Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. V. ir G. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. S. dėl asmeninio testamento patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami patvirtinti palikėjos Z. S., mirusios (duomenys neskelbtini), 2020-06-17 surašytą asmeninį testamentą, kuriuo ji paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjams A. V. ir G. V.. Nurodė, kad Z. S. buvo pareiškėjų senelė. Jai nuosavybės teise priklausė 49,18 kv. m. butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2020-06-17 Z. S. savo ranka surašė ir pasirašė asmeninį testamentą, kuriame nurodė: „Aš Z. S. gimusi (duomenys neskelbtini) a k (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini) nustatau kad savo mirties atveju man priklausantis butas esantis (duomenys neskelbtini) būtų perduotas mano anukams G. V. A K (duomenys neskelbtini) A. V. A K (duomenys neskelbtini) Buto unikalus NR (duomenys neskelbtini) Z. S. parašas 20200617 Nida“. 2021-08-17 Valstybės įmonės Registrų centro Testamentų registro išrašas patvirtina, kad: 1) Testamentų registre nėra įregistruotų testatorės sudarytų testamentų; 2) Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjos palikimo priėmimo faktų; 3) Testamentų registre nėra įregistruotų pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktų; 4) Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjos palikimo atsisakymo faktų. Nagrinėjamu atveju iš testatorės Z. S. vardu 2020-06-17 surašyto testamento bei kitų palikėjos parašo ir rašysenos pavyzdžių matyti, kad testatorės asmeninis testamentas atitinka Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra teisinių kliūčių jį patvirtinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. V. pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad po motinos mirties nusprendė informuoti močiutę apie jos dukters mirtį. Suinteresuotas asmuo jau buvo gavęs buto dalį iš anksčiau. Nuvykus pas močiutę, ši ranka surašė testamentą, kuriuo paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini), jam ir broliui. Vykdamas pas močiutę, buvo pasiruošęs, turėjo visas reikiamas priemones. Padiktavo močiutei testamento tekstą. Nuvykęs pas močiutę kalbėjo, jog dalis buto atiteko suinteresuotam asmeniui, todėl būtų logiška, jei šis butas būtų atitekęs jo mamai ir pasiūlė surašyti testamentą, kuriuo paliktų butą jam ir broliui, įdavė močiutei lapą popieriaus, tušinuką ir padiktavo tekstą. Močiutė apie savo dukters mirtį nežinojo, laidotuvėse nedalyvavo. Surašius testamentą, parsivežė jį namo. Nebuvo kilę jokių minčių apie testamento perdavimą saugoti notarui. Vykti su močiute pas notarą minties nekilo, nes turėjo ranka surašytą testamentą. Močiutė dažnai bendraudavo su dukra (jo mama) telefonu. Buvo rūpinamasi močiutės priežiūra. Jo santykiai su močiute buvo geri, atvykdavo ją aplankyti keletą kartų per metus. Mama pasirūpino socialinių paslaugų močiutei teikimu. Po mamos mirties rūpinimąsi močiute perėmė jis su broliu: buvo susitikę su socialinėmis darbuotojomis, teikdavo pinigines lėšas, aplankydavo močiutę. Buvo kalbėjęs ir anksčiau apie tai, kam turėtų priklausyti butas. Atvykus pas močiutę, jos sveikata buvo pakankamai gera. Jeigu nebūtų nuvykęs pas močiutę, testamentas nebūtų atsiradęs. Duomenis apie butą išsitraukė iš Registrų centro, nes tuo metu dirbo nekilnojamojo turto brokeriu ir turėjo galimybę prieiti prie šių duomenų. Kadangi močiutė pati savo piniginėmis lėšomis nedisponavo, nes neturėjo jokios prieigos prie savo piniginių lėšų, jis gavo iš močiutės sutikimus, kad galėtų gauti duomenis iš Sodros ir banko. Abu prašymus rašė jis. Iš banko gavo informaciją, kad pensija buvo „nusiimama“ arba pervedama į suinteresuoto asmens sūnaus arba žmonos sąskaitas. Močiutė atsiminė, kaip rašyti, turėdavo susidariusi pirkinių sąrašą, rišliai reikšdavo savo poreikius. 2020-06-30 suorganizavo susitikimą su šeimos gydytoja, nes rūpinosi močiutės sveikata. Norėjo įsitikinti, kad močiutė jaučiasi gerai. Močiutė juos pažino. Apie testamento sudarymą pranešė broliui, taip pat skambino į notarų biurą informacijos. Dėdei apie testamentą nepranešė, nes jų tarpusavio santykiai yra blogi. Mano, kad šis butas turėtų atitekti pareiškėjams, nes kitą butą močiutė padovanojo suinteresuotam asmeniui. Testamento pasekmių močiutei nebuvo išaiškinęs. Buvo suinteresuotas padaryti taip, kaip jam atrodė teisingiau. 2020-09-29 nuvyko aplankyti močiutę ir ši surašė antrą testamentą, kuriuo paliko butą jam ir broliui. Antrą kartą rašant testamentą močiutė jį surašė pati su jo minimalia pagalba. Antrasis testamentas patvirtina močiutės valią. Patvirtino, kad yra du testamentai. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių testatorės sugebėjimą išreikšti valią. Liudytojų parodymai buvo šališki, nepagarbūs testatorės ir pareiškėjų atžvilgiu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas G. V. pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad su močiute visada bendraudavo. Mama kalbėdavo, kad butas turi priklausyti jai, nes A. gavo kitą buto dalį. Su broliu išsiaiškino, kad butas yra įkeistas po mamos mirties. Brolis nuvažiavo pranešti močiutei apie motinos mirtį ir močiutė surašė testamentą. Grįžęs iš močiutės jam brolis pasakė, jog močiutė surašė testamentą. Kad brolis vyko pas močiutę sudaryti testamento, nežinojo. Yra girdėjęs, kaip močiutė kalbėjo su mama, jog butas turėtų būti paliktas mamai. Mama jokių veiksmų dėl buto palikimo nesiėmė. Mano, kad, jeigu brolis nebūtų nuvykęs pas močiutę, ji vis tiek būtų surašiusi testamentą. Taip pat mano, kad močiutė surašė testamentą laisva valia. Šiuo metu testamentas yra pas jį, nes brolis išvažiavo dirbti į užsienį. Iš pradžių testamentą saugojo brolis. Pas močiutę nuvažiuodavo apie dešimt kartų per metus. Kalbant apie močiutės sveikatą pastebėjo demencijos požymius – tokius, kaip vardų maišymas, daiktų pavadinimų pamiršimas. Jį ir brolį močiutė atpažindavo. Buvo pasikvietę gydytoją, kad nustatytų močiutės būklę, nes sužinojus apie dukros mirtį demencijos požymiai paryškėjo. Mano, kad žinia apie dukters mirtį nesukliudė močiutei surašyti testamento. Mamos ir močiutės santykiai buvo labai geri. Apie mamos mirtį močiutei turėjo pranešti A. S.. Močiutė neatsisakydavo alkoholio, tačiau juo nepiktnaudžiavo. Gavę siuntimą pas psichiatrą, močiutės psichiatro konsultacijai nenuvežė, nes gydytoja daugiau to atlikti nerekomendavo. Su suinteresuotu asmeniu nebendrauja. Mama su suinteresuotu asmeniu bendraudavo, tačiau priekaištaudavo dėl močiutės priežiūros.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokatas Virginijus Kanapinskas pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo iš esmės sutinka su pareiškėjų teisine argumentacija. Ginčo dėl to, kad testamentas buvo surašytas Z. S. ranka, nekyla. Medicininiai dokumentai surašyti jau po testamento sudarymo. Palikėjos sveikata buvo tikrinta šešis kartus, tačiau galutinė diagnozė nėra konstatuota, nebuvo nustatytas psichikos sutrikimas, jos psichikos būklei nustatyti nebuvo atlikta ekspertizė. Vien aplinkybė, jog surašant testamentą dalyvavo pareiškėjas, nereiškia, kad surašytas testamentas neatitinka palikėjos tikrosios valios. Pateikti medicininiai dokumentai negali būti vertinami kaip galutiniai įrodymai. Vaizdo įrašai patvirtina, kad testamento surašymo dieną pareiškėjas lankėsi testatorės bute, jų bendravimas buvo adekvatus. Kiti dokumentai patvirtina, jog testatorė bendravo su pareiškėjais, jais pasitikėjo. Suinteresuotas asmuo, neturėdamas testatorės įgaliojimo, disponavo jos piniginėmis lėšomis, be to, tinkamai nesirūpino testatore. Antrasis testamentas neprieštarauja pirmajam. Pasirašytas buvo ne tik testamentas, bet ir antras testamentas, taip pat sutikimas tvarkyti asmens duomenis. Aplinkybę apie dviejų testamentų egzistavimą sužinojo bylos nagrinėjimo metu.

