Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, pareiškėjos A.B. atstovui UAB „Almontus“ direktoriui V. P., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovams Justinai Bertulytei ir Laisvūnui Kavaliauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, dėl 5989,50 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dė šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Iš nagrinėjamos bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-02-15 sprendimu Nr. (12.14.-K1)2K1-293 rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, pareiškėja buvo įpareigota atlikti archeologinius tyrimus pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011-08-16 įsakymu Nr. ĮV-538 patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ 12.3 punkto reikalavimus, nes projektuojamas objektas yra registruotų kultūros vertybių, pripažintų saugoti viešajam ir moksliniam pažinimui, vizualinės apsaugos zonoje. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-02-15 sprendimas Nr. (12.14.-K1)2K1-293 dalyje dėl reikalavimo atlikti archeologinius tyrimus panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013. Teismo sprendimu konstatuota, jog teritorija, kurioje projektuojamas pastatas, nėra apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje, todėl atsakovo sprendimas rengiant pastato techninį projektą taikyti paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ 12.3 punkto nuostatas, numatančias privalomai atlikti archeologinius tyrimus, neteisėtas. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, turi res judicata galią, todėl nagrinėjamoje byloje teismų jau nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (ABTĮ 96 straipsnio 4 dalis, 58 straipsnio 2 dalis). Administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės pagrindas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; 2011-06-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2014-01-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-294/2014; 2014-03-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-643/2014). Taigi sprendimo, kurį priėmė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra savaime pagrindas konstatuoti, kad viešojo administravimo subjektų veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio. Minėta, valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), t. y. valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-12-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013, įvertinęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-02-15 sprendimą Nr. (12.14.-K1)2K1-293, konstatavo, jog sprendimas ne tik neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, bet ir „žemės sklypas, kuriame rengiamasi statyti projektuojamą pastatą, yra registruotų kultūros vertybių vizualinės apsaugos zonoje. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnyje, kurio taikymas numatytas atsakovo 2010-05-18 išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti, numatyta, kad saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį šalinanti tarpinė apsaugos zona, kuri gali būti vieno arba dviejų skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonių (6 dalis). Vizualinės apsaugos pozonis apibrėžtas, kaip už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą (6 dalies 2 punktas). Dėl to yra pagrindo konstatuoti, kad teritorijai, kurioje projektuojamas pastatas, nesant apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje (6 dalies 1 punktas), atsakovo sprendimas taikyti rengiant pastato techninį projektą paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011-08-16 įsakymu Nr. ĮV-538, 12.3 punkto nuostatas, numatančias privalomai atlikti archeologinius tyrimus, neteisėtas“. Esant tokiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo argumentams darytina išvada, jog Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys suformuluodamas specialųjį paveldosauginį reikalavimą pareiškėjai rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą pažeidė imperatyviųjų teisės aktų reikalavimus, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pareiškėja vykdydama neteisėtu pripažintą Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-02-15 sprendimą Nr. (12.14.-K1)2K1-293 nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) Palangoje, atliko žvalgomuosius architektūrinius tyrimus- tai patvirtina archeologė 2013-04-30 surašyta pažyma (b.l. 11-12). Iš byloje esančios 2013-04-17 PVM sąskaitos-faktūros STA Nr. 0087 ir 2013-04-17 pinigų priėmimo kvito Nr. 08 matyti, jog pareiškėja A. B. už atliktus archeologinius tyrinėjimus UAB „Statybų archeologija“ sumokėjo 5989,50 Lt (b.l. 19, 20). Pripažintinas nepagrįstu atsakovės argumentas, jog pinigų priėmimo kvitas nagrinėjamoje byloje netinkamas dokumentas, įrodantis pinigų sumokėjimo faktą, nes jį nepasirašė pinigus sumokėjęs asmuo, nes pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių 6.8 punkto nuostatas (2012-10-25 įsakymo Nr. 1K-359 redakcija) pirkėjo parašas, vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta pinigų priėmimo kvite yra nurodomi pirkėjo pageidavimu. Teismo vertinimu, tai reiškia, jog šie duomenys pinigų priėmimo kvite nėra privalomi ir jų nebuvimas nedaro įtakos pinigų priėmimo kvito tikrumui ir negali paneigti pinigų sumokėjimo fakto. PVM sąskaitoje faktūroje serija STA Nr. 0087, išrašytoje 2013-04-17 nurodyta paslaugos pirkėja A. B. (b.l. 19). Teisinio vertinimo nekeičia aplinkybė, jog už archeologinius tyrimus juos atliekančiai įmonei pareiškėja sumokėjo iki leidimo vykdyti archeologinius tyrimus išdavimo, kuris buvo išduotas 2013-04-18 (b.l 15).

Pripažintinas pagrįstu pareiškėjos argumentas, jog ji vykdė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio reikalavimą atlikti žemės sklype archeologinius tyrimus siekdama gauti statybos leidimą. Iš bylos duomenų matyti, jog statybos leidimas žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatą išduotas 2013-07-31 (b.l. 18). Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu nuo 2013-01-09 iki 2013-07-01) 23 straipsnio 7 dalies 2 punktą vienas iš leidimui statyti naują statinį gauti reikalingų pateikti dokumentų yra statybos projektas. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir Kultūros paveldo departamento išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais. Specialieji paveldosaugos reikalavimai yra vienas iš statinio projekto rengimo dokumentų bei techninio projekto sudedamųjų dalių (STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7.2.1 punktas, 8 priedo 5.3 punktas). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog neįvykdžiusi specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pareiškėja nebūtų galėjusi parengti statinio projekto ir gauti jį statyti leidžiantį dokumentą, todėl pagrįsti pareiškėjos argumentai, kad dėl šios priežasties ji galėjo patirti kitų išlaidų, susijusių su statinio statyba. Tai, jog pareiškėja, ginčydama tokį reikalavimą teisme, nelaukė teismo sprendimo įsiteisėjimo, nedaro įtakos jos atliktų veiksmų teisėtumui. Vykdydama viešojo administravimo institucijos reikalavimą ji įgijo teisėtus lūkesčius, jog jį įvykdžius jai nekils neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovei kyla pareiga suvokti savo neteisėtų reikalavimų galimas pasekmes, o asmuo negali atsidurti tokioje teisinėje situacijoje, kai vykdydamas viešojo subjekto įpareigojimą, dėl to patiria neigiamas pasekmes ir turtinę žalą. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kitos dvi valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys ir žala, t.y. pareiškėja, įvykdžiusi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio reikalavimą atlikti žemės sklype archeologinius tyrimus patyrė turtinę žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime pažymėjo, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Turtinės žalos atlyginimas vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius turtinius praradimus.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog yra visos trys būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos (tarnautojų, pareigūnų) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), pareiškėjos patirta žala (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 straipsnis), todėl pareiškėjai A. B. priteistinas 5989,50 Lt turtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos. Pareiškėjos skundas tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

priteisti pareiškėjai A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5989,50 Lt (penki tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt devyni litai 50 ct) turtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.