Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. spalio 5 d.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. I. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės mėnesį, laikotarpiu nuo 18 d. iki 20 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė penkis smūgius plaktuku kartu gyvenančiai savo artimai giminaitei – seseriai L. P. į galvos ir veido sritis, bei sudavė dvidešimt smūgių tyrimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į pilvo, rankų ir kojų sritis, padarydamas nukentėjusiajai nubrozdinamus, kraujosruvas ir muštines žaizdas galvoje ir veide, kairiojo smilkinkaulio įspraustinį skeveldrinį lūžį, nesitęsiantį į pamatą, su galvos smegenų kietojo dangalo ir galvos smegenų audinio suardymais kairėje smilkininėje, kaktinėje ir momeninėje skiltyse, kraujosruvą po minkštaisiais dangalais galvos smegenų kairiojo pusrutulio kaktinėje, momeninėje ir kaktinėje, pakaušinėje skiltyse, galvos smegenų dešinėje kaktinėje – smilkininėje skiltyse ir aplink smegenų kamieną, daugybines poodines kraujosruvas pilve, rankose ir kojose, dėl ko L. P. nuo galvos sumušimo mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. I. V. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką reglamentuojami BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-232/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas bei kitą rašytinę bylos medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 677/14(01) nustatyta, kad L. P. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio nubrozdinimais, kraujosruvomis ir muštinėmis žaizdomis galvoje ir veide, kairio smilkinkaulio įspaustiniu skeveldriniu lūžiu, nusitęsiančiu į pamatą, su galvos smegenų kietojo dangalo ir galvos smegenų audinio suardymais kairėje smilkininėje, kaktinėje ir momeninėje skiltyse, kraujosruva po minkštaisiais dangalais galvos smegenų kairiojo pusrutulio kaktinėje, momeninėje ir smilkininėje skiltyse, kraujo patekėjimais po minkštaisiais dangalais galvos smegenų kairėje kaktinėje, pakaušinėje skiltyse, galvos smegenų dešinėje kaktinėje-smilkininėje skiltyse ir aplink smegenų kamieną, kas komplikavosi antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, progresuojančiu širdies ir ūmiu centrinės kilmės kvėpavimo veiklos sutrikimu. Šie sužalojimai nėra būdingi griuvimui (1 t., 35-46 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros 2015 m. birželio 9 d. protokolo matyti, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno nuteistasis ir nukentėjusioji, buvo paimti: iš sekcijos – plaktukas su medine rankena ir metaline galva bei plaktukas su juodai geltonu kotu ir juodos spalvos galva; iš virtuvės stalčiaus – rudos spalvos medinis plaktukas ir plaktukas su rudos spalvos kotu ir metaline galva (1 t., 16-32; 56-57 b. l.). 2014 m. gegužės 22 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 677/14(01) nustatyta, kad sužalojimai L. P. galvoje padaryti kietu buku ribotą paviršių ar briauną turinčiu, labiausiai tikėtina keturkampio formos, kurio kraštinės ilgis 2 cm daiktu (daiktais) (1 t., 35-46 b. l.). Apeliacinio proceso metu atliktos teismo medicinos, trasologinės ekspertizės išvada Nr. EKM 21/2016 (01) nustatyta, kad konkrečiai pasisakyti dėl traumuojančio įrankio tik remiantis sužalojimų makromorfologiniu vaizdu, negalima. Tačiau labiausiai tikėtina, kad L. P. lavone nustatyti sužalojimai galvoje buvo padaryti geltonai juodos spalvos plastikiniu kotu su juodos spalvos gumine galva plaktuko galvos kraštu, dalinai panyrant jo briaunai į nukentėjusiosios galvą ir padarant sužalojimus su 2 cm ilgio plaktuko galvos briaunos dalimi ir / ar kraštine. Nukentėjusiosios L. P. lavono galvoje ir veide nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, iš jų – mažiausiai vienu trauminiu poveikiu į kairę smilkininę sritį, apimant ir kairės ausies kaušelį. Nukentėjusiosios lavono kūne nustatyti sužalojimai galvoje ir veide, nėra būdingi griuvimui (3 t., 3-67-72 b. l.). Ekspertas Sigitas Laima apeliacinės instancijos teismo posėdyje, duodamas paaiškinimus patvirtino šią išvadą ir parodė, kad smūgių sudavimo metu plaktuko galva galėjo nežymiai deformuotis, todėl teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 677/14(01) buvo nurodyta, jog sužalojimo padarymo įrankis galėjo būti keturkampio formos. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. S 216/14(01) nustatyta, kad ant plaktuko galvos su geltonai juoda rankena rastas L. P. kraujas su 99,9999999999999996% tikimybe, o ant koto (2 objektas), nustatytas nuteistojo J. I. V. DNR profilis su 99,9999999999999992% tikimybe (1 t., 56-57 b. l.). Akivaizdu, kad teismo medicinos specialisto išvados Nr. S 216/14(01) iš dalies atitinka / sutampa su apeliacinio proceso metu paskirtos ir atliktos teismo medicinos, trasologinės ekspertizės išvadomis Nr. EKM 21/2016 (01) ir eksperto Sigito Laimos paaiškinimais dėl nusikaltimo padarymo įrankio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis J. I. V. sužalojimus L. P. padarė suduodamas į galvą plaktuku su juodos spalvos gumine galva, kuris buvo išimtas įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 18, 29-30 b. l.).

