Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, skundą atsakovėms J. M. ir A. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos valstybės atstovas teigdamas, kad atsakovių kaltė yra nustatyta Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime, netinkamai taiko materialinės ir procesinės teisės normas. Pareiškėjo akcentuojamoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra tai, ar A. P. elgėsi tyčia neteisėtai. Kadangi atsakovė nebuvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu nei vienoje nagrinėjamoje administracinėje byloje, šiose bylose nustatytos aplinkybės neturi Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

A. B. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė iš Departamento priteisti 5 989,5 Lt turtinei žalai, atsiradusiai atliktus archeologinius tyrimus, kurie teismo sprendimu pripažinti nereikalingais, atlyginti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014-03-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-602-243/2014 A. B. skundą patenkino visiškai ir jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, priteisė 5 989,5 Lt turtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-02-17 nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-03-28 sprendimą paliko nepakeistą ir A. B. priteisė 173,77 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos (tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, pareiškėjos patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos – buvimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad žala A. B. kilo dėl neteisėtų Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio veiksmų.

Įvykdęs teismo sprendimą, pareiškėjo atstovas su 2015-03-27 raštu Nr. LR-441(3.24.) „Dėl žalos atlyginimo“ kreipėsi į Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėją A. P. ir Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyresniąją specialistę J. M. ir joms pasiūlė atlyginti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, A. B. sumokėtą 1 734,68 Eur žalos atlyginimą. Nurodė, kad žalos atlyginimas būtų išieškomas iš valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, neviršijant 20 procentų valstybės tarnautojoms priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Atsakovės taip pat buvo informuotos, kad joms nesutikus savo noru atlyginti žalos, Departamentas kreipsis į teismą dėl žalos išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-02-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. 3K-3-62/2011 pažymėjo, kad pareigūnų kaltė nepreziumuojama, todėl ieškovas privalo ją įrodyti. Nors aptartoje civilinėje byloje buvo išaiškintos Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuoja atgręžtinio reikalavimo teisę į dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų tyčinių veiksmų atsiradusios žalos atlyginimą, tačiau nuostatos dėl įrodinėjimo yra aktualios ir šioje administracinėje byloje.

Departamento atstovas tvirtina, kad atsakovių neteisėti veiksmai ir kaltė yra nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2393/2013 bei Klaipėdos apygardos teismo 2014-03-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-602-243/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-17 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-221-143/2015. Pareiškėjas remiasi tuo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį neturi būti įrodinėjama iš naujo faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, kai nagrinėjamos kitos administracinės bylos, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tokia pareiškėjo pozicija yra klaidinga. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-17 nutarties administracinėje byloje Nr. A-1952/2014 matyti, kad joje buvo sprendžiamas viešojo administravimo subjekto – Departamento – atsakomybės klausimas. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, A. B. patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos buvimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog žala A. B. kilo dėl neteisėtų Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio veiksmų. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje apskritai nebuvo sprendžiamas kaltės klausimas, kadangi vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal šio straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Taigi, minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas valstybės griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, taikymo klausimas. Minėtame teisminiame procese taip pat nebuvo nagrinėjamas atsakovių atsakomybės klausimas, ar jos yra pažeidusios jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, J. M. ir A. P. nedalyvavo nei vienoje Klaipėdos apygardos administracinio teismo byloje pagal pareiškėjos A. B. pareiškimus.

Taigi šioje byloje visos civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodinėjamos iš naujo ir iš esmės. Neteisėtų veiksmų atlikimą pareiškėjas sieja su tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-19 sprendimu buvo panaikintas atsakovių parengtas Raštas. Neteisėtų veiksmų nustatymo faktas galimas konstatavus, kad asmenys pažeidė teisės aktus ar pareigybės aprašymų nuostatas.

Specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkte teritorinio padalinio vyresniajam specialistui yra nustatyta pareiga pagal kompetenciją užtikrinti, kad teritorinio padalinio priimami administraciniai aktai neprieštarautų Konstitucijai, įstatymams, Seimo priimtiems teisės aktams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems viešąjį administravimą, kultūros paveldo apsaugą, saugomas teritorijas, teritorijų planavimą, statybą. Pagal Vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 punktą, padalinio vedėjas pagal Departamentui teisės aktų suteiktą kompetenciją užtikrina padalinyje Konstitucijos ir įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, saugomų teritorijų apsaugą, teritorijų planavimą, statybą, administracinę teisę, dokumentų rengimą, tvarkymą bei Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą pagal Departamento kompetenciją metodiškai vadovauja kultūros paveldo apsaugai. Taigi, tiek vedėjo, tiek vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme yra nustatyta pareiga užtikrinti, kad priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus, tačiau vedėjai nustatyta pareiga kontroliuoti padalinio valstybės tarnautojų ir darbuotojų darbą, vertinti darbo kokybę bei atitikimą teisės aktų nustatytiems reikalavimams.