Teismo posėdžio metu liudytoja O. F. paaiškino, kad yra šeimos gydytoja. Pareiškėjus yra mačiusi vieną kartą, suinteresuotą asmenį pažįsta kaip pacientą. Z. S. taip pat buvo jos pacientė. 2020 m. birželio mėnesį jai paskambino A. ir paprašė atvažiuoti apžiūrėti Z. S., siekiant nustatyti specialiuosius poreikius. Atvykus Z. S. jos nepažino, apie save pateikti informacijos negalėjo, negalėjo įvardinti esančių maisto produktų, parašė savo vardą ir pavardę su klaidomis, negalėjo perpiešti piešinio, negebėjo atlikti skaičiavimo užduoties. Buvo matyti atminties sutrikimai. Butas buvo netvarkingas, gydytojo vizitui nebuvo pasiruošta. Apžiūrėjusi Z. S., išrašė siuntimus pas neurologą ir psichiatrą ir išsiuntė A. V.. Ji nustatė preliminarią diagnozę – nepatikslinta demencija. Duomenų apie tolimesnį Z. S. sveikatos būklės tyrimą jai nebuvo pateikta. Tokia Z. S. būsena negalėjo būti ūmi. 2021 m. buvo nuvykusi su socialine darbuotoja. Tada Z. S. nesuvokė, jog jos dukra yra mirusi, būklė buvo dar pablogėjusi, pati nešvari, apsirengusi nešvariais drabužiais, nors spintoje buvo švarių drabužių, paklaustą, kur yra tualetas, atsakė, kad gatvėje, negalėjo įvardinti savo sūnaus, pasakojo atsiminimus iš praeities. Prieš tai buvo apžiūrėjusi Z. S. 2018 m., tačiau tada pažintinių funkcijų sutrikimų nebuvo pastebėjusi, namai buvo tvarkingesni. Tačiau socialinė darbuotoja prašė išrašyti pažymą dėl pagalbos namuose. Z. S. ne visada įsileisdavo ją į butą. Esant tokios būklės, ji negalėjo priimti savarankiškų prasmingų sprendimų. Testamentą galėjo surašyti pati nebent, jeigu jai buvo diktuojama, tačiau jo prasmės suprasti negalėjo. Kitos vėlesnės konsultacijos vyko nuotoliniu būdu, su ja kalbėdavo socialinė darbuotoja ir A. S..

