Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-11-11 · Administracinė byla Nr. A-2486-520/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-11
Bylos Nr.
A-2486-520/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00116-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Pareiškėjas
M. S.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2486-520/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00116-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas) 3 sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Jis buvo laikomas 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, joje visada buvo laikoma 16 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, o tai yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, nereikėtų įskaičiuoti baldų užimamo ploto.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog visose gyvenamosiose patalpose buvo pelėsio, patalpų sienų ir grindų dangos buvo nelygios, nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pastatas buvo avarinės būklės, negyvenamosios paskirties. Buvo pilna tarakonų ir blakių, dėl kurių sukandžiojimų pareiškėjas naktį negalėjo ramiai miegoti. Valymo priemonės buvo išduodamos tik nuteistajam, kuris valydavo tik koridorius, laiptines ir tualetus, o valymo priemones sekcijoms valyti pirkdavo patys nuteistieji. Dezinsekcija buvo atliekama ne 2 kartus per mėnesį, bet gal 3 kartus per mėnesį. Jos metu išpurkšdavo tik patalpos vidurį, o už spintų, spintelių nepurkšdavo, dėl tokios dezinsekcijos blakių nesumažėdavo.

4. Pareiškėjas teigė, kad trūko sanitarinių mazgų, nes maždaug 200 žmonių buvo 4 tualetai, tai sukėlė didelius nepatogumus, fizinį skausmą ir net kančias, nes jam tekdavo laukti, kol atsilaisvins kabina. 3–6 būriams buvo 1 dušas ir 7 praustuvės, pisuarai nebuvo atitverti, nebuvo jokių sienelių, 3–6 būriuose nebuvo poilsio kambario ir bibliotekos.

Atsiliepimas

5. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kuriose jam buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. 3–6 būrių nuteistieji naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 4 unitazai ir 4 pisuarai. Gyvenamąsias patalpas privalo valyti patys nuteistieji Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka. Nuteistiesiems pagal poreikį išduodamos visos patalpoms valyti reikalingos priemonės, įskaitant ir priemones pelėsiui valyti. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigoje teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kenkėjai naikinami pagal poreikį ar gavus nusiskundimų 2 kartus per mėnesį visoje įstaigoje, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Pravieniškių PN-AK nėra avarinės būklės gyvenamųjų patalpų, patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalos.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte įtvirtinta minimali gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam norma bendrabučių tipo patalpose yra 3,1 kv. m. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiavo gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi byloje nebuvo pateikti duomenys apie tikslų patalpoje laikytų asmenų skaičių. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje buvo laikomas 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,40 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,28 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

10. Teismas pažymėjo, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas. Atsižvelgęs į Taisyklių nuostatas bei į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pelėsio, nelygios patalpų sienų ir grindų dangos, kurios nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, o valymo priemonės išduodamos tik nuteistajam, kuris valydavo tik koridorius, laiptines ir tualetus, valymo priemones sekcijoms valyti patys nuteistieji pirkdavo, teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16, 17, 35, 37, 39 punktus, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo taisyklės) 11.8 punktą, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 3, 10 punktus, vertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2018 m. kovo 16 d. patikrinimo aktą Nr. (2-22 4.80)PA-1667, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario 13 d. pažymą ir nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus, joje yra varstomas langas, kuris atsidaro, todėl pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos gyvenamąją patalpą išvėdinti, pelėsio nenustatyta. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų valymą, valymo inventoriaus išdavimą. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl valymo priemonių neišdavimo kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, todėl pareiškėjo argumentus dėl neišduotų valymo priemonių pripažino nepagrįstais. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintu statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1, 7, 7.1, 7.12 ir 7.16 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir nurodė, jog aplinkybė, kad Pravieniškių PN-AK pastatas, kuriame ginčo laikotarpiu laikytas pareiškėjas, galbūt yra įregistruotas kaip negyvenamasis, atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas pareiškėjo argumentus dėl apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose atmetė.

13. Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl parazitų kamerose, netinkamai atliekamos dezinfekcijos. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. yra sudariusi Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (įskaitant pareiškėjo nurodytų tarakonų ir blakių) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Ginčo laikotarpiu 2017 m. lapkričio 13 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d., 2018 m. birželio 18 d. 3 sektoriaus 6 būrio gyvenamosiose patalpose buvo atlikti dezinsekcijos darbai, 2018 m. liepos 25 d. 3 sektoriaus 6 būrys atsisakė kenkėjų naikinimo darbų. NVSC 2018 m. balandžio 23 d. atliko valstybinę operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu 3 sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje rasta gyvų nariuotakojų (HN 134:2015 20 punkto pažeidimas). Teismas sprendė, jog kenkėjų kontrolė buvo vykdoma nepakankamai gerai, tačiau pareiškėjo teiginius dėl blakių sukandžiojimo atmetė, nes asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl to pareiškėjui sutriko sveikata ir jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros specialistą.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Patalpų aprūpinimo normos) 5.7, 7.6 punktus, Pataisos įstaigų įrengimo taisyklių 6 punktą, vertino bylos duomenis ir nustatė, kad 3–6 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, tad pareiškėjas laikotarpiu, kai buvo 3 būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitų trijų būrių nuteistaisiais. Teismas pripažino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip nustato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 3–6 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė Patalpų aprūpinimo normų 7.6 punkto reikalavimų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu 3 būryje, nes 171 nuteistajam (įskaitant pareiškėją) teko tik 4 unitazai ir 4 pisuarai, t. y. 22 asmenims teko unitazas arba pisuaras. Teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio, dėl eilių prie tualeto ir dėl to jo patirtų nepatogumų.

15. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pastate, kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, ir kad patalpos šiame pastate buvo netinkamos būklės. Nors pareiškėjas ir teigė, jog pastatas buvo avarinės būklės, tačiau teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo teiginiu nesuformulavo, kas konkrečiai buvo netinkama, kaip buvo pažeistos jo teisės ir kokią įtaką tai galėjo padaryti neturtinei žalai atsirasti. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą dėl avarinės pastato būklės.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsikirtime nurodė naujas aplinkybes, jog prausykla buvo įrengta 3–6 būriams, buvo dušas ir 7 praustuvės, pisuarai nebuvo atitverti, nebuvo jokių sienelių, 3–6 būriuose nebuvo poilsio kambario ir bibliotekos, tačiau nenurodė, kad tai padarė jam neturtinę žalą. Teismas šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino.

17. Įvertinęs byloje nustatytus pažeidimus (pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių (unitazų ir pisuarų) kiekiu tualete, nepakankamai gerai vykdyta kenkėjų kontrolė), atsižvelgęs į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nenustatyta, jog pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai, į pareiškėjo patirtą diskomfortą, į tai, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą.

III.

18. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo M. S. skundą atmesti.

Atsiliepimas

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti pakeistas.

20. Atsakovo atstovas teigia, jog atsiliepime į skundą nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas.

21. Pravieniškių PN-AK paaiškina, kad kenkėjai naikinami 2 kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant į poreikį arba gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje po 2 kartus kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama, tai patvirtina byloje esančios Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos. Atsakovo atstovas pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, higienos taisyklių privalo griežtai laikytis ne tik Pravieniškių PN-AK personalas, bet ir nuteistieji. Atsakovo atstovo įsitikinimu, šiuo aspektu neteisėti veiksmai konstatuoti nepagrįstai, kadangi pats pareiškėjas nesilaikė higienos normų reikalavimų, todėl atsirado parazitų, kurie buvo naikinami (pareiškėjas tai pripažįsta). Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros skyriaus medikus dėl parazitų sukandžiojimo.

Atsiliepimas

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu. Būtent pareiškėjo pareiga yra pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sanitarinių įrenginių kiekis buvo per mažas, tačiau teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyrių dėl laukimo eilėse prie tualetų ar prausyklų, todėl atsakovo atstovas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl to nepatyrė neigiamų išgyvenimų.

23. Atsakovo atstovas teigia, kad neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuojamas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Žala turi būti atlyginama tik nustačius visas būtinąsias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (neveikimą, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų nenustatyta, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų.

24. Atsakovo atstovo įsitikinimu, nėra įrodyta ir pagrįsta nei viena civilinės atsakomybės sąlyga, todėl teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, rėmėsi subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai (pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė, taip pat nesikreipė į medikus su nusiskundimais dėl sveikatos sutrikimų, kuriems galėjo daryti įtaką blogos gyvenimo sąlygos).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui M. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjui trūko sanitarinių įrenginių, patalpose buvo buitinių kenkėjų, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 100 Eur kompensaciją.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą, nes nėra pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos kalinimo sąlygos be buitinių parazitų, pareiškėjas savo teisių pažeidimą dėl per mažo kiekio sanitarinių įrenginių kiekio grindė deklaratyviais teiginiais. Atsakovas apeliacinį skundą taip pat grindžia ir tuo, kad nepagrįstai pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos dydį.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis neužtikrintomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, galima daryti išvadą, jog atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.

32. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

33. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

34. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir teisinį reglamentavimą, susijusių su sanitarinių įrenginių įrengimu (jų kiekiu), padarė išvadą, kad atsakovo atstovas nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 3, 4, 5 ir 6 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Aprūpinimo normų 7.6 punkto reikalavimų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu 3 būryje, nes 171 nuteistajam (įskaitant pareiškėją) teko tik 4 unitazai ir 4 pisuarai, t. y. 22 asmenims teko unitazas arba pisuaras.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų pripažintos nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad nebuvo užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis ir pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų.

37. Atsakovas nurodo, kad patalpose buvo atliekama kenkėjų kontrolė pagal atsakovo atstovo ir įmonių, atliekančių kenkėjų kontrolės paslaugas, sutartis. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo sudarytą paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, jos vykdymą, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. gegužės 10 rašte nurodytus duomenis, padarė išvadą, kad kenkėjų kontrolė buvo vykdoma nepakankami gerai ir pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra pagrįsti.

38. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs įrodymai paneigia minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad ir pareiškėjas privalėjo laikytis higienos reikalavimų, imtis priemonių, kad neatsirastų buitinių kenkėjų, tačiau tai nepaneigia atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), o pareiškėjo veiksmai (neveikimas) turi būti įvertinti, sprendžiant klausimą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

39. Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

40. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

41. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

42. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

43. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

44. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

45. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytų pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtų nepatogumų dydį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas teisės pažeidimo pripažinimą laikyti pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

46. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nustatė, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsakovo atstovo padaryti pažeidimai nepadarė jokio poveikio pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė Pravieniškių PN-AK administraciją dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, dėl kenkėjų buvimo, Pravieniškių PN-AK pareigūnai nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

47. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad nustatoma, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė