareigūnui pasiūlė 50 Eur, kad nebūtų baudžiamas, tuo tarpu apklausos pabaigoje pastarasis jau parodė, kad kyšį davė pareigūnams, nes pareigūnai jam pasakė, jog už jo padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, greičio viršijimą yra numatyta 170 Eur bauda. Kuomet jis jų paklausė, ar 50 Eur padėtų išvengti baudos, jie davė suprasti, kad padėtų. Iš pareigūnų elgesio jis suprato, kad už tokią pinigų sumą jie jį paleis. Tuo tarpu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, O. R. vėlgi parodė, kad jį sustabdė ir jis bendravo tik su vienu pareigūnu, kitas pareigūnas buvo 50-70 metrų atstumu nuo jų, su kitu pareigūnu jis neturėjo visiškai jokio kontakto. Be to, nors liudytojas O. R. tą pačią dieną, kuomet buvo sustabdytas policijos, maždaug po poros valandų duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnei (apklausa vyko nuo 11.30 iki 12.10 val., sustabdytas policijos buvo apie 9.45 val.)) pakankamai detaliai apibūdino pareigūną (paminėjo taip pat ir apie tai, jog jo veidas nesmulkus, su išreikštais žandikauliais), kuriam galimai davė kyšį, pareigūno apibūdinimą pakartojo ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tuo tarpu nuo 16.45 iki 17.00 val. vykusio asmens parodymo atpažinti metu iš parodytų atpažinti asmenų neatpažino nei vieno asmens, kuriam tą pačią dieną galimai davė kyšį (t. 1, b.l. 118-121). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tokios aplinkybės, kai liudytojas įvykio dieną apklausų metu detaliai apibūdina asmenį, nurodo jo tam tikrus veido bruožus, kuriam galimai davė kyšį, ir tą pačią dieną pateikus gyvai atpažinti asmenis, neatpažįsta asmens apie kurį davė parodymus, taip pat kelia abejones ir neprisideda prie jo parodymų, kaip patikimų, vertinimo.

4.17. Tokiu būdu, esant pirmiau išdėstytoms abejonėms, nepašalintiems prieštaravimams, kurių nėra galimybės pašalinti jokiomis procesinėmis priemonėmis, taip pat nesant byloje jokių kitų kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, patvirtinančių įrodymų, M. V. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kaip to apeliaciniame skunde prašo prokuroras. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis indubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardoprieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

4.18. Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog byloje atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių atskleisti galimai padarytos nusikalstamos veikos (kyšininkavimo) aplinkybes, išvengti procesinių pažeidimų. Bylos duomenys patvirtina, kad su O. R. visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti 2017-03-09, t.y. tą pačią dieną, kai jis apie 9.45 val. kelio (duomenys neskelbtini) 20 kilometre buvo sustabdytas policijos pareigūnų. O. R., kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo pareigūnės buvo apklaustas nuo 11.30 iki 12.40 val., tuo tarpu pas ikiteisminio tyrimo teisėją šis liudytojas buvo apklaustas nuo 14.00 iki 14.57 val. Prieš pradedant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad paminėtame kelio ruože patruliavo pareigūnai M. V. ir M. A., jie 2017-03-09 12.10 buvo laikinai sulaikyti, apie 13 val. buvo atliktos jų asmens kratos. Automobilio Škoda Octavia, v/n (duomenys neskelbtini) kuriuo įvykio dieną tarnybą atliko paminėti pareigūnai bei kuriame buvo aptikta M. V. piniginė su 86 Eur 94 euro centais, tarp kurių ir viena 50 eur kupiūra, buvo atlikta nuo 12.20 iki 12.50 val. M. A. asmens kratos metu savanoriškai pateikė turimus daiktus, tarp kurių buvo ir 10 Eur kupiūra. Tokiu būdu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu organizuojant liudytojo O. R. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, iš esmės buvo byloje visi duomenys, kurių pagrindu tą pačią dieną (2017-03-09) tik kiek vėliau (po 15 val.) M. V., M. A. ir buvo įteikti pranešimai apie įtarimus. Nepaisant to, ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja bei tyrimui vadovavęs prokuroras, žinodami, jog liudytojas yra užsienio valstybės pilietis ir ateityje gali būti sudėtinga jį iškviesti apklausai teisme, nesiėmė priemonių M. V., M. A. informuoti apie šią apklausą bei suteikti galimybę jiems šioje apklausoje dalyvauti. Be kita ko, sprendžiant iš bylos duomenų, O. R. sustabdant tiek vieniems, tiek kitiems pareigūnams, kartu su juo automobilyje važiavo dar du asmenys. Nors pareigūnai A. R., A. R. nustatė paminėtų asmenų asmenybes – Rumunijos pilietis D. P., Ukrainos pilietis O. I., tačiau nenustatė pastarųjų gyvenamosios vietos adresų, taip pat nebuvo atlikta ir šių asmenų apklausa. Byloje nesant jokių šių užsienio piliečių kontaktinių duomenų, bylą nagrinėjusiems teismams taip pat buvo eliminuota galimybė juos apklausti teisiamojo posėdžio metu.

4.19. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad patenkinti prokuratūros apeliacinį skundą ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį, kuriuo M. V. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mariaus Venskūno apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-ZalieckienėAlbinas BielskisLinas Žukauskas