Teismo posėdžio metu liudytoja R. B. paaiškino, kad dirba Neringos socialinių paslaugų centre direktore. Pareiškėjus pažįsta iš matymo, suinteresuotas asmuo yra kaimynas. 2018 m. pavasarį gavo žinutę iš Z. S. kaimynų, kad ji prašo valgyti. Tada pasiūlė pagalbą ir sudarė pagalbos į namus sutartį. Socialinė darbuotoja nešdavo maistą Z. S. į namus. Ji yra bendravusi su Z. S. pora kartų, 2020 m., kai perdavė televizorių ir kažkada anksčiau, kai sveikino kovo 8-osios proga. Žino, kad gydytoja ėjo pas Z. S. į namus ir pildė klausimyną dėl Z. S. sveikatos. Z. S. niekada nerašydavo jokių prašymų. Su pareiškėjais susitiko po jų mamos mirties 2020 m. A. teikdavo pinigus, kai grįždavo iš Norvegijos, kitu laiku buvo skirta vienkartinė savivaldybės pašalpa, taip pat pinigų duodavo pareiškėjai, dar pinigų atnešdavo A. sūnus S. Taip pat pinigus pervesdavo pareiškėjų tėvas į įstaigos sąskaitą. Socialiniai darbuotojai tik pildo anketas dėl asmens gebėjimų, tačiau sveikatos būklės nevertina. Z. S. pensijos dydžio nežinojo.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. B. paaiškino, kad dirba socialinio darbuotojo padėjėja. Pareiškėjus ir suinteresuotą asmenį pažįsta. Lankydavo Z. S. kaip socialinės darbuotojos padėjėja nuo 2018 m. kovo mėnesio, atnešdavo maisto. Dažniausiai lankydavo viena. Pasikalbėti su Z. S. buvo neįmanoma, nes ji nežinojo, nei kiek jai metų, nei kokia diena, nei koks paros laikas, ir palaipsniui jos būklė vis blogėjo. Apie turto palikimą niekada nekalbėdavo, tik juokais yra pasakiusi, kad jai perrašys butą. Z. S. nuotaika būdavo įvairi. Iš pradžių Z. S. turėjo pinigų, vėliau pinigus atsiųsdavo Z. S. dukra, duodavo A., o mirus dukrai pinigų teikdavo ir A. Pareiškėjai kartais paskambindavo ir domėdavosi Z. S. sveikata. Kartais pinigų atnešdavo A. S. sūnus S.. Namiškiais Z. S. nesiskųsdavo. Vizitų metu Z. S. neleisdavo tvarkyti namų. Sutartį dėl paslaugų teikimo pasirašė Z. S. dukra. Z. S. niekada nei pasakydavo, nei parašydavo, kokius maisto produktus nupirkti. Sąrašą turėdavo tik iš pradžių. Kas mėnesį išleisdavo apie 120 Eur maistui. Kokio dydžio pensiją gaudavo Z. S., žinojo, tačiau neatsimena.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas atmestinas.

Pareiškėjų, suinteresuoto asmens paaiškinimais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Z. S., kurios asmeninį testamentą prašoma patvirtinti, mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai yra mirusios Z. S. anūkai, o suinteresuotas asmuo – sūnus. Prašomas patvirtinti testamentas surašytas 2020-06-17.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau ir – CPK, 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; ir kt.).

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 5.30 straipsnio 1 dalis).

Asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą, jeigu jis įstatymo nustatyta tvarka buvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys) arba per vienerius metus po testatoriaus mirties buvo pateiktas teismui ir jo patvirtintas (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju pareiškėjai su pareiškimu dėl senelės Z. S. surašyto asmeninio testamento patvirtinimo į teismą kreipėsi 2021-08-18, Z. S. mirė (duomenys neskelbtini), taigi įstatymo nustatytas terminas nėra praleistas. Aplinkybė, kad testatorė turėjo galimybę ir laiko atiduoti testamentą po jo surašymo saugoti notarui, tačiau to nepadarė, savaime nedaro asmeninio testamento negaliojančiu, laikytina testatorės pasirinkimu ir vertintina kitų bylos įrodymų kontekste.

Aukščiau minėto CK 5.30 straipsnio normos, kuriose įtvirtinti privalomi asmeninio testamento rekvizitai bei jo techninis surašymo būdas, pagal savo prigimtį laikomos imperatyviosiomis, kadangi asmeninis testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004; 2004-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2004, 2009-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2009).

Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius reikalavimus testamento sudarymui ir formai, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitiktį jos išorinei išraiškai testamente. Taigi, testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties.

Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba (CK 5.30 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nereglamentuoja asmeninio testamento teksto, tačiau nurodo, kad per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai nedaro testamento negaliojančio; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, teismas privalo būti aktyvus ir, siekdamas visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes, rinkti ir tirti CPK 176-220 straipsniuose nustatyta tvarka visus įrodymus, turinčius reikšmės bylos aplinkybių nustatymui, - priklausomai nuo bylos aplinkybių, pripažinęs, kad reikia apklausti pareiškėją, suinteresuotus asmenis ar liudytojus, skirti byloje ekspertizę ir pan., teismas gali skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 582 straipsnio 1 dalis).

Siekiant išsiaiškinti realų testamento turinį, taip pat esant būtinumui išklausyti pareiškėjus ir suinteresuotą asmenį, be to, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens prašymą apklausti atsiliepime nurodytus liudytojus, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai pateikė Z. S. rašysenos ranka pavyzdžių. Įvertinęs tai, kad pateiktų rašysenos pavyzdžių rašysena sutampa, teismas daro išvadą, jog 2020-06-17 surašytas dokumentas buvo surašytas Z. S. ranka, nes palyginus teismui pateiktame tvirtinti dokumente padarytus įrašus ir aukščiau minėtuose pavyzdžiuose padarytus įrašus, teismas sprendžia, jog įrašai skirtinguose dokumentuose padaryti panašiu raštu, panašiomis raidėmis, ir tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo pateiktų pavyzdžių surašymo, Z. S. amžių bei jos sveikatos būklę, surašant prašomą patvirtinti dokumentą. Pažymėtina ir tai, kad byloje ginčo, jog prašomas patvirtinti testamentas surašytas Z. S. ranka, nėra. Šios aplinkybės neginčija ir suinteresuotas asmuo.

Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad jau nuo 2018 m. Z. S. buvo teikiama socialinė pagalba į namus. Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų taip pat nustatyta, kad Z. S. 2020-06-30 buvo apžiūrėta VšĮ Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojos O. F., kuri medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodė, kad pacientė pati skundų neišsako; laike neorientuota, vietoje taip pat; trumpalaikė atmintis sutrikusi; dėmesio nekoncentruoja; išsisukinėja nuo užduočių, konkrečiai neatsako į klausimus; paprašytų atlikti užduočių neatlieka; neapsitarnauja pati, negeba atsiskaityti už mokesčius; pati į lauką neišeina, būna tik namuose; drabužiai nevalyvi, netvarkingi; lankoma socialinės darbuotojos; jokių medikamentų nevartoja, atsisako; būklė ypač pablogėjusi jau apie metus; į vizitus namuose pati neįsileidžia, atsisako, sutinka tik dalyvaujant šeimos nariams (kartu buvo anūkas); nesileidžia apžiūrima, nerimastinga, konsultacijos metu nuolat vaikšto. Nustatyta preliminari diagnozė nepatikslinta kraujagyslinė demencija, suformuotas siuntimas pas specialistą gydytoją neurologą konsultuoti dėl detalesnio ištyrimo, diagnozės patikslinimo, stebėjimo ir gydymo plano sudarymo. 2021-05-19 Z. S. dar kartą buvo apžiūrėta VšĮ Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojos O. F., kuri medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodė, jog pacientė aplankyta namuose, dalyvaujant socialinei darbuotojai bei pacientės sūnui; pati skundų neišsako, pokalbi pradeda klausimu „ko atėjai?“; pacientė teigia, kad pažįsta, tačiau įvardinti, kas pas ją atvyko, negali; pacientė laike, metų laike, savaitėje neorientuota (teigia, kad pirmadienis), pacientė aplinkoje orientuota dalinai – žino miestą ir valstybę, nežino gatvės, aukšto, buto numerio; atlikti matematinių užduočių negali, atsakomybę perduoda sūnui, liepia pasakyti jam, įsiminimas taip pat sutrikęs (3 žodžių perklausta - nepasako); supratimas, rašyba - taip pat sutrikę; paklausta apie amžių teigia, kad tuoj bus 70; pacientei išlieka prisiminimų epizodai iš jaunystės; dabarties atmintis – sutrikusi; paklausta apie šeimą, pacientė teigia, kad turi dar dukrą, kuri yra gyva (tačiau dukra mirusi prieš 2 metus); pokalbio metu rami; pasipiktinimo epizodai išreikšti, išvaizda netvarkinga, pacientės higiena prasta; drabužiai murzini, nemalonaus kvapo; pyksta ir prieštarauja, jeigu prašoma nusiprausti ir persirengti; pati maisto negamina, mokesčius moka sūnus; pinigų nepažįsta; bute taip pat netvarka, pacientė linkusi kaupti šiukšlės; pykstasi su sūnumi dėl tvarkos; iš namų neišeina; yra užsispyrusi, nerimastinga, vaistų nevartoja; lankoma socialinio darbuotojo; būklė pablogėjusi apie 2 metus. Nustatyta preliminari diagnozė nepatikslinta kraujagyslinė demencija. Suformuotas siuntimas pas gydytoją psichiatrą konsultuoti dėl detalaus ištyrimo, diagnozės patikslinimo, specialiųjų poreikių įvertinimo ir gydymo. Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojomis tiek šeimos gydytoja O. F., tiek socialinio darbuotojo padėjėja V. B. patvirtino aplinkybes apie nuolat blogėjusią Z. S. psichinės sveikatos būklę. Be to, liudytoja O. F. pažymėjo, jog Z. S. sveikatos pablogėjimas negalėjo būti ūmus, taigi, nuo testamento surašymo dienos (2020-06-17) iki pirmosios šeimos gydytojos apžiūros (2020-06-30) buvo praėjęs trumpas laiko tarpas, per kurį Z. S. psichinės sveikatos būklė negalėjo ženkliai pablogėti. Pažymėtina, jog iš pareiškėjų pateiktos filmuotos medžiagos nėra įmanoma įvertinti Z. S. psichinės sveikatos būklės, taip pat jos tikrosios valios išraiškos testamento surašymo metu, kadangi pateikti vaizdo įrašai yra itin trumpi, užfiksuoti atskiri epizodai, nežinomas visas situacijos kontekstas.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į asmeninio testamento surašymo aplinkybes. Byloje nustatyta, ir tai patvirtino pats pareiškėjas A. V., kad būtent jis buvo asmeninio testamento surašymo iniciatorius, būtent tuo tikslu testamento surašymo dieną buvo nuvykęs pas Z. S., pasiruošęs reikiamas priemones (baltą popieriaus lapą, tušinuką, taip pat turėdamas duomenis iš VĮ Registrų centro apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjų ir testatorės asmens duomenis) ir padiktavo jai surašytiną testamento tekstą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad, jeigu nebūtų nuvykęs pas Z. S., ji viena nebūtų surašiusi minėto testamento. Be to, teismo posėdžio metu A. V. patvirtino, kad nuvykęs pas Z. S. testamento surašymo dieną pirmiausia pranešė jai apie savo mamos (jos dukters) mirtį, po to pradėjo su ja kalbėti apie testamento sudarymą. Žinia apie dukros mirtį neabejotinai turėjo paveikti Z. S. psichologinę, emocinę būseną. Testamento sudarymo aplinkybės, teismo vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant ir į Z. S. amžių, sveikatos, emocinę būklę, peržengia įprastinio suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimo ar prašymo sudaryti jiems palankų testamentą ribas (CK 5.18 straipsnio 1 dalis).

Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai negalėjo paaiškinti, kodėl jie nesikreipė į notarą, kad Z. S. testamentas būtų įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas notaro. Pareiškėjas A. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad minties kreiptis į notarą dėl testamento patvirtinimo nebuvo, nors vėliau to paties teismo posėdžio metu A. V. patvirtino, jog po testamento surašymo skambino notarui. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad surašyti asmeninį testamentą nebuvo pačios Z. S. mintis ir laisva valia, kad tvirtinant Z. S. testamentą, notarui galėjo kilti abejonių dėl Z. S. galimybės, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, išreikšti savo tikrąją vidinę valią dėl duodamo patvarkymo, suprasti, kad patvarkymas yra duodamas būtent dėl paveldėjimo po jos mirties.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų (byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, medicininių dokumentų turinį ir kt.) visumą, darytina išvada, kad teismui pateiktame 2020-06-17 dokumente nėra išreikšta tikroji (laisvai susiformavusi) palikėjos valia, todėl šis dokumentas negali būti patvirtintas kaip asmeninis Z. S. testamentas. Nors pareiškėjai akcentavo, kad tokio turinio testamentas (palikėjos duodamas patvarkymas dėl paveldėjimo po jos mirties) būtų teisingas, logiškas, tačiau atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, paties testamento surašymo aplinkybes, byloje esančius duomenis apie palikėjos psichikos sveikatos būklę nėra pagrindo išvadai, kad tokia ir buvo tikroji palikėjos laisvai išreikšta valia, juo labiau, kad palikėjas turi teisę palikti testamentu turtą savo nuožiūra bet kuriam asmeniui (CK 5.19 straipsnis).

Be to, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog testatorė buvo surašiusi dar vieną vėlesnį testamentą 2020-09-29.

CK 5.35 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Minėtoje teisės normoje nustatyta vienintelė išimtis – ši nuostata netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2020-06-17 dokumentu Z. S. paliko pareiškėjams butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai pateikė dar vieną testamentą, surašytą 2020-09-29, kuriuo Z. S. taip pat paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjams. Taigi akivaizdu, jog vėliau sudarytame 2020-09-29 testamente testatorė nurodė patvarkymą dėl jai priklausančio buto paveldėjimo, todėl vėliau sudarytu testamentu CK 5.35 straipsnio 2 dalies pagrindu būtų panaikintas anksčiau, t. y. 2020-06-17, sudarytas testamentas. Vien tai yra savarankiškas pagrindas atmesti pareiškėjų pareiškimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neišreiškė prašymo dėl vėlesnio 2020-09-29 testamento patvirtinimo, nors teismas buvo nustatęs terminą pareiškėjams galutinai suformuluoti pareiškimo reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad patys pareiškėjai teismo posėdyje nurodė, jog antrą testamentą teismui teikia tik dėl to, kad įrodytų testatorės tikrąją valią. Teismas pažymi, kad pareiškimo dalyko ir pagrindo suformulavimas yra pareiškėjų procesinė teisė, kuria jie disponuoja savo nuožiūra (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešojo intereso apsauga, lemiančia aktyvų teismo vaidmenį procese, todėl teismas neturi pagrindo peržengti pareiškimo dalyku ir faktiniu pagrindu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų ir dėl pareiškėjų reikalavimo sprendžia pagal pareiškime nurodytą pareiškimo dalyką ir jo faktinį pagrindą, o dėl 2020-09-29 testamento tvirtinimo plačiau nepasisako.