Jau buvo minėta, kad Raštu įpareigojimas A. B. rengiant techninį projektą atlikti archeologinius kasinėjimus, buvo paremtas Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto nuostatomis. Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 12.3 punktas nurodo, kad archeologiniai kasinėjimai atliktini, kai reikia pagrįsti tvarkybos, statybos ar kraštotvarkos darbų projektus kultūros paveldo objektuose, šių objektų ir kultūros paveldo vietovių teritorijose (jei turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė – ir kultūros paveldo objektų bei kultūros paveldo vietovių apsaugos zonose). Rašte pažymėta, kad Žemės sklypas yra 4 kultūros vertybių – Palangos miesto istorinės dalies, Palangos dvaro sodybos, Senovės gyvenvietės II ir Palangos kapinyno II, vizualinės apsaugos zonoje. Taigi, Žemės sklype archeologiniai tyrimai galimi tik esant turimais duomenimis pagrindžiamai archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybei. Klaipėdos apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-577-243/2012 medžiaga rodo, jog Departamentas Rašto priėmimo metu neturėjo rašytinių duomenų apie tai, kad archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė egzistuoja. Formaliai žiūrint, nesant rašytinių duomenų, įpareigojimo pagal Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 12.3 punktą nustatymas nebuvo galimas. Visgi, nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės yra prioritetinį statusą valstybėje turinčios vertybės. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Konstitucinė kultūros vertybių apsaugos pareiga negali būti vykdoma formaliai, kadangi kiekviena kultūros vertybė yra itin pažeidžiama ir ši žala negali būti atitaisoma. Suniokotą kultūros vertybę Lietuvos valstybė praranda amžiams. Sprendžiant visus su kultūros vertybių apsauga susijusius klausimus, konstitucinė svarba turi būti įvertinama nustatant ginamų interesų prioritetus.

Atsakovių manymas, jog egzistuoja archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė, vėliau buvo pagrįstas archeologės D. J. 2013-04-30 pažyma. Šioje pažymoje rekomenduota tyrinėtame plote vykdant bet kokius žemės kasimo darbus giliau nei 1,2 m, paraleliai atlikti archeologinius žvalgymus. Atsižvelgiant į Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 63 punkte nurodytą reguliavimą, tyrėjo, kuriam buvo išduotas leidimas atlikti archeologinius tyrimus, pažymos pateikiamos Departamentui arba jo teritoriniam padaliniui bei archeologinių tyrimų užsakovui. Pažymas Departamentas (jo teritorinis padalinys) gali naudoti kaip pagrindą, paveldosaugos sprendimams priimti, projektavimo ar planavimo sąlygoms išduoti, kultūros paveldo tvarkybos ar tvarkomųjų statybos, kraštotvarkos darbų projektams rengti. Archeologės D. J. 2013-04-30 pažyma yra tinkama tikimybei pagrįsti ir įpareigojimui pagal Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 12.3 punktą nustatyti. Departamentas, veikdamas kaip atsakovas Klaipėdos apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-577-243/2013, minimos pažymos teismui nepateikė, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo įvertinti šioje pažymoje pateiktų duomenų ir 2013-12-19 sprendimu konstatavo, kad archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė yra nepagrįsta.

Nors atsakovės Rašto išdavimo metu ir neturėjo Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 12.3 punkte reikalaujamų archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybę patvirtinančių duomenų, tačiau Rašte nustatyto įpareigojimo teisingumą vėliau patvirtino atliktų archeologinių tyrimų pažyma. Atsižvelgiant į Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl kultūros vertybių apsaugos, konstatuotina, kad atsakovės teisės aktų reikalavimus įvykdė tinkamai. Pagal teisės aktų hierarchiją pagrindinis ir svarbiausias teisės aktas yra Konstitucija, todėl administravimo veiksmai turi būti atliekami atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas.

Pareiškėjui nenurodžius kitų aplinkybių bei nepateikus įrodymų patvirtinančių atsakovių neteisėtus veiksmus, darytina išvada, kad J. M. ir A. P. neteisėtų veiksmų Lietuvos valstybė neįrodė.