Iš nuteistojo J. I. V. dienoraštyje esančių įrašų matyti, kad nuo 2014 m. gegužės 13 d. su seserimi vartojo alkoholį, kuri „priteršė“ virtuvę, todėl jie susimušė. 2014 m. gegužės 18 d. sesuo L. P. dar buvo gyva, o po dviejų dienų, t. y. gegužės 20 d. ji buvo mirusi (1 t., 93-95 b. l.). Tai iš dalies atitinka teismo medicinos specialisto išvadą, kad nuo L. P. mirties iki lavoninių reiškinių tyrimo, t. y. 2014 m. gegužės 22 d. 13 val. 30 min., praėjo 2 – 4 paros. Teismo medicinos specialisto išvada taip pat nustatyta, kad nukentėjusiosios L. P. kraujyje buvo rasta 0,19 promilės, o šlapime – 1,52 promilės alkoholio (1 t., 42 b. l.). Tai patvirtina nuteistojo užrašuose nurodytas aplinkybes, kad jis su seserimi vartojo alkoholinius gėrimus. Liudytojų J. P. ir A. L. parodymai patvirtina, kad 2014 m. gegužės 19 – 21 d., jie negalėjo susisiekti su nukentėjusiąja L. P. (2 t., 103-104 b. l.). Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji L. P. vartojo arba pardavinėjo narkotines medžiagas, dėl ko galėjo nužudyti kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Iš liudytojo A. L. parodymų apygardos teisme matyti, kad L. P. bute jokie pašaliniai asmenys nesilankydavo. Todėl akivaizdu, kad 2014 m. gegužės 18 – 20 d., tiksliau nenustatytu laiku, nuteistasis J. I. V. sudavė seseriai L. P. plaktuku ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą bei nenustatytu kietu buku daiktu į kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusiajai padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, ir po tokių sužalojimų L. P. nebevaikščiojo ir negalėjo bendrauti su kaimynais. Iš liudytojos J. P. parodymų taip pat matyti, kad 2014 m. gegužės 22 d. nuteistasis jai piktai pasakė, jog J. P. „aname pasaulyje“ (2 t., 102-103 b. l.). Pažymėtina, kad liudytojos J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti teisėtu būdu ir patikrinti pirmosios instancijos teisme, jie iš dalies sutampa ir su kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, todėl apygardos teismas jais pagrįstai vadovavosi. Todėl nuteistojo J. I. V. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl liudytojos J. P. parodymų patikimumo vertinami kritiškai bei atmetami, kaip nepagrįsti. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad iš jo banko sąskaitos pinigai buvo pervedami į liudytojos J. P. banko sąskaitą, taip pat yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz.:, kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-469/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė, kad J. I. V. nužudė L. P. veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia plaktuku sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta bei nenustatytu kietu buku daiktu – į kitas kūno vietas), numatė, jog dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiosios mirtis), ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo J. I. V. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Šioje nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas aiškus motyvas, dėl kurio J. I. V. nužudė savo seserį L. P. Tačiau pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Iš nuteistojo dienoraščio įrašų matyti, kad jis gyveno asocialiai, piktnaudžiavo alkoholiu, buvo agresyvus sesers atžvilgiu, prieš ją smurtaudavo. Tai iš dalies patvirtina ir liudytojos J. P. parodymai apie tai, kad 2014 m. pradžioje, L. P. sakė, jog nukentėjusiąją plaktuku sužalojo brolis (nuteistasis J. I. V.) ir rodė galvoje žaizdą (2 t., 102-103 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad J. I. V. ir nukentėjusioji L. P. girtavimo metu susipyko bei susimušė, todėl konflikto metu sudavė smūgius plaktuku seseriai į galvą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visų aukščiau aptartų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma, sudaro vieningą loginę grandinę, patvirtinančių J. I. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Todėl esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai J. I. V. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistasis J. I. V. dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokių argumentų apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog yra 55 metų amžiaus, tardymo izoliatoriuje jam labai pablogėjo sveikata, todėl atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę bus labai sunku.

Iš byloje esančios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados Nr. 75U-1-39/2014 matyti, kad J. I. V. nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu laikino psichikos sutrikimo, patologinio ar fiziologinio afekto būsenoje nebuvo, neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Nuteistajam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį (2 t., 33-37 b. l.). Be to, apeliacinio proceso metu buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, kurios išvadoje Nr. EKG 56/2016 (01) nustatyta, kad J. I. V. po 2007 m. patirtos galvos smegenų traumos yra diagnozuota potrauminė epilepsija su retais epilepsijos priepuoliais, kuri neatitinka „Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo“, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 1 priede „Sunkių ir nepagydomų lygų aprašo“ apibrėžto sunkumo lygio, todėl nuteistajam nebus per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę (3 t., 45-48 b. l.). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis J. I. V. neserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios atlikti laisvės atėmimo bausmę jam būtų per sunku ir nuo bausmės dėl ligos neatleidžia, t. y. BK 76 straipsnio nuostatų netaiko.

Vilniaus apygardos teismas skirdamas bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuris sukėlė nepataisomas pasekmes, t. y. nukentėjusiosios (sesers) mirtį bei nuteistojo asmenybę, sveikatos būklę, į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, todėl J. I. V. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neteisinga bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Be to, nuteistasis J. I. V. apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. I. V. apeliacinį skundą atmesti.