Pažymėtina, kad pareiškėjai pateikė nemažai rašytinių įrodymų, kurie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl Z. S. 2020-06-17 sudaryto testamento tvirtinimo. Kaip minėta, sprendžiant testamento tvirtinimo klausimą svarbu nustatyti, ar surašytas testamentas atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Nors į bylą yra pateikta rašytinių įrodymų, taip pat teismo posėdžio metu buvo akcentuojami rūpinimosi Z. S., taip pat kito Z. S. turto likimo klausimai, tačiau tai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl teismas šių rašytinių įrodymų bei byloje dalyvaujančių asmenų pasisakymų bei pareiškimų, nesusijusių su testamento tvirtinimo klausimu, nevertina kaip teisiškai nereikšmingų šios bylos išsprendimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Apibendrinant išdėstytus argumentus, teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių, ištirtų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad pareiškėjų pareiškimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų ir suinteresuoto asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, tarp byloje dalyvaujančių asmenų kilo ginčas, bylos nagrinėjimas užsitęsė daugiau nei pusę metų. Atmetus pareiškimą, pareiškėjams jų turėtos bylinėjimosi išlaidos iš suinteresuoto asmens nepriteistinos, o suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteistinos jo patirtos 2952,52 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Suinteresuoto asmens prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, ir, atsižvelgiant į bylos pobūdį, sudėtingumą, vykusių posėdžių skaičių ir jų trukmę, mažinti šias išlaidas nėra pagrindo.

Suinteresuoto asmens A. S. atstovas taip pat prašo teismo svarstyti klausimą dėl baudos pareiškėjams skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

Baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (pareiškimo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnis). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių gynybos būdą, todėl pareiškėjas savo teises gali įgyvendinti bet kuriuo įstatymo neuždraustu būdu.

Šiuo atveju suinteresuoto asmens atstovas prašo svarstyti klausimą dėl baudos pareiškėjams skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes pareiškėjai, žinodami, kad egzistuoja dar vienas testamentas, klaidino teismą.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateikė naują rašytinį įrodymą – antrą testamentą – teismui baigus bylą nagrinėti iš esmės, tačiau šio rašytinio įrodymo pateikimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Pareiškėjai, būdami suinteresuoti bylos baigtimi bei siekdami ginti savo interesus, turi procesinę teisę teikti rašytinius įrodymus, siekdami jiems palankaus teismo sprendimo. Tokia pareiškėjų teisė nustatyta CPK 42 straipsnio 1 dalyje bei garantuojama procesinio dispozityvumo principo, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjų pateiktas naujas rašytinis įrodymas (būtent taip pareiškėjai vertino ir prašė teismo traktuoti 2020-09-29 testamentą) neužvilkino bylos nagrinėjimo. Ir nors pareiškėjų motyvai, dėl kokių priežasčių jie neprašė tvirtinti vėlesnio 2020-09-29 testamento, lieka neaiškūs, tačiau sprendžiant baudos skyrimo klausimą teismas negali savo sprendimo grįsti prielaida, kad pareiškėjai inicijuos dar vieną bylą – dėl vėlesnio testamento tvirtinimo (nors turėjo galimybę patikslinti pareiškimą šioje byloje). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti aiškaus pareiškėjų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto, todėl bauda pareiškėjams neskirtina.

Teismų praktikoje pasisakoma, jog pagal CPK 107 straipsnio 2 dalį dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta skirti baudą, apskundimas nenumatytas. CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria atmestas prašymas paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2020-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-265-460/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2019-03-21 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-346-823/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-517/2014, 2014-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-364/2014), todėl nutartis šioje dalyje laikytina neskundžiama.

Prašymas patvirtinti asmeninį testamentą iš esmės reiškia prašymą dėl paveldėjimo procedūrų taikymo, todėl nutarčiai, kuria šis prašymas išsprendžiamas, yra netaikomas CPK 582 straipsnio 11 dalyje numatytas draudimas nutartį skųsti apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad teismo nutartis, kuria išsprendžiama byla dėl asmeninio testamento patvirtinimo, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 579, 582 straipsniais, teismas

nutaria:

pareiškėjų A. V. ir G. V. pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjų A. V. ir G. lygiomis dalimis po 1476,26 Eur bylinėjimosi išlaidų suinteresuotam asmeniui A. S..

Neskirti pareiškėjams A. V. ir G. V. baudos.

Nutartis dalyje dėl pareiškėjų pareiškimo ir bylinėjimosi išlaidų per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Kitoje dalyje nutartis neskundžiama.