Įvertinus J. M. bei A. P. 2014-04-03 tarnybiniame pranešime bei Komisijos 2015-04-28 išvadoje Nr. RG-29 pateiktą informaciją, darytina išvada, kad atsakovių veiksmuose nebuvo tyčios ar neatsargumo. Teismas sutinka su Komisijos išvada, kad Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01011 12.3 punkto nuostata, jog archeologiniai tyrimai kultūros paveldo objektų bei kultūros paveldo vietovių apsaugos zonose yra privalomi, jeigu turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė, nėra pakankamai tiksli, aiški ir nedviprasmiška, kadangi joje nenurodyta, kokiais konkrečiais duomenimis turi būti pagrindžiama ši tikimybė. Dėl šios priežasties Departamento teritorinių padalinių specialistams nepakankamai aišku, kaip minėtą nuostatą taikyti. Nebuvo reglamentuota, į kokį kompetentingą subjektą teritorinio padalinio specialistai, neatestuoti archeologinio paveldo tyrimų ir vertinimo srityje, galėtų kreiptis metodinės pagalbos dėl archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybės pagrindimo vizualinės apsaugos zonose. Departamento Mokslinė archeologijos komisija tik 2015-05-12 posėdžio protokolu Nr. 16 išskyrė kriterijus, kurie leistų teigti, jog nagrinėjamame plote yra archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių tikimybė. Atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis veikė Klaipėdos teritorinio padalinio valstybės tarnautojai, nekonstatuotina Klaipėdos teritorinio padalinio tarnautojų tyčia ar neatsargumas. Teismo nuomone, Raštas buvo surašytas ir pasirašytas atsakovėms veikiant savo įgalinimų ribose, įvertinus teisinį reguliavimą ir darbo praktiką, todėl nesant atsakovių kaltės, nagrinėjamoje byloje nėra teisinių ir faktinių sąlygų įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę atsakovių J. M. ir A. P. atžvilgiu. Pareiškėjo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas.

Atsakovė J. M. pateikė prašymą atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Teismui atmestus pareiškėjo skundą, atsakovės įgijo teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytą išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, kai teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal šio straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovę J. M. atstovavo advokatas Vilius Mačiulaitis, kurio įgaliojimus patvirtina 2015-04-28 atstovavimo sutartis. Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti atsakovė J. M. pateikė 2015-06-30 PVM sąskaitą faktūrą Serija APB Nr. 5021 290,4 Eur sumai, 2015-09-30 sąskaitą faktūrą Serija APB Nr. 5500 290,4 Eur sumai ir 2015-10-29 PVM sąskaitą faktūrą Serija APB Nr. 5691 96,8 Eur sumai. AB Swedbank išrašai patvirtina, kad 2015-07-09 bei 2015-10-02 J. M. advokatų profesinei bendrijai iLAW sumokėjo po 290,4 Eur, o 2015-10-29 – 96,8 Eur, taigi, atsakovė už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė. Atstovas atsakovės J. M. vardu parengė atsiliepimą teismui, pasirengė ir atstovavo ją teismo posėdžiuose.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo metu galiojančios redakcijos Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte reglamentuojama, kad advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsiliepimas teismui elektroninėmis ryšio priemonėmis buvo pateiktas 2015-06-30. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2014 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 714,5 Eur (http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=bfa1cb0e-fe9a-4b8e-b4cd-beeaef99cf38).

Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimaliai priteistina 2,5 užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų klausimų pobūdį, darytina išvada, kad 290,4 Eur suma už atsiliepimo surašymą yra pakankama ir pagrįsta.

Rekomendacijų 9 punkte nustatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Iš 2015-10-05 informacinės pažymos matyti, kad 2015-10-05 vykusiame teismo posėdyje dalyvavo atsakovės atstovas advokatas Vilius Mačiulaitis. Posėdis truko nuo 13.37 val. iki 14.26 val., iš viso 49 minutes. Iš 2015-11-02 informacinės pažymos matyti, kad 2015-11-02 vykusiame teismo posėdyje taip pat dalyvavo atsakovės atstovas advokatas Vilius Mačiulaitis. Posėdis truko nuo 11.26 val. iki 11.42 val., iš viso 16 minučių. Abu teismo posėdžiai iš viso truko 65 minutes, todėl prilyginami 1 valandai. Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, maksimaliai gali būti priteista 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2015 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 713,9 Eur (http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=bfa1cb0e-fe9a-4b8e-b4cd-beeaef99cf38), už šią paslaugą maksimaliai gali būti priteista 71,39 Eur (713,9 x 0,1). Pasirengimas atstovauti teisme 2015-09-30 PVM sąskaitoje faktūroje įvertintas 290,4 Eur už tris valandas. Kadangi atsakovės atstovas rengė atsiliepimą į skundą, tai bylos medžiagai studijuoti ir rengtis teismo posėdžių pakankamu laikytina 1 val, kuri vertintina 71,39 Eur.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas buvo atmestas, įvertinus aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad atsakovės J. M. prašymas tenkintinas iš dalies, jai iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Departamento priteisiant 433,18 Eur pagrįstų teismo išlaidų atlyginimo.

Atlyginti bylinėjimosi išlaidas prašė ir atsakovė A. P., tačiau ji nepateikė jokių patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl laikoma, kad ji rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė ir teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties atsakovės A. P. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009). Pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 ir 45 straipsniais, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą atmesti.

J. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, priteisti 433,18 Eur (keturis šimtus trisdešimt tris eurus, aštuoniolika euro centų) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

A. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.